tekstai.lt

Žilvinas Andriušis. Prakalba į save ir malonų skaitytoją (iš antiromano „Onirikonas“, 2013)

b_100_134_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Onirikonas_virselis.jpg     Kartais aš norėčiau perprasti naktinių minčių prigimtį. Jos artimos sapnams.

     Kartais galiu jas valdyti, o kartais jos iškelia galvas

     ir lekia per mane tarytum tvirti nežaboti žirgai.

    

     John Steinbeck

    

     Tai geraširdiškas, mielas laiškas, visą dieną rašytas nepažinus įkvėpimo sunkumų... Tai savotiška išpažintis, trumpas pranešimas, visos kūrybinės idėjos santrauka. Pagaliau – tai pasisakymas apie minėtos idėjos įgyvendinimą. Ir gal net žymiai daugiau – apie tai, kas pavyko, ir kas nepavyko. Ir kodėl...

      Tenka prisipažinti, jog visada svajojau suteikti prasmę savo kūrybos chaosui ir įdirbti jį taip, kad nesunku būtų skaityti viską, kas parašyta... Taip pat visada norėjau išmokti aiškiai dėstyti mintis ir, nugalėjęs pasąmoninius prieštaravimus, kontroliuoti visą kalbos seką. O gal tik ilgėjausi suprantamesnės formos, kuri nebūtų per daug poezija ar proza? Kaip teigė Milošas... Kažin... Viskas paprasčiau...

     Šiuo kūriniu tik pabandžiau suderinti savo onirines mintis ir jas sulieti į vientisą tekstą – ir tą pasiekti neignoruojant ir neskriaudžiant nė vieno sakinio struktūros bei energetinės sekos. Nors, palengva atskleisdamas arba nujausdamas tų sekų prasmę, vis labiau būgštavau pritrūkti kantrybės rasti išeitį iš savo naktinių minčių labirinto, vis dėlto ryžausi sulipdyti šią subyrėjusią mozaikų mozaiką ir sukurti kokį nors literatūrinį vaizdą – suprantamą ar nesuprantamą tiems, kas skaitys.

     O pradžia buvo tokia (nes, manau, reikia paaiškinti, kodėl čia viskas taip baisiai abstraktu)...

     Per N metų pririnkęs daugybę onirinių minčių ir išleidęs dvi iš jų sudarytas savarankiškas knygas, supratau, kad reikia keistis. Pirmoje knygoje Bildungas (2003) pateikiau gryną onirinę medžiagą. Ši knyga buvo sudaryta iš nedidelių frazių, suskirstytų pagal tam tikrą fenomenologinę tematiką. Ji skleidė naktinės išminties paslaptis. Antroje knygoje Bal Onirique (2008) jau bandžiau gryną oniriką derinti su sąmoningais fantazmais. Deja, pastebėjau, kad tos iš sapnų atsiradusios frazės dažnai sunkiai pasiduoda panaudojamos didesniuose tekstuose. Vienaip ar kitaip jos lyg svetimkūnis sugriaudavo visą kalbinę muziką beigi logiką. Ir nors tekstas tapdavo gan erdvus, bet vis vien panašėjo daugiau į kalbinį koliažą, o ne į rašinį. Ką gi daryti, kad būtų kitaip? Kaip kurti toliau?

     Galima išleisti dar dešimt pasiteisinusių bildungų, mėgautis tokiomis kietomis frazėmis ir dialektiniu prestižu; lipdyti kalbinius koliažus ir ramiai toliau sapnuoti sakinius iki mirties. Arba... Arba spjauti į visa tai ir baigti eksperimentą. Tapti normaliu žmogumi? Deja, tapti normaliu žmogumi nesinorėjo... Norėjosi ko nors daugiau.

     Labai sunku rašyti apie rašymą, nors vos tik pradedi rašyti, norisi rašyti ne romaną, o esė apie romano rašymo sunkumus ir problemas. Matyt, tai daryti būtų žymiai įdomiau ir net lengviau... Nes romano kūrimo procesas sunkus, ilgas, juodadarbiškas ir nedėkingas. Iš pradžių po truputį (neaišku kaip!?) medžiaga ima daryti ką nori, o stilistinis mėšlas paslepia įkirptą dievobingą viltį... Kuo toliau rašai, tuo labiau banguoja tekstas. Viskas kinta... O vėliau kinta ir kismas... Keitiesi ir tu, ir knyga kartu su tavim... Ir neaišku, kada baigti.

