Kapodamas malkas ir švilpdamas į šulinį, tamsta Šmurkščius meldė aukščiausiųjų ir žemiausiųjų galių amžinos skrandžio pusiausvyros ir pilnatvės. Kreivos medinės tvoros kampe stovėjo rūpintojėlis, o ant jo galvos nerūpestingai lengvinosi varna.
- ... ir kasdienės bulkos mesk mums prie progos, - užbaigė popietinę maldą tamsta Šmurkščius.
Pro langą, uostydama dulkes, žiūrėjo trigalvė Šmurkščiaus žvakidė, seniai neberagavus vaško, garsiai sugaudė netoli stovėjusios bažnyčios varpas ir, nukritęs žemėn, prispaudė klebonui dešrą. Surikęs, anas praregėjo ir nusprendė kilti aukštyn, religijos laiptais, iki popiežiaus, po to nuversti jį nuo kėdės ir sėsti jo vieton (tik į savo atsineštą kėdę). Žinoma, taip ir atsitiko, nes klebonas Šikinė Bezdikulnis buvo labai ryžtingas ir ambicingas žmogus.
Lengvo insulto ištiktas Šmurkščius pagaliau išsibudino, nusprendęs papusryčiauti, nes į smegenis išsiliejęs kraujas išjudino kaukuolės paviršių kutenusias mintis, priversdamas jas pasiutiškai trintis ir sproginėti. Viena išlėkė pro nosį ir nukritus ant žolės sukėlė trumpą minčių audrą, kuri iššaukė dar trumpesnę kupstinę beprasmybę ketvirtame matavime, o netekusi inercijos išnyko numanomoje galimybėje.
Tuo tarpu, ne kažin kiek pastebimiau, balansuodama ties Nieku, klaidžiojo pamiršta mintis (tikriausiai telefono numeris arba seifo kodas). Braukdama pro lapus beprasme esme, laužydamasi nagus į storas klausimų šaknis, pasiknopstodama drapstė į šalis paskutines viltis būti prisiminta...
Aukštai virš miškų praūžė naujas keleivinis lėktuvas, nubaidęs nuo aukštos įtampos laidų vienuoliką varnų ir du žvirblius. Tas pats lėktuvas išgasdino ir Aukštaitę Žemaitienę sėmusią vandenį iš senovinio šulinio (palikimas pagal testamentą). Apsamanojęs kibiras jau buvo pakeliui į senolės reumato papuoštas rankas, kai virš galvos kažkas baisingai pradūzgė. Kibiras tėškėsi į šulinio dugną, o špūlės rankena taip davė į smakrą, kad išmintingoji moterėlė nuskriejo į prūdą kitam sodo gale ir ištaškius visą vandenį įsmigo galva į dumblą, sutraiškydama tris varles ir vieną slapta ten nuo priešistorinių laikų gyvenusios šmupsozauro patelės padėtą kiaušinį.
Po pusvalandžio prasidėjo sekmadieninės mišios. Susirinko pusšimtis mėšlu išsikvėpinusių klibenančių žmogylų, visi susėdo ant kaimo staliaus Fuflos sukaltų suolų ir pasiruošė dvasiškai išsivalyti.
Šv. Dėdės bažnyčia buvo tikras architektūrinis paminklas - nieks nesiginčyjo dėl statinio originalumo - užteko vien prisiliesti – ką ten prisiliesti – pakako užuosti nuo medinių sienų sklindantį gryno krikščioniško pelėsį ir kaipmat suprasdavai: čia atėjęs mėšlinais batais esi kaip savas.
Taip pat ir vorų prižiūrimos gotiškai išpuvę lubos, ir skaptuotus rąstus primenančios šventųjų skulptūros, ir natūralų apšvietimą suteikiančios kiaurymės ties sienų sujungimais... ir tu pats sėdintis ant besisupančio suolo pašinuotu užpakaliu... negalėjai likti abejingu...
Altorių sukūrė tas pats stalius, sutikęs su klebono nuomone, sutaupysiąs pinigų.
