tekstai.lt

Gasparas Aleksa. Eilėraščiai iš rinkinio „GIEDANTIS RUPŪŽYS“ (2007)

b_200_145_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_aleksa_rupuzys.jpg


 

benkartai

 

trys benkartai: rusas, mongolas ir kumeliukas –

debesys raudonos: rusas, mongolas ir kumeliukas –

debesys juodos: rusas, mongolas ir kumeliukas

 

kumeliuką suvalgė stepių vilkai, mongolų broliai,

ir benkartukas padėjo, kraują laižė dvišaku liežuvėliu,

kol broliai įsčiose šoko kazoką – kazokėlį motulės palangėj

 

ant stalo, ant ilgojo, mėnesienoje žėrėjo jeknelės – ir kardas

tris kartus kirto, nė karto neparpuolė, prieš aušrą išjojo

jaunasis; tai jo tasai kumeliukas sartas, tai jo, vytužėlio

 

eisim į ežerėlį abrūsėlių skalbti, žalčių marškinėliais gaudyti –

tegul įsčias išlaižo ledinis šaltis ir nendrelėm apeina eketėlė

vidury vasario, per pačią pūgą, per gėląjį pasiutimą ledo

 

už jūrų, už marių jauteliai baubojo, niekas negirdėjo, tykiai šlamėjo

upelė šaltuonėlė, jaunoji motinėlė kraujuose gulėjo ir dantimis griežė:

debesys juodos ir raudonos su vėju pro šalį ėjo, medžioklių ragai skardėjo

 

rusas, ručkis drąsuolis iš stepių, kaukė prieš vėją ant šaltų griuvėsių,

jo senoji motinėlė išverkė jam mirtį ir rudo molio kuskelę,

aplankykit, seserėlės, kankinio bevardį kapelį smilgų lauke

 

eisim, broleliai, į girią, eisim, jaunieji, kareivių benkartėlių medžioti,

pūsim ragus ir laistysim ne midų, ne alų – tik karčiąją arielkėlę,

karčią kaip motinų ašarėlės: rusiškos, mongoliškos ir kumelaičių

 

pievoje laigo – plačiastrėnės, ilgakojės, šyvos ir bėros, raudonos ir palvos,

nežino jos nieko apie paskutinį kruviną šovinį, įstrigusį už maldos žodžių,

už perkreiptų lūpų: mes mylime jas ir siekiame jų – nekaltų ir sultingų

 

trys benkartai: rusas, mongolas ir kumeliukas –

žemelė sūri: rusas, mongolas ir kumeliukas –

žemelė derlinga: rusas, mongolas ir kumeliukas

 

mes, benkartai, mes drąsūs kaip ereliai, apsiviję aplink žemę tris kartus –

nusileisim Antarktidoje ir išgąsdinę dievus ir pranašus senuosius

tyliai tyliai kaip šešėliai ligi mirties jus visus sekiosim

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.

 

 

giedantis rupūžys

 

vyriškis bėgiojo Nemuno krantu, po liežuviu paslėpęs akmenį;

rėkė anoje pusėje tupinčioms, margus sijonus pasikėlusioms moterims;

krūmokšniai nutilę klausėsi, kaip drėgmę geria ištroškusi žemė

 

ant smilgos supasi vienišas žiogas, nematoma ranka pašiaušia upės odą,

laivelio ertmė susiaurėja – ir saulė skyla pusiau, ir minkščiausias

pažaboja kiečiausią, ir į akmenį grumėdami dūžta tolimo griaustinio lukštai

 

dešimt lanksčių pirštų apsiviję bejėgę ranką; adata praduria veną:

privatus raudonas gyvenimas tuoj suputos stiklinėje viešnamio kolboje –

ekshibicionistas saulėlydis slapta fotografuoja tupinčias moteris

 

vos prasižioji, beaistris akmuo nusirita baltaisiais dantų klavišais;

pragare lietus pažadina Dantę, upėje šokinėja lašų rausvi speneliai,

staugia gal šimtas vilkių, paskandintų Nemune prieš didįjį puolimą

 