     Bet vis rašai – aklai ir nuobodžiai: daugžodžiaudamas ir gražbyliaudamas. Pasitelkdamas begales pagalbinių, nereikalingų, tačiau pasakojimą palengvinančių žodžių. Kuo greičiau artėji prie pabaigos – tuo labiau ji tolsta... Ima atrodyti, kad proza tėra brūkšnių ir kablelių dėliojimas. Ir nieko daugiau...

     Matyt, kiekvienos knygos rašymą galima būtų palyginti su namo statyba. Name, kaip ir knygoje, yra sienos, stogas, vidinė bei išorinė apdaila. Ir visos šitos sudedamosios dalys knygai būtinos.

     Pagrindinė Onirikono statybos problema buvo ta, kad iš pat pradžių jau gulėjo gausybė medžiagos, iš kurios galima pastatyti statinį. O gal tiksliau – atstatyti mistinį Babelio bokštą, o ne sukurti naują. Iš tikrųjų tokia buvo pirminė idėja, jei neužmiršime tikslo – parašyti kažką panašaus į onirinį romaną. Ir šioje vietoje aš norėčiau iš nevilties sušukti: „Girdite? Romaną!“

     Tik tai panašėjo, kaip jau minėjau, į bandymą sudėlioti visiškai subyrėjusią mozaiką, paveikslą galvosūkį, nežinant, kaip viskas atrodė iš tikrųjų. Dar blogiau – net ne mozaiką, o iš daug įvairių mozaikų atkurti-atsiminti vieną vienintelį didžiulį pano! Tačiau, vos tik pradėjus statyti ir lipdyti, šiuo atveju – rašyti, visas puzlis suiro lyg kortų namelis. Nes pasirodė, kad nebuvo jokios pirminės idėjos. Tuščio lapo metafora onirikoje neegzistuoja. Tabula rasa tėra fata morgana. Fikcija... Onirika nėra kūryba bendrąja to žodžio prasme, o simuliacija par excellence!* Kopija be originalo... (Koks noras pasipuikuoti populiariais žodžiais!!!) Kalbant rimtai, ši knyga buvo paprasčiausias bandymas atstatyti ar sulipdyti iš nuolaužų neaiškų aiškumą. Kuriame daug fragmentų, tinkančių prozai ar ištaroms. Ir net poezijai... Visko daug! Net per daug! O kartu labai mažai – tad koks beviltiškas bandymas apauginti tas frazes kita, visiškai ne iš tos operos atsiradusia kalbine mėsa. Kas gi iš viso to išėjo?

     Didinga nesėkmė!? Protesto literatūra? Protesto literatūra – prieš literatūrą!? Tipiškas idėjų romanas? Pseudoinfernalinė lektūra? O jei taip, kam reikėjo visų tų kančių iš anapus?

     Kas apskritai yra ta nelemta onirika? Metodas fiksuoti sapnuose ne vaizdus, o garsus? Sapnuoti žodžius? Jausti gryną fonetiką? Atkreipti dėmesį tik į laisvai, be proto diktato pasireiškiančią kalbą? Matyti vaizdinius ir girdėti juos aprašančius žodžius arba vien tik žodžius, aprašančius vaizdinius... Tai kaip? Kaip paaiškinti tai, kas nepasiduoda paaiškinamas?

     Onirizmas – antroji kryptis po autonominio rašymo, ką nedviprasmiškai akcentavo Bretonas, dažnai sutinkama siurrealistų ir ne tik jų kūryboje. Kitaip nei automatinis rašymas, kai menininkas tiesiog slysta svajomis pusiau miego būsenoje, onirizmas panašesnis į gilias naktinių minčių fiksacijas ir jų perteikimą žodžiais kalbos erdvėje (jei fiksuojami vaizdiniai – tada jie perteikiami vaizdais tapyboje). Apie tai prirašyta užtektinai tekstų, todėl neverta plėstis... Kam smalsu, tas pasidomės. Geriau pasiaiškinti, ką ir kaip onirika duoda.

     Ji davė ir duoda labai įvairialypę medžiagą. Iš kurios tereikia sukonstruoti, kad ir kaip keista, ką nors rišlaus. O rišlaus lyg tyčia – nėra! Ir negali būti. Nes yra tik visas kalnas padrikų sakinių, kalbos nuolaužų, ne visada susiformavusių minčių. Daug gražių svaiginančių gabaliukų, daug niekuo neypatingų sakinių, nebent tai, jog jie buvo išgirsti sapne, ir, deja, daug tipiškų šiukšlių. Ir viską reikia atrinkti, surūšiuoti ir protingai panaudoti...

