***
Žvilgteriu į veidrodį,
Baigdamas šukuotis. –
Guli švarkas lyg nulietas,
Puikiai stovi kuodas.
Tik bėda su rankomis –
Juodos, kiek beplausiu.
– Ką daryt man, ką daryt? –
Veidrodžio paklausiu.
– Tu dėl rankų nesigraužk!
Juodos? Būta daikto!
Jas į kelnių kišenes
Susikišk, ir baigta...
Krito veidrodis staiga,
Liko vienos šukės.
Oi, suės mane, suės
Šepečiai ir Šukos.
Ir ateik į gaivą man
Šitokia fantazija:
Pamilau mergaitę aš
Bur–žu–a–zi–nę!..
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
***
Niekados, niekados neužmiršiu
To aplūžusio, pilko namelio,
Kur gimiau ir kur mano vaikystė,
Susikimšus į burną pirštus,
Prisišvilpt savo laime mėgino.
Prisišvilpt savo laimę mėgino,
Bet iš gretimo purvino kiemo
Jai atsiliepė liesas vaikėzas –
Toks kaip aš – su kareiviškais balais
Ir su tėvo sena kepure.
Toks kaip aš – su kareiviškais batais
Brido jis per balas ir pusnynus.
O aplink – nesuprantamas, keistas,
Išduobėtas sprogimų kurčių,
Staugė didelis dievo pasaulis.
Staugė didelis dievo pasaulis,
Atpirkėjo seniai išganytas,
Toks prasmingas, darnus maldose
Ir toks kvailas, beprasmis tikrovėj.
Štai tuomet ir ėmiau aš galvoti.
Čia ir baigėsi mano vaikystė.
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
***
Gurga upė žvirgždynėlė
Juodalksnių pavėsy. –
Atsigėrę iš rieškučių,
Tyliai pastovėsim. –
Čia vanduo – toks tyras, tyras.
Šviečia dugno smėlis.
Ir pagauna širdį jauną
Ryto ramumėlis.
Ant baltos kaktos vėjelis
Garbanėlę draiko.
Dingsta godos ir troškimai,
Nieko man nereikia.
Lai tik niekas nesudrumsčia
Tyro vandenėlio.
Lai tik rūpesčiai netemdo
Tavo veido mielo.
Gurga upė žvirgždynėlė
Juodalksnių pavėsy.
Atsigėrę iš rieškučių,
Tyliai pastovėsim.
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
JEIGU NERŪPĖTŲ...
Jeigu nerūpėtų
Motina – Tėvynė,
Jei pati užaugtų
Duona kasdieninė,
Jei nebūtų žemėj
Tankų ir patrankų,
Jei tik darbui reiktų
Darbininko rankų, –
Eitum sau, dainuotum
Daineles linksmiausias.
O dabar krūtinėj
Rūpesčiai vis rausias...
Atsakai už grūdą,
Dirvoje pasėtą,
Atsakai už plieną,
Fabrikuos išlietą.
Atsakai už vaiko
Šypseną nekaltą,
Už gegužį žalią,
Už vasarį baltą.
Atsakai už draugą
Ir už visą šalį. –
Už kiekvieną saulėj
Žvilgantį lašelį.
Jeigu nerūpėtų
Motina – Tėvynė, –
Kam tada beplaktų
Ir širdis krūtinėj?
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
***
Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas
Nuo ūkuose panirsiančių krantų.
Po pirmo apsvaigimo išsiblaivęs,
Aš viską kuo geriausiai suprantu.
Aš suprantu, kad ten, mieguistam uoste,
Nebuvo laimės ir nebus, nebus.
Mane klaidino tavo švelnūs skruostai,
Neleido baltos rankos atsibust.
Iš tavo grožio raganiškų burtų
Man ir dabar išsivaduot sunku.
Aš dar ilgai ilgai galvosiu, kur tu,
Slapta ilgėsiuosi tavų akių.
