Brėkštant jis atsisėdo giraitės pakrašty ant seno kelmo. Žvilgtelėjo į savo drabužio skvernus: jie buvo purvini ir suglamžyti. Nuo senos skrybėlės atbrailų tarpas nuo tarpo žemėn, ant eglių spyglių, paptelėdavo rasos lašai – jų prisirinkdavo beeinant mišku ir kliudant nusvirusias medžių šakas.

       Kur jis ėjo? Tai, tur būt, jo paties klausimas, kai jis ėmė žiūrėti į vakaro horizontą, graudžiai paraudusį ir vėsų. Suklusęs jis girdėjo, kaip to paties klausia ne tik jis, o ir kiti, kurių jis nematė, bet aiškiai suvokė juos esant. Visur: laukuose, kurie kas akimirką vis labiau juodo, tamsėjo ir darėsi paslaptingesni, prie trobų ir daržinių, namų viduje, automobilių kabinose, vakaro gūdumoj burzgiančiuose traktoriuose.

       Už kalvos, ant kurios stovėjo trys aukšti kryžiai, sukrypę ir suvargę prieš vakaro žarą, apsegioti nulytais ir nuvytusiais vainikais, driekėsi tamsus asfalto dryžis – žmogus jo nematė, tik žinojo, kad plentas tenai turį būti, jis vingiavo jo vaikystėje ir niekur negalėjo dingti. Tarp dviejų kalvų buvo nedidelė lomelė, ir ties ja keleivis maitė dažnai nuvažiuojančius automobilius – įstrižai per vakaro žaras, tolyn, lyg į kitą kraštą ar žemę, buvusią nežinia kur, vaikystės mintimis neaprėptuose atstumuose. Mirksėdamos slinko asfaltu mažos ugnelės, ir tų ugnelių akys žmogui irgi buvo klausimas – iš kur jis eina ir ko ieško. Ak, dieve! Kaip seniai, gyvenimo užuomazgoj, tas viskas buvo! Po tiek laiko dabar jam rodėsi, kad ir žemėje, po jo kojomis, yra kažkokia nuo jo atplyšusi dvasia, kad kiekvienas žmogus, būdamas vis kitoks, alsuoja su keleiviu vienu kvapu, kad kiekvienas takas tebelaiko jo pėdų atspaudus, dviračio tekinių vėžes. Žmonės, kurie čia dabar gyveno ir prietemoj keleivio nematė, nebūtų gyvenę be jo ir nei jis be jų; jie keliavo tą gyvenimo gabalą kartu – keikdamiesi, išdavinėdami, sušildydami ir priglausdami nakvynės; kiti vietoj šilumos svaidė negyvus žodžius, o jau kiti lėtai lėtai slinko tais graudžiais takais prie kapinių tvoros; ir buvo dar tokių, kurie švariai veržėsi į gaivastį, į jaunystę ir brendimą. Vieni jau seniai susirado antrus trečius namus, kiti mainė juos kaip kailinius, glostė tą, kuris davė šiltesnius ir pigesnius, kiti tebedėvėjo tą patį milinį drabužį, su kuriuo iš čia išėjo. Tačiau nė vienas nestovėjo vietoje – yrėsi tolyn – kas į šilumą, kas į šaltį, kas iš aukštybių rodė dievo pirštu, o kas slėniuose vilkosi paskui plūgą. O dabar visi, rodos, susirinko prie išlikusių trobesių, griovių ir medžių, kad nekalbėdami pasakytų vienas kitam, kas tarp jų yra bendra ir ko jie išmoko begyvendami. Žmogui rodėsi, kad jį, parištą už pažastų, nuleido kažkas iš dangaus ant storos virvės ir pakabino virš tų dvasios laukų ties senu kelmu, ir jis greitai nukris ant žemės, ir puls visi – mirę ir gyvi – prie jo, linguos galvas ir mels patarimo, senutės motinos šluostys jam akis šlapiais baltais rankšluosčiais, dės prie karštos kaktos, o paskui vesis į savo namus, aprodys gurbuose avis, tvartuose gyvulius, paglostys per kiemą einančią katę ir nutildys sulojusį šunį, o paskui pasakos pasakas be galo apie savo ilgą gyvenimą ir klausinės jį. Visi, kas kažkada išėjo, turės čia susirinkti, nes visų čia kryžmai išpėduoti laukai, visų sodinti ir pjauti medžiai, visų verkta ir juoktasi, daryta niekšybių ir melstasi sulopytose medinėse bažnyčiose po karo.