     Kaip iš jų surinkti ir sudaryti kiek logiškesnį prozos kūrinį? Kaip suderinti sąmoningą kūrybą su nesąmoninga? Kaip visą tą kalbinį absurdą ir nesąmones įkomponuoti į sąmoningą tekstą? Kaip nugalėti oniriką, priverčiant ją draugauti su kasdienine kalba?

     Nugalėti? Koks keistas klausimas... Onirikos negalima nugalėti – tai amžinas ir tobulas metafizinis metodas, leidžiantis iš sapno išgauti gryną kalbinę medžiagą, egzistuojančią ir savaime sukurtą neužgožto sąmonės proto. Tačiau ar verta per daug sureikšminti tuos dalykus vien dėl to, kad jie pasireiškė sapne, tarytum tai būtų koks dieviškas įkvėpimas? Matyt kad ne. Bet vis dėlto: kodėl nepabandžius to padaryti? Panaudoti visą šią medžiagą romano ar antiromano (koks skirtumas) statybai...

     Todėl užsibrėžtas tikslas – sukonstruoti onirinį romaną – virto gan dideliu iššūkiu. Nors medžiagos buvo kiek tik nori, bet ji pasirodė perdėtai nereali – nevienalytė ir tokia įvairi, kad galimybė lengvai ir greitai ją apdoroti pasirodė neįgyvendinama. Kiniškos dėžutės principas ir idėja, kuria grindžiau pirminę visą literatūrinio kūrinio dėlionę (kai iš vienos dėžutės ištraukiama kita, o iš kitos dar kita – jau mažesnė ir t. t., ir pan.), – čia tiko tik kaip galutinės konstravimo formos samprata ar savotiška sapno sapne metafora, nes tekstai, ir taip aišku, ne tik išlenda vienas iš kito, bet ir glūdi vienas kitame. Be to, pagal tokį metodą nereikėjo siekti vientiso kūrinio. Galima dėlioti iš gabalų savotišką fragmentinį naratyvo draikalą, lipdyti eksperimentinį namą be aiškių brėžinių, žinant tik abstrakčią kūrinio idėją. Tai geras kelias tiems, kurie nelabai moka rašyti arba nežino, ką daryti su ne itin tvarkingais ir neužbaigtais tekstais. Toks buvau pradėdamas darbą... Deja, toks likau ir jį baigdamas...

     O iš pradžių buvo tik frazės, atsiradusios sapnuose, pasakytos menamų personažų ar išgirstos be jokio konteksto... Išsirinkau, žinoma, tas, kurios savo energija labiausiai tiko prozai, nepanašias į poeziją. Deja, spąstai ir vėl užsitrenkė – poezijos dėl to nesumažėjo...

     „Kodėl šitos, o ne kitos?“ – klausiau savęs, nes už borto teko palikti daug, atrodė, stilistiškai net įdomesnių gabalų... Kodėl? Tačiau jau ir iš to, ką atrinkau, buvo aišku, kad tai kažkokie nerišlūs pokalbiai, diskusijų nuotrupos, elegiški prisiminimai ir nedideli beprotiški fragmentai. Fragmentų fragmentai, pereinantys iš vienos būsenos į kitą ir tinkami naudoti įvairiose knygos dalyse. Įvairūs veikėjai apie tuos pačius įvykius kartkartėmis kalbėtų ar juos matytų vis kitu kampu...

     Tad nereikėjo labai daug galvoti, kad suprastum, jog visame kūrinyje, deja, bus tik kalbama. Kalbama tiesiogine kalba. Tarp pasakojimo ir kalbėjimo atsiras didelė praraja. Pasakojimas bus kalbėjime, o ne atvirkščiai. Personažai pasakos, o ne ką nors veiks. Veiksmo nebus. Ir vis dėlto siužetas egzistuos! Tai bus tarsi labai ilgas kelias: sapnas kituose sapnuose, neturintis pradžios, bet turintis pabaigą – fiktyvų pabudimą mirties karalystėje. Todėl viskas vaizduosis tik per ten pasirodančių įvairiausių veikėjų kalbą. Ir kūrinio esmė glūdės ne tame, kas pasakyta, o tame, kaip tai pasakyta. Arba atvirkščiai – ne kaip pasakyta, o kas pasakyta...

