Vienas žymiausių XX a. žydų poetų Avromas Suckeveris (g. 1913 m. Smurgainyse), jau iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje išgarsėjęs savo modernia ir muzikalia lyrika, buvęs literatūrinės grupės Jung Vilne narys, šiandien yra vienas paskutinių dar gyvų Vilniaus žydų tragedijos liudytojų. 1940–1941 A. Suckeveris dirbo Vilniaus radijuje, kurio studijoje jį užklupo žinia apie prasidėjusį karą. Kartu su žmona bandė evakuotis su sovietų kariuomene, tačiau jau netoli nuo Vilniaus buvo atkirstas vokiečių ir liko mieste, stengdamasis išgyventi visais įmanomais būdais. 1941 m. Vilniuje slapstėsi nuo nacių slėptuvėse (Šnipiškėse savo motinos namo dūmtraukyje, Žvėryne bulvių rūsyje), vėliau sugautas kalėjo gete, kur buvo nužudyta jo motina ir naujagimė dukra. Buvo geto ginkluotojo pasipriešinimo narys, slapta gelbėjo nacių grobstomas ir naikinamas žydų knygas. Nenustojo rašęs eilėraščių. 1943–1944 su partizanų grupe išsiveržęs iš geto, partizanavo Naručio apylinkėse. 1944 J. Paleckio tarpininkavimu buvo nuskraidintas į Maskvą, kur dalyvavo Antifašistinio žydų komiteto veikloje. Išstūmus iš Vilniaus nacius, grįžo gelbėti žydų kultūros paveldo, kartu su poetu Šmerke Kačerginskiu bandė įkurti Vilniaus žydų muziejų, kurį laiką buvo LTSR rašytojų sąjungos žydų rašytojų sekcijos narys (netrukus pašalintas kaip SSRS išdavikas). 1946 m. per Niurnbergo procesą liudijo nacių nusikaltimus Vilniuje. 1947-aisiais repatrijavo į Izraelį.

       Jau 1946 m. Maskvoje buvo paskelbti cenzūros apkarpyti A. Suckeverio memuarai jidiš kalba „Fun Vilner geto” („Iš Vilniaus geto”), tais pačiais metais nekupiūruotas knygos leidimas išėjo Paryžiuje. Memuarų tekstas išsiskiria santūrumu ir tikslumu, bet dėl to pasakojimas apie Vilniaus žydų katastrofą tampa itin aštrus. Liudijimo Niurnbergo procese žodžiai taip pat yra lakoniški – tačiau smingantys.

 

Mindaugas Kvietkauskas

 

 

       Tarptautinio karinio tribunolo 1946 m. vasario 27 d. posėdžio stenograma

 

       Smirnovas: Prašau Teismą pakviesti liudytoją Avromą Suckeverį, žydų rašytoją, kurio šeima ir jis pats tapo vokiečių fašistų, laikinai okupavusių Lietuvos <...> teritoriją, nusikaltimų aukomis. Prašau leisti, kad būtų apklaustas liudytojas ir kad jis patvirtintų viename mano pranešimo skyriuje pateiktus duomenis.

       Pirmininkas: Taip, prašau.

 

       Į salę įveda liudytoją

 

       Pirmininkas: Pasakykite savo pavardę.

       Liudytojas: Avromas Suckeveris.

       Pirmininkas: Kartokite paskui mane priesaikos žodžius...

 

       Liudytojas kartoja priesaikos žodžius

 

       Smirnovas: Liudytojau, prašau pasakyti, kur jus užklupo vokiečių okupacija?

       Suckeveris: Vilniaus mieste.

       Smirnovas: Ar ilgai per vokiečių okupaciją Jūs buvote tame mieste?

       Suckeveris: Vokiečių okupacijos metu aš ten buvau nuo pirmos ir beveik iki paskutinės dienos.

       Smirnovas: Ar Jūs matėte, kaip buvo persekiojami žydai tame mieste?

       Suckeveris: Taip.

       Smirnovas: Aš prašau Jus papasakoti apie tai Teismui.

