...Kitą dieną buvo labai tvanku. Jonas gulėjo lovoj iki vidurdienio, slampinėjo iš kampo į kampą, galiausiai nuėjęs į rūsį užmigo – ten vėsu, tylu, cypsi žiūrkės – labai gera – visokios uogienės, žalios bulvės, rauginti agurkai, netgi šutinti kopūstai! Užvalgai, nuvirsti kur nors kampe, o vakare grįžti namo.
       Taip jis pramogaudavo šiokiadieniais. Išeiginėm dienom – visai kitas pliurpalas – nereikia į darbą ir nereikia anksti keltis. Nereikia apskritai NIEKUR eiti. Todėl visą savaitgalį leidžia rūsy...
       – Ką darot, kaimynas? – klausia koks grybaausis kaimynas.
       – Miegu, – dažniausiai atsako Jonas raukydamas subinę.
       Kaimynas gūžteli pečiais ir nueina sau. Ilgainiui niekam nebebuvo įdomu ką Jonas darydavo rūsy, o jis ir nebeatsakinėdavo – būdavo apsivers ant kito šono, pirstels ir daugiau iš jo nieko nepeši.
       Kartą Jonui besivoliojant po vamzdžiais, vėl kažkas užsuko. Jonas neišgirdo – snaudė apsiklojęs kiaurom kojinėm ir sapnavo traškius bulvinius blynus, kai staiga kažkas prie pat ausies taukštelėjo.
       – Kas čia dabar! – švystelėjo atbula ranka.
       Pataikė. Kažkas šlumštelėjo, o jis vėl užsnūdo. „Muselė prazvimbė“ – pamislyjo Jonas apsiversdamas kaip kopūstų bačka.
       Sapnavo toliau: valgo traškančius bulvinius blynus, užsigeria šaltu pienu, įsideda į lėkštę dar... Tik staiga keldamas penkioliktą blyną, išgirsta:
       – Nevalgyk manęs, Jonai.
       – Ką? – nustemba Jonas, – kalbantis blynas?
       – Teisingai, – atsako nemažiau sukrėstas blynelis, – aš – kalbantis blynas. Išpildysiu pusę tavo noro...
       – Stebuklas! – surėkė Jonas išmesdamas šakutę, – eureka!
       – Paleisk mane, – toliau pudrino smegenis šakute prispaustas blynas, – paklausyk savo močiutės pasakos... vieną kartą gyveno...
       – Ką čia pezi... – Jonas panarino blynelį į grietinės kalnelį, – kalbantis blynas, o dar bulvinis! Suvalgysiu ir bus ramu...
       – Palauk! – desperatiškai suklykė blynas springdamas grietine, – aš tau pasakysiu kai ką labai įdomaus!
       – Ane? – Jonas pakėlė blyną prie burnos.
       – Išpranašausiu tavo ateitį, – atsakė blynas.
       – Nereikia, – atšovė Jonas susikimšdamas blynelį, – žinau tokius šposus...
       Klykdamas bulviablynis traškėjo Jono burnoj, o netrukus nusmuko pilvo gilumon ir rėkė rėkė rėkė...
       Iš sapno pažadino riksmas.
       – Kas do mėšliena! – užbaubė Jonas galingai mosteldamas. Ir vėl pataikė. Šįsyk kaukštelėjo stiprokai – suskaudo leteną, miegai išgaravo, keikdamasis apsivertė ant kito šono ir pasistengė ką nors įžiūrėti: akyse raibuliavo, kažkas stenėjo, ant plikės lašėjo iš kiauro vamzdžio...
       – Kas čia? – sustūgo Jonas, – KAS ČIA!
       Kažkoks vaikėzas kiurksojo priplotas prie sienos, iš nosies varvėjo, akys vartaliojosi...
       – Ė, iškrypėli! – maloniai kreipėsi Jonas, – ką čia darai? Gal bėda ištiko?
       Vaikėzas nieko neatsakė – tik vaitojo ir šnarpštė.
       – Ko gero aš tau būsiu nosytę sugūrinęs, – garsiai mąstė Jonas, – ką dabar darysim? Ką darysim?!
       Vaikėzas nejudėjo.

