To watch his woods fill up with snow – tarytum snigtų
į tamsią tamsią, bet nepiktą sielą,
(visai nekeista) tikinčią žibutėm...




Pavasaris; kurmrausiais išbėrė
šaltą nurudusią pievą...




Sniegas pavirto į vandenį be noro, be jokio noro...
Vanduo atsirado iš sniego lyg noriai, bet lyg nenoriai...
Kovas tapo pavasariu labai ir labai neoriai...




Laukai šlapi ir miškai šlapi, ir krūmai nuožmiai pliki...

April is the cruellest month: viskuo viskuo baugščiai tiki...




Dangus vis žalsvėjo, o debesys raudo ir raudo, kol mudu,
pajutę, kad jėgos per menkos žiūrėti, drauge pasisukom,
lyg paukščiai, į priešingą pusę, bet vėlgi...




Aš ten stovėjau, ten tylėjau, netgi ten šypsojausi šiek tiek.
Labai keistai šypsojausi: lyg tarp visai vis tiek ir suvis ne vis tiek.
Matai: labai labai kitaip ten viskas buvo: lyg tarp pasėdėk ir kur sau nori pasidėk.
Lyg tu ir dek, ir nesudek, ir vis dėlto sudek.
Bet jei labai nenori, tai tu šitais mano žodžiais netikėk.
Tačiau geriau tikėk. Gal net geriau labai tikėk. Tai šitą sykį tiek.




Tai įvyko rugsėjo gale, blėstant dienai, rugsėjo gale;
niekas šito dabar nepaliudys, nes nieks nestovėjo šalia:
nei vaikai, nei ligoniai; tiesiog nusileido galia
iš dangaus; ir pakilo atgal; ir net karvių nuėsta žolė
neparudo labiau: ji rugsėjį ir taip čia nebūna žalia.




O muzika vis tiek įkyriai grojo, grojo...

Там в моде серый цвет – цвет врeмeни и брёвен.




Sukniubusį mėnulį pamačiau: žydram danguj,
atsukęs nugarą rytinei saulei, jis kažin
kam lenkėsi kitoj sistemoj ir
po trupučiuką tirpo... To kažko
įžvelgti neįstengiau...




Mėnuliui leidau elgtis su manim
kaip su mažu vaiku; tarytum būčiau
toj pievoj, nuo rasos šlapioj, paklydęs ar užmigęs; jis
tačiau kažkaip kitaip į viską žvelgė
ir atkakliai toliau domėjosi šešėliais...




Lelijos baudėsi oranžine ugnim
įdegt sudrėkusį pilkos dienos kamputį; aš mačiau
tą naivų veiksmą, ir pirma kvaila mintis,
atėjusi į galvą, aišku, buvo apie meilę; bet netrukus
pasislinkau pastovesnių dalykų linkui ir ėmiau kartoti:

Winter for a moment takes the mind...




Štai iš puraus bijūno žiedo pamažu
apygirtė išsvirduliavo bitė; mudu
su pusamžiu nenusiskutusiu Basho kiekvienas
iš savojo visatos kampo žvelgėm atidžiai, nes
tai buvo mirksnis, kai tik tik sulaukėm teisės
ją perkelti visai kiton reikšmių sistemon...




Šiąnakt buvau nukakęs į Egiptą;
buvau patekęs į Chefreno piramidę;
sėdėjau nuogutėlis statulai tiesiog ant kelių
(koks šaltas buvo diorito kūnas!);
sutapdę žvilgsnius, mudu žvelgėm kantriai
į Šiaurės žvaigždę, tvinksinčią žalsvai...
Kai sugrįžau, čia aušo; buvo rūkas.




Šiam kosmoso kampelyje – ruduo; kas naktį
susirenka žvaigždžių didžiuliai spiečiai,
ir, išsidėstę tam tikra tvarka
bei nekvėpuodamos (nors oras grynas, bet vėsokas),
jos klausos to, kas čia vadinama „žiogų čirpimas“.




Pasauliai sukos visiškoj tyloj tarytum
nė nesisuktų. Aš buvau tarp jųjų
tylus kaip tyloje besisukąs pasaulis. Tuo metu
kažkuriame nukrito pirmas medžio lapas: tapo aišku,
kad džiaugsmas, jog ruduo, nežiniomis yra mane apleidęs...




Visatoje lyja, ir niekas neklausia kodėl.
Lietus šitai statmenas, šit įžambus; čia stambėja, o čia susmulkėja;
jisai bado šviesą, vėl tamsą, vėl šviesą; drumstėja, vaiskėja;
vaikėja, paskui vyriškėja ir vėlei vaikėja... Bet niekas neklausia kodėl.
Visatoje lyja ir lyja; ir lis; ir visatoj nėra suvokėjo.




Tikrai aš neieškojau tos žvaigždės;
tai ji pati mane, neieškantį, surado
ir dalį savojo begal brangaus sidabro
pradėjo tyliai lieti ant manęs; bet ją sustabdė
viršum laukų, miškų įspindus pilnatis
ir ėmėsi pati beprasmio darbo...
Ir buvo keista visa, kas naktis.




Jau čia apsipratau; labai sužiurę,
kai tik atsiradau, dabar kas sau bežvelgia žvaigždės;
o mano darbas – tik žiūrėt (ir nieko neįsidėmėti);
tatai nėra sunku, nes čia nebegalioja nei erdvė, nei laikas;
kyboti aš išmokau sapnuose;
dar retkarčiais mėnulio pilnatį menu,
kurią kažin kada (kažin kada?) įsidėmėjau...


ŠA, 2006 11 18