       Suckeveris: Kai vokiečiai užėmė Vilniaus miestą, jame buvo apie 80 tūkstančių žydų. Tuojau pat Vilniaus gatvės 12 name buvo sukurta vadinamoji „zonderkomanda“, kuriai vadovavo Schweichenbergas ir Martinas Weissas. Tos zonderkomandos gaudytojai, arba kaip žydai juos vadino „čiupikai“, dieną ir naktį brovėsi į žydų patalpas, suimdavo ten vyrus, liepdavo jiems pasiimti gabaliuką muilo bei rankšluostį ir suvarydavo į pastatus, kurie buvo pakeliui į Panerių miestelį, 8 kilometrai nuo Vilniaus. Iš ten beveik niekas negrįžo. Kai žydams paaiškėjo, kad jų artimieji nebegrįžta, diduma gyventojų ėmė slėptis, tačiau vokiečiai pradėjo jų ieškoti su šunimis. Daugelį surasdavo, o tuos, kas nenorėjo su jais eiti, sušaudydavo vietoj.

       Turiu pasakyti, kad vokiečiai skelbė, jog jie žydų tautą naikina neva pagal įstatymus. Liepos 8 d. buvo išleistas įsakas, kad žydai nešiotų ant nugarų lopus, paskui buvo įsakyta, kad jie tuos lopus nešiotų ant krūtinių. Tą įsaką pasirašė Vilniaus miesto komendantas Zehnpfennigas. Tačiau kitą dieną kažkoks komendantas Neumannas išleido naują potvarkį, kad lopų nešioti negalima, o reikia nešioti geltoną Siono ženklą.

       Smirnovas: Ką reiškia geltonas Siono ženklas?

       Suckeveris: Tai šešiakampis antsiuvas ant krūtinės ir ant nugaros, kad žydus atskirtų tarp miesto gyventojų. Trečią dieną buvo liepta nešioti ant rankovės mėlyną raištį su baltu ženklu. Žydai nežinojo, kokį ženklą reikia nešioti, nes ne visi gyveno mieste. Jeigu žydai to ženklo nenešiojo, juos tuoj pat suimdavo, ir daugiau jau niekad niekas jų nematė.

       1941 m. liepos 17 d. aš mačiau didelį pogromą Vilniuje, Naugarduko gatvėje. Tam pogromui vadovavo Schweichenbergas, Martinas Weissas, Herringas ir vokiečių gestapo viršininkas Schonhaberis. Jie su zonderkomanda apsupo tą rajoną, išvarė visus vyrus į gatvę, įsakė jiems atsisegti kelnes, o rankas susidėti ant galvos. Kai šitai buvo padaryta, visus žydus ėmė varyti kalėjimo link. Kai žydai pradėjo eiti, kelnės nuslysdavo, ir žmonės negalėjo toliau žengti. Kas siekė ranka prilaikyti kelnes, tą čia pat gatvėje sušaudydavo. Kai mūsų kolona ėjo pro šalį, aš pats mačiau per 100–150 sušaudytųjų. Kraujo upeliai sruvo gatve žemyn, tarsi būtų lijęs raudonas lietus.

       Pirmosiomis 1941 metų rugpjūčio dienomis vienas vokietis sugriebė mane Dominikonų gatvėje. Aš ėjau pas motiną. Vokietis man pasakė: „Einam su manim, tu vaidinsi cirke.“

       Eidamas pamačiau, kad kažkoks kitas vokietis veda žydą, seną rabiną Kaselį iš tos pačios gatvės. Trečias vokietis jau laikė jaunuolį. Kai mes priėjome toje gatvėje seną sinagogą, išvydau sukrautą malkų piramidę. Vokietis išsitraukė revolverį ir pasakė, kad mes privalome nusirengti. Kai mes nusirengėme ir stovėjome nuogi, vokietis paėmė degtuką ir uždegė malkas. Antras vokietis išnešė iš sinagogos tris Toros ritinius, padavė juos mums ir įsakė, kad šoktume apie laužą ir dainuotume rusiškas dainas. Už mūsų nugarų stovėjo trys vokiečiai, jie durtuvais stūmė mus prie ugnies ir juokėsi. Kai mes buvome jau beveik be sąmonės, vokiečiai nuėjo.

       Turiu pasakyti, kad masinis žydų tautos naikinimas Vilniuje prasidėjo tuo metu, kai į Vilnių atvažiavo gebitskomisaras Hansas Fincksas ir referentas žydų reikalams Muhreris. Rugpjūčio 31-ąją, vadovaujami gebitskomisaro ir Muhrerio…

       Pirmininkas: Kuriais metais?

