Šių metų Nobelio literatūros premijos laureatu tapo Jeanas-Marie Gustave'as Le Clezio iš Prancūzijos. Dėl rašytojo žavėjimosi kitokiais gyvenimo būdais kai kurie kritikai jo kūrinius vadina „metafizine beletristika“. Švedijos akademija, kuri ketvirtadienį jam paskyrė Nobelio literatūros premiją, vadino jį „naujų nuotrūkių, poetinio avantiūrizmo ir juslinės ekstazės autoriumi, žmogiškumo anapus ir žemiau viešpataujančių civilizacijų tyrinėtoju“. 68 metų prancūzų romanistas Stokholmo literatų aplinkoje buvo minimas vienu iš pagrindinių kandidatų pelnyti prestižinę premiją, kuri siekia 10 mln. Švedijos kronų (apie 3,7 mln. litų).

      J.M.G.Le Clezio yra parašęs apie 30 knygų, į kurias sudėjo trumpas istorijas, apsakymus, esė, romanus. Ankstyvaisiais kūrybos metais rašytojas nagrinėjo beprotybės, rašymo ir kalbos temas, daug eksperimentavo. Jis buvo laikomas jaunu maištininku ir novatoriumi. Aštuntajame dešimtmetyje jo stilius pasikeitė - J.M.G.Le Clezio kūriniuose sumažėjo kančios ir pagausėjo vaikystės prisiminimų, kelionių ir žmogaus brendimo bei santykių su kitais problemų. Ėmęs nagrinėti populiaresnes temas, rašytojas sulaukė ir daugiau visuomenės dėmesio.


      Rašytojas gimė Nicoje 1940 metų balandžio 13-ąją, anglo ir prancūzės šeimoje, kurios šaknų galima aptikti ir Bretanėje, ir Indijos vandenyne esančioje Mauricijaus saloje. Studijavo literatūrą ir trumpai dėstė Londono ir Bristolio universitetuose. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje jis nukeliavo į Meksiką ir Panamą, kur kelis mėnesius gyveno tarp indėnų anberų. Vėliau jis sakė: „Tai buvo patirtis, kuri pakeitė mano gyvenimą, mano idėjas apie gyvenimą ir meną, būdus, kaip būti su kitais, vaikščioti, valgyti, miegoti, mylėti ir net sapnuoti“.

      Tarp geriausiai žinomų jo romanų yra 1970 metais išleistas „Karas“ („La Guerre“), 1978-ųjų „Mondo“, 1980-ųjų „Dykuma“ („Desert“), 1985-ųjų „Aukso ieškotojas“ („Le Chercheur d'Or“), 1991-ųjų „Oniča“ („Onitsha“) ir 1992-ųjų „Klajoklė žvaigždė“ („Etoile Errante“). Rašytojas šlovės sulaukė būdamas 23-ejų, kai Renaudot prizą pelnė jo pirmoji novelė „Liudijimas“, kuri pretendavo ir į Goncourt'ų premiją. 1980 metais Prancūzų akademija jam skyrė naujai įsteigtą Paulio Morando prizą už romaną „Dykuma“, kuriame į Europą pažiūrėjo afrikiečio akimis. Naujausias, šiais metais išleistas J.M.G.Le Clezio romanas „Ta pati sena istorija apie badą“ („Ritournelle de la faim“), vadinamas novatorišku kūriniu, kuriame nagrinėjama prancūzų karo laikų kaltės tema.

      Lietuvių kalba „Dykumą“ 1993 metais išleido „Vaga“, o 1995 metais leidykla „Alma littera“ supažindino Lietuvą su kitu J.M.G.Le Clezio romanu „Aukso ieškotojas“.

      Paryžiuje surengtoje spaudos konferencijoje J.-M.G.Le Clezio sakė, kad Prancūzijos kultūra „turtinga ir įvairi“. „Nėra jokio nuosmukio“, - sakė rašytojas žurnalistams, atsakydamas į klausimą, užduotą dėl pernai metais „Time“ žurnalo pirmajame puslapyje išspausdinto straipsnio „Prancūzijos kultūros mirtis“, kuris įžiebė Prancūzijos rašytojų diskusijas. Paklaustas, ką jis galėtų pasakyti pasauliui, J.-M.G.Le Clezio pasiūlė žmonėms „uždavinėti sau klausimus“ ir „skaityti romanus“, nes tai geriausias būdas sutarti su pasauliu.

      tekstai.lt info
      2008 10 09