Žmogus ėjo toliau, jau paliko savo gimtuosius namus ir ganyklą, kurioj lakstė Jūra. Ganyklos dabar nebebuvo, nebuvo jo namų, daržinės, prie kurios galo ankstyvą pavasarį šaldavo širdis iš laimės, kai ant lentos atbrailos pamatydavo tupinčią katę ir kylant į viršų mirgančią šilumą. Pastovėdamas vidury tylių laukų, žmogus traukė toliau, kur žinojo tekant upę ir blizgant gelžkelį. Nakties ramybė, neapsakoma tyla kiek baugino; buvo neramu, kad čia, jau toli nuo buvusių jo namų, po kojomis dunksėjo lyg ir svetima žemė, bedvasė, gal čia niekada nieko ir nebuvo, tiktai miglota prisiminimų linija, kai vaikas žvelgdavo pro langą į tą pusę ir kai rodydavosi, kad tenai, toli, yra jo pažadėtoji žemė.

       Prie gelžkelio bėgių žmogus atsisėdo ant griovio kranto ir ilgai svarstė, ar eiti dar toliau, ar pasirinkti nakvynę kur nors čia, nedidelių eglių tankmėj. Iš labai toli pasirodė spindulius skleidžianti garvežio akis, traukinys pralėkė, ratais trankydamas į kelio sandūras, ir pro rausvus dūmus žmogus pamatė garvežyje stovintį mašinistą ir žiūrintį į priekį. Tas viskas atrodė labai didingai – dviejų bėgių kelias, sunkūs geležiniai ratai, įkaitusi garvežio geležis, nakties tamsa, rausvi dūmų kamuoliai ir išsipaišinęs žmogelis šnypščiančiame metalo gabale... Traukinys dundėjo ir nudundėjo, mažos raudonos lempelės šviesa per rūką brėždamas geležinio kelio kreivę, ir žmogus dabar labai pajuto savo vienišumą tarp miškų ir laukų, kur tyliai ošė eglių šakos ir kur retkarčiais, kankinami nemigos, o gal ir savo pareigų, surikdavo kažkokie paukščiai. Žmogus jau vaizdavosi, kaip medžių šakose ir viršūnėse, rasotoje žolėje slepiasi daugybė padarų, kurie dar visai neseniai savo akimis žvelgė į bildantį geležies gabalą ir savo galvomis tą bildėjimą apmąstė, o dabar nekantriai žiūri į žmogų, laukdami, kada jis pasitrauks ir nueis savo keliais, palikdamas nakties ramybę jiems. Žmogus pakilo ir žengė toliau, iš šono pastebėdamas pilkšvą šviesą – ten nurimęs ilsėjosi ežeras. Netrukus jis priėjo prie senos tvoros, apaugusios aukšta žole. Pilkšvoje tamsoje buvo matyti dideli kryžiai. Eidamas palei tvorą, jis ieškojo vartelių, suradęs įsmuko į vidų, jusdamas, kaip ima šiurpti oda – iš baimės, jei ne dabartinės, tai vaikystės. Jis ėjo toliau, kliūdamas už kapelių ir apčiuopom ieškodamas tako. Pagaliau išėjo į erdvesnę ir šviesesnę vietą. Priešais stovėjo labai aukštas, didelis kryžius, ir jis gana nesunkiai perskaitė užrašą, nes raidės buvo baltos, jos bemaž švietė naktyje: ,,Mano dievas, ir mano viskas.“ Ar dėl tokių aiškių žodžių, ar dėl ko kito, pasidarė nebejauku, ir klausimas, kur jis ėjo ir kodėl užsuko čia, dar labiau skverbėsi į sąmonę. Peršoko per tvorą, drabužio skvernu užkliūdamas už šakeles. Pagalvojo, kad reikia ieškoti žmogaus ir prieglaudos.

       Eiti reikėjo nedaug – netrukus jis išgirdo švelnų gargėjimą, suprato, kad upelis, stabdomas kokio akmens ar pagalio, teka per lanką. Matyt, netoli buvo gyvenama žmonių, nes liūdnos dainos žodžiai plaukė iš kitos upelio pusės.