       Liūdnas ir geras jausmas nepaliko jo, jis dairėsi į jau visai betemstantį dangų, kur žiebėsi pirmosios žvaigždės. Ir tuo metu laukuose ir pamiškėje nuskardėjo kraupus arklio žvengimas. Prie to balso iš kažkur atskrido kitas, dar kitas ir dar... Nuo vakaro horizonto sunkiai ėmė plėštis mėlynai juodas debesis, jis kilo aukštyn dangumi, varomas šalto vėjo. Žmogus žiūrėjo į tą debesį, kuris jau plėtėsi vis didyn, apimdamas ir dangaus pakraščius, iš kairės ir iš dešinės, o arkliai vėl ėmė skardžiai žvengti, ir tas praeito laiko garsas aidų aidais atsimušė į medžius, į trobas ir daržines, vienydamas visa, kas gyva. Dabar jau bene ketvirtą kartą nuskardėjo arklių žvengimas, drebindamas nurimusią apylinkę, o žmogus pakilo, pamovęs savo ryšulį lazda, užsimetė jį per petį ir patraukė į tą pusę, kur buvo daugiausia jo pėdų ir jo žygių.

       – Vaikeli, – tarė tėvas, – nueik į ganyklą ir parvesk Jūrą. Vėl pabandysiu pratinti. Tik būk atsargus, Jūra gali visko pridaryti.

       Tėvas liekasi kieme, o jis skuba prie miško, virš kurio pūpso vaivorykštės lankas, šuniukas lydi vaiką paruge. Kai jiedu nueina prie ganyklos ir įlenda vidun pro spygliuotą tvorą, tenai vienas paskui kitą, o kartais ir keli iš karto, ima žvengti arkliai, ir pro pat jį didžiuliais šuoliais viesulu pralekia Jūra – beveik smėlio spalvos ir juodais abiejų užpakalinių kojų galais. Nulėkusi į ganyklos pakraštį, Jūra sustoja ir priekinėmis kojomis kasa žemę. Vaikas eina artyn, ir tada Jūra vėl pasileidžia patvoriu, o paskui įstrižai ganyklos; lekia ir kiti arkliai, bet čia Jūra vėl sustoja, pakelia aukštyn galvą, žiūri į vakarų pusę ir nusižvengia. Skardžiai virpa jos lūpos ir dreba šnervės – kaip stygos.

       Tada ir jis ima žiūrėti į vakarus; pažeme dideliu greičiu skrieja juodi, stori debesys, taip lekia, kad nuo žiūrėjimo net ima svaigti galva, toks nesuprantamas kažko ilgėjimasis užgula vaikui krūtinę, jis nori rėkti, šaukti tokiu balsu, kokiu dar nešaukė, jis labai stipriai jaučia, kad tuose debesyse kažkas yra, ko jis negali suprasti, yra kokia paslaptis tuose juoduose kamuoliuose, kurie virsta vienas per kitą, lenda vienas kitam į pilvus ir skuba, skuba, lyg bijotų pasižiūrėti į tą pusę, kur leidžiasi saulė.

       Būriai girinių balandžių, nutilusių ir blizginančių spinduliuose baltas papilves, skrenda į mišką ir dingsta tamsiai žalių eglių viršūnėse, šuniukas viauksi kažkur alksnyne, gal užtiko kokį urvą, o vaikas negali atplėšti akių nuo vis lekiančių debesų – tenai, toje pusėje, kur taip skuba debesys, turi kažkas būti, koks nors gerumas, kokia viltis, kas nors ne taip, kaip čia.

       Iš krūmų pailsęs atskuba ir šuniukas, spokso į vaiką žvitriomis akimis, o paskui ir jis ištiesia kaklą į lekiančius debesis ir uosto – jis irgi, matyt, supranta debesyse esant ne taip, kaip čia.

       Jūra jau nebežvengia, išplėtusi akis, ji žiūri į lekiančias juodumas, ir tos juodumos, smarkiai sumažėjusios, lekia jos akyse. Vaikas pamažu dabar eina prie jos, kalbindamas ir bijodamas, ji nebėga ir, pasukusi galvą, meiliai žvelgia į jį ir laukia, kada bus užmautos kamanos.

       Iš ganyklos visi trys eina link namų – vaikas iš vienos pusės, laikydamas kaire ranka pavadį, o kita tapšnodamas Jūrai per kaklą, šuniukas tipena iš kito šono. Prie tvoros visi jie pamato senį Milašių, kuris, pasirėmęs alkūnėmis, irgi žiūri į tolumas, papsėdamas iš pypkės mėlynus dūmus.

       – Vaikei, būk atsargus, gyvulys bet kada gali iškrėsti šposą, – sako Milašius ir dabar lydi akimis nebe debesis, o tris, einančius į savo namų pusę.

       – Neiškrės. Jūra neiškrės, – negarsiai atsako vaikas, ir jie sau eina toliau, į vakarų pusę, kur yra jų namučiai ir kur kieme stovi baltmarškinis tėvas.