       I DALIS

       Ruduo. Be striukės ar kitokio drabužėlio į lauką neišeitum net varomas. Bet Jonas išėjo niekeno nevaromas ir maža to – be striukės ar kitokio drabužėlio. Išėjo ir daugiau jo niekas nematė. Tesklido gandai apie keistą jo elgesį prieš pranykstant.
       ...daug kas sakė neva jis labai surimtėjo, ėjo vis į kitą alubarį, labai rūpestingai pirkdavo tualetinį popierių, prižiūrėjo batus, prieš miegą nebeskaitė biblijos, atsistojęs ant galvos nebegėrė odekolono, nebe taip sklandžiai keikėsi kaip anksčiau. Ir negana to – nepadoriai elgėsi po vieno kaimyno langu...
       – Ar tau galva šlapimo pritvinko! – bergždžiai rėkavo kaimynas Vytautas Didysis, o Jonas nekreipdamas dėmesio toliau skleidė nepadorius garsus – tartum su Aukščiausiuoju kalbėdamas.
       Nepakeliamos smarvės užspaustas Vytautas Didysis išmetė pro langą savo didžiausią kaktusą – tiesiai Jonui ant nuogo užpakalio. Netekęs sąmonės Biškis parpuolė ant žemės kaip šventasis kankinys. Vytautas Didysis patenkintas nuėjo skaityti laikraščio. Greitosios pagalbos mašinėlė išvežė Jonelį į „Subadytų subinių lopyklą“ [uab. direktorius S. Šiknevičius].
       Kiek šiame pasakojime tiesos – niekas negali pasakyti. Bet tiesa viena – Jono nebėra ir nėra kam dėl jo liūdėti – namai tušti, langai uždari, raktai nuo durų išmesti...
       Anksčiau Caplis Marineras – geras Jono draugas – aplankydavo netoli gyvenantį savo draugą, bet kai išgirdo, kad tas dingęs, daugiau nesilankė.
       – Girdėjai? Jonas pradingo, – kalbėjosi du diedai gerdami alų.
       – Girdėjau kažką tai, – riaugtelėjo kitas nerūpestingai sukinėdamas pirštą dešinėje šnervėje.
       – Tai, sako, jį ateiviai pagrobė.
       – Eik eik, – gurktelėjo alaus seniokas Hektoras Analginas.
       – Tep tep – ateiviai pagrobė – tep i girdėjau, – patikino kitas vardu Dodas Hockus.
       – ...o kada? – paklausė Hektoras nepatikliai.
       – Senokai, – atsakė Hockus siurbdamas alų, – kap dingo tep i nėr...
       – A... – nerodydamas susidomėjimo kniauktelėjo Hektoras.
       Hockus atsiraugė, padėjo bokalą ant stalo krašto ir įsižiūrėjo į kvailą, kreivą ir juokingą Hektoro veidą: besmakris, kreivanosis, į šoną išaugusi ausis išsprogusiom gyslom lyg nuo smarvės peraugęs grybas, visad snargliuojanti riesta, kreiva nosis, panaši į sudžiuvusią slyvelę, mažos akelės lėtai besivartančios – šen ten – kaip omletas su spirgeliais, o dar tas spigus, aukštas, silpnas ir užkimęs balselis, kankinio intonacija...
       Hockus pažinojo Hektorą daug metų. Kartais šis žmogelis (ligšiol nešiojantis „madingą“ šukuoseną) labai dažnai išvesdavo Dodą iš kantrybės.
       – Ką čia dabar nusišneki, – vėptelėjo Hockus.
       – Ot tai tau, – iš nuostabos atsilošė Hektoras, – tiek laiko pažįstami, o dabar – kaip skuduru per veidą... negerai šitaip... – papurtė galvą Hektoras mandrai pakeldamas antakį.
       Hockus atsistojo, paėmė peleninę, pamėtė rankoje ir apsisukdamas šveitė tiesiai Hektorui į kreivą snukį. Pasigirdo duslus – kaukšt – Hektoras susmuko kėdėj, o Hockus neatsisukdamas nuėjo sau.
       Atšliaužė vėsus vakaras. Devinta valanda – tamsu – nors subinėj žiburio ieškok. Šlapiu šaligatviu tyliai švilpaudamas atšlubčioja susitraukęs žmogelis, tyliai kaukši batai, gurgžda smulkūs akmenukai, viena į kitą šiūruoja klešnės, žmogelis tyliai šnopuodamas skuba namo. Lietaus lašai tyliai kapsi į lapus, šaltas vėjelis landžioja tamsoj, kažkur toli loja šuo, kažkas daužo šiukšlių konteinerį ir įšokęs vidun ima knistis... kažkas užtrenkia langą...
       Priešais išdygsta kita figūra – žmogelis dar nepastebi – eina nuleidęs galvą.
       – Gal žinai kiek valandų? – artėdamas klausia nepažįstamasis.
       – Nežinau, – krūpteli žmogelis, – neturiu laikrodžio.
       Nepažįstamasis sustoja. Žmogelis taip pat. Abu bando įžiūrėti vienas kitą, tačiau vargiai ką bemato – tamsu nors į klozetą nerk – ant stogo spirgsi žibintas, bet silpnai – kaip per rūką. Įsismarkavus audra – daryk ką nori – šiurpas eina per visur.
       – Kiek valandų? – kiek garsiau paklausė nepažįstamasis.
       – Nežinau, neturiu laikrodžio, – išsigando žmogelis.
       Nepažįstamasis tyliai pirstelėjo. Žmogelis krūptelėjo.
       – Jums negera? – netyčiom išsprūdo.
       Nepažįstamasis sutrikęs šoko ant gyvatvorės, metėsi gatvėn... užkliuvo už bordiūro ir nugriuvo ant asfalto.
       Žmogelis nieko nematė – tamsu kaip skylėj – pats vos neapsivertė.
       – Ar viskas gerai, pone? – susirūpina žmogelis.
       Tamsu, tylu, kažkas krebžda, burbuliuoja, žmogelis susinervinęs žengia pirmyn, kryptelėjęs užpakalį nuvirsta balon sriūbteldamas vandens.
       Iškart užsižiebė vienas, kitas, trečias langas, išlindę galvos pradėjo dairytis.
       – Kzčidarasj? – suvapsėjo kažkokia senė, – kviesjpalycją!
       – Apsišik! – užrėkė nepažįstamasis, – geriau ieškokis vertūškių!
       Visi langai akimirksniu užgeso – vėl tylu kaip bažnyčioj. Žmogelis šiaip taip atsistojo. Kelnės kiaurai peršlapę, atrodo apsimyžo iki pirštų galų, patamsy kerėplindamas palei gyvatvorę pasuko dešinėn, žengė pirmyn, netikėtai kažkas griebė už kojos ir patraukė atgal. Riktelėjęs krito žemėn plerkšteldamas snukeliu į asfaltą.
       – Viešpatie! – surėkė kažkas pro langą, – nustokit nustokit! Galų gale! Kiek galima jums sakyt – negerkit po dvyliktos!
       Langas užsitrenkė.
       Grabaliodamas rankenos jis vaitojo ir šnarpštė, kol šiaip ne taip prasikrapštė vidun.
       – Gal man nusileist žemyn ir pamokyt jus, kvaili vaikiščiai! – kažkas vėl cyptelėjo pro langą, neuždegdamas šviesos.
       – Nusileisk, padla! – surėkė žmogelis iš paskutiniųjų, – pažiūrėsim – kas ką!
       – Nenorėk, kad ateičiau! – tyliai riktelėjo pro langą.
       – Ateik čia, gaišena! – dar garsiau užrėkė žmogelis.
       Jokio atsako.
       Laiptynėj tvanku, tamsu, myžalų aromatas (kaip ir įprasta) pats skverbiasi į šnerves. Suspaudęs nosį žmogelis užšliaužia laiptais į trečią aukštą, sukiša rankas į kišenes ieškodamas raktų – kairėj pilna centų, dešinėj – didelė nosinė pilna dar nespėjusių sukietėti snarglių...
       Šiaip taip randa šviesos jungiklį, bet šviesiau nepasidaro – kaip ir visada kažkas nepasivargino barkštelėti į lempelę arba dar geriau – ją išsuko ir pasiėmė sau. Atsidusęs išsitraukia raktelį, ištiesia kaip kardą ir artinasi prie durų iškišęs liežuvį, išpūtęs akis. Galiausiai atsitrenkia kakta į duris, raktas įsminga į seną durų paraloną ir iškrenta.
       Jis šoka nuo laiptų užpakaliu tvodamasis į cementą netekęs vilties šįvakar įeiti į butą.

