Protagonistas šventai tiki, kad Galia yra žaidžianti. Kad ji susidėlioja sau visokius ornamentus, o paskui juos išardo. Kad sukuria (dėl grožio) įvairiausias situacijas ir lyg niekur nieko jas likviduoja. Kad įgalioja susidurti, suteikusi norimus pavidalus, menkesnes už ją galias ir susidomėjusi žiūri, kas čia dabar išeis; beje, esant reikalui, palaiko tai vieną, tai kitą pusę.


      Taip pat protagonistas šventai tiki, kad ir jis yra tų žaidimų dalyvis: tai smulki kokio ornamento detalė, tai dešimtaeilis kokios situacijos sandas, tai menkas personažėlis, stumtelėtas vienon iš kovojančiųjų pusių.


      Tačiau užvis švenčiausias yra toks jo įsitikinimas: Galia ne tik juo manipuliuoja savaisiais estetiniais tikslais, bet ir yra suteikusi jam kruopelę galimybės grožėtis tais žaidimais. Šitaip žiūrint, išeina, kad šiek tiek ir jis pats yra toji Galia. Ir, reikia pasakyti, tokia mintis protagonistui nėra nemaloni.


      Imkime kad ir tą atvejį su zylėmis ir sniegenomis. Jam tuomet buvo dešimt metų. Jis gyveno Margininkuose. Už lango turėjo įsitaisęs lesyklėlę, kurion, baltuojant sniegui ir spaudžiant šalčiui, atskrisdavo zylės ir sniegenos. Tai zylės, tai sniegenos. Tiesą sakant, kur kas dažniau zylės, o kur kas rečiau - sniegenos, todėl teisingiau būtų sakyti: tai zylės, zylės, zylės, tai - sniegenos. Protagonistas labai gėrėjosi raudonomis sniegenomis balto sniego fone. (Zylėmis gėrėjosi nelabai.) Kodėl jis jomis gėrėjosi? Reikia manyti, tik todėl, kad jomis gėrėjosi ir Galia. Kaip taip be niekur nieko jis būtų ėmęs ir pradėjęs jomis gėrėtis? Ir kodėl tuomet būtent sniegenomis, o ne zylėmis?


      Dabar, būdamas jau nebe pirmos ir nebe antros jaunystės, protagonistas svarsto, kokiu būdu Galia sulipino savąjį gėrėjimąsi raudonomis sniegenomis balto sniego fone su jo gėrėjimusi. Ir randa tik du atsakymus. Arba jinai kažką iškrėtė vienai iš begalinės jo protėvių grandinės grandžių. Kažką tokio, kad kitos grandys, išvydusios ne tik sniegenas sniege, bet ir šiaip kokį skaisčiai raudoną daiktą ant skaisčiai balto, bemaž apsiverkdavo iš džiaugsmo. Kas galėjo nutikti prieš kelis tūkstančius metų? Kiaulės, mąsto protagonistas. Čia greičiausiai bus įveltos kiaulės. Labai galimas daiktas, kad koks be galo tolimas silpnesnių nervų jo protėvis (o juk silpnų nervų protėvių turėjo būti ir anais laikais), būdamas, tarkim, trejų metų, išėjo iš trobos pasižiūrėti, kaip kieme skerdžiama kiaulė. O kiaulės, kaip dar vienas kitas žino, būdavo skerdžiamos žiemą. Tai yra lakoniškai aprašęs Sigitas Geda: "Peilis krito, ir sužvigo / Kiaulė, paskersta ant sniego". Tad štai šitas protėvis pamatė skerdžiamą kiaulę. Kadangi, kaip minėta, jis buvo silpnesnių už kitus nervų, tai jam juos dar labiau pakirto raudono kiaulės kraujo dėmės baltame baltame sniege. Taip pakirto, kad vėlesniais amžiais ir visai patvarianerviams jo proanūkiams kildavo noras iš džiaugsmo apsiverkti, vos jie išvysdavo ryškiai raudoną daiktą ant balto fono. O antrasis atsakymas - paprastesnis. Dar gerokai prieš protagonistui susikalant lesyklėlę ir atsikviečiant jon sniegenas, Galia pakišo jam tokį kičinį kalėdinį Smetonos laikų atviruką (iš kur antraip smetoninis atvirukas Stalino laikais?), kuriame ir buvo pavaizduotos raudonos sniegenos baltame sniege. Aišku, kad jis jai patiko. Todėl ir protagonistas nepaprastai mėgo jį apžiūrinėti. O paskui - jau ir tikrosios sniegenos...


