***

ištisinės vasaros linijos
perveria sėdinčius ant uolos,
vėl nudryksta lig plento,
vyniojas aplink šešėlius, išmokdamos
būti taip, tartum būtų tik sau,
ir mes atsispindim dugnuos ežerų, balzganų
naktų švelniam kvaituly ir
nepilnoj pilnatvėj,
čia mūsų daiktai, čiuopiami,
sąmonės šalčio stabdyti
ties suirimo riba, ir vis dėlto skeldėja,
laužtinės figūros, smėlėti marso kanalai,
srūva jais juoda pralaja, taip
tarsi būtų tūkstančiai atšakų, lagūnų
(vienoj mes atvirsim į
vasaros androginę),
nesuvaldomos dienos, išsidraikę plaukai,
ar apsaugos dangaus
mazgai ant šakų šitą vietą,
vieną, kur yra išeitis
ir niekur nereikia išeiti, vien
rasos nesibaigiantis ratas, brėkštantis žaibas
ar apsaugos, neklausiam, o žinom,
kaip tvilko paklaikusios dilgėlės

Ališanka, Eugenijus. Lygiadienis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.



Šuolis tamson

tai – ginties pabaiga, per lapiją
smeigia spindulį vėjas, ir ten,
kur judesį staigų sustingdo saugus
paprotys, ten nelieka namų:
pamatinis akmuo po žvaigždyno našta,
bet nėra jo kaltės,

tai rudens tvilkesys, kai gręžies
į negalimą erdvę, ir veido nesaugo
motinos drobulė: alkis, kuriuo gyvenai,
troškulys atrodo pasotinti šiandien,
liepos sodai svarina juoduosius serbentus, ir
vapsvos lėtai ropinėja stikliniais
ledynmečio uogų paviršiais,

tai išeitis, kuriai nežinai nei krypties,
vien tik yris per plyštantį dangų,
kai vanduo po linguojančiu luotu grąžina atgal,
ir palieka teisus vien spyruoklės
išsekintas šuolis tamson

Ališanka, Eugenijus. Lygiadienis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.



***
išeities ieškojau ir čia,
šiapus kalbos ir kolonų, klaidžiojant
vėlei tarp garso ir kūno, draperijų
klostėse slepiantis liepsnai

prie paveikslo angos į regėjimų rojų,
kur neklystančius veda gėdos minotauras,
svaigstant galvai, priartėja dangus:
mokiausi trauktis, kur, kai ruduo,

jau buvau savyje, savo bergždybėj,
girdžiu lapkričio trigarsius, žvirgždą
tarp natų: protėjas, vejantis sapnų. šalin,
tveriantis nebūties būtinybę, buveinę

erotui, galandas klausą į tylą
ir sminga į girgždančią naktį –
tuomet atsidarė pragaro erčios, akys, vengusios
žvilgsnio, žinojau žiemos atėjimo ženklus

Ališanka, Eugenijus. Lygiadienis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.



***
tavo veidas
išsprūsta rūkuos
iš sušalusių rankų

skaidrūs ledo lašeliai
jie virpa vėjy ir skamba
kai artėji užgniaužusi kvapą
link manęs

taip juk niekas nemiršta?
klausi
tik paukštis pakyla iš krūmo –
lyg šventyklos šimtas varpelių
nuaidi per tyrus

štai varpelis ir tau
imk ir eik speiguotais laukais
į balsą
išvytoji iš rojaus
ir bučiuoki kūdikį

tavo lūpose mano mirtis

Ališanka, Eugenijus. Lygiadienis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.



Naktigonė

temsta
kojas nutvilko atvėsus rasa
tai juk pradžia
kai apsėdam
ąžuolo kelmą ratu
kai žiūrim žemyn
ir žvilgsniai
nepakyla ligi mūsų
vėsoj susigūžę
tartum kažkas akylai
iš tamsos į pasaulį
žiūrėtų
mes klausom
o niekas
nuo mūsų minčių
nepabudo

Ališanka, Eugenijus. Lygiadienis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.



***
atmink cezari
tai tavo pareiga
kai medžiai kopia į kalną
su savo sielos vainiku
tai tik vaizdinga metafora
o tavo būtis
dar didesnė abstrakcija
su ja jau suaugęs
draskai ligi kraujo žvynus
o nuogesnis jau niekad nebūsi
tai tavo išmintis
kai laiku nukryžiuoji
išsprūdusį žodį
viską numatęs iš anksto
dar anksčiau
krenti
alyvų krūmas
iš tavo pelenų išauga

Ališanka, Eugenijus. Lygiadienis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.



***
         H. Matisas. „Auksinė žuvis“


balti veidai ratu
sukas ligi apsvaigimo
nes vienintelė šiąnakt spalva
laikinumas
nes esi amžinasis
piešiamas jūros sparnu
ant pavargusio smėlio
tik toli
gal pačiam vandenų vidury
pasikliauji šventai
naktimi
miegas metų dugnuos
lyg letargas prieš didelį karą
tave išvaduoja
nuo mūsų
ir ilgai
tavo atmintį žarsto
įkaitusiom rankom mirtis
nes pradžia
mūsų juokas po tūkstančio metų

Ališanka, Eugenijus. Lygiadienis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.