       Tuo tarpu Hockus gėrė arbatą su apelsino riekele. Labiau mėgo arbatą su raugintomis šiškomis, bet tokiu vėlyvu metu jis gerdavo arbatą tik su apelsino riekele. Dabar pusė pirmos, už lango lynoja, jokio triukšmo, galima ramiai daryti ką nors protingo arba vertingo. Taigi Hockus kol kas gurkšnos arbatą, po to atsistos, ilgai vaikščios po virtuvę arba bandys ką nors įžiūrėti tamsoje pro langą. Kai tai nusibos (o taip būna visada, nes namo pirmininkas nesugeba surinkti pinigų šviestuvui jau kelis metus) Hockus griebsis dar vienos gudrybės, galbūt atitolinsiančios nuo didžiausio pomėgio. Ta „dar viena gudrybė“ yra baldų stumdymas. Paims fotelį ir stumdys iš vieno kampo į kitą kol pavargęs užmigs kur nors po lova arba netoli jos. Tačiau jei ir tai neužmigdys, lieks vienas kelias – nepakartojamas hobis – tapyba arba „tepliojimas ant lygaus paviršiaus įvairiaspalve mase“.
       Šis pomėgis Hockų kankina nuo vaikystės. Mokyklos baigimo proga jis gavo aliejinių dažų komplektą ir drobę. Žinoma, labai apsidžiaugė – iškart leptelėjo kažkokią neaiškią klerzą, kurią taip ir pavadino: „Klerza“.
       Pamatę paveikslą namiškiai labai nustebo. Visi Hockų laikė rimtu žmogum, labai gerai išmanančiu mokslus. O štai – bac – ir padarė kažkokią nesąmonę. Kaip įvertinti tokį poelgį?
       Vieni nusprendė nekreipti dėmesio ir pamiršti šį nemalonų įvykį, kiti bandė Hockų perkalbėti.
       Bet Dodas nekreipė dėmesio – tepliojo be perstojo – neužilgo visas kambarys prisipildė įvairiausių formų ir spalvų terlionėmis.
       Nepaisant to, Hockus baigė aukščiausius ir kitokius mokslus, kad niekas neprikaišiotų dėl tokio „nerimto pomėgio“.
       Dabar, praėjus penkiasdešimčiai metų, Hockus niekeno netrukdomas naktimis terlioja tai didelę, tai mažą, tai vidutinio dydžio drobę.
       Mažai kas žino koks keistuolis šis profesorius. Visi jo taip vadinami „tikri draugai“ nedirba rimto darbo, nei vienas neatrodo rimtai, visi apsirengę nerimtais drabužiais, ir kalba nerimtai.
       – Kodėl jūs bendraujate su tokiais žmonėmis? – stebėdamasis ir netgi piktindamasis klausia ne vienas aukštas pareigas užimantis Hockaus bendradarbis.
       Hockus atsako labai retai, dažniausiai lengvai numojęs ranka atsako: „ O koks tau skirtumas?“.
       Dabar niekas nebeklausinėja, o Hockus turėdamas laisvo laiko ir toliau naktimis teplinėja drobes arba bendrauja su prastais savo draugais.
       Išgėręs arbatą, Hockus neeina stumdyti baldų – tiesiu taikymu šauna į terpentinu tvoskiantį kambarėlį, užsidega šviesą ir uždaręs duris pradeda savo kasnaktinį kūrybos seansą.

