Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė

       J u l e s ' i s  R e n a r d ' a s  (Žiulis Renaras, 1864–1910) visame pasaulyje išgarsėjo „Dienoraščiu“, ano meto Prancūzijos literatūrinio gyvenimo kronika, ir apysaka „Ručkis“, kuri Prancūzijoje buvo išleista dešimtis kartų, išversta į daugelį kalbų, iliustruota garsių dailininkų. Pagal ją 1932 m. buvo sukurta kino drama, o 2003 m. – televizijos filmas. „Ručkiu“ pavadinta ir pagalbos skriaudžiamiems vaikams draugija.
         Gal Ručkis – nelaimingiausias XIX amžiaus vaikas? Deja, nelaimingų vaikų yra ir dabar, todėl ši tema aktuali ir mūsų laikais. Apysakoje ji gvildenama stulbinamai tikroviškai, nes už Ručkio slepiasi pats Jules'is Renard'as. Vos išvydusi pirmuosius rusvus nelaukto trečio kūdikio plaukelius, motina praminė jį Ručkiu ir korė ant jo visus šunis. Nors vėliau šis „nevykėlis“ tapo garsiu rašytoju, Gonkūrų akademijos nariu, nors liūdesį išmoko dangstyti karčiu humoru, niekada taip ir neatsikratė pesimizmo. Prieš mirtį net antkapio įrašą sukūrė būdingai šaipydamasis: „Jules'ui Renard'ui – abejingi tėvynainiai.“


       VIŠTOS

       – Lažinuosi, – sako ponia Lepik, – kad Onorina ir vėl pamiršo uždaryti vištas.
       Tikrai. Tuo galima įsitikinti pažvelgus pro langą. Pačiame didelio kiemo gale po vištidės stogeliu tamsoje juoduoja atviros durys.
       – Feliksai, gal nueitum jų uždaryti? – paprašo ponia Lepik vyriausiojo iš trijų vaikų.
       – Aš čia ne tam, kad rūpinčiausi vištom, – atkerta Feliksas, išblyškęs, tingus, bailus berniokas.
       – Tai gal tu, Ernestina?
       – Oi, mama, aš labai bijau!
       Vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina atsakydami vos kilsteli galvas. Jie, baisiausiai susidomėję, alkūnėmis atsirėmę į stalą, sukišę galvas, skaito.
       – Dieve, kokia aš kvaila! – susigriebia ponia Lepik. – Visai nepagalvojau. Ručki, eik, uždarysi vištas!
       Šiuo meiliu vardu ji vadina savo jaunėlį, nes jo rusvi plaukai ir strazdanota oda. Ručkis, žaidžiantis po stalu, atsistoja ir droviai sako:
       – Mama, bet aš irgi bijau.
       – Bijai? – atrėžia ponia Lepik. – Gėdykis, toks didelis bernas! Ir malonėk paskubėti!
       – Žinom mes jį: užsispyręs kaip ožys, – sako sesuo Ernestina.
       – Jis nieko nebijo, – pritaria vyresnysis brolis Feliksas.
       Šie pagyrimai paglosto Ručkio savimeilę, ir jis, susigėdęs, kad jų nenusipelnė, kovoja su bauguliu. Norėdama dar labiau jį padrąsinti, motina pažada antausį.
       – Tai nors pašvieskit man, – paprašo vaikas.
       Ponia Lepik trukteli pečiais, Feliksas niekinamai vypteli. Tik gailestingoji Ernestina paima žvakę ir palydi broliuką iki koridoriaus galo.
       – Aš tavęs čia palauksiu, – sako ji.
       Bet, kai smarkus vėjo gūsis suvirpina ir užgesina liepsnelę, išsigandusi tučtuojau pabėga.
       Ručkis suspaudžia užpakaliuką, suglaudžia kulnus ir ima drebėti tamsoje. Ji tokia tiršta, kad Ručkis pasijunta lyg apakęs. Vėjo šuoras apvynioja jį it ledinė paklodė ir taikosi nusinešti. Ar tik į pirštus, į skruostą nealsuoja lapės, gal net vilkai? Verčiau jau paskubėti, aklai bėgti prie vištų, atkišus galvą į priekį, kad pradurtų sutemas. Jis apgraibomis susiranda durų kabliuką. Kojų tapsėjimo išsigandusios vištos ant laktos subruzda ir užkudakuoja. Ručkis joms šūkteli:
       – Nutilkit, čia aš!
       Jis uždaro duris ir kiek kojos neša mauna į vidų. Kai uždusęs, išdidus grįžta į šilumą ir šviesą, jam atrodo, kad sunkius, purvo ir lietaus primirkusius skudurus pakeičia į naują, lengvą drabužį. Jis stovi tiesus, šypsodamasis, didžiuodamasis savimi, laukdamas gerų žodžių, ir dabar, praėjus pavojui, tėvų veiduose ieško nerimo, kuris juos dėl jo buvo apėmęs.
       Bet vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina ramiai sau skaito toliau, o ponia Lepik lyg niekur nieko sako:
       – Ručki, tu kas vakarą eisi uždaryti vištų.


