Maironio lenta Šveicarijoje, Meggene, prie St. Charles vilos. Skulptorius Leonas Pivoriūnas       Projektas ,,Tautinės kultūros sklaida: Lietuva – Šveicarija“

 

Po pasaulį išsibarstę lietuviai, būdami toli nuo Tėvynės, buriasi į bendruomenes ir veikia tautiškumo vardan. Juos kankina Lietuvos ilgesys, o meilė gimtinei iš tolo atrodo gražesnė, kilnesnė, nes nėra gyvenimo kasdienybės bei rutinos. Svečiuojantis kokioje nors valstybėje ir sutikus tėvynainių būrelį, negali nenustebti, kaip jauni, o ir vyresni žmonės didžiuojasi Lietuva, domisi jos istorija, kalba, literatūra, kaip jų akyse sublizga švelnios ašaros...

 

Prasmingi ryšiai su Šveicarijos Lietuvių Bendruomene užsimezgė 2007 metais. Tuomet didysis suartėjimo ,,kaltininkas“ buvo pats Maironis. Mat tais metais paminėta poeto 145-ojį gimimo sukaktis. ŠL Bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen užsispyrė sukurti kokį nors atminties ženklą, kadangi Maironis keletą kartų ilsėjosi Liucernoje, parašė eilėraščių Šveicarijos tema, galop poemos ,,Jaunoji Lietuva“ pabaigoje įrašė: ,,Pabaigiau Villa St. Charles Šveicarijoj 25 d. liepos 1907 m.“ (Vila yra septyni kilometrai už Liucernos). Taip paaiškėjo vieta, kurioje galima pritvirtinti memorialinę lentą. Rūpesčių buvo daug – J. Caspersen ir jos pagrindinei pagalbininkei Dianai Brunner teko peržengti nemažai slenksčių, kol atsargūs šveicarai leido prie didingos privačios vilos pritvirtinti vilniečio skulptoriaus Leono Pivoriūno sukurtą lentą su Maironio bareljefu. Taip įsisuko bendradarbiavimo ratas. Kadangi nuo XIX a. pabaigos kai kurių lietuvių rašytojų gyvenimo ir mokslo keliai nukrypdavo Šveicarijos link, tad energingieji šios žemės lietuviai 2008 m. nusprendė parengti projektą, kurį finansavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, ir parašyti knygą, pavadintą ,,Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Ši studija jau pabaigta, po mėnesio kito bus išspausdinta ir pasklis tiek Lietuvoje, tiek Šveicarijoje, nes parašyta dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių. Knygoje pristatomi lietuvių rašytojai pagal jų buvimo Šveicarijoje laikotarpį: Maironis, Jurgis Baltrušaitis, Jonas Biliūnas, Marija Pečkauskaitė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Balys Sruoga, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė... Tačiau apie knygą bus galima rašyti vėliau, kai ji jau pasieks skaitytoją.

 

Šįkart noriu plačiau papasakoti apie projektą ,,Tautinės kultūros sklaida: Lietuva – Šveicarija“, kurį vykdėme gegužės 8–13 dienomis. Tai buvo Šveicarijos lietuviškos knygos klubo ir Kauno menininkų namų bendras tautinės kultūros sklaidos projektas, kurio pirmoji dalis vyko minėtu laiku Šveicarijoje, antroji dalis vyks spalio mėnesį Kaune, kuomet atvažiuos knygos ,,Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ straipsnių autoriai, įvyks šio leidinio pažintis ir sutiktuvės.

 

Į Šveicariją važiavo projekto vadovė poetė Dovilė Zelčiūtė, kuri yra be galo pamėgusi šią šalį ir vyko į ją bene šeštąjį kartą, prozininkai Petras Venclovas ir Rita Vinciūnienė, satyrikai Aleksas Dabulskis ir Jurgis Gimberis, literatūros tyrinėtojas ir prozininkas Juozas Jasaitis, fotomenininkas Zenonas Baltrušis ir šio teksto autorė. Per šešių dienų kelionę aplankėme įvairias vietas, susijusias su lietuvių rašytojais. Nukeliavome prie Maironio atminimui skirtos memorialinės lentos, nuvežėme jam ,,lauktuvių“ – rūtų ir neužmirštuolių puokštelę iš poeto sodo Kaune, žvelgdami į Keturių kantonų ežerą ir Rigi Kulm viršūnę, į snieguotas šviečiančias Alpių kalnų kepures, prie St. Charlio vilos po sena milžiniška liepa kartu su Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės narėmis kalbėjome apie Maironį, svarstėme, kiek kartų jis čia galėjo ilsėtis, skaitėme eilėraščius... Kelionės metu sekėme J. Biliūno ir M. Pečkauskaitės pėdomis po Ciuricho miestą, apžiūrėjome namus, kuriuose jie gyveno, kilome traukiniu į paslaptingąjį Uetlibergą, apie kurį rašė ir J. Biliūnas, ir M. Pečkauskaitė. Keliavome įsimetę į kuprines mūsų klasikų knygų, tad vis paskaitydami pasitikrindavome, ką matė jie XX a. pradžioje ir ką matome mes... Bazelyje prisiminėme S. Nėrį, Juozą Eretą, kuris palaidotas šio miesto kapinėse. Lugane aplankėme signataro, diplomato, publicisto Jurgio Šaulio kapą. Liucernoje dairėmės į Alpių viršukalnes, svarstydami, į kurias gi įkopė 1930 m. B. Sruoga, S. Nėris? Kilome į Piloto viršūnę, su Maironio poezijos tomeliu pasiekėme Rigi Kulmo aukštumas. Apie Šveicariją poetas parašė keletą eilėraščių: ,,Vakaras ant Keturių kantonų ežero“, ,,Rigi Kulm“, ,,Alpių viršūnės“. Beskaitant Maironio eilėraščius, žiūrint į amžinuosius paslaptingus, anot poeto, žmogaus kojos nepaliestus kalnus, ir mums per skruostą nuriedėjo ašarėlė skaidri... Galas žino, kodėl – tiesiog dėl pasaulio tobulybės ilgesio...