pasiilgau spjūvio, roply, nuodingo bučinio saldžiųjų seilių, kvepiančių

nuokanom – nei pabėgti, nei išsiginti manęs negalėsi – tu kas rytas gimsti

perkaitusio kaulinio avilio laktoje, šnopuoji už pūvančių grotų

 

laikraščiai, žurnalai, knygos – margi padurkai: uostai suraukęs nosį,

pavartai, bet nieko nebeskaitai: raidžių eskadrilės, nuotraukų ižas kūdroje –

visa diena tarsi lyčių paliaubos arba šimtmečiui atidėtas orgazmas

 

išmokau atsargumo tarsi gegutė, slenkanti prie lizdo su akmeniu snape,

nesigiriu: Lozoriaus paukščius tebesapnuoju laisvėje, ant serbentų krūmo;

sunkiausia išlikti oriam, kai paauglės – tarsi vaikštančios beisbolo lazdos

 

maištingos mintys pasiklysta klerkų šiltnamiuose, tranų peryklose –

giedančių rupūžių nelaukia niekas; bažnyčių bokštai iš gėdos skilinėja

tarsi velykiniai margučiai Žvėryno šventoriuje sudygus nepilnametės ašarai

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.




grįšiu

 

norėčiau paliesti tą nepažįstamą moterį, bent žvilgsniu ar mintimis, ir – sulošti

paskutinįjį kartą! tačiau dingsta ji baugščiai tarpuvartyje, slepiasi už virpančių

užuolaidų arba, ūžtelėjusi lyg vėjas, sprūsta laukan – pro knaipės duris, pažeme

 

kol kopėčiomis ropščiuosi į vynmedį, ieškodamas virtualaus žvaigždyno,

galvą užvertęs, jaučiuosi saugus po gėlėtu žydinčiu kupolu, kur dailiai nuskusta:

atpažįstu striptizo šokėją iš anapus gatvelės Varšuvoje! – nesutrinku

 

prisimenu net ir vardą – „Bar Natalie“, o taip pat – plastmasės girliandas, varpelį,

delne – vos trys grašiai, už kampo tebekiūto karvelis, skersvėjų blaškomas,

kojelę parietęs, geria kavą iš balos; šiukšlių krūvoj – prakąsta bandelė

 

ant stalo – piligrimo akys blausios, pamėlę paakiai – kaip ano šašuoto senolio,

kuris atkrypuoja tįstantį snarglį traukdamas ir susikemša į plyštančią burną

ryto saulę – kažkas užrašė jam ant kaktos tris kryželius: †K †M †B

 

dovanoju šventajam savo vietą, paskutinius drabužius ir alkį – tegul skraido

aukštyn nuo gelžkelio bėgių, galvą lyg lukštą palikęs šiukšlyno ežere,

toli už „Bar Natalie“, paryčiais, neatpažintas, išdidus tarsi Romos prokuratorius

 

šilkiniuose pataluose praskleidžiu žiedlapius, bitės gyliu draskau vainiklapius:

tu guliesi ir stojiesi priešais – blizgančiais akinukais, bejėgė – anapus šviesos,

kalnai užgriuvo serbiškų keiksmažodžių lavina, tavo protas bejėgis ir kūnas

 

mirtis saldi tarytum senutė iš spalvoto saldainių popierėlio nužengusi:

oro uosto pievelėje šuo kankina kalę, laukiančiųjų minios nuščiūva –

mums ir gyvenimo per maža pažinti Adrijos ošime užgesusią raudą

 

egzaltuota imperijos moteris? užsimaukšlina murziną skrybėlaitę:

Vilniaus stoties perone nyku nuo pabėgėlių prakaito ir tuščių langų,

celofano karstuos – gėlės, atodūsiai, šiukšlės ir mylimojo pirštai

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.