       KURAPKOS

       Ponas Lepikas kaip paprastai išverčia ant stalo medžioklinį krepšį. Iškrinta dvi kurapkos. Vyresnysis brolis Feliksas įrašo jas į lentelę, kabančią ant sienos. Tai jo pareiga. Kiekvienas vaikas turi savo darbą. Sesuo Ernestina nupeša paukščius. O Ručkiui pavesta pribaigti sužeistuosius. Ši privilegija jam suteikta dėl visiems žinomo jo kietos širdies nuožmumo. Kurapkos blaškosi, judina kaklus.
       PONIA LEPIK. Ko lauki, daigok greičiau!
       RUČKIS. Mama, aš taip pat norėčiau pažymėti jas lentelėje.
       PONIA LEPIK. Lentelė tau per aukštai.
       RUČKIS. Tada norėčiau jas nupešti.
       PONIA LEPIK. Tai ne vyrų darbas.
       Ručkis paima kurapkas. Ir išgirsta įprastinius paslaugius patarimus:
       – Juk žinai, suspausk joms kaklus, čia, prieš plunksnas.
       Abiejose rankose už nugaros laikydamas po paukštį, jis pradeda.
       PONAS LEPIKAS. Abi iš karto, tai velniūkštis!
       RUČKIS. Kad būtų greičiau.
       PONIA LEPIK. Nevaidink jautruolio. Juk paslapčia džiūgauji.
       Kurapkos mėšlungiškai ginasi, plaka sparnais, barsto plunksnas. Jos nė už ką nenori mirti. Lengviau būtų viena ranka pasmaugti draugą. Įspraudęs paukščius tarp kelių, kad nejudėtų, tai rausdamas, tai baldamas, išpiltas prakaito, iškėlęs galvą, kad nieko nematytų, Ručkis spusteli stipriau.
       Kurapkos nepasiduoda.
       Įniršęs ir norėdamas greičiau viską baigti, jis čiumpa jas už kojų ir trenkia galvas į bato nosį.
       – O, koks budelis! Koks budelis! – sušunka vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina.
       – Jis mėgaujasi, – sako ponia Lepik. – Vargšai paukšteliai! Nenorėčiau atsidurti jų vietoje, jo naguose.
       Ponas Lepikas, nors ir senas medžiotojas, pasibjaurėjęs išeina.
       – Štai! – mesdamas negyvas kurapkas ant stalo, taria Ručkis.
       Ponia Lepik varto jas ir šiaip, ir taip. Mažos galvelės sutraiškytos, iš jų teka kraujas, išvirtę truputis smegenų.
       – Laikas jas iš jo atimti, – sako ji. – Argi ne šlykštu?
       Vyresnysis brolis Feliksas paantrina:
       – Tai jau tikrai, šiandien jam pasisekė ne taip kaip kitais kartais.


      TAI ŠUO

       Ponas Lepikas ir sesuo Ernestina, atsirėmę į stalą po lempa, skaito: vienas – laikraštį, kita – savo brangiąją knygą; ponia Lepik mezga, vyresnysis brolis Feliksas prie ugnies šildosi kojas, o Ručkis sėdi ant grindų ir prisimena visokiausius dalykus.
       Staiga Piramas, miegojęs ant šiaudinio demblio, dusliai suurzgia.
       – Ša! – subara jį ponia Lepik.
       Piramas suurzgia garsiau.
       – Kvailys! – sako ponia Lepik.
       Bet Piramas suloja taip garsiai, kad visi net krūpteli. Ponia Lepik prisideda ranką prie širdies. Ponas Lepikas, sukandęs dantis, rūsčiai dėbteli į šunį. Vyresnysis brolis Feliksas nusikeikia, bet netrukus jie vieni kitų jau nebegirdi.
       – Ar nenutilsi, bjaurus šunie! Liaukis, nedorėli!
       Piramas pasiunta ambryti dar smarkiau. Ponia Lepik jį aptalžo. Ponas Lepikas uždrožia laikraščiu, paskui spiria koja. Piramas, bijodamas smūgių, skalija atsigulęs, nuleidęs nosį ir tartum supykęs: įbedęs snukį į demblį, jis loja visa gerkle.
       Lepikų šeimą dusina įniršis. Jie stovėdami tvatija gulintį šunį, bet šis nepasiduoda.
       Langai barška, krosnies kaminas gaudžia, sesuo Ernestina net spygauja.
       Ručkis, nelaukdamas paliepimo, eina pažiūrėti, kas ten. Gal gatve dūlina susivėlinęs praeivis, ramiai grįžtantis namo, o gal jis lipa per sodo tvorą ko nors nugvelbti.
       Ručkis slenka ilgu, tamsiu koridorium ištiesęs rankas į duris. Sugraibęs velkę, trenksmingai ją atitraukia, bet durų neatidaro.
       Kitados jis išlįsdavo, išeidavo laukan ir švilpdamas, dainuodamas, trypdamas kojomis mėgindavo išgąsdinti priešą.
       Dabar Ručkis sukčiauja.
       Tėvai įsivaizduoja, kad jis drąsiai naršo po visus kampus ir kaip ištikimas sargybinis suka ratus apie namą, o sūnus juos apgaudinėja ir stovi prisiglaudęs prie durų.
       Kada nors jie jį sučiups, bet jis jau seniai sėkmingai vynioja juos apie pirštą.
       Bijo tik nusičiaudėti arba sukosėti. Stypso sulaikęs kvapą, tačiau kai pakelia akis, pro langelį virš durų pamato tris ar keturias žvaigždes, kurių ryškus spindėjimas jį sustingdo.
       Bet laikas grįžti vidun. Nereikia per ilgai užtrukti. Kitaip kils įtarimų.
       Ručkis gležnomis rankelėmis vėl nusitveria sunkios sklendės, kurios surūdiję apkalai sugirgžda, ir triukšmingai užstumia ją iki pat galo. Tegul jie pagal šitą bildesį sprendžia, ar iš toli jis pareina ir ar atliko savo pareigą! Kutenamas per nugarą lakstančių skruzdėlyčių, vaikas skuba nuraminti šeimos.
       Kaip ir aną sykį, kol jo nebuvo, Piramas nutilo, Lepikai ataušo ir įsitaisė savo nepakeičiamose vietose, o kadangi niekas nieko neklausė, Ručkis iš įpročio vis tiek tarstelėjo:
       – Šuo kažką susapnavo.


       KOŠMARAS

       Ručkis nemėgsta šeimos draugų. Jie jam trukdo, užima jo lovą, ir jis būna priverstas miegoti su motina. Dieną Ručkis turi daug ydų, o naktį pagrindinė jo kliautis – knarkimas. Be jokios abejonės, jis knarkia tyčia.
       Didžiajame kambaryje, šaltame net rugpjūtį, stovi dvi lovos. Viena – pono Lepiko, kitos pakraštėlyje jis ilsėsis šalia motinos.
       Prieš miegą vaikas po apklotu pakosčioja, kad išsivalytų gerklė. Bet gal jis knarkia pro nosį? Ručkis patyliukais išsipučia šnerves norėdamas įsitikinti, ar jos neužsikimšusios. Ir stengiasi kvėpuoti ne per garsiai.
       Bet vos užmiega, pradeda knarkti. Tai lyg koks apsėdimas.
       Ponia Lepik, nieko nelaukdama, iki kraujo suvaro jam į sėdynę, į patį minkštimą, du nagus. Ji pasirinko tokį būdą.
       Ručkio klyksmas ūmai pažadina poną Lepiką, ir šis paklausia:
       – Kas tau atsitiko?
       – Jis susapnavo košmarą, – atsako ponia Lepik.
       Ir kaip kokia auklė ima niūniuoti lopšinę, panašią į indėnišką melodiją.
       Kakta ir keliais stumdamas sieną, lyg norėtų ją nugriauti, delnus priplojęs prie sėdmenų, kad išvengtų žnybimo, kurį pajus sulig pirmu garsesniu kvėptelėjimu, Ručkis vėl užmiega pačiame plačios lovos pakraštėlyje, šalia motinos.