Ilgai aš sau piktai išmetinėsiu,
Kad nemokėjau viesulu stipriu
Atūžt, apglėbt tave, nunešt į šviesą,
Aptėkšti jūros vandeniu sūriu...
Bet tavo lūpose – vėl šypsnis kreivas.
Beviltiškai vėl svetima man tu.
Todėl ir tolstu nuo tavęs lyg laivas
Nuo ūkuose panirstančių krantų.
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
PĖDSAKAI
Ką matei ir ką jautei –
Atminty palieka
Tartum gilūs pėdsakai,
Įminti į sniegą.
Tik nauja, smarki pūga
Juos užlygint gali
Ir pramint baltam lauke
Naują, gilų kelią.
Štai pakyla viesulai,
Blaško mano sielą.
Kur žvelgiu – visur regiu
Tavo veidą mielą.
Tu per šaltį ateini.
Per didžiulę vėtrą.
Ir atsineši širdy
Šilimą ir giedrą.
Nebelieka praeities.
Po pusnim ji miega.
Lygumom baltom švieži
Pėdsakai atbėga.
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
BE KRAIČIO
Esu aš plikas kaip tilvikas. –
Ir tu be nieko ateini.
Ir kas čia tokio, kas čia blogo,
Jei plikšiai du, abu jauni,
Pradės gyvent po vienu stogu?
Jūs sakot, plikas kaip tilvikas?
Bet tai juk laikinas dalykas.
Gyvensim mes – kūmučių pykčiui
Ir už Rokfelerį geriau.
Tik pažiūrėkit, kokį stalą
Iš lagamino padariau?
Po kojom turim žemę tvirtą
Ir giedrą dangų virš galvos,
O primusą bulvienei virti
Mes nusipirksim po algos.
Ir sofa bus, ir indauja,
Ir stalas riešutinis,
Ir lova porinė, beje.
Šis baldas pagrindinis.
Bus visa, ko tik širdys geis. –
Ir krištolo, ir kilimų...
Tik duok mums dieve tais laikais
Mylėt, kaip šiandien mylime.
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
KAIP GERA TURĖTI NAMUS
Prigludo prie stiklo
Įkaitus kakta.
Už lango naktis –
Ir tamsi, ir šalta.
Lekioja šiaurys
Po tuščius arimus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Aš tiek juk praleidau
Benamių naktų,
Juodų tartum suodžiai,
Kaip ledas šaltų.
Pro apšviestus langus
Slinkau nežymus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus !
Bet kam apie šaltį
Ir tamsą kalbu?..
Jaukiam kambary
Dabar sėdim abu.
Ir vakaras slenka
Toks mielas, ramus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
AŠ VISKĄ UŽMIRŠAU...
Aš viską, viską užmiršau
Ir viską tau seniai atleidau.
Sugrįžk, sugrįžk! Vardu pašauk!
Tu vėl gyvensi pas mane.
O jeigu ne, o jeigu ne –
Tai susitikime... per klaidą...
Aš viską tau seniai atleidau.
Įsiliepsnojęs ilgesys
Išdegino širdies kartėlį.
Ir ašaros – lyg debesis –
Nuplovė nuoskaudos šešėlį.
Ir to prakeikto išdidumo
Neliko nė mažiausio dūmo.
Ir pykčio nuosėdos pradingo, –
Paliko tik aistra audringa.
Aš taip myliu, aš taip myliu!
Prieš šitą jausmą
Meilė pirmutinė –
Tik menkas aidas
Tolimo griaustinio.
Aš taip myliu, aš taip myliu,
Kad, rodos, ir tavy galiu
Uždegt didžiulę jausmo ugnį...
Tik ta bedugnė, ta bedugnė...
Sugrįžk, sugrįžk!
Vardu pašauk!
Aš viską, viską užmiršau...
Baltakis, Algimantas. Velnio tiltas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.