 

 

Ievos duktė

 

margam perynėly – paskutiniąją naktį – juodų kojinių nenusimovusios!

dvi didelės baltos žuvys – keturiom rankom – be irklų varėsi,

lingavo žalio šėko pradalgėje, meduotas uogeles skynė ir čiulpė

 

sidabras baltas – nuometas apšarmojęs, kalės liežuviu nulaižytas!

aukso raudonis – du obuoliai neprinokę po marškiniais neskalbtais!

misingužė geltona – sagtis iš tolo šviečianti, džinsai išblukę, dulkėti!

 

kai lėktuvų trachėjos iškvepia Paryžiaus, Londono ar Berlyno kvapus,

atpažįstu vėją, nakties kvaitulį: vien tiktai kūną perkame, o sielą

kutenkis pati – jos nieks neužmuš, nenušaus! jeigu nori paverki, mažute!

 

pabust negaliu iš baltojo sapno: liūdna po švytinčiu šėlsmo medžiu,

kurpių padai kiauri, kišenėje – tuščias švirkštas, veido ovalas

suvytęs palinksta virš kriauklės dubens ir bando žaltį praryti

 

dulkės atranda saulės spindulio durklą, užspringęs grotuvas kosčioja,

apauga veidas lipniu garsu tarsi žmogžuvės oda, kramto išalkęs prancūzas

tuštėjančias krūtis vakare, vidurnaktį ir prieš rytą auksiniais kapliais

 

tyliai leidžias pavargęs mėnulis, gerklose ūkteli vangus žiovulys –

nuvarytą žvėrį erzini krūtinės narve, dūmus puti veidrodžio šukėn:

menkysta kerštingai šypsosi savo motinos akimis nakties traukiny

 

nedoras žvilgsnis vilioja tarsi nuo lūpdažio paraudusi nuorūka –

aptūpta mėšlamusių žioruoja suspausta tarp valkatos pirštų tėvynė:

pasileidi bėgti – kaip klounė, minios ploja ir žviegia iš juoko

 

kai atmintis – skylėta sena palaidinė, o kandys jau graužia rankų

pergamentą, pagalbos nebelauk: dar vienas dūris – ir nakties kojinė

pliš; aš pasiryžus bet kam, tiktai sugrąžinkit mane į savižudžių kraštą

 

scena mažėja: gultai be pakloto, patiltė, telefono būdelė – akiratis

lyg kalės; iš tolo aploju paukščius – nebijo prakeiktieji! tik prislinkę arčiau

išsigąsta lesbijų, mesalinų, jakaterinų, įkalintų kaulų maiše

 

sidabras baltas – valkatos šuns dantys prašiepti, belytė lėlė viena akim!

auksas raudonas – netyčia išgirstas žodis, vibruojantis ausyje tarsi bitė!

misingužė geltona – širdis tuščia tarsi konservų dėžutė vandeniui virti!

 

baigia sunykti fizika – autoportretas: šarmotam lange – trylikametės mergaitės!

ir prasmė atsiranda visiškai ne šnirpščiojant nosimi bordely prie vyno taurės:

už pašiūrės šiugžda verčiamos šiukšlės – tarytum kažkas garsiai skaitytų Kantą

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.

 

 

Judas

 

moteris iš Breigelio paveikslo Linderio dvare

turėjo vienintelę varliagyvės akį ir sūnų

mikčių, vardu Julius Mamikė

 

ji regėjo kitą pasaulį, plevenantį šalia mūsų,

kol žaisdavom ant kapinaičių tvoros, kalbėjo apie kraują,

prasimušantį pro grindų lentas jos vyro žūties vietoje

 

apie skystį, tekantį iš akiduobės,

apie jo gydomąsias savybes,

apie ramybę, kuri greitai ateis į namus

 

moteris – kiekvieną vakarą, jau visiškai sutemus! –

viršum vyro kapo topolyje pakabindavo virvę

ir slinkdama namo burbėdavo sau po nosim:

 

vis viena ateis – tas Judas!

ir pasikars, būtinai pasikars –

kaip rašo šventosios knygos

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.