        JUMS LEIDUS

       Ar galima, ar reikia šitai sakyti? Ručkis, sulaukęs tokio amžiaus, kai kiti eina komunijos tyri širdimi ir kūnu, tebėra nešvarus. Vieną naktį jis per ilgai delsė, nedrįso pasiprašyti.
       Vylėsi, jog vis smarkiau rangydamasis numalšins negerumą.
       Kur tau!
       Kitą naktį Ručkis susapnavo, kad guli patogiai įsitaisęs atokiau, prie spintelės, o paskui pridarė į lovą, visiškai nekaltai, kietai miegodamas.
       Ir štai jis atsibunda.
       Didžiausiam jo nustebimui, jokios spintelės nėra nė kvapo!
       Ponia Lepik stengiasi nepratrūkti. Ramiai, atlaidžiai, motiniškai viską sutvarko. O rytojaus rytą Ručkis, kaip koks lepūnėlis, net pusryčiauja nesikeldamas iš patalo.
       Taip, ponia Lepik atneša jam į lovą sriubos, gardžios sriubos, prieš tai medine mentele kažko į ją šliūkštelėjusi – o, visai nedaug, tik šlakelį!
       Nuo galvūgalio vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina klastingais žvilgsniais stebi Ručkį, pasirengę sulig pirmu ženklu prapliupti juoku. Ponia Lepik šaukštelis po šaukštelio maitina savo sūnų it paukščiuką. Akies krašteliu ji tarsi sako vyresniajam broliui Feliksui ir seseriai Ernestinai:
       – Dėmesio! Pasiruoškit!
       – Taip, mama.
       Jie, įsivaizduodami būsimas grimasas, jau iš anksto smaginasi. Vertėjo pašaukti ir keletą kaimynų. Pagaliau ponia Lepik meta į vyresniuosius vaikus paskutinį žvilgsnį lyg klausdama: „Ar pasirengę?“ – lėtai lėtai pakelia paskutinį šaukštelį ir suvaro jį Ručkiui į plačiai išžiotą gerklę, kište sukiša, sugrūda, tada pajuokiamai bjaurėdamasi sako:
       – Aha, mažas terliau, suvalgei, sugurkei kaip didelis savo sysių, tą vakarykštį.
       – Taip ir maniau, – lyg niekur nieko atsako Ručkis, nenutaisęs laukiamos grimasos.
       Jis pradeda priprasti, bet kai žmogus prie ko nors pripranta, tas dalykas nebeatrodo juokingas.


       NAKTIPUODIS

       I

       Kadangi Ručkiui lovoje jau ne sykį atsitiko nelaimė, jis kas vakarą stengiasi imtis atsargumo priemonių. Vasarą tai nesunku. Devintą valandą, kai ponia Lepik varo jį gultis, Ručkis mielai išeina į lauką; ir paskui ramiai praleidžia naktį.
       Žiemą pasivaikščiojimas tampa lažu. Nors vos sutemus, uždaręs vištas, jis ir atlieka reikalą, vis tiek negali tikėtis, kad ištvers ligi ryto. Šeima vakarieniauja, ilgai sėdi, paskui išmuša devynias, jau seniai tamsu, ir tamsa truks ištisą amžinybę. Ručkiui reikia antrąkart eiti į lauką.
       Šį vakarą, kaip ir kiekvieną, jis abejoja: „Noriu aš ar nenoriu?“
       Dažniausiai Ručkis atsako: „Taip“, – nes, atvirai kalbant, nebeturi kur dėtis arba savo spindesiu jį padrąsina mėnulis. Kartais pavyzdį parodo ponas Lepikas arba vyresnysis brolis Feliksas. Beje, reikalas ne visada prispiria jį eiti toli nuo namų, iki gatvės griovio, kone vidur lauko. Dažniausiai jis sustoja prie laiptų apačios. Kaip kada...
       Tačiau šį vakarą į langus barbena lietus, vėjas užgesino žvaigždes, o pievose šniokščia riešutmedžiai.
       „Viskas gerai, – po ilgų svarstymų nusprendžia Ručkis, – aš tikrai nenoriu.“
       Visiems pasako „labanakt“, užsidega žvakę ir eina į savo tuščią vienišiaus kambarį koridoriaus gale, dešinėje pusėje. Tenai nusirengia, atsigula ir ima laukti ponios Lepik apsilankymo. Ji vienu judesiu pataiso apklotą ir užpučia liepsnelę. Žvakę motina jam palieka, bet nepalieka degtukų. Ir užrakina duris, nes jis bailus. Iš pradžių Ručkis mėgaujasi vienatve. Jam patinka svajoti patamsyje. Jis prisimena praėjusią dieną, pasidžiaugia, jog lengvai išsisuko, ir tikisi tokios pat sėkmės sulaukti rytoj. Šaunu, kad dvi dienas iš eilės ponia Lepik nekreips į jį dėmesio, pamano Ručkis ir su šia mintimi stengiasi užmigti.
       Bet vos užmerkęs akis pajunta pažįstamą negerumą.
       „Tai neišvengiama“, – sako sau Ručkis.
       Kitas jo vietoje atsikeltų. Bet Ručkis žino, kad po lova nėra naktipuodžio. Nors ponia Lepik galėtų prisiekti jį ten pastačiusi, visada užmiršta tai padaryti. Ir kam tas naktipuodis reikalingas, jei Ručkis išeina į lauką?
       Todėl Ručkis, užuot atsikėlęs, ima samprotauti:
       „Anksčiau ar vėliau turėsiu pasiduoti. Juo ilgiau kentėsiu, juo daugiau prisikaups. Jei pasiusiosiu tuojau pat, pridarysiu mažai, ir paklodės nuo kūno šilumos spės išdžiūti. Iš patirties žinau, kad mama nieko nepastebės.“
       Ručkis nusilengvina, kuo ramiausiai užsimerkia ir kietai užmiega.