       Maždaug tuo pat metu kai Hockus spaudė „sasyskėlę“ dažų ant paletės, už lango įsisiautėjo lietus, linksmai barškindamas išsiklaipiusias palanges ir dar linksmiau varvindamas seną lietaus vandenį nuo stogų.
       Kažkas garsiai surėkė, po to ilgai tylėjo. Hockus sukluso – už lango tylu – tik lietus kapnoja. Atrodo kažkas laukia kol iškiš galvą pro langą.
       Hockus nekreipė dėmesio – tapė.
       Įlindęs į krūmus, vos nepaskendęs baloje, girtas kaip šliurėje sušutus kojinė, Hektoras kyšojo gyvatvorėj kaip cvekas lašiniuose. Lietus kiaurai merkė drapanas, bet jam buvo vistiek. Jis jautėsi išdidus. Visada kur nors nudribus po geros „burnelės“ labai gera.
       – Ponas, kelkit, – kažkas mandagiai stuktelėjo į pašonę.
       Hektoras tik suniurnėjo kaip paršas įkišęs šnipą mėšlan, net nesugebėjo apsiversti ant kito šono – burna pilna šlapios žolės ir žemės – ką čia kalbėsi tokioj padėty.
       – Dėde, kelkis, – pakartojo balsas, – koks tavo vardas?
       – H... hhh... Hecka... Anal... Hektoras... Analginas, – šiaip taip išspjovęs žoles, pragargaliavo.
       – A toli gyveni? – jau nebe taip mandagiai kaukštelėjo per makaulę.
       – Ne.
       – Kur gyveni, seni? – vožtelėjo per galvą kažkuo kietu.
       ...aklina tamsa, kažkur visai šalia burzgia mašinos variklis, kažkas stovi šalia ir bumba milžino balsu...
       Hektoras užuodė policininką.
       – A su kuo kalbu? – pagaliau apsivertė ant nugaros Analginas.
       Prieš akis išdygo žalias milžinas – vienoj rankoj nedidukas prožektorius, kitoj – bananas. Mirktelėjęs savo didele akim pareigūnas pasisveikindamas pasitaisė kepurę ir maloniai spirtelėjęs į šoną paprašė keltis. Hektoras tyliai nusikeikė. Milžinas nusijuokė:
       – Kelk nezirzęs...
       Analginas persisunkęs alkoholiu ir lietaus vandeniu atsisėdo, bet daugiau neįstengė. Tada pareigūnas griebęs jį už kupros įvilko mašinon.
       – Tai kur gyveni... seni, – pasiteiravo policininkas.
       Analginui labai nepatiko, kad jį vadina seniu, bet ožiuotis neatrodė protinga.
       – Neatsimenu, – atsakė Hektoras čiūžuodamas ant galinės sėdynės.
       – Tai ko voliojais ant šaligatvio? – nusijuokė policininkas, – bonką pametei? Chroniau, sakyk kol nenuvežiau į blaivyklą!
       Hektoras persigando. Toks aukštuomenės atstovas kaip jis negali patekti kažkokion blaivyklon!
       – Išleisk, – susirietė Analginas pūsteldamas alkoholio debesėlį policininkui į veidą, – aš čia netoli gyvenu.
       – Gerai įtraukei! – sukvatojo pareigūnas, – nieko nebus. Radau tave prie gyvatvorės – nenorėjai keltis, pasiėmiau į mašiną – nesakei kur gyveni... vežu tave išblaivyt, seni, – policininkas užvedė variklį.
       – Ne!!! – užkudakavo Hektoras kiek septyniasdešimtmetė gerklė leidžia, – išleisk! Aš ne koks bomžas! Aš advokatas!
       Policininkas nustebęs atsisuko.
       Hektoras spjaudydamasis ir kraipydamasis rėkavo, kad jis aukščiausios kilmės lietuvis, kad jis turi kunigaikščių kraujo ir taip toliau, o policininkas nekreipdamas dėmesio suko iš kiemo.
       – Kur veži!? – rėkė Hektoras blaškydamasis ant galinės sėdynės, – kur veži, žalty!
       Policininkas neatsakė. Jis net neklausė ką už nugaros vapalioja degtine ir myžalais prasmirdęs senukas.
       Jei ne grotos – Analginas jau seniai gulėtų paragavęs kuloko. Policininkas įsijungė radiją, atsuko iki galo ir patenkintas atlošė galvą. Dainavo kažkuo nuskriaustas vyras, verksmingai vaitodamas, kad norėtų sugrįžti į kaimą ir ten melžti savo karvę. Išgirdęs tokias dainas Hektoras iškart nutilo. Tai jam patiko, jis prisiminė savo vaikystę ir nurimęs atvėpė žandikaulį.
       – Kas yr, tėvai? – nusikvatojo policininkas per veidrodėlį žvilgtelėjęs į Analginą.
       Tas nieko nesakydamas klausė muzikos.
       ...už lango bėgo šlapi medžiai, namai, krūmai...