„Menininkai labai brangiai plėšia šiais laikais“ – prasitarė klebonas lyg niekur nieko kišdamas niekaip nesutelpančius pinigėlius – „o tu, Fufliau, kaip ten sakoma... turi auksines rankas... tai ir padirbk altorėlį kokį... “.
Fufla Chrėpsas nedelsdamas nukirto mažiau papuvūsį medelį ir ėmėsi šokinėti aukščiau bambos...
Dabar altorius atrodo maždaug šitaip: į aksomą panašia medžiaga geltonais kvarbatkais padengtas stalas, ant stalo taburetė, po taburete žvakidė, ant taburetės dekoratyvimiais gaidžiukais ornamentuotas biblijos laikiklis pagražintas senu fotelio ranktūriu su užraitymu, o medžio paviršius gražiai atvanotas kirviu (anot staliaus, taip darė kažkoks rimtas menininkas).
„Gerai padirbėta“ – linksmai vypsėdamas užsikosėjo klebonas – „tau bus atlyginta“.
Tai išgirdęs stalius iki šiol jaučia laimės dyglius pašonėj.
Dabar, per sekmadienines mišias, altorius dar gražesnis: gerosios bobutės papuošia jį savo mezginiais, darbštieji seneliai atneša kultuvių, medinių šaukštų ir kitokių dievulį džiuginančių daiktų.
„Dabar dievas bus be galo dėkingas“ – tarė klebonas pradėdamas mišias – „dabar visi pagerbkime... viešpatį! “
Visi taip ir padarė. Klebonui palengvėjo. Paėmęs iš po taburetės knygelę, paskaitė, patylėjo ir vėl padėjęs į vietą, liepė rinkti aukas.
- Kokie jūs dosnūs! – Pakiliai riktelėjo klebonas. - Dabar karvutės duos tikrai gero pieno!
Visi linksmai sušurmuliavo. Ore pakibo gera naujiena. Seneliai įgrūdo bobelių rankeles sau parankėn ir neva jas kviesdami šokiui viksėdami uodegikauliais spazmiškai mirksėjo akį.
- Metas šventei! – Užriko klebonas. - Visi laukan!
Nesuprasdami kas nutiko, kaimiečiai išpirdeno lauk ir gavo gerai nustebti: kieme stovėjo ilgas stalas nukrautas batonais ir kefyru.
- Dabar visi šoka!
Kampe sulindę muzikantai pradėjo groti polką.
Visi pradėjo šokti. Šokdami mosikavo rankom ir linksmai rėkavo. Rėkavo taip garsiai, kad už trijų kilometrų gyvenęs senas ateistas Šmurkščius Kiška savo dvarą laistydamas, šiltą čiurkšlę permetė per tvorą ir pataikė varlei į akį. Toji apako ir negyvai prigėrė.
Girdėdamas tuos tolimus šūksnius, pilnus euforiško krikščioniško sausulio, Šmurkščius apsivemdavo beveik kiekvieną sekmadienį (nebent iš ausų neišsimdavo karvašūdžių).
Kartą supykintas, šoko per tvorą ir pasileido tekinas į gretimais esantį mišką. Šniaukrodamas ir kriokčiodamas prasibrovė pro erškėčius, tarpkoju pamatavo degančio krūmo karštį, ausis ir nosį apšlifavo medžių šakelėmis, plaukus išsišukavo ąžuolo žieve, išsikrapštė traiškanas pušų ir eglių spygliais...
Galų gale galiausiai baisiausiai baisingiausiai išsekęs parpuolė prie Didžiojo kriaušiaus - iš ten matėsi visas Pakupkalių miestelis su savo medinėm, apipuvusiom, samanotom, pelėsių papuoštom, lengvai išsprogusiom nuo drėgmės, grožybėm.
Atsigulęs po egle Jonas gerai matė palei pušų sieną besivalkiojantį, šlubą, gauruotą, nesiskutusį, prastai iššukuotą, lengvai papurtusio profilio, šnapsu atsiduodantį, prastai sumontuotą baldą primenantį, vienos akies neturintį, viena koja šokuojantį, trim rankom besididžiuojantį, į bažnyčią neinantį, įsukti lemputės nesugebantį, niekada riebiau pavalgyti neatsisakantį...