 
       II

       Ūmai jis atsibunda ir ima klausytis, kas darosi pilve.
       „Oho! – sako sau. – Reikalai bjaurėja!“
       Ką tik manė puikiai susitvarkęs. Bet kur tau! Vakar vakare padarė nuodėmę – patingėjo. Dabar artinasi tikroji bausmė.
       Ručkis atsisėda lovoje ir galvoja, ką daryti. Durys užrakintos. Langas grotuotas. Ištrūkti neįmanoma.
       Tačiau jis atsikelia ir nuėjęs apčiupinėja duris bei lango grotas. Šliaužioja grindimis, rankomis graibo palovį ieškodamas naktipuodžio, nors ir žino, kad jo ten nėra.
       Paskui atsigula, vėl atsikelia. Jau verčiau judėti, vaikščioti, trypčioti negu miegoti. Jis abiem kumščiais spaudžia besipučiantį pilvą.
       – Mama! Mama! – silpnu balseliu šūkteli Ručkis, nors bijo būti išgirstas, nes, jei ponia Lepik ateitų, jis iškart pasveiktų ir tada atrodytų, kad sūnus iš jos pasityčiojo. O jis tenori rytoj nemeluodamas pasakyti, kad šaukė.
       Be to, kaipgi jis šauktų? Juk visas jėgas išeikvoja mėgindamas atitolinti nelaimę.
       Netrukus, varstomas nežmoniško sopulio, Ručkis pasileidžia šokti. Atsitrenkia į sieną ir atšlyja. Atsitrenkia į geležinę lovą. Atsitrenkia į kėdę, atsitrenkia į židinį ir, smarkiai trūktelėjęs jo dangtį, susilenkia tarp trikojų – nugalėtas, be galo laimingas.
       Tamsa kambaryje vis tirštėja.

 
       III

       Ručkis užmiega tik paryčiais ir saldžiai pučia į akį tol, kol ponia Lepik atidaro duris ir susiraukia, tarsi kažką užuodusi.
       – Koks keistas kvapas! – sako ji.
       – Labas rytas, mama, – pasisveikina Ručkis.
       Ponia Lepik nuplėšia apklotą, apšniukštinėja kambario kampus ir greitai suranda.
       – Aš sirgau, o naktipuodžio nebuvo, – nusprendęs, kad tai geriausias gynybos būdas, puola teisintis Ručkis.
       – Melagis! Melagis! – užrinka ponia Lepik.
       Ji išbėga iš kambario, grįžta slėpdama nuo vaiko akių naktipuodį ir mikliai pakiša jį po lova, paskui ištempia Ručkį iš guolio ir, sušaukusi visą šeimyną, ima rypuoti:
       – Kuo aš nusikaltau dangui, kad užkorė man tokį vaiką?
       Atsinešusi skudurų ir kibirą vandens, ji užlieja židinį lyg gesindama ugnį, išpurto patalus ir, nepaliaudama bruzdėti, gailiai dejuoja: „Oro! Man trūksta oro!“
       Staiga Ručkiui panosėje sumosuoja kumščiais:
       – Nelaimingasis! Tau galvoj maišosi! Visai išsigimei! Gyveni kaip koks gyvulys! Duotum naktipuodį gyvuliui, ir tas išmoktų juo naudotis. O tu susimanei teršti židinius! Dievas liudytojas, per tave išeisiu iš proto ir mirsiu pamišėlė, pamišėlė, pamišėlė!
       Ručkis, vienmarškinis, basas, žiūri į naktipuodį. Šiąnakt jo nebuvo, dabar yra, antai stovi palovyje. Tuščias, baltas naktipuodis jį akina, ir būtų įžūlu atkakliai tvirtinti, kad nieko nemato.
       Nusiminusi šeima, pro šalį einantys pašaipūs kaimynai, ką tik atvažiavęs laiškanešys neduoda jam ramybės ir vis lenda, klausinėja.
       – Garbės žodis! – pagaliau atsako Ručkis, įsmeigęs akis į naktipuodį. – Aš jau nieko nebesuprantu. Žinokitės patys.


       TRIUŠIAI

       – Tau neliko meliono, – sako ponia Lepik. – Beje, tu, kaip ir aš, jo nemėgsti.
       „Na ir gerai“, – pamano Ručkis.
       Šitaip jam primetami jos pomėgiai ir bodėjimasis. Apskritai jis turi mėgti tik tai, ką mėgsta motina. Į stalą paduodamas sūris.
       – Esu tikra, – sako ponia Lepik, – kad Ručkis jo nevalgys.
       Ir Ručkis pamano: „Jei jau ji tuo tikra, nėra ko nė mėginti jos perkalbėti.“
       Be to, jis žino, tai būtų pavojinga. Argi nespės patenkinti net keisčiausių savo užgaidų tik jam vienam žinomose vietelėse? Valgant desertą ponia Lepik sako:
       – Nunešk šitas meliono riekes savo triušiams.
       Ručkis pildo paliepimą tipendamas mažais žingsneliais ir tiesiai laikydamas lėkštę, kad nieko neišmestų.
       Jam įžengus į triušidę, gyvulėliai susispiečia aplinkui jau pasirengę, – pastatę ausis, uostinėdami orą, priekines letenėles iškėlę taip, lyg ruoštųsi mušti būgną.
       – Malonėkit truputį luktelėti, – sudraudžia juos Ručkis. – Pasidalykime.
       Ir, atsisėdęs ant krūvon suversto mėšlo, iki šaknų apgraužtų žilių, kopūstkočių, dedešvų lapų, jis jiems atiduoda melionų sėklas, o sultis išgeria pats: jos saldžios kaip saldusis vynas.
       Paskui dantimis nugraužia cukringą minkštimą, šeimynykščių paliktą ant riekelių, viską, kas dar gali burnoje tirpti, ir žalias luobeles numeta ratu sutūpusiems triušiams.
       Triušidės durys uždarytos. Pro plyšius tarp stogo čerpių vidun skverbiasi popiečio saulė ir vilgo spindulių galus vėsiais šešėliais.