      Bet su raudonu ir baltu dar ne viskas. Dar palaukite. 


      Ji buvo nepaprastai baltos odos ir dar nepaprasčiau juodų plaukų. Žvelgdamas į ją nuogą grynai spalviniu požiūriu, protagonistas galvodavo: derva ant sniego su dervos lopinėliu ant sniego. Nors dervos ant sniego niekados nebuvo matęs... Tąsyk jis gulėjo ant visai nešalto sniegaspalvio jos kūno ir neskubėdamas jį liežė. Tiksliau - ne jį visą (tiek nebuvo įmanoma aprėpti), o tik nedidukes krūtis ir aplinkinę zoną. Taip sakant - krūtis ir jų apylinkes. Skubėti nebuvo kur. Dar grojo tiktai "adagio" ar "andante". Grojo ta prasme, kad, prieš įkopdama į lovą, ji paprastai uždėdavo kokio klasiko plokštelę. Vinilinę, kaip dabar sako. Bet - ilgai grojančią, kaip būdavo sakoma tada. Grojančią maždaug 45 minutes. Taigi, buvo dar tik, sakykime, "adagio", o jųdviejų "kartas" trukdavo irgi maždaug akademinę valandą. O kadangi protagonistui kultūros niekuomet nebūdavo per daug, tai jis lieždamas mintyse dar deklamavosi Samuilo Maršako į rusų kalbą išverstą Robertą Burnsą: "И грудь ее была бела, / Как-будто ранняя зима / Своим дыханьем намела / Два эти маленьких холма..." Ir staiga jis liežuviu pajuto ant jos krūtinės plaukelius. Nieko sau! Pirmą kartą gyvenime pajuto, lieždamas moters krūtinę, plaukelius! "Два эти маленьких холма...", o jų papėdės - vos vos pūkuotos. Bet jųdviejų tai neišmušė iš klasikinio ritmo...


      Kai protagonistas jau ėjo nakčia namo, du vaikinai tuščioje gatvėje paprašė ugnies. Kai jis atsipeikėjo - snigo. Kai perbraukė ranka suluošintą nosį - ant pirštų tirštai suraudonavo kraujas. Kai ant to tiršto kraujo krito retos pūkuotos snaigės, protagonisto galvoje, nelyg užstrigusi vinilinė ilgai grojanti plokštelė, deklamavosi rusiškas Burnso fragmentas: "...cвоим дыханьем намела... cвоим дыханьем намела... cвоим дыханьем намела..." Buvo graži ankstyvos žiemos pradžia.


      Deja, su raudonu ir baltu ir dar ne viskas. 


      Iš Kaliningrado srities didžiuliais transporto lėktuvais juos permetė į Karpatus. Kai jau buvo permesti, viskas vyko naktį ir lyjant. Iš pradžių reikėjo eiti per tamsą ir lietų nurodyta kryptimi ir, pasirodžius specialiems žiburėliams, leisti neilgas papliūpas iš automatų jų link. Eiti ir leisti. Eiti ir leisti. Daugiau eiti negu leisti, nes kai eini - neleidi. Leisdamas stabteli. Tad daug leisdamas toli nenueisi. O nueiti reikėjo tolokai. Nes vyko tai, kas buvo vadinama летние учения.