 

 

kanarėlės

 

liečiu ir smaginuosi – mudu panašūs! – rožinės fleitos, sraigės,

kaktuso žiedas – užsikemšam ausis! – brazda dviejų dienų barzdelė, monotonija!

grojam liaudies muziką meilingų trečiarūšių žuvelių akvariume

 

vos apšilę, išlipam iš kriauklių, išgeriam: ryklys silpnų kojų –

mes laisvi! gizeliai laksto po kaimus, ieško varinių laidų, radiatorių,

senų vamzdžių, apmūsojusių virdulių – užsimaskavęs ryklys daužo kompiuterių

 

atmintį ir šlapinasi į languotą kalvio kepurę, į kiaurą lietvamzdį už turgaus:

iš džiaugsmo klykiam ir taškomės, staugiam ir ryjam krevetes su krabais –

pirmieji baksų gabalai apleisto namo lovoje, šampanas iš kanarėlių krūtų

 

su dviem ilgakojėm – po savaitės – baisiau negu pragare: fleitos raumuo

liežuvingas ir ilgas – spalvoti fantomai, kankinimo staklės, silikoniniai spąstai,

masažuotojai be fantazijos – visi futbolininkai arba kaubojai

 

baseine vyrai žiaurūs, nespėji mirktelėt ir priplaukia švelniosios piranijos:

po narelį – už varį, už berilį, po pusę kiaušo už polonį, kol užgęsta kvaili vaizdai:

lavonėliai – eilėje prie duonos – ir senio mirtis Paryžiuje, gaudant kanarėlę

 

stovėti reikia giliausiame ežere – vienam! – tegul ramus vanduo išplauna

plaučius ir smegenis, sutirpdo girnapusę ant kaklo, juk brolis meldėsi,

žiūrėjo, ar nespaudžia, laumes švelniausias kvietė –

 

akis be garso tegul užvožia, dabar nebebijai gaisrų ir išdavysčių, –

kanarėlės ne tavo nosiai! – gyvų gyviausias stovi ežere, balzamuotais viduriais,

vaikai tavieji patarnauja prie altoriaus, giedodami su paukščiais viršum ežero aukštai

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.

 

 

muilas

 

muilas nemoka kalbėti, tik sugeria visus Babilono tautų skiemenis –

jis putoja – tarytum apvogtas kinų mandarinas arba arabų šeichas,

kvepiantis natašų, elyčių, agnių belyčių – ėriukų! – mėsa ir druska

 

mes mylime muilą – raudonas putas ir kariškus maršus, ir dykumas,

beduinų karavanus, smėlio ar aukso stulpus, švarias rankas –

jos kvepia ir stingsta, šoka ir meldžiasi, velkasi žeme paskui kūnus

 

muilas tobulai ištirpdo pirštų atspaudus (visados kaltas!), jis niekšiškai

išslysta iš delnų lygu šliužas, tuoj pavirstantis karveliu arba akmeniu,

be gėdos išsigina artimųjų lipniu meilikautojo liežuviu

 

vanduo, kartoju, vanduo – ne vynas! – nuplauna išdidžią šypseną;

vynas – vien kaukė: nuo sarkazmo storėjantis putoto pasipūtėlio ovalas,

aukso gyvaplaukiais šnaranti, užšalusi tuščia Letos pakrantė

 

muilas – odos vibratorius, nekaltos mergaitės svajonių mylimasis,

jis miršta tarp rožinių pirštų, nespėjęs išpažinti visų atodūsių –

šlykštusis brolis gašlūnas, aplipęs smėliu ir keiksmais

 

parkrisi tarytum dresuotas vilkas, parkrisi – nuo klouno žydros petardos

paskutiniąją karnavalo dieną, dar tebeaidint plojimams, ir niekas neverks –

visi kūnų mazgotojai, girti ir išdidūs, tyčiosis ir laistys toliau pigų alų

 

aistros prakaitu kvepianti kūno žemė pamils juodaakį sniegą –

be muilo kvepėsi pavasario vėju; druskos baltumo dantimis –

po kąsnelį, po gurkšnį – išsidalins tave ir mane – miriadai dulkelių

 

muilas – kvaila iliuzija, laumžirgio sparno plėvelė, žodžiai ir priesaikos:

draudžiama bučiuoti į lūpas, draudžiama švelniai, drąsa smerkiama!

bet viskas kaip visados: pasiduodame, tikime, mylime, o kartais – net laimim

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.