       KAPLYS
 

       Vyresnysis brolis Feliksas ir Ručkis dirba greta vienas kito. Abu turi po kaplį. Vyresniojo brolio Felikso kaplys geležinis, pagal užsakymą kalvio padarytas. Ručkis savąjį iš medžio susimeistravo pats. Jie darbuojasi sode, pluša iš peties ir rungtyniauja tarpusavyje. Staiga, kai Ručkis mažiausiai to tikisi (nelaimės visada užklumpa nelauktai), gauna smarkų smūgį kapliu į kaktą.
       Po kelių akimirkų vyresnėlį Feliksą, kuriam pasidarė bloga pamačius broliuko kraują, tenka nunešti ir atsargiai paguldyti į lovą. Visa šeima ant pirštų galų sustoja aplinkui Ručkį ir baugščiai dūsauja:
       – Kur uostomosios druskos?
       – Atneškite šalto vandens, reikia suvilgyti smilkinius.
       Ručkis užlipa ant kėdės, norėdamas per pečius ir galvas pažiūrėti į brolį. Ručkio kakta aprišta jau permirkusiu skuduru, o kraujas vis dar sunkiasi ir varva.
       Ponas Lepikas jam sako:
       – Smagiai jis tau uždrožė!
       Sesuo Ernestina, kuri aptvarstė žaizdą, priduria:
       – Kaplys smigo kaip per sviestą.
       Ručkis nerėkė, nes jam buvo leista suprasti, kad tai nieko negelbės.
       Bet štai vyresnysis brolis Feliksas atmerkia vieną akį, paskui kitą. Jis jau atsipeikėjo nuo išgąsčio, o kadangi jo skruostai pamažu ima rausti, visiems iš širdžių traukiasi nerimas ir baimė.
       – Tu vis toks pat nepataisomas! – papriekaištauja Ručkiui ponia Lepik. – Juk galėjai pasisaugoti, kvaily!


       KURMIS

       Ručkis ant kelio randa kurmį, juodą kaip kaminkrėtys. Ligi valiai prisižaidęs, nusprendžia jį užmušti. Keletą kartų vikriai sviedžia gyvūnėlį į orą, kad tas nukristų ant akmens.
       Iš pradžių sekasi gerai, kaip sviestu patepta.
       Kurmiui jau sutreškintos letenėlės, perskelta galva, sulaužyta nugara, ir jis, atrodo, ilgai netvers.
       Paskui Ručkis nustebęs pamato, kad kurmis neskuba gaišti. Nors ir svaidė jį aukščiau namų, iki pat dangaus, reikalai nejuda iš vietos.
       – Tai kipšas! Vis dar nenudvėsė, – sako Ručkis.
       Ir iš tiesų ant krauju aptaškyto akmens tyso kurmis; jo riebus pilvukas dreba kaip šaltiena, ir tas drebėjimas sudaro gyvybės iliuziją.
       – Ak tu kipše! – įniršęs sušunka Ručkis. – Vis dar nenudvėsei!
       Jis pakelia kurmį, apipila jį keiksmais ir pakeičia taktiką.
       Paraudęs, vos neašarodamas Ručkis spjauna ant kurmio ir atsivėdėjęs iš visų jėgų trenkia į akmenį.
       Tačiau beformis pilvukas tebejuda.
       Juo pasiučiau Ručkis daužo, juo atkakliau, dingojasi jam, kurmis nenori nugaišti.



       TAURĖ

       Ručkis prie stalo daugiau negers. Jis atsikrato šio įpročio per kelias dienas ir taip lengvai, kad nustebina šeimą ir draugus. Vieną rytą jis sako poniai Lepik kaip paprastai pilančiai jam vyno:
       – Ačiū, mama, aš nenoriu gerti.
       Per vakarienę jis ir vėl sako:
       – Ačiū, mama, aš nenoriu gerti.
       – Tu daraisi taupus, – sako ponia Lepik. – Juo geriau kitiems.
       Taigi Ručkis negeria visą dieną, nes lauke nekaršta ir jis tiesiog nesijaučia ištroškęs.
       Rytojaus dieną ponia Lepik, dengdama stalą, klausia:
       – Ar šiandien gersi, Ručki?
       – Garbės žodis, nežinau, – atsako jis.
       – Kaip tau patinka, – sako ponia Lepik. – Jei prireiks taurės, pats pasiimsi ją iš indaujos.
       Ručkis neina jos atsinešti. Gal tai užgaida, gal užmaršumas, o gal baimė apsitarnauti pačiam?
       Šeima jau stebisi:
       – Tu tobulėji, – sako ponia Lepik. – Įgijai dar vieną savybę.
       – Retą savybę, – sako ponas Lepikas. – Vėliau ji tau pravers, jei pasiklysi dykumoje ir liksi vienas, be kupranugario.
       Vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina lažinasi.
       SESUO ERNESTINA. Jis gali visą savaitę negerti.
       VYRESNYSIS BROLIS FELIKSAS. Na ką tu! Bus gerai, jei ištvers tris dienas, iki sekmadienio.
       – Aš, – gudriai šypsodamasis sako Ručkis, – negersiu niekada, jei nebūsiu ištroškęs. Pažiūrėkit į triušius arba jūrų kiaulytes, ar ne taip jie elgiasi?
       – Jūrų kiaulytė ir tu – tai dvi kiaulės, – sako vyresnysis brolis Feliksas.
       Įsižeidęs Ručkis nusprendžia jiems parodyti, ką sugeba. Ponia Lepik ir vėl užmiršta pastatyti jam taurę. Jis jos neprašo. Vienodai abejingai klausosi ir pašaipių pastabų, ir nuoširdaus susižavėjimo žodžių.
       – Jis – arba ligonis, arba beprotis, – sako vieni.
       O kiti tvirtina:
       – Jis geria slapčiomis.
       Bet įdomu tik tai, kas nauja. Ručkiui kaskart vis rečiau tenka iškišti liežuvį ir parodyti, kad jis ne sausas.
       Tėvai ir kaimynai persisotina šiuo stebuklu. Tik keletas prašalaičių, šitai sužinoję, dar iškelia rankas į dangų:
       – Jūs perdedat. Niekas negali išsiversti netenkindamas gamtinių poreikių.
       Daktaras, su kuriuo buvo pasitarta, pareiškia, kad vaiko elgesys jam atrodo keistas, bet apskritai nieko nėra neįmanoma.
       Ručkis, bijojęs kančių, nustebęs pripažįsta, kad nuolatinėmis pastangomis galima padaryti viską, ką nori. Jis manė pasmerkiąs save skausmingam susilaikymui, atliekąs savotišką žygdarbį, bet iš tiesų net nepatyrė jokio nepatogumo. Ir jaučiasi geriau negu anksčiau. Tai kodėl negali įveikti alkio, kaip įveikė troškulį? Jis pasninkaus, bus gyvas vien oru.
       Savo taurės Ručkis nė nebeprisimena. Ji jau seniai nereikalinga. Vėliau tarnaitei Onorinai kyla mintis pripilti į ją raudonojo diatomito miltelių žvakidėms blizginti.