       Netrukus jis pamatė žiburį – vienintelį žiburį aplink: ar čia iš tikrųjų nieko daugiau nebuvo, ar visi miegoj o – gal jau gili naktis. Menkas žiburys traukė artyn, žmogus buvo pasiilgęs namų šilumos. Minkštai dėdamas kojas ant rasotos žolės, jis pamažu artėjo prie žiburio, laukdamas, kada ims loti šunys, bet neišsidavė joks šunelis. Atsargiai jis priėjo prie lango, kurio langinės buvo privertos, tačiau plyšys likęs nemažas, pro jį šviesa ir prasimušė. Suprasdamas, kad taip daryti negražu, prikišo akį prie plyšio ir taip ilgai žiūrėjo į trobelės vidų, kol pačiame gale pamatė ant kėdutės sėdinčią moterį, sumerkusią kojas į didelį dubenį. Moteris lėtai rankomis braukė per blauzdas, žiūrėdama priešais, į sieną, o gal ir visai nežiūrėdama, tik galvodama ir apmąstydama tai, ko kambaryje iš viso nebuvo. Žmogui pasirodė, kad moters plaukai labai žili, išsidraikę ir negražiai apkritę pečius ir krūtinę. Po kurio laiko ji visai liovėsi judinusi rankas, įsirėmė jomis į kėdės kraštus ir taip laukė suklususi; atrodė, ji pajuto svetimą žvilgsnį ir bijojo pasukti akis į lango pusę. Supratęs, kad nusikalto, šitaip akiplėšiškai žiūrėdamas į žmogų vienatvėje, keleivis sulaikė kvapą, kad neišsiduotų ir kad nuslėptų negražią savo nuodėmę. Pasiklausiusi moteris aprimo ir vėl ėmė mazgoti kojas, tik dabar greičiau, pamerkdama rankas į vandenį ir šlapiais delnais braukdama per labai baltas blauzdas aukštyn. Nuvedusi rankas iki kelių, moteris, rodos, iš naujo sukluso ir tada skubiai vėl sukišo rankas į vandenį, pakrapštydama kojų tarpupirščius, greitai baltu rankšluosčiu nusišluostė kojas ir įsispyrė į šlepetes.

       Dabar ji stovėjo šonu, ir buvo matyti, kokia moteris sunykusi, kairės rankos pirštai, prispausti prie tamsaus sijono, atrodė panašūs į apvytusias eglės šaknis.

       Tyliai pasitraukęs nuo lango, keleivis priėjo prie durų. Kiek luktelėjęs, jis stipriai pabeldė. Viduje šviesa greitai užgeso, tada jis pabeldė antrą sykį, dar stipriau. Viduje buvo mirtina tyla. Jau norėjo pasitraukti, palikti tą vienišą namą, tačiau šitaip padaryti būtų buvę dar negražiau. Jis pabeldė trečią sykį. Šviesa užsidegė vėl. Jis išgirdo tykius žingsnius ir veriamas duris į priemenę.

       – Ko kam reikia? – suskambėjo beveik griežtas balsas; atrodė, jis nieko gero nežadėjo – nei šilumos, nei jaukumo.

       – Noriu nakvynės. Pakeliui užklupo naktis.

       – Ar jūs tikrai norite čia nakvoti? – dar griežčiau paklausė moteris.

       O gal tai buvo labai persigandusio, nevilties apimto žmogaus balsas, kai norima pasidrąsinti?

       – Daugiau nežinau kur, – ramiai atsakė keleivis.

       Už durų lentas sukrebždino pirštai, priemenėj užsidegė dar viena menka šviesa, pasigirdo atšaunamo skląsčio barkštelėjimas.

       – Atleiskite, kad taip vėlai trukdau. Buvau manęs nakvoti miške... tačiau apėmė lyg ir kokia baimė...

       Moteris duris pravėrė iš karto plačiai, matyt, nutarusi daugiau nieko neklausinėti ir įsileisti žmogų į vidų.