       Suckeveris: 1941 metais.

       Pirmininkas: Tęskite.

       Suckeveris: Finckso ir Muhrerio vadovaujami vokiečiai apsupo Vilniuje senus žydų kvartalus Rūdninkų, Žydų gatvėse, Gaono skersgatvyje, Šiaulių gatvėje, Strašuno gatvėje, kur gyveno maždaug nuo 8 iki 10 tūkstančių žydų.

       Aš tada sirgau ir miegojau. Staiga pajutau bizūno kirtį. Kai pašokau iš lovos, priešais pamačiau Schweichenbergą. Greta jo stovėjo didžiulis šuo. Jis visus mušė ir rėkė, kad greičiau išeitų į kiemą. Kieme aš išvydau daug moterų, senelių, vaikų – visi jie buvo ten gyvenę žydai. Schweichenbergas su zonderkomanda apsupo visus ir pasakė, kad mus veža į getą. Be abejo, tai, kaip ir visa kita, ką kalbėjo vokiečiai, taip pat buvo melas. Mes kolonomis ėjome per miestą, o mus vedė Lukiškių kalėjimo link. Visi žinojo, kad mus veža į mirtį.

       Kai mes buvome ties Lukiškių kalėjimu, prie vadinamojo Lukiškių turgaus aš pamačiau ištisą vokiečių virtinę su baltomis lazdomis rankose – jie stovėjo pasirengę mus sutikti. Kai mes žengėm pro vokiečių gretas, jie mus talžė lazdomis. Kai vienas iš mūsų pargriūdavo, kitam įsakydavo jį pakelti ir nešti per atvertus Lukiškių kalėjimo vartus. Prie kalėjimo aš pabėgau. Perplaukiau Neries upę ir pasislėpiau pas savo motiną. Mano žmona, kuri pakliuvo į kalėjimą, o paskui iš ten pabėgo, pasakojo, kad ten ji matė leisgyvį žymų žydų mokslininką Priluckį ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininką Jokūbą Vygodskį, taip pat jauną istoriką Pinchusą Koną. Gulėjo negyvi garsūs aktoriai Chašas ir Kadišas. Vokiečiai mušė įkalintuosius, apiplėšinėjo juos ir vežė visus į Panerius.

       Rugsėjo šeštą 6 val. ryto tūkstančiai vokiečių, vadovaujami gebitskomisaro Finckso, Muhrerio, Schweichenbergo, Martino Weisso ir kitų, apsupo miestą, įsibrovė į žydų namus, įsakė pasiimti vien tai, ką galėjo neštis rankose, ir išeiti į gatvę. Tada mus išvarė į getą. Kai ėjome ta gatve, kur aš buvau apsistojęs (tai buvo Ukmergės gatvė), pamačiau, kad vokiečiai atvežė sergančius žydus iš ligoninių. Jie dar vilkėjo mėlynais chalatais. Juos visus sustatė, o priekyje važiavo vokiečių kino operatorius ir filmavo tą vaizdą.

       Tačiau turiu pasakyti, kad ne visi žydai buvo suvaryti į getą. Fincksas tai padarė sąmoningai. Vieną gatvę jis suvarė į getą, o kitą – į Panerius. Vilniuje vokiečiai iš pradžių atidarė du getus. Pirmame gete buvo 29 tūkstančiai žydų, o antrame – 15 tūkstančių.

       Beveik pusė Vilniaus žydų nepasiekė geto, juos sušaudė anksčiau. Aš atsimenu, kai mes įėjom į getą...

       Smirnovas: Ar teisingai Jus supratau, kad dar iki geto atidarymo pusė Vilniaus žydų buvo sunaikinta?

       Suckeveris: Taip, teisingai.

       Kai įžengiau į getą, aš pamačiau tokį vaizdą. Martinas Weissas atsivedė mažą žydų mergaitę. Kai mes ėjome toliau, jis išsitraukė revolverį ir ją nušovė. Ta mergaitė buvo Gitelė Tarlo.

       Smirnovas: Sakykite, kiek metų turėjo mergaitė?

       Suckeveris: Vienuolika.