- Kiek valandų! – surėkė Jonas pašokęs iš vietos, - kiek vaaalandų! Kiek vaaalandų!
Tupėti jam nusibodo – perskaitė visus laikraščius, surūkė visas cigaretes ir išvyniojo visą tualetinį popierių - atėjo metas permainoms!
- Revoliucija! – užbaubė Jonas Biškis visu ūgiu išsitiesdamas, - kas būsi!? Aš bendrauju tik su gamta!
Šmurkščius išsigandęs atsisuko per petį – nieko.
- Ką ten darai! – dėl visa ko pasislėpęs po egle ir pasikasęs po samanom, paklausė Jonas keistuolio, stovinčio ant kriaušiaus ir besistaipančio priešais visą miestą ant pirštų galų.
- Kas čia? – vėl atsisuko Šmurkščius sumažinęs čiurkšlę.
Stojo tyla, sušlamėjo visos pušys ir viena eglė.
- Ką ten darai?
„O koks tavo svarbalas? “ – jau žiojosi Šmurkščius, kai iš apačios ataidėjo riksmas:
- Auksinis lietus!
Susimėtęs Šmurkščius pažiūrėjo žemyn ir vos nenusivertė. Vis dar besisukančia galva atsisėdo ant žolės.
- Atsargiau tu ten! - pasigirdo iš krūmų.
Šmurkščius nekreipdamas dėmesio nuvirto ant žolės netyčiom šnervėn įtraukdamas slieką.
Jonas tuo metu jau baigė antrą pakelį bankrutkių. Drebantys pirštai mėšlinom panagėm graibė pustuštį žemėtą žiebtuvėlį bandydami užžiebti amžiną liepsną. Tuo tarpu per samanas už nugaros kažkas slinko.
- Kur aš? - prabilo Šmurkščius ne savu balsu, - dieve dieve dieve die...
Į ausį įšliaužus sraigė nutraukė dejones.
Mieste baigėsi linksmybės, visi slinko namo po sekmadieninių mišių, tyliai riaugėdami, valydamiesi nuo barzdų kefyrą ir bulkos trupinius. Lengvas rugpjūčio vėjelis linksmai bastėsi po mišką.
Atėjo rugpjūtis. Kartu ir lietus. Pakupkaliuose įsigalėjo nauja darbotvarkė ir gyvenimotvarkė, nes lija čia lygiai pusę metų. Čiabuviai tam jau seniai prisitaikę: žvynuota oda, pavandenijusios akys, lėti, jėgas taupantys judesiai, guminiai batai ligi smakro.
- Nuplauk iki šulinio, pūdytos samanos baigėsi, - paprašo sugyventinė Gavdra Putovaitė.
- Gerai, tik permetu šamą per tvorą, - atsako šiaip taip sugyvenantis vyras Dūdmundas.
Abu jau seniai gyvena netoli Dūdmundo gerai pažįstamo bajoro Šmurkščiaus dvaro. Abu su sugyventine vis užeina pas jį išgerti pačio daromo vyno ir pažiūrėti į Šmurkščiaus Kiškos skulptūras prie židinio. Dabar, prasidėjus liūčių sezonui, tenka plaukioti valtimi, taigi Dūdmundui kaip tvirto sudėjimo vyrui yra proga patreniruoti svorių kilnojimą užmiršusias rankeles.
Eilinį kartą plaukdami pas bajorą Kišką, jie išsiruošė gana vėlai. Buvo tamsu, jie plaukė pasišviesdami sugyventinės tėvo paskolintu prožektoriumi, kuriuo gerbiamas uošvis važinėdamasis po Krymą su šeima šviesdavosi sau jaunystę.
Ir kai sugyvenančioji pora buvo visai arti Šmurkščiaus dvaro, kelią pastojo Ragasis Baltanosis.