       Priemenę nedidelė lempelė apšvietė neblogai, ir žmogus dabar pamatė moters akis. Ko gero, tokių akių jis niekada nebuvo matęs. Atrodė, kad kiekvienoj moters aky yra daugybė juodų žirnelių ir kad ji mato išsyk jei ne aplinkui, tai plačiausiai į šalis ir toliausiai priešais. Jis dar spėjo pastebėti, kad ji nėra labai sena. Moteris buvo kažkokia įsitempusi, jos kojos labai baltos – net keista: vaikščioti saulėje ir turėti tokias kojas! Teisybė, ji buvo smarkiai pražilusi, pro langą matydamas, jis neapsiriko.

       – Visiems reikia kur nors nakvoti ,– pasakė ji, rodydama ranka, kad jis eitų į vidų, o pati tuo metu užsklendė skląstį ir užgesino priemenėj šviesą. Jos balsas dabar nebuvo toks grasus, kaip pirma.

       Viduje buvo šilta, kvepėjo kažkokiomis žolelėmis, lempa po sija kabojo papuošta gražiais nėriniais.

       – Pasidėkit kuprinę ant suolo ir nusivilkit drabuži, – paliepė moteris, ir dabar rodėsi, kad ji nė kiek nesutrikusi, lyg būtų to žmogaus laukusi labai seniai.

       Žmogus numetė ant suolo kuprinę ir ant vinies prie durų pasikabino apsiaustą.

       – Ar valgyti norėsit?

       – Ne, valgiau pakelėj.

       – Žmogau, tas klausimas tik iš mandagumo. Išgersit kmynų arbatos, ir eisime miegoti. Jau tikrai vėlu. O ryt darbai. Tur būt, ir jums taip pat.

       Moteris, lėtai kalbėdama tuos žodžius, iš dubens, kur ji mazgojosi kojas, vandenį išpylė į kibirą, paskalavo, paskui pripylė naujo ir padėjo keleiviui prie kojų.

       – Kol pašildysiu arbatą, jūs nusimazgokite...

       Keleivis sunkiai nusimovė apiplyšusį apavą ir sumerkė kojas į šiltą vandenį. Jis taip sėdėjo nejudėdamas, jam pasidarė gera, šilto vandens jaukumas kojomis kilo aukštyn. Moteris jau padėjo arbatą ant stalo, atnešė užkandžio, o jis dar nenorėjo judintis. Akies krašteliu matė, kaip moteris atsisėdo už stalo ir baugščiai stebėjo jį.

       Kai žmogus išgėrė arbatos, moteris parodė į kampą, kur buvo senoviška lova.

       – O jūs ar turėsite kur miegoti? – paklausė žmogus. – Aš įpratęs, galiu bet kur.

       Moteris pasienyje parodė platų suolą, ant kurio jau buvo užmestas čiužinys.

       – Tai aš čia ir miegosiu, – tarė jis.

       – Tamsta, – pasakė moteris, – savo namuose viską tvarko šeimininkas.

       Lova kvepėjo šviežiu šienu.

       Miegas neėmė, nors jis tikrai buvo pavargęs. Žmogus girdėjo, kad ir moteris apsivertė ant kito šono. Dar po valandėlės iš tamsos ji paklausė:

       – Pasakykit teisybę: ar čia pats atėjot, ar kas užrodė?

       – Pats. Ėjau iš kapinių ir pamačiau žiburį.

       – Maniau, kad užrodė. Anksčiau žmonės taip dažnai darydavo – kiekvieną svetimą žmogų siųsdavo pas mane: nakvynės ar išmaldos. Tik nakvoti retas kuris pasilikdavo.

       – Išvarydavote?

       – Ką jūs! Aš labai norėdavau, kad užeitų koks žmogus, tačiau baimindavausi, jog jam bus negera, kai viską sužinos vėliau.

       – Ar jūs tokia baisi?

       – Matot, aš jiems papasakodavau dar nepaguldžiusi. Nežinau, kodėl taip nepadariau dabar.

       Žmogus moters balse pajuto lyg švelnumą, gailestį, liūdnumą ar prašymą. O gal čia nieko įtartino ir nebuvo, tiktai tamsi ir nejauki svetimam žmogui troba, pilna tylių balsų – krebždėjo sienose vabaliukai, už lango vos girdimai ošė eglės, gargėjo slėnyje upelis.