     Kitas klausimas: iš kur gali atsirasti personažai, jei yra tik tiesioginė kalba ir nieko daugiau? Gal jų apskritai nereikia, jei jie tokie hipotetiški? Sprendimą pakuždėjo pati onirika. Tam tikri oniriniai sakiniai pasako apie aktantus** gan daug informacijos, pavyzdžiui: storas, akimirksniu nejautrus, silpnas žmogus... Jau šis tas! Ir storas, ir nejautrus, ir t. t. Išvados aiškios. Egoistas! Ar kažkas panašaus...

     Po to kiekvieno personažo charakteryje ir įvaizdyje pamažu ėmė atsispindėti kokie nors jau realūs pažįstamų (ir nelabai pažįstamų) žmonių bruožai. Nes personažai – tik projekcija, savotiški autoriaus psichikos atvaizdai. Tad taip po truputį AŠ stūmiausi toliau. Būdamas, kaip ir kiti, taip pat personažas, gal net svarbiausias. Protagonistas. Miegantis ir skaitantis tekstus, turėsiantis po to juos atkurti raštu. Gyvenantis savo paties nelaisvėje. Stebintis, pasakojantis, būnantis visada šalia, kontroliuojantis veiksmą ir žinantis, kas buvo, ko reikia ir kas dar atsitiks... O šios knygos skaitytojai tėra skaitytojai tekstų to, kuris skaito šiuos tekstus. Tad šis pasakojimas (visai galimas dalykas) yra tik mano būties – įskilusios, nusilpusios ir melancholiškos – susidūrimas su užrašymo realybės nuotykiais, ir viskas...

     Vėliau atsirado kuprius, jaunuolis, verslininkas ir kiti veikėjai, neretai kritiškai tiriantys kalbos rašto ir siužeto sukūrimo prigimtį... Bet kiekvienas iš jų daugiau ar mažiau yra собирательный образ***... Nebandžiau jų per daug traukyti už virvučių, ir jie iki pat pabaigos nedavė pažvelgti į jų vidaus gelmes – neleisdami sužinoti, ar jie taip kalbėjo ir elgėsi veikiami sadizmo, mazochizmo, vadovaudamiesi kokiais nors ūkanotais moraliniais motyvais ar tiesiog iš kvailumo.

     Liko pagrindinis darbas – sudėlioti iš gan padrikų fragmentų bent kiek aiškesnį tekstą. Apie ką jis turėtų būti, kur turėtų vykti šitas pasakojimas, koks veiksmas užsimegzti? Reikėjo tokios vietos, kurioje negaliotų nei fizikos dėsniai, nei gramatikos ar „kalbos kultūros“ taisyklės, bet kuri taip pat nebūtų ir gryna sapnų erdvė. Todėl pasinaudojau Limbo metafora.

     Tiesa, Vatikanas atsisakė Limbo doktrinos, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jis kažkur dingo. Limbas tėra literatūrinė fantazija, ir nieko daugiau. Tai labai švari pasąmonė, kurioje negalima atskirti sapno nuo realybės. Limbas – disko pavidalo objektas – tai pragaro prieangis, nebaigtas statyti sapno pastatas labai giliame pasąmonės lygmenyje, kuriame laikas teka labai lėtai. Ten renkasi sielos, dėl tam tikrų priežasčių nepatekusios nei į rojų, nei į pragarą. Paprastai ši vieta skiriama nekrikštytiems mirusiems vaikams, bet man patiko infantiliškų sielų buveinės idėja, nes manau, kad gyvenime nėra jokių suaugusių žmonių – yra tik pasenę vaikai.

     Tad savo nebrandžius personažus ir pabandžiau patupdyti būtent ten. Ir net ne personažus, o kalbą, kuria jie kalba. Nes iš principo jie visi yra mirę. Jų nėra! Tai žmonės, kurie po mirties pavirto į savo kalbą, į tai, kuo kalba ir kaip kalba, kitaip sakant – į savo žodžius. Tai būtybės be kokių nors konkrečių ir labai gilių savybių, atsidūrusios Limbe – visiškai ištuštintoje būtyje, bet turinčios aiškius kalbinių idėjų apvalkalus, kuriuose tūno jų esmė.