Tačiau buvo tamsu ir jie nieko nematė. Menka tarybinio prožektoriaus šviesa tesugebėjo apšviesti stambius sugyventinio kelius. Neišvengiamai artėjo susidūrimo akimirka. Į valties šonus daužėsi bangos, irklai kliuvo už medžių šakų, lietus sėmė valtį, vėjas pešiojo retus Gavdros plaukus.
- Kur plaukiat? – nugriaudėjo Ragasis Baltanosis.
- Į svečius, - suskubo atsakyti Dūdmundas.
- Be reikalo, - pagalvojęs atsakė didis sutvėrimas, - šianakt aš alkanas.
Gavdra kruptelėjo - net valtis susiūbavo. Dūdmundas nusprendė pagudrauti – iškėlė prožektorių ir pradėjo mosikuoti į visas puses.
- Ką išdarinėji! – subaubė Ragasis Baltanosis, - į galvą negavęs?
Tamsoje šliūkštelėjus didelei bangai, klausiamai išsilenkusį Dūdmundo dešinį antakį aptaškė purslai ir sušlapino Gavdros sijoną klyno srity.
- Sušlapau, - visiško bejėgiškumo apimtu balsu išspaudė Gavdra.
Nekreipdamas dėmesio Dūdmundas pakėlė nutirpusį pasturgalį ir švystelėjo irklu tamson.
Net nespėjus vyriokui šnirpštelti, irklas dingo iš rankų ir šveitė kitu galu per riebią pasmakrę. Atbulas jis virto tiesiai sugyventinei tarp kojų. Toji išgastingai šoko atgal ir išsivertė aukštelninka į drumzliną vandenį. Pirmą kartą savo gyvenime paramasažistė įsmigo į tikrą purvą savo pačios galva.
Valtis, lengvai nešama naktinio vėjo, jau braižė Šmurkščiaus dvaro tvorą, o irklas, kuriuo gerbiamas sugyventinis gavo per smakrą, gulėjo jam ant pūzro perlaužtas pusiau.
Vėliau, sėdėdami prie židinio ir šliurpčiodami vynelį kaip sriubą, du nelaimėliai prasitarė, kad kažkas juos gerokai pakratęs. Šmurkščius, jau gerokai apkvaitęs po antro butelio „Švambrijos“ šmūpsojo įaugęs į didelį fotelį ir nieko nesuprantančiu žvilgsniu tyrinėjo iš Dūdmundo nosies besikapanojantį snarglį.
- ... o kai pabandžiau nubaidyti irklu, pats gavau per smakrą. Va, matai? Va čia, - didžkis atkišo pasmakrę.
Šmurkščius knaptelėjo, o prabudęs garsiai ir pratisai nusiriaugėjo.
- Ką gi, buvo labai malonu vėl pasisėdėti pas jus... - prastenėjo Gavdra vos girdimu prispaustos jūrų kiaulytės balseliu. Šmurkščius kreivai šypsodamas snaudė fotelyje vis pajudindamas rankelę.
- Einam, leisk žmogui išsimiegot, - vožtelėjo alkūne į šoną Dūdmundas.
Kai abu išsigavo lauk, jau švito – metas užkasti. Neplautų burokėlių šaknų sriuba ir žuvienė iš degintos lydekos galvos bus pats tas.
Vos prašvitus, į laukus išplaukė žvejai. Pirmas, kaip visada – Jonas Biškis, po to ir kiti. Netrukus visi bulvių ir rūgių laukai pilni valčių. Visi gaudo bulvinius šamus bei rūgines lydekas. Pastarosios turi tiek galvų kiek rūgiai sėklų.
Saulei pašildžius, pasikaustęs žvejojimo įranga, savo kateriu „Šaltukas“ išsikapanoja ir Šmurkščius. Praplaukdamas, pasisveikina ir nulekia sau, sukeldamas tokias bangas, kad visi žvejai apsiverčia aukštyn dugnu.
Todėl niekas nebesisveikina.
Sekmadienis, 2005 m. liepos 17 d.