       – Ar iš toli keliaujate? – paklausė moteris.

       – Man rodos, jūs žadėjote kažką pasakyti?

       – Pasakysiu... O iš kur jūs būsit?

       – Aš lyg ir koks keleivis. Vaikštau kuris laikas. Juk tai joks darbas, nėra nė kaip paaiškinti. Tas gal atrodo ir keista... Tiesiog noriu susikaupti, apgalvoti, apsispręsti, kaip gyventi toliau. Noriu atsikratyti naštos.

       – Tai sunku padaryti. Nė nepajunti, kaip užsidedi naują.

       – Bet mėginti reikia.

       – Gal būt... – atsiduso moteris, apsiversdama ant savo suolo ir pasiremdama alkūne. Apsipratusios su tamsa žmogaus akys matė jos baltą apatinį drabužį ties krūtine. – O ką veikėte prieš tai?

       – Prieš tą keliavimą? Mokiausi, dirbau, paskui prireikė poilsio...

       Moteris dabar tylėjo. Buvo girdėti, kaip ji sunkiai alsuoja. Tarpais užsikosėdavo. Ji tebebuvo pasisukusi į keleivį ir pasirėmusi alkūne. Žmogus irgi pasisuko į ją ir taip pat pakėlė galvą, pasiremdamas alkūne.

       – Ar žmonių jūs čia nesutikot?

       – Ne.

       – Tai būtų pripasakoję... Būtų sakę: eikit pas tą, nakvynės priims, bet miegoti neleis, reikės sugulti į vieną lovą...

       – Kam jūs tai sakot?

       – Šiaip... Man rodos, aš jus pažįstu. Buvau prieš keletą metų savo kaime, tai keli išlikę senukai pasakojo. O kartą mačiau viename miestelyje.

       – Gal jūs apsirinkat?

       – Tur būt, ne. Ar ne jūsų tėvas laikė tokią šokinėjančią kumelę? Ji taip gražiai lakstydavo per tvoras. Rodos, jos vardas buvo Jūra...

       – Laikė.

       – Matot. Ir Milašių į paskutinę atilsio vietą vežė Jūra?

       – Iš kur jūs žinot?

       – Mat, ką daro laikas. Žmogau, Milašius juk buvo mano tėvas...

       – Dieve! – Žmogus krūptelėjo. Lyg per miglą jis prisiminė mažą mergaitę, kuri kartais ateidavo prie jų lauko kartu su Milašium ir kurią visi vadino Milašiaus anūke – beveik senatvėj Milašiai susilaukė vaikelio... Žmogus prisiminė, kaip gražiai Milašius ją nešiodavo ant rankų ir bučiuodavo, kišdamas pražilusią barzdą ir glamonėdamas mergaitę iš sykio už dvi kartas – senelių ir vaikų...

       – Būčiau nepažinęs.

       – Ko norėti. Metų nemažai prabėgo... Seniau girdėjau šnekant, kad jums labai nenusisekė gyvenimas. Kažkokios ligos...

       – Ne. Tik likau vienas. Tėvai seniai mirė. Žmona irgi.

       – Tai baisu! – Žmogus jos balse išgirdo pastangas suprasti, kas įvyko iš tikrųjų.

       – Tas ir yra. Bjauri maišatis.

       Moteris tyliai atsiduso.

       – O apie mane nieko negirdėjot? Ką čia girdėsi – aplinkiniuose kaimuose pašneka, ir viskas.

       – Neteko.

       Moteris atsiduso.

       – O dabar jau klausykit, ką papasakosiu.

       Moteris tyliai atsikėlė ir perėjo per trobą. Netrukus jis pajuto jos kietą ranką, dedamą jam ant kelių.