     Kas gali vykti Limbe? Manau, tik kalbiniai žaidimai, kuriuos sielos žaidžia šnekėdamos, besiginčydamos, pasakodamos, kažką įrodinėdamos... Daugiau ten nieko nėra. Viskas prasideda ir baigiasi kalba ir išnyksta kalboje. Ir pagrindinis veikėjas yra tik kalbėtojų kalba. Stilius... Kur... Kalba kalba kalbotyros žaidimus. O menamas poetų baras, kurio pavidalą įgavo pasakojimo vieta, – tai taip pat pomirtinio gyvenimo Limbe sudedamoji grandis (kaip ir personažai), o ne konkreti vieta; panaši į Café des poètes iš Cocteau filmo Orfėjas, besimaišanti su mūsų suokalbiaujančia LRS kavine, kuri savo ruožtu kergiasi su Šnekučio baru Šv. Stepono gatvėje... Štai ir viskas.

     Šioje knygoje pabandžiau sulieti savo pirmas knygas į vientisą darinį – tai tarsi paskutinė trilogijos dalis. Savotiška eksperimento pabaiga. Projekto deadline‘as. Kelio galas. Į šį veikalą ir reikėtų žiūrėti daugiau kaip į mokslinį eksperimentą nei kaip į literatūros kūrinį. Apie rašytoją, panašų į laboratorijoje dirbantį mokslininką, yra teisingai parašęs J. G. Ballardas savo Crach įžangoje ir aš su juo visiškai sutinku... Todėl nepakenktų prieš skaitant Onirikoną pasidomėti Bildungu ir Bal Onirique. Bildungą rasite interneto svetainėje www.tekstai.lt. Bal Onirique dar ilgai pelys knygynuose ir bibliotekose... Tada pasidarytų bent šiek tiek aiškiau, kodėl ši knyga yra būtent tokia.

     Reikėtų pridėti, kad Onirikone greta padrikų onirinių fragmentų (nenustebčiau, jei kada nors išaiškėtų, jog tai kažkokios citatos ar citatų citatos) esti nemažai konkrečių kultūrinių parafrazių, peraugančių į tiesiogines kompiliacijas beigi plagiatus. Sąmoningai nekūriau jokio protingai organizuoto nuorodų katalogo. Kai ką bandžiau pažymėti išnašose, kaip ir tam tikras realiai egzistavusias asmenybes ar terminus. Jei ką nors ir praleidau – nieko baisaus, visagalis internetas šiuo atveju sugebės ir plačiau, ir tiksliau paaiškinti beveik visas baltas dėmes.

     Kūrinio pabaigoje onirikos visiškai nėra. Gal tik nedideli pasislėpę inkliuzai... Onirinės medžiagos kiekis knygoje po truputį mažėja, kol visiškai išnyksta. Kartu vis trumpėja ir romano dalys. Bet iš pradžių, pirmoje dalyje, onirikos dar gana daug. Todėl skaityti, manau, buvo nelengva...

     Tokioje knygoje turbūt sunkiausia suprasti, apie ką kalbama sakiniuose. Jie labai savarankiški, todėl tiek daug daugtaškių ir nelygių eilučių – tam, kad atsirastų erdvės bei laiko pagalvoti ir sakiniai šiek tiek atsiskirtų vienas nuo kito. Bet ir tai jie ne visada patenka į rišlumo sferą. Ne visada atitinka bendrą supratimo vardiklį. Tačiau po mirties, manau, viskas galima ir leista. Galų gale yra tik vienas didelis pasakojimas. Ir nieko daugiau. Reikia gaudyti mintį, kaip tai daroma analitinėse kalbos sistemose, nelabai paisant logikos. Ir toliau įdėmiai skaityti. Skaityti lėtai, nes tai lėtas kūrinys.

     Atskirai reikėtų pakalbėti apie iliustracijas. Jos reikalingos, kad sumažėtų kalbos ekspresija. Atsirastų pauzės. Prasiplėstų erdvė, o tekstas taptų informatyvesnis. Kaip komiksuose. Neretai jos pasako daugiau nei bejėgės raidės, parodydamos vaizdą, kurio nėra tekste. Iliustracijų kiekis knygoje taip pat mažėja, priklausomai nuo onirinės kalbos santykio su neoniriniu tekstu.

