I

 
      Keliauju per visatą.

      Keliaudamas per visatą, einu per (Vilniaus) Jeruzalę.

      Eidamas per Jeruzalę, leidžiuosi nuo kalniuko.

      Matau plačiai ir toli. Kairėje, dauboje, įsigaužusi RIMI parduotuvė. Dešinėje, ant kalniuko, plaukia bažnyčia kaip laivas. Priekyje – „Medžiotojų“ restoranas, toliau – buvęs senasis paštas, dar toliau – Santariškės, kuriose, pasak Charles’io Baudelaire’o, tyliai dejuoja ligoniai, o dar toliau, pasak Jono Juškaičio, miškų mėlynumas.

      Absoliučiai neskubu. Manyje nėra nei buitinės, nei metafizinės (grynosios) skubos.

      Kur galėčiau skubėti, žinodamas, kad visata begalinė?

      O būdavo, kad skubu. Tiek viena, tiek, žinoma, ir kita prasme.

      Imkime buitinę skubą. Kiek tūkstančių kartų žvilgčiota į riešą su laikrodžiu, bėgta, skubriais judesiais mėginta atlikti tai tą, tai tą. Tačiau gražiausias šio skubos tipo pavyzdys, kurį prisimenu, priklauso ne man. Jis priklauso Kostui D. Pavasarį vykome žvejoti į Žeimeną. Įveikę atstumą tarp stotelės ir paupio pievų, sparčiai žengėme nurudusia žole vandens link. Buvau apstulbintas ir sužavėtas pamatęs, kaip Kostas, nė kiek nelėtindamas žingsnio, susinėrė meškerykotį, paleido valą, nustatė reikiamam gyliui plūdę, užmovė ant kabliuko jauką... Kad vos pasiekęs krantą galėtų ir mesti...

      Mano grynoji skuba daugiausia susijusi (manau, taip esti daugeliui žmonių) su nekantriu kažko laukimu. Iš pirmo žvilgsnio laukimas ir skuba baisiausiai skiriasi. Bet kai įsižiūri, pamatai, kad čia tik dvi to paties medalio pusės. Juk laukti – tai irgi skubėti, tiktai tarytum į kitą pusę. Kai skubi – veržte veržiesi į ten. Kai lauki – dedi pastangas kažką savęsp prisitraukti iš ten. Grynoji skuba reiškia, kad baudiesi atsitempti ir turėti nežinia iš kur ir nežinia ką. Kartais jinai dar vadinama ilgesiu...

      Abi skubos susijusios su stoka ir geismu turėti. Kai jau gauni, ko trokšti, tai akimirką ta kryptimi ir nebeskubi. Aišku kaip dukart du, kad tūkstantį kartų (kam čia dabar prisiminti išimtis) lengviau likviduoti konkrečią buitinę skubą negu nekonkrečią grynąją. Nors visi žinome, kad po vieno konkretumo... O jau dėl to ilgesio – tai geriau iš viso patylėti.

      Bet štai šiuo metu aš nė vienu būdu neskubu. Kaip galėčiau tai paaiškinti žmonėms? Mėginčiau lementi, kad lyg ir viską, dėl ko skubama ir ko laukiama, šias keletą minučių jaučiuosi turįs savyje.

      Kad many nėra nė menkiausio impulso ar skubėti, ar ilgesingai laukti.

      Tad leidžiuosi nuo kalniuko.

      Priekyje – „Medžiotojų“ restoranas, senasis paštas, tyliai dejuoją ligoniai. O dar toliau – miškų mėlynumas...

      II

      Keliauju per visatą, einu per Jeruzalę.

      Eidamas įklampoju į purvo ruožą, paliktą tų, kas vakar perrausė šaligatvį.

      Nesusijaudinu.

      Vadinasi, esu susitaikęs su nešvarumais.

      Kaip aš galėjau su jais susitaikyti? Labai paprastai: su jais mane sutaikė Samuelis Beckettas. Tai jis meniškai įteigė, kad tarp nešvarumų gali jaustis gal net dar geriau negu tarp švarumų. Bet pradėkime nuo anksčiau.

      Didelę gyvenimo dalį labai dygėjausi nešvarumais. Pavyzdžiui, jaunystėje... Jeigu šokiuose, glausdamas prie savęs merginą, išvysdavau, kaip iš po jos šventinės suknelės lenda nešvari petnešėlė, tai iškart atgal, žinoma, neatšokdavau, bet geismas ją lydėti kažin kaip susitraukdavo...

      Bet pradėkime nuo dar anksčiau.

      Vaikystėje ir aš visai neblogai jaučiausi tarp nešvarumų. Tarkime, tuoj po karo mus buvo labai apnikusios blusos ir utėlės. Tai, nesugalvodama geresnės išeities, visa mūsų šeima, it kokie van Gogho bulvių valgytojai, vakarais susėsdavo ratu apie žibalinę lempą, ir mes, laikydami rankose apatinius drabužius, žudydavome šiuos mažuosius mūsų gyvenimo pakeleivius. Lig šiol gerai prisimenu, kad utėlės man darė didelį įspūdį tuo, jog buvo nejudrios, matinės ir fatalistiškos, o blusos tuo, kad blizgėjo ir šokinėdavo kaip pasiutusios kovodamos už savo gyvybę.