       Hockus kliuktelėjo dažų ant paletės. Pliurztelėjo skysta, smirdanti neaiškios spalvos substancija.
       – Kas čia dabar, – tesugebėjo išstenėti Hockus, kai nuo kvapo susuko vidurius ir metęs teptuką išlėkė pro duris raukdamas subinę.

       – Ar ilgai dar važiuosim? – pasiteiravo Hektoras atsigavęs po pribloškiančios dainos.
       Policininkas neatsakė. Žalia kepurė sustingusi kyšojo iš už atlošo, kartkartėmis apšviečiama gelsvos, netikros, elektrostulpų šviesos... Žiūrėdamas pro langą Analginas vėl užsnūdo. Jis sapnavo valgąs mišrainę ir visai netikėtai kišdamas didelį, aliuminį, mišrainės pilną šaukštą į burną, pamato didelį žirnį. Labai didelis žirnis bėgioja labai didelio aliuminio šaukšto kraštais ir rėkauja:
       – Išpildysiu kad ir tris tavo norus! Ir visai už dyką! – rėkauja žirnis bėgiodamas labai didelio aliuminio šaukšto kraštais. Rėkia rėkia rėkia... O Analginas nustebęs žiūri ir galvoja... tik niekaip nesupranta ko žirnis iš jo nori. „Juk žirniškai aš nemoku“ – galvoja Hektoras ir šmaukšteli žirneliui per kaktą. Apsvaigęs žirnelis nukrenta į lėkštę ir paskęsta baltos mišrainės padaže...
       Tvanku. Nepakeliamai tvanku. Policininkas sėdi prie vairo nejudėdamas kaip ir prieš tai, tik dabar ant galvos nebėra kepurės. Ant plikės tviska prakaito lašai, vairas taip pat padengtas lengvu vandenėlio sluoksniu.
       – Kada atvažiuosim? – klausia Hektoras pats stebėdamasis savo naglumu, – vairas neslysta?
       Pareigūnas neatsako, ramiai sėdi už vairo, žvelgia priekin kaip tikras faraonas.

       Hockus plačiai išsižiojo ir aptemusiom akim krimstelėjo kas papuolė. Pasigirdo triaukštelėjimas. Krimstelėjo dar porą kartų. Burnoj kažkas išsiliejo, plona skardelė sulindo tarp dantų ir ėmė gurgždėti.

       – Apsišik aukštielninkas!
       Analginas nustebęs apsidairė. Patalpoj nieko nėra, sutrupėję, suskeldėję, žaliai nudažytos, apspjaudytos sienos, drumzlina lempelė lubų kampe ir vienos durys.
       – Kad tave šikantį sutrauktų! – vėl surėkė iš nežinia kur.
       Šį kartą Hektoras atsišovė:
       – Nu palauk, žalty! A girdi, galadranse!? Neįžeidinėk manęs, o tai gausi į ausį!
       – Dar pažiūrėsim! – atsakė kažkas ir captelėjo Analginui už kojos.
       – Och tu padla!
       Hektoras pašokęs iš guolio spyrė koja priešais save.
       – Nepataikei! – nusikvatojo balsas, – žlibas senis per tiltą važiavo į šnapso ežerėlį kreivom kojom įvairavo! Tau blaivytis ir blaivytis, avine!
       – Ateik čia! Pasirodyk, žąsine! – Analginas šoko į priekį graibydamasis tamsoje. Minutėlę taip pasiblaškęs nuvirto ant grindų nieko nepešęs. Galvoje sudundėjo afrikietiški būgnai, suriaumojo liūtai, bezdėjo raganosiai ir t.t
       ...galiausiai Analginas pradėjo daužyti duris rėkaudamas ir stūgaudamas kaip išgasdintas orangutangas...
       Durys atsivėrė baisia jėga trenkdamos Hektorui į kaktą. Lyg šventasis gavęs didelę porciją „gerosios naujienos“ Analginas krito atbulas. Pirštų galai atsiskyrė nuo žemės, rankos sumataravo, žili plaukeliai išsidraikė į šalis, burna prasižiojo... ir tik paskutinę sekundę kažkas sugriebęs už atlapų, patraukė priekin. Hektoro galva krestelėjo, plaukai užkrito ant veido, rankos sumaskatavo, kojos nebeklausė...
       – Valdykis, seni, – kažkas užkriokė į veidą, – nelaikysiu tavęs amžinai!
       – Oi… ai, – seilėjosi Hektoras, tai išsitiesdamas tai vėl ištyždamas kaip lepšis.
       – Ar girdi, šliurpsy! – dar garsiau užbaubė jį laikiusi žmogysta, – tramdyk kojas!
       – Skani sriuba... tik druskos trūksta, – vebleno Analginas įsitvėręs į žmogystos pečius, – veee...
       – Parazite! – sustūgo žmogysta švysteldamas žiaugčiojantį Hektorą ant lovos.
       Analginas vartėsi po siaurą lovą kol nuvirto žemėn ir kriokčiodamas užsnūdo.
       – Nespardyk kėdės...
       – Oi oi oi, kalbėt išmokai?
       – Ai...
       – Kas „ai“? Kava neskani?
       – Skani...
       – Kur pirkai?
       – Ką?
       – Kur kavą pirkai?
       – Ką aš žinau... kažkas tikriausiai paliko, o aš paėmiau!
       – Taip ir sakyk, kad vogei...