       TRIMITAS

       Ponas Lepikas šįryt grįžo iš Paryžiaus. Jis atidaro lagaminą. Iš jo ištraukia dovanas vyresniajam broliui Feliksui ir seseriai Ernestinai, gražias dovanas, apie kurias (kaip keista!) jie svajojo kiaurą naktį. Paskui ponas Lepikas, susidėjęs rankas už nugaros, vylingai pažvelgia į Ručkį ir klausia:
       – O kas tau labiau patinka – trimitas ar pistoletas?
       Ručkis veikiau atsargus nei drąsus. Jis labiau norėtų trimito, nes tas neiššauna rankose, bet jam visada buvo sakoma, kad jo metų berniukas iš tikrųjų turėtų žaisti tik su ginklais – kardais ir kitokiais koviniais įnagiais. Laikas ir jam pauostyti parako, išmokti žudyti. Jo tėvas pažįsta vaikus: parvežė jiems tai, ko reikia.
       – Man patinka pistoletas, – be užuolankų atsako Ručkis, neabejoja, kad atspėjo. Ir negana to, priduria: – Nėra ko slėpti už nugaros, aš jį matau!
       – Šit kaip, – sutrikęs atsako ponas Lepikas. – Tau patinka pistoletas. Vadinasi, tu smarkiai pasikeitei?
       Ručkis tučtuojau susigriebia:
       – Visai ne, tėti, aš tik pajuokavau. Būk ramus, aš nekenčiu pistoletų. Greičiau duok man trimitą ir pamatysi, kaip maloniai aš jį pūsiu!
       PONIA LEPIK. Tai ko meluoji? Nori įskaudinti tėvą, ar ne? Jei mėgsti trimitus, nereikia sakyti, kad mėgsti pistoletus, ir juo labiau negalima pliaukšti, kad juos matai, jei nieko nematai. Todėl aš tave pamokysiu: negausi nei pistoleto, nei trimito. Pažvelk – jis papuoštas trimis raudonais bumbulais ir vėliavėle su auksiniais kuteliais. Na gana spoksoti. Dabar eik į virtuvę ir pažiūrėk, ar aš ten esu. Drožk, dink iš čia ir dūduok sau į kumštį.
       Viršutinėje spintos lentynoje ant krūvos baltų skalbinių, suvyniotas į tris raudonus bumbulus ir vėliavėlę auksiniais kuteliais, nepasiekiamas, nematomas, nebylus kaip Paskutiniojo teismo trimitas Ručkio žaislas laukia, kas į jį papūs.


       SRUOGA

       Ponia Lepik reikalauja, kad sekmadieniais jos sūnūs eitų į mišias. Juos gražiai papuošia, jų tualetu rūpinasi sesuo Ernestina, rizikuodama pavėluoti apsirengti pati. Ji išrenka kaklaraiščius, nudildo nagus, išdalija maldaknyges, storiausią atiduoda Ručkiui. Bet, svarbiausia, ištepa broliams plaukus pomada.
       Šitai ji daro užsidegusi.
       Ručkis, kaip koks Jonelis Kvailelis, leidžiasi terliojamas, tačiau vyresnysis brolis Feliksas perspėja seserį, kad galų gale supyks. Todėl ji sukčiauja.
       – Šįkart, – sako Ernestina, – aš tiesiog užsimiršau, pritepliojau netyčia, kitą sekmadienį, prisiekiu, – jokios pomados.
       Bet jai visada pavyksta prikišti nagus.
       – Prisišauksi nelaimę, – grasina vyresnysis brolis Feliksas.
       Šį rytą jis sėdi apsivyniojęs kaklą rankšluosčiu, palenkęs galvą ir nepastebi, jog sesuo Ernestina ir vėl gudrauja.
       – Matai, – sako ji, – aš tavęs klausau, neturėsi ko niurzgėti. Žiūrėk, pomados stiklainiukas uždarytas stovi ant židinio. Argi aš ne gera? Nors tai – joks nuopelnas. Cemento reikės Ručkiui, o tau jis nebūtinas. Tavo plaukai ir be jo garbanoti ir purūs. Galva dabar panaši į kalafiorą, ir šitas sklastymas laikysis iki vakaro.
       – Ačiū, – padėkoja vyresnysis brolis Feliksas.
       Jis atsistoja ir net nepasitikrina, kaip paprastai ranka perbraukdamas plaukus.
       Sesuo Ernestina jį išdabina, užmauna baltas šilkines pirštines.
       – Ar jau baigei? – klausia vyresnysis brolis Feliksas.
       – Tu gražus kaip princas, – pagiria sesuo Ernestina, – trūksta tik kepurės. Pasiimk ją iš spintos.
       Tačiau vyresnysis brolis Feliksas praeina pro spintą. Pribėgęs prie indaujos, atidaro ją, čiumpa grafiną, pilną vandens, ir ramiai išpila jį sau ant galvos.
       – Aš tave perspėjau, sese, – sako jis. – Nemėgstu, kai iš manęs tyčiojamasi. Tu dar per maža apgauti tokį seną lapiną kaip aš. Jei dar kada nors pamėginsi mane ištepti, įmesiu tavo pomadą į upę.
       Prilaižytais plaukais, peršlapusiu, varvančiu išeiginiu kostiumu jis laukia, kada bus perrengtas arba išdžius saulėje, – čia jau kaip šeimai patiks, nes jam tas pats.
       „Koks kietuolis, – pamano Ručkis, sustingęs iš susižavėjimo. – Jis nieko nebijo, o jei aš pamėginčiau pasekti jo pavyzdžiu, būčiau negyvai užjuoktas. Verčiau tegu jie galvoja, kad pomada man visai nebjauri.“
       Nors Ručkis ir nuolankus, leidžiasi tepliojamas, užtat patys plaukai sesei atkeršija.
       Jie, pomada priglostyti, kurį laiką dedasi negyvi; paskui atsitiesia ir, nematomos jėgos pastūmėti, praduria ploną blizgantį paviršių.
       Lyg ražiena ledui tirpstant.
       Netrukus jau stirkso pirma sruoga – tiesi, išsilaisvinusi.