      O dabar žingsniuoju per Jeruzalę. Tiesą sakant, tai nėra nei švarumų, nei nešvarumų. Tai tik toks požiūris, kurio kartais laikaisi tverte įsitvėręs, o kartais imi ir paleidi. Kad paleistum, gerai, kad kas nors padėtų. Man padėjo Samuelis Beckettas. Ne tik jis, žinoma. Bet kodėl turėčiau skubėti atskleisti visus šaltinius? Juk sakiau, kad niekur neskubu.

      Tad leidžiuosi nuo kalniuko. Toli toli priekyje mėlynuoja Juškaičio miškai.

      III

      Eidamas, žinoma, statau kojas. Kaip sako Markas Strandas: „One foot in front of the other. The hours pass. / One foot in front of the other. The years pass.“ Ir vis dar leidžiuosi nuo kalniuko. Tuo, žinoma, nėra ko labai stebėtis. Nes ir laikas su erdve, kaip ir tie švarumai su nešvarumais, tėra sąmonės reikalas, vaizduotės dalykas.

      Šiaip ar taip, statydamas kojas savo padais jaučiu batų padus. Ir drauge – jaučiu didelį malonumą.

      Bet „didelis“ nėra svarbiausioji jo charakteristika. Kur kas svarbesnė – „blaivąs“.

      Gyvenime esu patyręs aibes malonumų. Galėčiau juos visaip klasifikuoti. Pavyzdžiui, perskirti į tuos, kurie transformavosi į nemalonumus, ir tuos, kurie – ne. Tektų gėdingai pripažinti, kad tokią transformaciją vis dėlto patyrė labai apčiuopiama jųjų dalis. Tarkime, neprisimenu nė vieno džiaugsmingo išgėrimo, kuris nebūtų virtęs bedžiaugsmėmis pagiriomis. Arba kitas surūšiavimas: mane pakeitusieji malonumai ir palikusieji (išgaruodami), koks buvau... Arba... Tačiau, kaip rodo teksto pavadinimas, šiuo metu man labiausiai rūpi perskyra tarp svaiginančiųjų ir prablaivančiųjų.

      Pastarųjų, žinoma, patyriau. Bet jų dalis svaiginančiųjų jūroje – menkutė, nelyg negyvenama salelė bekraščiam vandenyne. Vis dėlto: esu patyręs blaivantįjį malonumą tąsyk, kai Maskvos metro stotyje „Oktiabrskaja“ piko valandą minia, neklausdama mano nuomonės ir išvis manim nė kiek nesidomėdama, nešė mane visai ne link to eskalatoriaus, link kurio man reikėjo; kai vieną sykį prisiėmiau svetimą kaltę; kokius du kartus, kai prieblandoje žiūrėjau į užšalusį ir apsnigtą ežerą; kokius tris kartus kontempliuodamas Cézanne’o paveikslus...

      Kaip galėčiau atskirti tuodu malonumu teoriškai? Mėginčiau diletantiškai išvedžioti, kad svaiginantis malonumas yra susijęs su „aš“ išsipūtimu, o blaivąs – su redukcija. Ak, tasai mūsasis „aš“! Ne šiaip sau Milanas Kundera rašė, kad „net įtartinai dažnai ašaras išspausdavo mielas susigraudinimas, kurį Gėtei sukeldavo Gėtės reginys“. Toli man iki Goethės visais kitais atžvilgiais, bet šituo – ne taip jau labai... Daug išdaigų gyvenime man yra iškrėtęs nekuklus manasis „aš“! Ir dažniausiai – patiriant malonumą. Reta buvo malonumų, kurių metu ne kėtėsi ir tvirtėjo, o eižėjo ir aptirpinėjo tojo „aš“ struktūra, forma ir kontūrai. Vadinasi, kai, apimtas malonumo, ne „svaigau iš laimės“, o iš jos blaivėjau...

      Dabar štai jaučiu, kaip maloniai mano padas liečia bato padą. Ir esu blaivut blaivas, o mano „aš“ – kuklutėlis.

      Žinoma, ar malonumas blaivo, ar svaigina, priklauso visai ne nuo jį sukeliančio faktoriaus, o nuo sąmonės nuostatos. Tad ir mano padas, ir bato čia iš tikrųjų yra niekuo dėti.

      Žinoma, kad kol patiriu bet kokį malonumą, net ir blaivantįjį, tol palaikau ir savojo „aš“ gyvastį, nes „malonumas“ neišvengiamai implikuoja „aš“.

      Smagu būtų to „aš“ suvis atsikratyti ir atsidurti anapus malonumų bei nemalonumų.

      Bet juk sakiau, kad neskubu, nors jau ir nusileidau nuo kalniuko.

      Visata tai begalinė...

      Galbūt už Santariškių, už miškų, už mėlynumo...

      ŠA, 2007 03 03