       Dodas Hockus išsiruošė į darbą. Visada praeidavo dailės institutą į kurį taip ir negavo progos įstoti (užtai į šūdą įstodavo beveik kasdien). Šalia instituto stovėjo beprotnamis. Taigi studentai ir psichai galėjo žiūrėti vieni į kitus tiesiai pro langus.
       Sutapimo dėka Hockus sutiko seną pažįstamą Caplį. Susitiko jie rotušės aikštėje.
       – Sveikas, kur eini? – paklausė Caplis nusiduodamas šlanga.
       – Į darbą, – susiraukė Dodas nusiduodamas duršlioku, – kur daugiau tokiu metu galiu eit?
       – Ai nu jo, teisingai, – nusijuokė Caplis tikrindamasis užtrauktuką, – tik kad vėlokas metas...
       – Žinau, – padavė ranką Dodas.
       – Tai kaip sekas? – paėmė koją Caplis.
       – Taip ir sekas. Matei mano darbo vietą? – pakėlė antakius Dodas.
       – Mačiau...
       – ...viskas tuo pasakyta, – skėstelėjo rankom Dodas Hockus, – kokia darbo vieta toks ir darbas. Kur pats eini?
       – Šiaip išėjau į mišką miesto pažiūrėt, – pasiraitojo kalaškę Caplis, – gal einam į bariuką?
       Tuom darbo diena baigėsi net neprasidėjus – abu nušubildžiavo iki pirmos pasitaikiusios aludės, atsisėdo prie pirmo pasitaikiusio staliuko, užsisakė po bokalą alaus ir ilgai tylėjo iki pradėjo po antrą. Tada atsirado jėgų ir noro kalbėtis.
       – Geras alus, – trenkė bokalą Caplis.
       – Neblogas, – kilstelėjo savo Dodas, – tik galėtų būt daugiau duonos.
       Caplis nesupratęs gūžtelėjo pečiais, o Dodas gūžčiojo ausimis, gerdamas alutį taip, kad putos taškėsi į šalis.
       – Kaip darbas? – taukuota burna išplerpė Caplis čiaumodamas karbonadą.
       – Kaip priklauso, – neatitraukdamas akių nuo artėjančio bokalo dugno atsakė Dodas.
       Kol Caplis riaugėdamas dairėsi į padavėjas, Dodas akimirksniu ištuštino antrą bokalą ir pradėjo vapėti ko nepasakė blaivas...
       Kai iškerėplino pro baro duris, buvo tamsu ir šalta, kojos nelaikė, galva sukosi, buvo labai silpna, Caplio niekur nesimatė, praeiviai spoksojo vogčiomis. Kiek laiko čia praleido – neaišku, kada Caplis išėjo – neaišku.
       – Kur mano namai! – nejučiom užstaugė Dodas susmukdamas prie slenksčio.
       Kažkas užbaubė atsakydamas ir Hockus kaipmat išskrido ant šaligatvio.
       – Gyvuliai! – sukriokė voliodamasis ant žemės, – jum tik žmogų žalot! Net nežinot kaip šaknį ištraukt! Vėpliai prakeikti, geriat alų sau, o čia žmogus ant šaligatvio miršta! Miršta! Jus nubaus dievas…
       Žaibu praskrido suvenyrų parduotuvėles, porą bariukų, pėsčiųjų perėją, bet ties dailės instituto ir beprotnamio pastatų koridorium susipynė kojos – sniegas, ledas – jis sukniubo prie beprotnamio sienos. Snigo, pūstė, kažkas rėkavo pro rūsio langus, liepė keltis, bet nieks neberūpėjo – iškeipęs ir apsvaigęs jis pamažu smigo į gilų miegą, lėtai nykdamas po snaigių antklode. „Seniai buvau parodoj“ – pamanė užsnūsdamas.