       Turiu pasakyti, kad vokiečiai atidarė getą vien tam, kad lengviau būtų naikinti gyventojus. Geto viršininku buvo referentas žydų reikalams Muhreris. Jis duodavo visokiausių absurdiškų nurodymų. Pavyzdžiui, žydams negalima nešioti laikrodžių. Žydams negalima melstis gete. Kai į getą įeina vokietis, reikia nusiimti kepurę, bet negalima į jį žiūrėti.

       Smirnovas: Tai buvo oficialūs nurodymai?

       Suckeveris: Taip, Muhrerio.

       Smirnovas: Tie nurodymai buvo išklijuoti?

       Suckeveris: Taip, gete.

       Kai tas pats Muhreris užeidavo į getą, ten, kur jam dirbo, duodavo nurodymą visiems dirbantiems pulti ant žemės ir loti šunimis.

       1941 metais per Jom-kipurą, Atgailos ir atsiprašymo dieną, Schweichenbergas su zonderkomanda įsiveržė į antrą getą, sučiupo visus senius, buvusius sinagogoje, ir išvežė į Panerius.

       Aš atsimenu vieną dieną, kai Schweichenbergas atėjo į antrą getą ir gaudytojai griebė žydus.

       Smirnovas: Ką reiškia „gaudytojai“, liudytojau?

       Suckeveris: Tai tie iš zonderkomandos, kurie griebdavo žydus. Juos vadino gaudytojais.

       Smirnovas: Reiškia, tai zonderkomandos kareiviai, kuriuos gyventojai vadino gaudytojais?

       Suckeveris: Taip, teisingai. Tie gaudytojai tempė žydus iš rūsių ir norėjo juos išvesti. Bet žydai jau žinojo, kad niekas nebegrįš atgal, ir stengėsi neiti. Tada Schweichenbergas į geto gyventojus ėmė šaudyti. Greta jo, aiškiai atsimenu, stovėjo didelis šuo. Ir kai šuo išgirdo šūvius, jis šoko ant Schweichenbergo, tarsi būtų pasiutęs, ir pradėjo graužti jam gerklę. Tada Schweichenbergas šunį nušovė ir liepė žydams jį palaidoti bei verkti ant jo kapo. Taip, mes iš tiesų tada verkėme, kad žemėje guli ne Schweichenbergas, o tiktai tas šuo.

       1941 metų pabaigoj gete buvo pagarsintas nurodymas, kad žydėms negalima gimdyti.

       Smirnovas: Prašau Jus, liudytojau, pranešti, kokia forma vokiečių fašistinė valdžia pateikė šį nurodymą.

       Suckeveris: Į ligoninę atėjo Muhreris ir pasakė, kad gautas nurodymas iš Berlyno, jog žydėms negalima gimdyti, ir jeigu jie sužinos, kad žydė pagimdė kūdikį, tas kūdikis bus sunaikintas.

       Gruodžio gale mano žmona pagimdė berniuką. Aš tada gete nebuvau, nes vienų skerdynių arba, kaip jas vadino, akcijos metu aš pabėgau. Kai grįžau, sužinojau, kad geto ligoninėj mano žmona pagimdė kūdikį. Tačiau išvydau, kad ta ligoninė apsupta vokiečių ir prie jos stovi juodas automobilis. Prie automobilio stovi Schweichenbergas, o gaudytojai neša iš ligoninės senelius ir ligonius ir lyg malkas meta juos į mašiną. Tarp jų atpažinau žydų rašytoją ir redaktorių Grodninskį, kurį taip pat įmetė į mašiną.

       Kai vakare vokiečiai dingo, aš užėjau į ligoninę ir pamačiau apsiverkusią žmoną. Pasirodo, kad tuo metu, kai ji gimdė, tos ligoninės žydų gydytojai jau buvo gavę nurodymą, kad žydėms negalima gimdyti. Gydytojai mūsų kūdikį drauge su kitais naujagimiais paslėpė viename kambaryje. Tačiau, kai užėjo komisija su Muhreriu, jie išgirdo, kad ten verkia vaikai. Jie atplėšė duris ir įpuolė į tą kambarį. Kai mano žmona išgirdo, jog atplėšė duris, ji iškart pašoko norėdama pamatyti, kas daroma su vaiku. Ir ji išvydo, kad vienas vokietis laiko kūdikį ir deda kažką jam po nosim, o paskui numetė jį į lovą ir juokiasi. Kai mano žmona paėmė vaiką, po jo nosim juodavo dėmė. Ir kai aš įėjau į ligoninę, pamačiau savo kūdikį mirusį. Jis dar buvo truputį šiltas.