     Be viso šito romane teko panaudoti polistilistikos ir įvairiausius antiformos pavyzdžius. Visuma, kad būtų išsaugotas kiniškos dėžutės principas, keičiasi, struktūruodamasi į kitas žanrines galimybes: mutuotos dramos kanoną (kas, manau, yra dėkingiausias onirinių minčių panaudojimo laukas), libreto konstruktą, kas taip pat yra panašu į nedidelę pjesę, taipogi svetimų autorių tiesioginį citavimą... Citavau, mano manymu, tai, kas tiko, kad aplink kiekvieną onirinį fragmentą pavyktų supinti po nedidelį kokoną. Ir taip sumažinti globalinį drausmei nepasiduodantį miego minčių presingą. Traukiau iš visokių užmirštų rankraščių visai neonirinius tekstus, visokiausių minčių iškabas ir piktybiškai skverbiau jas į kontekstą. Naudojausi įvairiausių kino filmų idėjomis ir teatriniais štampais... Todėl knygoje pamažu daugėja tipiškų sakinių su įprasta fonetika bei sintakse.

     O knygos pabaigą man pakuždėjo XVII a. ispanų poeto ir aristokrato Francisco de Quevedo tekstas apie susapnuotą pragarą. Jį perskaičiau J. L. Borgeso Sapnų knygoje ir panaudojau beveik visą. Šis apsakymas padėjo rasti išeiti ir užbaigti romaną ir pragaru, ir sapnu, ir rišliu tekstu, apie ką visada mąsčiau. Tad galima teigti, jog tik turėdamas tikslią pabaigą galėjau drąsiai judėti į priekį, t. y. pradėti rašyti pradžią. Ir taip išeina, kad romanas buvo parašytas iš pabaigos į pradžią. Ir dėl to šią prakalbą įdėjau į knygos pabaigą, o ne į pradžią...

     O be to, perrašydamas Quevedą nejučiom pats tapau Quevedu, todėl viso kūrinio autorystę galima būtų priskirti F. de Q. ir padaryti jį pagrindiniu personažu. Neva mano alter ego pavirto į Quevedo alter ego ir įgavo jo formą. Ką gi... Tokia metamorfozė į Q. atitiktų visą kūrinio ir autoriaus mirties postmodernią koncepciją. Ir sustiprintų fikciją... O be to, kodėl neįsivaizduoti, kad šį kūrinį parašė Quevedas, kentėdamas inkvizicijos kalėjime, bet po to sunaikino rankraštį ir viskas išliko visatos idėjų internete, o man tereikėjo tik „nulaužti“ kodą ir prisijungti prie jo?

     Dabar jau sunku pasakyti, ar viską teisingai atlikau. Ar teisingai nulaužiau tą mistinį kodą... Gal toks Onirikono paaiškinimas ir būtų pats paprasčiausias bei priimtiniausias. Matyt, tuos tekstus, kuriuos mes norėtume parašyti, parašo ar jau parašė visai kiti autoriai. Todėl belieka tik pasinaudoti jų kūryba ir džiaugtis.

    

     P. S. Ši knyga savotiškai sudaryta iš kelių knygų, glūdinčių viena kitoje. Todėl tiek daug chaotiškai pasikartojančių momentų. Yra įmanomi keli jos perskaitymo variantai. Galima kiekvieną kūrinio dalį skaityti atskirai kaip savarankišką užbaigtą tekstą. Galima vadovautis nuorodomis puslapio apačioje ir šokinėti į priekį, o kartais ir atgal. Bet, žinoma, geriausia skaityti viską nuo pradžios iki galo.

    

     P. P. S. Tokie laiškai dar ilgai bus nebylūs mano gyvenimo romanai...

    

     Ž. A.

    

     * Tikrąja to žodžio prasme (pr.).

     ** Aktantas (actant) / atlikėjas (acteur) – kategorija, apibendrinanti būtybes (ar daiktus), kurie atlieka, skatina pasakojimo veiksmą arba patys yra veikiami; jie nesusiję su frazėmis išreikšta kalbos forma, bet atstovauja gilesniems kalbos lygmenims ir paaiškina naratyvinių diskursų organizaciją tokiomis sintaksinėmis kategorijomis kaip subjektas, objektas, predikatas ir kt. Generatyviniame take aktantai yra naratyvinės sintaksės vienetai, o diskursyviniame lygmenyje jie įgyja „semantinį apvalkalą“ ir manifestuojasi kaip konkretūs atlikėjai (žmonės, gyvuliai ir t. t.). Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli.

     *** Apibendrintas įvaizdis (rus.).

    

     Žilvinas Andriušis. Onirikonas: antiromanas. V.: Operomanija, 2013.

 

     b_500_660_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Onirikonas_iliustracija.jpg