 

 

poetė


suklupti pirmąjį kartą niekam nematant – lengviausia! atverti duris tarsi dangtį –

angelams, katėms arba krūmams, želiantiems palei slenkstį, sunkiau:

slysta į šviesą takas, liepsnojantis tarytum Bikfordo virvė

 

duoninė tuščia, tik maža sidabriškai žalsva žiauberėlė ant aslos – tarsi žodis,

švelnus, bet užmirštas – neatsimenu, ar palaidojau motiną? sezonas tėvų

namuose baigiasi, paskutinį kartą užmerkiau langus ir dangiškas karvių akis

 

nejudu: raudonam kibire plūduriuoja auksas, paskutinis, higieniškas –

veržiuosi į kitą visumą, ją jaučiu kartu su tyliais naujagimiais ir kankiniais, –

aš taip svirplius vadinu, – kaip jie gyvens be dūmų, be sapnų, be iliuzijų?

 

regiu didžiulę minią – baltaisiais atgailos apdarais: mirksnis iki apgaulės!

negaliu perskaityti nė eilutės, tekstas kai kur taisyklingais apskritimais

ištirpęs, raidžių grūdelius susipilu į senovišką papuošalų skrynelę

 

senas laiškas, apsnigtas pašto dėžutėje, baugesnis už paskutinę šypseną:

bijau nušvisti – pavergti jus, drauguži, elgeta, nukirsti šviesią galvą palmių

atšipusiu kardu – atėjai, išsigimęs kūdiki, Arturai Rembo, mažam delne

 

suspaudęs spindulį – sėjėjas esi ir prekijas, į Skuodo lygumas snyguriuojant

užklydai – duburiuose, po ledu, mudviejų grūdai ir žuvys, gudobelės ir strazdai:

virš budelio kūno širdies – dygliuotas krūmas ir aukos apsiaustas, skylėtas, purvinas

 

dar jaučiu tarpupirščiuose žvyro gurvuolius, neiššaudytas pragaro kulkas, brolių

užuominas apie niekinę mano poezijos prigimtį; rankos nuogos, sugrubusios:

ko tyli, trokštanti dykumų kupre? ko tyli, šerkšne ir žaibe iš blyškiojo veido?

 

iš dyko buvimo rašau pirštuku ant knygų lentynų, iš tėvo paskvernio sprūstu

lengvučiu jovarės pūkeliu; savanaudė, kerštinga plevenu virš šaltųjų pievų

rudens, jūs dar reikalingi šitam pasauliui, aštriųjų pojūčių įkaitai!

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.



tinklas

 

šokime, kol Paulis Celanas kavą išgers, kai temsta kažką už Balkanų kalnų,

Ičkerijos miestuose! jie nekasa kapo: ore sprogmenų pakaks – tau ir man, ir

kūnų paukšteliams; nėra kam nė švilptelti – šunys nugaišo arba išprotėjo

 

sėjėjų sėklą tarantulai sugaudys savo tinklais, jų kelias žaibuoja

po žeme ir kaulų čiulpuose, visi mes – aukos: Amerikoj, Azijoj ir Europoj –

mutantai, robotai – iš mėsos ir metalo! – visados pasiruošę šuoliui

 

išgirstu keistą balsą – ne, ne šakalo, ne hienos, ne žmogaus: mekena

mažytis šėmas Avinėlis ant moters rankų, prastuos skuduruos suvyniotas –

ji laviravo tarp automobilių, šokančių tarantelą Saulės miesto prospekte

 

čečėnai, hutai, albanai, arabai su žydų vaikais lėkė pro šalį, į dykumas;