      Kai pagaliau šaudant buvo nueita tiek ir ten, kiek ir kur buvo numačiusi Galia, šį sykį veikusi per savo antpečiuotus įgaliotinius, pakilo signalinė raketa ir buvo duotas įsakymas sustoti, o sustojus - išsirausti asmeninius apkasėlius. Reikia pasakyti, jog eidami jie laikėsi vienas nuo kito atokiai, kad grandinė būtų plačiau aprėpianti. Tad nei to, kuris buvo kairėje, nei to, kuris ėjo dešinėje, matyti ar girdėti negalėjai. Matei ir girdėjai tik automatų papliūpas. Taip sakant, manevrų diskursas vyko, bet tarp kareivių nei dialogų, nei polilogų nebuvo. O kai buvo duotas įsakymas liautis ir išsirausti apkasėlius, jie visi smegte prasmego asmeninėje tamsoje ir tyloje.


      Protagonistui teko raustis apkasėlį pievoje, bet jis jos nematė.


      Ji turėjo būti žalut žalia (birželis), bet šito jis taip pat nematė.


      Velėna buvo sunki, su sodria žole. Jis tai jautė, bet žolės, aišku, nematė.


      Priekyje, ant išraustų žemių, turėjo būti paguldytos kelios velėnos, ir jis jas apčiuopomis paguldė.


      Ant tų velėnų turėjo būti padėtas automato vamzdis, ir jis jį padėjo.


      Reikėjo rymoti veidu į "priešą", ir protagonistas parimo.


      Tuomet užmigo.


      Nubudęs pagalvojo esąs pieno rojuje: jis buvo tiršto balto bei lipnaus rūko dugne. Kurį laiką atrodė, kad be rūko ir protagonisto, visatoje daugiau nieko nėra. Tada jis pamatė jas. Visai prie savo apkaso krašto. Vieną, dvi, penkias. Rūkas vos slinktelėjo, ir jos tik tik sujudėjo. Tos raudonos laukinės aguonos. Mirtinai reikėjo kokio nors eilėraščio. Bet Sylvios Plath jis tuomet dar nebuvo skaitęs. O Kazys Binkis čia visai netiko. Protagonistas buvo velniškai arti sentimentalaus romantizmo ribos. Bet nuo jo jį tučtuojau išgelbėjo net du gelbėtojai. Pirmasis - mintis, kad tai žiauriai panašu į kičinį atviruką. Antrasis - signalinė raketa. Jai pakilus, protagonistas čiupo automatą ir šaukdamas "Ура!" per aguonas puolė į priekį. Aišku, kad ne vieną jų sutrempė žemėti jo kareiviškų batų padai. Bet koks dirvožemis prie tų padų tąsyk buvo prilipęs - liks amžina paslaptis.


      Jie krovėsi į ešeloną, turėjusį juos pargabenti Kaliningrado sritin, kažkokio nedidelio Karpatų miestuko geležinkelio stotyje. Vėl merkė apysmulkis lietus. Tai vienas, tai kitas, karininkams žiūrint pro pirštus, bėgdavo į netoliese stovintį kioską ir grįždavo su trilitriniu stiklainiu vyno. Protagonisto galva jau buvo pilna rūko, tuoj tuoj turėjo pasirodyti aguonos. Tuomet jį iškvietė pas bataliono vadą.


      Po privalomo žodžių ir gestų ritualo, tas pusamžis vyriškis, jau praradęs karinę laikyseną, paklausė: "Каково ваше семейное положение?" - "Женат, товарищ майор!" - "А каково состояние жены?" - "На днях должна родить, товарищ майор!" - "Да видите ли, вчера при родах она..."


      Ešelonas turėjo vykti į Kaliningradą. Protagonistą Galia nukreipė Vilniaus link. Atiduodamas šlapią automatą kuopos draugui, jis tarstelėjo: "Žiūrėk, gerai išvalyk!" Tačiau kai po dviejų savaičių grįžo į dalinį ir vėl paėmė jį į rankas, automatas buvo išmuštas rausvų dėmelių. Tiesa, fonas nebuvo baltas.


      Dabar, žiūrėk, tai vienas, tai kitas ima ir pavadina protagonistą estetu. Dieve, kuo jis čia dėtas. Žaidžiančioji Galia - štai tikroji estetė.

      ŠA, 2005 07 16