       II DALIS

       Hektoras vėpsojo tiesiai prieš save, bet nesuprato į ką turi garbės žiūrėti. Bandė iš pirmo, bandė iš antro, bet net iš trečio karto neįstengė suvokti kas ten, priešais. Riebi tamsa, lipni tyla, aštrus, gerai išgalastas kvapas, galvoje visiška nebūtis...
       – Kur aš? – palaužtas nežinomybės sumaurojo Hektoras Analginas.
       – Ten pat, – atsakė Balsas, – nei žingsnio nepasistūmėjai...
       – Et, – kiek nusiraminęs Hektoras apsivertė ant kito kumpio, – o aš jau tikėjaus...
       – Visi mes tikimės... – pragydo Balsas, – galų gale iš tikėjimosi lieka tikėjimas, o po to – tik ...ėjimas...
       – ...kas? – nustebo Hektoras, – pasakei – „ėjimas“?
       Tyla... smarvė...
       – Girdėjai naujienas?
       – Kokias?
       – Geras...
       – Tai kokios naujienos?
       – Jokių.
       Hektoras atsitrenkė į sieną užversdamas kantaplius. Kitoj pusėj gailiai barkštelėjo vazonas su Kupiškietiškom chrizantemom.
       – Kas ten? – ne juokais nusigando prižiūrėtojas Zigfrydas Pimpadūris, – gal jau kas nors pasikorė? O gal tik virvę nutraukė? A? Pirksit naują! Prakeiktieji parazitai! Prisigeria, apsimyža, apsišika, paskum nešk už pažastų... mch, – nusiraminęs klestelėjo kėdėn.
       – Ar girdi, Zigi, važiuosi paimt pusgyvio?
       – Kur? – persigando Zigfrydas Pimpadūris.
       – Prie beprotnamio, netoli rotušės...
       – A, ten? – pasiraitojo dešinę kojinę Fygis Pirdolinas, – ne-a, nevažiuosiu.
       – Ką reiškia „nevažiuosiu“! Kada paskutinį kartą važiavai?
       – Et, – numojo ranka Zigfrydas, – ne tau žinot...
       – Kelk savo parudavusį galą ir von, atkast po sniegu palaidoto chronpalaikio! – moliniu puodu per galvą paragino Fygis Pirdolinas.
       Lengvai kraujuojančiu pakaušiu Zigfrydas išbezdėjo pas klientą besiilsintį po sniegu.
       Automobilis kaip niekad garsiai tratėjo ir plerpė kaip tikras bezdalų fabrikas darbo įkarštyje, o Zigfrydas nesustodamas keikėsi ir spjaudėsi kol pritrūko seilių ir jėgų. Per kapotą persirito bobulė su dviem terbom ir kurį laiką vilkosi užsikabinus už galinio buferio. Bet Zigfrydui pakako vos kelis kart spustelt stabdį ir anoji atšoko. Stulpai patys lipo – nereikėjo net vairo sukinėti – suskaičiavo dvidešimt penkis (dvidešimt šeštas nebeprisiėmė). Galiausiai atsiradęs prie rotušės, Pimpadūris lengviau atsiduso – dabar tereikėjo valdyti kojas – ratai nebesisuko. „Kur čia rasi girtuoklį?“ – susinervino Zigfrydas brisdamas pusmetrinėmis pusnimis – „nebent su šakėm...“
       Brido jis ilgai – tai pranykdamas poros metrų pusnyje, tai užkliūdamas už ledo gabalo ir žnekteldamas veidu į žemę. Bet galų gale fortūna jo pasigailėjo – parodė kelią alkūne – keturiom ropodamas pažeme, kaip buldozeris stumdamas didėjančią sniego kalvą, jis netikėtai kakta ištiesino kelio ženklą. Tai buvo perėja. „Aš geram kely!“ – apsidžiaugė Zigfrydas.
       – Aš jau ateinu! – sušuko, – laikykis!
       Alpės, šviežias oras, avies vilna, debesys, dangus... žydras... vietom mėlynas. Klykauja paukščiai. Kai kurie nutūpia ir pamaitina slieku ar kokiu nieku. Kvyktelėję vėl nulekia. Didesni paukščiai, kaip antai šis jūrinis erelis, jau grūda ešerį gerklėn. Žvynai gurgžda tarp dantų, ikrai taškosi į akis, pelekai dar plaka...
       Kondoras užstojęs saulę sparnais bando įtaikyt siaurą užpakalį į lizdą, bet niekaip nepataiko. Netekęs kantrybės praklinka žmogaus balsu:
       – Aš jau ateinu!
       Dodas rėkdamas pašoka iš pusnies ir kakta atsitrenkia kažkam į tarpuragį. Vėl tamsa...