       Vaikas laikydavo, o tėvas greitai pajungdavo Jūrą į plūgą, ir, vaikui vedant už kamanų, o tėvui laikant įtemptas vadžias, jie išvažiuodavo į seną dobilieną. Iš pradžių Jūra šokinėdavo į šalis, drabstydama seiles, tačiau diena po dienos rimo ir netrukus jau paklusniai traukė plūgą.

       Ir šitaip ėjo laikas. Daug kartų dar pasaulio pakraščiais lėkė debesys, o vaikas, tėvas ir Jūra išeidavo į laukus, palikę kieme stovinčią motiną, ant skreito sukryžiavusią rankas, ir jie visi ropojo savo laukais, per kalveles, metai po metų, ir užtat dabar žmogui visa tai yra jau nebe buvęs gyvenimas, o paveikslas, iškaltas kur nors palei Nilą ant didelio uolos luito.

       Jūra turėjo dar ir savo kitą gyvenimą. Visi turėjo dar ir ką kita. Tėvas šventadieniais apsivilkdavo balčiausius lininius marškinius, motina balčiausią bliuzelę, vaiką irgi aprengdavo baltai, būtinai nuo būdos paleisdavo šuniuką – ir tokie draugiški visi išeidavo į savo laukus, kur augdavo rugiai ar linai, tenai susėsdavo ant ežios, tėvas atsisėsdavo paskutinis, nes jis turėdavo apeiti visą rugių ar linų lauką ir patikrinti, kaip auga, apgalvoti, koks bus derlius. Po kurio laiko čia, pasiramsčiuodamas lazda, ateidavo Milašius, jo pypkė varydavo į dangų mėlynus dūmus, vaikas voliodavosi su šuniuku žolėj, o suaugę kalbėdavo apie ateities laiką. O sykį išėjo pašnekėti ne apie kasdieniškus dalykus, ir tada Milašius užsikosėdamas pasakė:

       – Kai buvau... kai aš buvau... tai girdėjau šitaip šnekant: ,,Aure, zuikis šuoliuoja!“ Ar supratot, ką tas reiškia?

       Tėvas ėmė juoktis, motina šypsojosi: tai esą niekai, tačiau Milašius nenusileido, klausė vaiką, gal jis toks gudrus ir žino, tačiau vaikas nieko tikro nežinojo, tada Milašius spyrė tėvą, o tas irgi negalėjo paaiškinti. Jis tik spėliojo:

       – Gal tai bus toks vardas. Duosim, kas nors į ką kreipiasi...

       – Tai ir ne! – kikena Milašius. – Tokia maža Lietuva, o vis kitaip žmonės šneka. Mūsiškai tai būtų anta...

       O tuo metu Jūra irgi nenorėdavo gyventi paprastai. Ji įsibėgėdavo ir lyg paukštis perskrisdavo per tvorą, jei pasitaikydavo kita – perlėkdavo ir šitą ir viesulu pasileisdavo dulkėtu keliu, tyčia pasukdama į šalį, pamačiusi kokį nedidelį krūmą, nes jai smagu būdavo virš ko nors lėkti. Tada Jūra pasileisdavo didžiuoju sodinkeliu, gąsdindama pakeliui žmones ir pakinkytus arklius, kurių nuilsintas kraujas irgi užvirdavo; nulėkdavo iki plento, tenai, pamačiusi automobilius, stodavosi piestu, bet per plentą nebėgdavo, pastovėdavo šitaip, gailiai žvengdama, o paskui skriedavo atgal ir, jausdama, kad jėgos dar neišseko, pasukdavo iš kelio, įpuldavo į sodybas ir skraidydavo viršum tvorų, nusileisdama į tarpulysvius, ir tik vieną vienintelį sykį ji išmindžiojo daržą – paslydo šokdama. Visus kitus kartus ji tiesiog stebuklingai nušokdavo į tuščią vietą, ir kad būtų nors kada dantimis kliudžiusi kokią reikalingą žolę ar krūmą, – tas jai buvo per menka. Parlėkusi atgal prie ganyklos, Jūra mėgindavo įšokti vėl per tvorą, bet jau nebeužtekdavo jėgų, jau būdavo išblėsęs ryžtas, jos pilvas nenusakomai drebėdavo, net geltoni karčiai būdavo aptaškyti seilėmis, Jūra nurisnodavo prie ganyklos spragos, abejingai kojomis kasdavo žemę ir tyliai žvengdavo, kol ateidavo tėvas, atkeldavo užtvarą ir, patapšnojęs gyvuliui per kaklą, įleisdavo į jo namus, sakydamas:

       – Durnike tu, durnike...