 

Pažintinė projekto pusė ir įdomi, ir svarbi, tačiau pagrindinis tikslas vis tik buvo susitikti su Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės nariais, susipažinti, skleisti lietuvių literatūrą, skaityti savo kūrybą, o šių eilučių autorė stengėsi visur populiarinti Maironio lietuvių literatūros muziejų.

 

Visuose susitikimuose buvome globojami bendruomenės pirmininkės J. Caspersen, pavaduotojos D. Brunner, lietuvaičių Virginijos Siderkevičiūtės, Gražinos Staniūtės-Hagopian ir kitų mielų rūpestingų žmonių. Pagrindinė bendruomenės lietuviškos knygos klubo veikla yra susitelkusi Ciuriche, tad čia ir įvyko pirmasis susitikimas. Sėdėdami bendrame rate su lietuvaitėmis (iš Šveicarijos pusės buvo vienos moterys – daugiausia šios šalies marčios...), kiekvienas pasakojome apie savo veiklą, kūrybą, apie išleistas knygas, kurių, beje, nemažai ir nuvežėme, norėdami jas padovanoti smalsiems skaitytojams. Literatūrologas J. Jasaitis prisiminė savo monografiją apie Motiejų Valančių, skaitė prozos fragmentus, su naujai rašomu romanu supažindino P. Venclovas, R. Vinciūnienė skaitė trumpąsias miniatiūras, mudvi su D. Zelčiūte – eilėraščius iš naujų knygų, o J. Gimberis ir A. Dabulskis sulaukdavo gausių plojimų už taiklų satyrinį žvilgsnį į šio pasaulio reiškinius. Įdomu buvo tai, jog Šveicarijoje gyvenanti rašytoja Janina Irena Survilaitė-Vaitkevičienė (2009 m. priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą), tarsi profesionali mokslininkė apžvelgė mūsų visų septynių naujausias knygas, taip sudomindama klausytojus.

 

Kitas susitikimas su būreliu Šveicarijoje gyvenančių lietuvių vyko Bazelyje, mes ir vėl kartojome savo scenarijų, tačiau klausytojai buvo kitokie – turėjo daug įvairių klausimų apie dabartinę lietuvių literatūrą, juos domino nūnai populiari eseistikos kryptis, jie troško įvairių kultūros naujienų – taip pasišnekučiuodami bendravome keletą valandų. Trečiasis susitikimas jau įvyko itališkoje Šveicarijos dalyje, į Lugano miestą nuvykome LR Garbės konsulo Šveicarijoje Gintauto Bertašiaus ir jo žmonos Vitalijos kvietimu. Atvyko iš Berno LR ambasadoriaus patarėja Rūta Genienė. Kalbėta apie susitikimų ir bendravimo prasmę, susipažinta, planuota. Vėlgi pasipasakojome apie savo kultūrinę, literatūrinę veiklą, dovanojome knygų, skaitėme kūrybą. Po senais platanais šniokščiant kalnų upei, mūsų grupės vadovei D. Zelčiūtei kilo idėja pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, kuri tučtuojau buvo įkūnyta: ,,Visus naujai išleistus savo kūrinius reguliariai siųsti Ciuricho, Berno ir Lugano Lietuvių Bendruomenės nariams, kurie įsipareigoja šiuos kūrinius perskaityti. Pasirašė: Kauno rašytojų vardu D. Zelčiūtė, Ciuricho – J. Caspersen, Berno – R. Genienė, Lu-gano – G. Bertašius. 2009 05 12, Lugano“. Visų minėtų susitikimų metu buvo eksponuojama Z. Baltrušio kilnojamoji fotografijų paroda ,,Lietuvių rašytojai: vakar ir šiandien“, o ir visos kelionės metu Zenonas nepaleido iš rankų fotoaparato – tad paroda dar bus ne viena...

 

Kelionėse ir susitikimuose su užsienyje gyvenančiais lietuviais mane visada maloniai veikia didelis bičiuliškumas, domėjimasis kultūriniu gyvenimu, pagarba svečiui, visaapimanti globa, kantrybė. Svečioje šalyje su savo tautiečiais pasijutome viena maža baltų šeima, susieta tos pačios senos kalbos, sudėtingos valstybės istorijos, šįmet dar ir Lietuvos vardo tūkstantmečio. Juos džiugino nuvežtos knygos ir kepalėlis juodos duonos, kurios taip pasiilgsta turtingos Šveicarijos lietuviai. Ir graudu, ir gražu stebėti, kaip moterys raiko duonelę ir dalijasi tarsi kokią brangenybę ar komuniją. Šitie subtilūs dalykai taip pat apima mūsų valdiškai skambantį žodį – projektas.

 

Savo bičiuliams, gyvenantiems Šveicarijoje, pasakėme „iki pasimatymo rudenį Kaune, kai jie atvažiuos su naująja tyrinėjimų knyga ,,Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Tada tais takais galės nueiti kiekvienas lietuvis, kuriam įdomi kultūra, istorija, literatūra, ryšiai ir jų svarba.

 

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

2009-06-06