       Kai chrizantemos nuvyto, o iš stebuklingos karietos teliko spyruoklinė lova, Hektoras nenorom pašoko kaip subinėn įbestas.
       – Kur vynas! – suklykė nesivaldydamas, – kas išgėrė mano vyną! Kas išgėrė mano vyną ir įspyrė man į ...
       Pro duris įvirto milžinas žalia uniforma, o Analginas nespėjęs pasitraukti vėl išvirto iš koto kaip paskutinis supuvęs lepšis grybų sezono pabaigoj.
       – Mažai prisitriukšmavai? – užstaugė milžinas, – ne pro šalį būtų tau klizmą pastatyt!
       – Ką tokią? – sumišo Analginas išsišiepdamas iki protinių.
       Milžinas stvėręs Analginą už kaulėto pasturgalio pradėjo negailestingai vanoti kaustytu diržo galu.
       – Meldžiamasai, tu tai vadini chlyzme? – persikreipęs paklausė Hektoras.
       – Ką? – užstūgo žaliasis milžinas net suprakaitavęs, – netrukdyk, matai, kad aš užsiėmęs!
       Analginas pradėjo juoktis. Kaskart gaudamas diržu, sumekendavo kaip ožys.

       – Kas tu, baltapūki? – drebėdamas paklausė Dodas.
       Zigfrydas tuo metu jau ruošė trečią sniego gniūžtę.
       – Aš dėdė Fėdė, – suprunkštė Pimpadūris, – o jūs, ponas, greičiau kelkitės, nes jau tris valandas ir penkioliką minučių be pertraukos pažeidinėjate viešąją tvarką.
       Dodas prisimerkė.
       – Eee…
       Daugiau Zigfrydas nesiterliojo – stvėręs Dodą už apšerkšnijųsių šnervių, nutempė iki automobilio svarstydamas kaip keliaus atgal.

       Caplis seilėjo gimtosios laiptynės laiptus nesėkmingai vaduodamasis iš alkoholio gniaužtų, kai netikėtai pasigirdo išganingas balsas:
       – Bar-bar-bar!
       Caplis nustebęs pakėlė akis...
       Jonas!
       Visam savo riebiam gražume priešais Caplį dunksojo Jonas Biškis. Šventai blizganti plikė, kunigiškai mėlynuojanti nosis, kaip visada kaimiškais lašiniais kvepiantys kumščiai, aukštai ir skoningai paraitotos languotų marškinių rankovės atidengiančios gauruotas rankas, negailestingai į pilvą įsirėžusios blizgančios treningo kelnės, labai subtiliai uždengiančios kailiuotus šlepečių apvadus ir žinoma, stiprus girioje gimusios skaidriosios kvapas besiraitantis iš burnos.
       – …onai, – paspringo seilėm Caplis, – tu kyfas…
       Bet Jonas stovėjo tylėdamas lyg tūkstančio ledkalnių paremtas Everestas.
       – …hjonyj, – dusdamas bandė keltis Caplis, – kaip tu? Kaip tau? Kur tu puvjj…
       Jonas ėmė sklaidytis kaip rūkas. Virš galvos sušvito aureolė.
       – …santajonika… – sumurmėjo Marineras nejučiomis slysdamas laiptais ištiktas šv. Jono apreiškimo.

       Maždaug tuo metu kai aukščiau minėtasis Caplis krito nuo trečio laipto, Fygis Pirdolinas gėrė savo pamėgtąją kavą su sausu šampanu, užkėlęs kanopas ant stalo. Iš apdaužyto „VEF“ radio bangų graibytuvo taškėsi nekokybiška muzikos garsų reprodukcija. „Krekrekre...kššš... krekre-KRIAAA...“ – skelbė naujausias naujienas žinių laida.
       Fygis su malonumu klausėsi, judindamas savo apmaurijusius pirštus pelkinguose batuose, kramtydamas kavos tirščių gabaliukus krentančius iš burnos ir stringančius tarp sugedusių dantų (bet dažniausiai nukrentančius ant popierių ir išrudinančius visą tvarkaraštį).
       Suskambo telefonas. Iš pradžių ponas Pirdolinas atsiriaugėjo ir toliau spoksojo į drebantį raudoną daiktą ant stalo. Vėliau daiktas įgavo kažkokį atpažįstamą siluetą ir ėmė dirginti apkerpėjusius Figio smegenėsius kol galiausiai apšviestas šv. Dvasios vyr. prižiūrėtojas šoko ant raudono virpančio ir birzgiančio daikto išversdamas kavos puodelį ir paskleisdamas kavos tirščius ant stalo.
       – Pakupkalių blaivykla, – atsiliepė Figis trindamasis kėdėje.
       – Čia aš. Reikia mašinos – mano sugedo...
       – Ką čia pezi? – atpažinęs balsą užriaumojo Figis, – ką padarei mūsų kledarui?
       Dinamiškai prasidėjęs, sodriai keiksmingas ginčas, nieko gero nedavė – Fygis buvo priverstas ieškoti automobilio, o Zigfrydui teko laukti kol iš už sniego kalvų išlys gelbėtojas ir paims jį su pijokėliu.

       PABAIGA

       (2005 vasario 1 – lapkričio 29 d.)