Margarita, Sulamita, Žana d’Ark ir Motina Teresė peleniais plaukais –

į kančią, kur vynmedžiams lemta nudžiūti, nors šaknys sulčių pritvinkusios

 

pasaulio gražuolės maitina ir glosto, švelniausiose vietose slepia –

kur juodas trikampis ant voro nugaros – snaiperio tinklainė išdegina

žymę, kvepiančią moterimi, žydinčiu alyvmedžiu ir Žemaitijos vyšniomis

 

šokime! groja maestras iš niekieno žemės, jo akys raudono purvo spalvos –

Margarita laviravo tarp ratų, tarp įvairiaspalvių kojinių ir batelių

blizgančių reklamų margumyne, apsijuosusi sprogmenų diržu

 

jos veidas užgeso, tiktai Avinėlis akmenėjančiame glėby

progiesmiu dar mekeno – inkštė, geldamas klostėn juodojo trikampio,

kuris apsinuogina mirusius prausiant, glamonėjant ir apkalbant

 

čečėnų, arabų, tutsių ir žydų mėsa raudonam purve liudija taiką žolei –

gimdančiai Sulamitai, Margaritai ir Žanai d’Ark peleniais plaukais;

perduriam Viešpačiui kairįjį šoną? Motina Teresė klausia kareivio

 

nesuprantama, mirusia kalba – lygu švilptų išminčius tarantulo tinkle:

kur dingo marškiniai, kuriuose Avinėlis keliavo per žemę –

skaldydamas sielas! prieš aušrą moterims išaugo aštrūs metaliniai plaukai

 

klupdamos griuvėsiuose, ant žydinčio sniego, vilkės, čečėnės, arabės

ieškojo žaibų sudraskyto marškonio, kol dar tarantulas, pasivertęs žmogum,

nenužudė Avinėlio, mekenančio tarp stangrių krūtų – tarp dviejų pasaulių

 

palieski, motinėle, seserie, dukruže, tarantulo tinklą ant karaliaus veido –

jis dūsta nuo žmogienos kvapo, nebemato jūsų pro žaibus ir dūmus,

tuojau subyrės mėšlungiškai sugniaužtos rankos ir stuburo nareliai

 

ruošiesi kelionei – išeisi, prakeiksi, trinktelėjusi aukso vartais

lūšnos duryse, išgirsi lopšį, girgždantį po balkiu, Saulės miesto

šiukšlynuose, vėl šliauši atgal tarsi peršauta vilkė į girios tankumyną
 

į dvokiančius rūmus, į požemius – gimdyti ir staugti, kankinamai giedoti:

tarantulai plyšiuose ir plyšeliuose drebės nuo tavojo žvilgsnio, nuo judesių –

jų neišgelbės mirtis! – nuo šokančios tarantelą neatpažintų kareivių kapams

 

čia šonkaulių arkos, šviesa – iš kraujo kūnelių; jie čia miega ir piešia

mylimųjų veidus, ištirpusius knygose, drabužiuose, aliuminyje ir stikle:

įsiklausyk! išgirsi ir motinos balsą: po trotilo diržu – Avinėlis

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.

 

 

tyliajam broliui

 

mus kerta mirtys ir prisiminimai; ir spengianti kvaila galva

kinkuoja paskui seną kuiną trečioje kautynių eilėje –

užkasę sūnus, tikimės palaidoję teisingą baimę

 

kapus išrausia ir mirusius mus pavagia ne valkatos ir skurdžiai;

bijai aušros, bet džiaukis – gyveni, nes švinas sugrįžta į kulkas;

juk motinos trečiam neršte išneršia tuščių akių peilius

 

mus padalino į teisiuosius ir banditus šventasis budelis,

tas Abraomo vaikas Izaokas, uždaręs Tėvą auksiniame narve;

o nuodėmė tarytum figos lapas paslepia kaltųjų veidus

 

dar šūvis, dūris ar sprogmuo – alsuosi laisve debesies namuos

ar motinos maldaknygę apglėbęs bučiuosi grandines?

visi bus kritę – ateis eilė ir tau, tylusis broli

Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: ,Nemunas, 2007.