       ONORINA

       PONIA LEPIK. Kiek jums metų, Onorina?
       ONORINA. Per Visus šventuosius suėjo šešiasdešimt septyneri, ponia Lepik.
       PONIA LEPIK. Tai jūs jau sena, mano vargše senute!
       ONORINA. Tai nieko nereiškia, jei gali dirbti. Aš niekada nesirgau. Ko gero, esu ištvermingesnė už arklį.
       PONIA LEPIK. Norit, pasakysiu jums vieną dalyką, Onorina? Jūs numirsite staiga. Kurį nors vakarą grįždama nuo upės pajusit, kad skalbinių pintinė labiau slegia pečius, ir sunkiau stumti karutį nei kitais kartais. Tada suklupsite tarp rankenų, nosim įsikniaubsit į šlapius skalbinius, ir bus baigta. Kas nors jus suras jau negyvą.
       ONORINA. Jūs mane juokinat, ponia Lepik. Nebijokit, mano rankos ir kojos dar tvirtos.
       PONIA LEPIK. Iš tiesų jūs truputį kūprinatės, bet kai nugara sulinkusi, skalbiant ne taip gelia strėnas. Kaip gaila, kad jūsų regėjimas silpsta! Nesiginčykit, Onorina! Jau senokai tai pastebiu.
       ONORINA. O, aš matau taip pat gerai, kaip ir savo vestuvių dieną!
       PONIA LEPIK. Puiku! Atidarykit indaują ir paduokit man lėkštę, bet kurią. Jei kaip reikiant iššluostote indus, tai iš kur šita dėmė?
       ONORINA. Indaujoje yra drėgmės.
       PONIA LEPIK. Ar tik indaujoje nėra ir pirštų, čiupinėjančių lėkštes? Pažvelkit į šitas žymes.
       ONORINA. Kurgi tos žymės, ponia? Aš nieko nematau.
       PONIA LEPIK. Dėl to jums ir priekaištauju, Onorina. Supraskite mane. Nesakau, kad nesusidorojat su darbu, tai būtų netiesa: visoje apylinkėje nepažįstu nė vienos moters, darbštumu prilygstančios jums, bet jūs senstate. Aš taip pat senstu, mes visi senstame, ir ateina laikas, kai vien geros valios nebeužtenka. Lažinuosi, kad kartais pajuntat, kaip akis tarytum aptraukia migla. Veltui jas trinat, migla vis tiek neišsisklaido.
       ONORINA. Tada aš plačiai atsimerkiu ir išnyksta visas drumstumas, lyg ištraukus galvą iš kibiro vandens.
       PONIA LEPIK. Taip, taip, Onorina, patikėkit manim. Štai ir vakar padavėt ponui Lepikui nešvarią taurę. Aš nieko nesakiau, kad sukėlusi skandalą jūsų nenuliūdinčiau. Ponas Lepikas taip pat nieko nesakė. Jis niekada nieko nesako, bet jokia smulkmena neprasprūsta jam pro akis. Galima pamanyti, kad jis abejingas. Anaiptol! Pastebi viską ir viskas įsirėžia jam į atmintį. Jis tiesiog atstūmė jūsų paduotą taurę ir turėjo kantrybės per pietus likti negėręs. Aš kentėjau ir dėl jūsų, ir dėl jo.
       ONORINA. Kurių velnių ponas Lepikas varžosi savo tarnaitės? Būtų pakakę tarti žodį, ir aš būčiau pakeitusi taurę.
       PONIA LEPIK. Gali būti, Onorina, bet ir didesni gudruoliai nei jūs nepriverčia pono Lepiko prabilti, jei jis nusprendžia tylėti. Aš su tuo jau susitaikiau. Bet svarbiausia ne tai. Kartoju: jūsų regėjimas sulig kiekviena diena pamažu silpsta. Dar pusė bėdos, kai reikia nudirbti didelius darbus, dar galite skalbti, bet smulkus triūsas jau ne jūsų jėgoms. Nepaisydama papildomų išlaidų, mielai paieškočiau jums kokios pagalbininkės...
       ONORINA. Nepakęsčiau, ponia Lepik, jei man po kojų painiotųsi kita moteris.
       PONIA LEPIK. Aš tai ir norėjau pasakyti. O kokia išeitis? Tikrai, ką jūs man patartumėt?
       ONORINA. Kaip nors versimės iki mano mirties.
       PONIA LEPIK. Jūsų mirties? Argi apie ją jau galvojate, Onorina? Jūs palaidosit mus visus, ko aš ir linkiu, tai nejau manot, kad laukiu jūsų mirties?
       ONORINA. Juk neketinat manęs atleisti tik dėl to, kad blogai iššluosčiau taurę. Beje, aš ir neišeisiu iš jūsų namų, kol neišmesit pro duris. O jei atsidursiu gatvėje, vadinasi, teks pakratyti kojas.
       PONIA LEPIK. Kas gi kalba apie jūsų atleidimą, Onorina? Štai net paraudot. Mes tik draugiškai šnekučiuojamės, o jūs pykstat, pliauškiat velniaižin kokias kvailystes.
       ONORINA. Po paraliais! Ką aš išmanau?
       PONIA LEPIK. O aš? Juk regėjimo netenkat ne dėl savo ir ne dėl mano kaltės. Viliuosi, daktaras jus pagydys. Kartais pasiseka. Taigi katros iš mudviejų padėtis keblesnė? Jūs net neįtariat, kad į akis įsimetė liga. Šeima dėl to kenčia. Perspėju jus iš gailestingumo, kad nenutiktų kokia nelaimė, be to, man regis, turiu teisę geranoriškai duoti jums pastabą.
       ONORINA. Duokite, kiek tik norit, kiek širdis geidžia, ponia Lepik. Valandėlę jau pamaniau atsidursianti gatvėje. Jūs mane nuraminot. Galite neabejoti, aš žiūrėsiu, kad lėkštės būtų švarios.
       PONIA LEPIK. Daugiau nieko ir neprašau. Aš geresnė, nei apie mane šnekama, Onorina, ir jūsų paslaugų atsisakysiu tik tada, jei tikrai mane priversite.
       ONORINA. Vadinasi, ponia Lepik, nėra ko nė kalbėti. Dabar aš jaučiuosi reikalinga ir, jei mane išvarysit, imsiu šaukti apie neteisybę. Bet kai pamatysiu, jog darausi našta ir negaliu net katilo vandens užvirinti, išeisiu tučtuojau, pati, niekieno nevejama.
       PONIA LEPIK. Ir neužmirškite, Onorina, kad mūsų namuose visada gausit dubenėlį sriubos.
       ONORINA. Ne, ponia Lepik, kam ta sriuba? Užteks ir duonos. Pradėjusi valgyti vien duoną, motušė Maitė nė nemano mirti.
       PONIA LEPIK. Ar žinote, kad jai mažiausiai šimtas metų? Ir pasakysiu jums dar vieną dalyką, Onorina: elgetos laimingesni už mus, patikėkite.
       ONORINA. Jei jau taip sakot, aš jums pritariu, ponia Lepik.