       Kitą dieną aš atėjau į getą pas motiną ir radau kambarį tuščią... Ant stalo – praskleistas maldynas ir nebaigta gerti stiklinė arbatos. Aš sužinojau, kad naktį vokiečiai apsupo tą kiemą ir visus išvarė Panerių link.

       Paskutinėmis 1941 metų gruodžio dienomis Muhreris paruošė getui „dovaną“. Į getą įvažiavo vežimas su batais, jie buvo numauti nuo Paneriuose sušaudytų žydų kojų. Tą seną avalynę jis atsiuntė iš Panerių kaip dovaną getui, ir tada tarp tų batų aš atpažinau savo motinos batelius.

       Netrukus buvo visiškai sunaikintas antras getas, ir Vilniuje leidžiamuose vokiečių laikraščiuose buvo parašyta, kad to rajono žydai išmirė nuo epidemijos.

       Gruodžio 23-iosios naktį atvažiavo Muhreris ir išdalijo 3 tūkstančius geltonų bilietų, vadinamų Genausweis. Tų 3 tūkstančių geltonų bilietų savininkai turėjo teisę prirašyti pas save artimuosius, apie 9 tūkstančius žmonių, o gete tada gyveno nuo 18 iki 20 tūkstančių. Tie, kas turėjo tuos geltonus popieriukus, rytą išėjo į darbą, o kitiems, kurie buvo gete, bet neturėjo tų popieriukų, buvo surengtos skerdynės pačiame gete. Žudė tuos, kas priešinosi ir nenorėjo eiti į mirtį. Likusius išvežė į Panerius. Apie žydų drabužius Paneriuose aš netgi turiu dokumentą, kurį radau Finckso namuose po Vilniaus išlaisvinimo. Jeigu tas dokumentas jums įdomus, aš galiu jį parodyti.

       Pirmininkas: Ar Jūs turite tą dokumentą?

       Suckeveris: Taip, aš perskaitysiu kelias eilutes (skaito vokiškai): „Telefonas 19 – 36. Vilnius, 1941 m. lapkričio 3 d. Ponui Vilniaus gebitskomisarui. Jūsų nurodymu mūsų įmonė šiuo metu dezinfekuoja visus senus žydų drabužius iš Panerių ir perduoda juos Vilniaus valdybai.“

       Smirnovas: Liudytojau, kadangi Jūs paskelbėte dokumentą, privalote jį perduoti Teismui, nes priešingu atveju mes netektume galimybės jį įvertinti.

       Suckeveris: Prašau.

       Pirmininkas: Pirmiausia mums pasakykite, kur šis dokumentas buvo rastas?

       Suckeveris: Šį dokumentą aš radau Vilniaus miesto gebitskomisariate 1944 metų liepos mėnesį, kai mūsų miestas buvo išlaisvintas iš jį užgrobusių vokiečių...

       Pirmininkas: Jūs norite pasakyti, kad tas pastatas buvo užimtas vokiečių?

       Suckeveris: Ten buvo gebitskomisariatas, ten gyveno Hansas Fincksas ir Muhreris.

       Smirnovas: Liudytojau, Jūs pasakėte, kad vokiečių okupacijos pradžioje Vilniuje buvo 80 tūkstančių žydų. Kiek žydų liko po Vilniaus okupacijos?

       Suckeveris: Po Vilniaus okupacijos liko apie 600 žmonių.

       Smirnovas: Vadinasi, 79 400 žmonių buvo nužudyta?

       Suckeveris: Taip.

       Smirnovas: Pone pirmininke, aš daugiau klausimų liudytojui neturiu.

       Pirmininkas: Ar nori užduoti klausimų liudytojui kiti kaltintojai?

       Makswell-Fyfe: Klausimų nėra.

       Dodd: Klausimų nėra.

       Pirmininkas: Ar nori užduoti klausimų gynėjai? Ne? Tokiu atveju liudytojas yra laisvas.

 

 

 

       Iš rusų k. vertė Alfonsas Bukontas