       – Kas čia dabar? Ko jūs drebate? Jūs vyras, ir ko bijotės, ir norėdama nieko pikto negalėčiau padaryti. Aš tik noriu, kad būtumėt arčiau, kad bent koks žmogus... Aš visą laiką viena ir viena. Ar galite jūs suprasti? Ar galite? Ir dar po viso to... Čia, kur dabar kabo lempa, jūs, rodos, pastebėjote didelį kablį. Apsiraminkit ir viską išklausykit. – Jam pasirodė, kad moteris šyptelėjo. – Gal tas jums padės nusikratyti savo naštos... Čia bus ne visai paprasti dalykai, aš jus perspėju. Pasakoti pradėjau iš pabaigos, o kai nueisim prie pradžios ir vidurio... Aš sakau tiesą – beveik visi neišbūdavo, išeidavo, palikę praviras duris.

       Jis dabar, rodos, gerai matė jos spinduliuojančias akis ir baltutėles kojas, nuleistas nuo lovos krašto. Ji buvo kiek pasilenkusi ties žmogum ir švelniai braukė pirštais jo kelius.

       – Sušalsite, šitaip sėdėdama. Užsivilkite kokį drabužį. Arba keliuosi ir aš... – Žmogus pašoko iš lovos.

       – Gulėkit, labai prašau. Kaip jūs nesuprantate. Man šitaip geriau.

       – Gal jūs eikit į savo patalą ir tada pasakokit. Aš juk girdėsiu.

       – Dieve... Aš noriu jus matyti iš arti. Noriu matyti, kaip žmogus negali atleisti žmogui vieno vienintelio iš širdies išplėšto žingsnio.

       – Ką jūs kalbat!

       – Tuoj suprasit. Mano tėvą jūs pažinojot. Dabar prisiminėt ir mane.., Kai išėjote iš mūsų kaimo ir kai mokėtės, kai paskui gyvenote nuo mūsų toli, man pasilaikė mylėti žmogų. Tada jau buvo mirusi ir mano motina, likau viena ir turėjau tik tą žmogų, su juo jau gyvenome kartu, jis vaikščiojo dirbti prie gelžkelio. Ir šit vieną syki parvežė man jį, ištraukę iš po garvežio ratų, ir dabar kapinėse stovi kryžius, kur užrašyta: „Mano dievas, ir mano viskas.“ Niekas iki šiol nežino, ir aš nežinau, ar jis pakliuvo netyčia, ar pats to norėjo. Jau niekas ir nesužinos. Aš tiktai nujaučiu, kartais bijau ir sau tai pasakyti, kad jis galėjo tyčia, buvo toks be galo jautrus, vis sakydavo, kad jam jau nieko nebelikę, kad, sutikęs mane, jau rado viską, o toliau nežino, ką daryti.

       – Viešpatie, – atsiduso žmogus ir atsisėdo, atremdamas galvą į lovos galą. – Bijau, kad negalėsiu nieko protingo pasakyti...

       – Palaukit... Po metų aš ištekėjau už kito, bijojau viena gyventi. Geras buvo žmogus – protingas ir užjaučiantis, jis visą laiką vaikščiojo apie mane pirštų galais, bijodamas užkliudyti dar neužgijusią žaizdą. Ėmiau laukti kūdikio. Vyras, grįždamas iš darbo, o jis dirbo irgi prie gelžkelio, pas mus čia nėra kur daugiau pasidėti, taigi – grįždamas jis beveik kasdien užsukdavo į krautuvę ir tempdavo namo visokius pirkinius man ir būsimam vaikui... Kai atėjo laikas, aš uždraudžiau kviesti gydytoją ar kur nors mane išvežti, pagimdžiau čia, toje troboje, atsigavau per dvi dienas, o trečią naktį susivyniojau vaiką į drobulę ir paleidau plaukti upele po ledu, pati nusikrausčiau toli pas seserį, o kai sugrįžau, visiems pasakiau, kad vaikelis pasimirė, kad buvome taip toli ir viskas atsitiko labai greitai, tai ir į laidotuves nieko negalėjome pakviesti. Moterys ir vyrai labai gailėjo, ateidavo manęs raminti, tačiau juo toliau, juo labiau jų galvose ėmė kai kas aiškėti... O vyras nuo to karto man nepasakė vieno vienintelio žodžio, visą žiemą išgyveno tvarte su gyvuliais, o pavasarį vidur dienos radau jį po šita sija. Netrukus po to iš kažkur labai toli, iš ten, kur upelė įteka į didžiąją upę, atėjo gandas, kad žmonės rado kažkokį padarėlį, labai panašų į kūdikį, ir taip pamažu visi siūlai suėjo į mano trobą. Niekas manęs nei tampė, nei klausinėjo, ne tas tada rūpėjo, be to, buvo praėję tiek laiko, tačiau čia, kaime, viskas visiems jau buvo aišku.