       Plūgas, sunkus vežimas darė savo. Laikas nušiurino Jūros spalvą, seniai ji užmiršo šokinėti per tvoras, dabar ne tik vežime būdavo ramu su ja važiuoti – be balno ant Jūros ramiausiai jodinėdavo vaikas. O Milašius, kuris Jūrą iš tėvo dažnai skolindavosi į pagalbą prie savo visai nukaršusio arklelio, atėjęs Jūros, pasivesdavo ją prie rąstų krūvos, užsiropšdavo ant nugaros ir, pūsdamas mėlyną dūmą, ramus jodavo link savo namų, o kai vaiko tėvas atsiminęs dar ką Milašiui sakydavo, tas lėtai apsisukdavo ir jodavo atbulas, dar ilgai pasišnekėdamas, kol nutoldavo ir tėvo balsas jo nebepasiekdavo.

       O kai dar praėjo nemažai laiko, tėvas sykį vaikui vėl liepė parjoti Jūrą iš ganyklos; visi kaimynai kažkodėl nutarė karstą su Milašium vežti vienu arkliu, ir tai turėjo padaryti Jūra.

       Pasileidęs nuo būdos pražilusiais ūsais šuniuką – nudažė ir tą sargybinį laikas šarma, jis dabar dažniausiai jau bėgdavo nebe priekyje, o paaugusiam vaikui iš paskos, – liūdnas vaikas atėjo į ganyklą, užmovė Jūrai kamanas ir, atsispyręs nuo kupsto, užšoko ant jos ir, kaip kadaise, lydėdamas akimis pasaulio pakraščiais lekiančius debesis, atjojo iki ganyklos vidurio; ir čia Jūra sustojo. Vaikas timptelėjo pavadžius, bet Jūra neklausė – ji irgi žiūrėjo į debesis ašarotom akim, paskui pasuko sustingusį kaklą ir gailiai pažiūrėjo į vaiką, kuris jos kalbos nesuprato, tik matė, kad staigiai Jūros akys pasidarė baisios. Dar po kurio laiko, vis tebežiūrėdama į raitelį, Jūra smarkiai papurtė galvą. Vaikas stipriau įtempė pavadžius. Tada Jūra, pro žąslus taškydama purslus, dar kartą papurtė galvą, gražiai suprunkšdama ir nusižvengdama. Kai vaikas dar sykį timptelėjo pavadžius, Jūra staiga šoko į priekį, spirdama užpakalinėmis kojomis, o paskui vėl sustojo, skersuodama į jojiką. Vaikas net persikreipęs tempė pavadžius. Tada Jūra atsispyrė priekinėmis kojomis, atsistodama ir žiūrėdama beveik į patį dangų, ir vaikas neišsilaikė, nučiuožė žemėn.

       Jūra oru išlėkė per ganyklos tvorą, peršoko pakelėj pasitaikiusius krūmus, perlėkė daugybę kaimynų tvorų ir, skleisdama dulkes, pasileido prie plento, kur dabar jau juodavo asfaltas. Čia ji vėl gailiai sužvingo, pasistodama ant užpakalinių kojų, paskui aprimusi ir lyg ką galvodama risčia parlėkė namo, sustojo vidury kiemo, kur jos laukė karstui vežti pataisytas vežimas; Jūra kaip stygą ištempė kaklą, žvelgdama ne į susirinkusius žmones, o į dangaus pakraščiais lekiančius debesis. Jos akyse stovėjo vaikas, motina, ant skreito susidėjusi rankas, ir nusiminęs tėvas – nes jau Milašiaus nebebuvo, jis lėtai ėjo ir atėjo prie kapinių tvoros, o tėvo vaikas keliavo dar pirmyn, dar į nežinomą laiko ateitį, motina ir tėvas buvo liūdni, nes Milašiaus išėjimas jiems buvo suprantamesnis.

       Kieme buvo daugiau žmonių, pakeliui į Milašiaus namus jie užėjo čia, nes matė laukais lekiant Jūrą ir vėl ją grįžtant. Tėvas priėjo prie drebančios Jūros, ilgai žiūrėjo į jos blizgančias akis. Tada jis tyliai pasakė žodžius, kuriuos žmogus gerai atsiminė ir dabar, eidamas pamažu ir norėdamas pataikyti į pėdas, kurių šiuose laukuose anais laikais paliko daugybę:

       – Kodėl esam įpratę arkliui žiūrėti į dantis ir kodėl nematom jo akių?

       Tokie buvo tėvo žodžiai, kuriuos girdėjo ne tik vaikas ir jo motina, bet ir kaimynai, susigūžę traukiantys taku palydėti Milašiaus.

       Aputis, Juozas. Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1977.