       Moteris naktyje spindinčiomis akimis žiūrėjo dabar į žmogaus veidą. Keleivis juto, kaip ima svaigti galva.

       – Ko jūs tylite? – paklausė moteris.

       Žmogus negarsiai ir lėtai pasakė:

       – Gal jums galėjo padėti kokia atgaila, pavyzdžiui, kalėjimas? Gal reikėjo viską prisipažinti, pačiai pranešti?

       – Ne. Jei tą vaiką būčiau auginusi nemylėdama ir nekęsdama, būčiau didesnė nusikaltėlė. Aš mylėjau tiktai tą, kurį ištraukė iš po garvežio ratų, ir tiktai viską, kas buvo jo.

       – Tai nereikėjo tekėti už to, kurio nemylėjote...

       – Žmogau! Tai reikėjo neleisti paskutinio karo, daug ko reikėjo nedaryti arba daug ką padaryti kitaip... Būkit kantrus ir neišeikit dabar pat, pasilikite ligi ryto – juk esame iš vieno kaimo, vaikščiojom vienais takais...

       Po ilgos pertraukos jis dar sykį prisivertė paklausti. Paklausė ramiai, be baimės ir be užuojautos:

       – Kodėl jūs dabar gyvenate?

       Moteris nė kiek nesutriko, lyg šitokio klausimo būtų seniai laukusi. Šalta ranka ji palietė keleivio kaktą.

       – O gal jūs galite pasakyti? Keliaujate, išgirstate visokios išminties... Vis dėlto negalite. Man atrodo, žmogau, kad aš gyvenu dėl to, jog jau nieko daugiau nebeliko, kaip tik gyventi. Aš neturiu kam kitam sveikatos – tik gyvenimui.

       Stojo ilga tyla. Žmogus nejučiom pažvelgė į baltuojančią siją ir į baltą lopą ant suolo, kur buvo paklotas moters patalas, ir nieko daugiau nebuvo jo galvoj – nei baimės, nei jaudinimosi, nustojo virpėjęs raumuo po krūtine, skaudi ramybė tvyrojo troboje, kurios vaikystėje jis nežinojo, gal jos tada ir nebuvo.

       Galimas dalykas, kad jis net prisnūdo, nes kai pramerkė akis, jau brėškėsi rytas. Pirmiausia jis pamatė, kad moteris susirangiusi miegojo lovos gale, prie jo kojų. Atsargiai išlipęs, jis apsirengė ir, ant kėdės radęs storą antklodę, užklojo ja moterį. Žmogus nuėjo iki durų, bet vėl sugrįžo ir švelniai uždėjo ranką ant žilos moters galvos. Ar moteris nemiegojo, ar sapnavo, tik jis gerai išgirdo jos žodžius:

       – Tai jau išeini? Kad tik tau gerai sektųsi...

       Upelio slėnyje sklandė baltas rūkas, virš jo pakibusios vos pastebimai svyravo medžių viršūnės. Kai ėjo per linguojantį lieptą, toli, už miško, suūkė traukinys, ir žmogui pasirodė, kad niekur kitur jis neina, tiktai prie bėgių, prie gelžkelio, kur jo seniai laukia dar šilta geležis.

       Milašiau, Milašiau, kad tu seniai ir negyvas, gal atsimeni vieną pavakarį, kai jojai atbulas ant Jūros, leisdamas iš pypkės mėlynus dūmus, o buvai palikęs virtuvėje tabako kapšelį, kai tėvas liepė pasivyti tave ir paduoti, ir tu, šiepdamas geltonus dantis, paėmei kapšiuką ir pakedenai baltą vaiko galvą, sakydamas:

       – Dėkui, vaikiuk, gal būsi mano žentas?

       Aputis, Juozas. Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1977.