       KATILAS

       Ručkiui retai pasitaiko progų būti naudingam šeimai. Užsiglaudęs kamputyje, jis tyko jų pasirengęs griebti. Jis gali klausytis ginčo be jokios išankstinės nuomonės, bet atėjus metui išlįsti iš šešėlio ir, kaip sumanus žmogus, tarp aistros įkaitintų galvų vienas išsaugojęs blaivų protą, perimti reikalą į savo rankas.
       Dabar Ručkis atspėja, kad poniai Lepik reikia išmintingos ir patikimos pagalbos. Žinoma, ji per daug išdidi, kad tai pripažintų. Tarp jų įvyks nebylus susitarimas, ir Ručkis turės veikti be paskatinimo, nesitikėdamas atpildo.
       Jis ryžtasi.
       Nuo ryto iki vakaro ant židinio kablio kaba katilas. Žiemą, kai sunaudojama daug karšto vandens, jis dažnai išsemiamas ir pripilamas, ir ant didelės ugnies vanduo jame be perstojo kunkuliuoja.
       Vasarą vandens reikia tik po kiekvieno valgio indams suplauti, o likusį laiką jis verda be naudos, tyliai, pratisai švilpdamas, ir po suskilusiu katilo pilvu rūksta dvi beveik užgesusios pliauskos.
       Kartais Onorina negirdi švilpimo. Tada pasilenkia ir įsiklauso.
       – Išgaravo, – sako ji.
       Šliūkštelėjusi į katilą kibirą vandens, pristumia artyn pliauskas ir pamaišo pelenus. Netrukus vėl pasigirsta švelnus niūniavimas, ir nusiraminusi Onorina eina prie kitų darbų.
       Jeigu jai pasakytum: „Onorina, kam virinat vandenį, kurio jums visai nereikia? Nukelkit katilą ir užgesinkite ugnį. Pleškinat malkas, lyg jos nieko nekainuotų. Šitiek varguolių šąla spustelėjus šalčiui. Juk jūs taupi moteris“, – ji tik palinguotų galvą.
       Onorina visada mato ant kablio kabantį katilą.
       Visada girdi burbuliuojant vandenį ir, puodui ištuštėjus, ar lytų lietus, ar pūstų vėjas, ar kepintų saulė, visada jį pripildo.
       Dabar jai net nereikia katilo paliesti ar pamatyti. Pakanka pasiklausyti, ir jei katilas tyli, ūžteli į jį kibirą vandens taip pat lengvai, kaip ant siūlo užvertų perlą, – Onorina taip įpratusi prie šio darbo, kad niekada nepralieja pro šalį.
       Šiandien ji pirmą kartą pralieja pro šalį.
       Vanduo pasipila ant ugnies, ir pelenų debesys lyg pažadinti įsiutę žvėrys šoka ant Onorinos, apgaubia ją, pridusina ir apdegina.
       Ji surinka, traukdamasi atgal ima čiaudėti, spjaudytis.
       – Prakeikimas! – šūkteli Onorina. – Maniau, pats velnias išsiveržė iš pragaro gelmių.
       Nieko nematydama sulipusiomis, nuplikytomis akimis, tarnaitė pajuodusiomis rankomis grabinėja po tamsų židinį.
       – A, dabar suprantu, – nustebusi sako ji. – Katilo čia nebėra.
       – Ne, garbės žodis, nieko nesuprantu, – toliau murma ji. – Katilas ką tik buvo. Tikrai buvo, nes švilpė kaip dūdelė.
       Matyt, jį kažkas nukėlė, kai Onorina nusisuko pro langą iškratyti lupenų iš prijuostės.
       Bet kas?
       Ponia Lepik griežta, rami stovi ant šiaudinio demblio miegamajame.
       – Koks čia triukšmas, Onorina?
       – Koks triukšmas, koks triukšmas! – sušunka Onorina. – Kur nebus triukšmo? Nedaug trūko, ir būčiau iškepusi. Pažiūrėkit į mano klumpes, sijoną, rankas. Ir palaidinę išmurzinau, o kišenėse pilna anglies gabalų.
       PONIA LEPIK. Žiūriu į tą balą, telkšančią prie židinio, Onorina. Reikės ilgai valyti!
       ONORINA. Tai kam kažkas neperspėjęs pavogė mano katilą? Ar kartais ne jūs jį paėmėt?
       PONIA LEPIK. Šitas katilas visų, Onorina. Ar tik nenorite pasakyti, kad aš ar ponas Lepikas, arba mano vaikai prašytų jūsų leidimo, jei mums jo prireiktų?
       ONORINA. Aš kalbu kvailystes – taip esu įniršusi.
       PONIA LEPIK. Įniršusi ant mūsų ar ant savęs, vargše Onorina? Taip – ant ko? Nors ir nesu smalsi, norėčiau žinoti. Jūs mane trikdot. Ta dingstimi, kad prapuolė katilas, lyg niekur nieko kliūstelit į ugnį kibirą vandens ir kaip kokia užsispyrėlė, užuot pripažinusi savo negrabumą, kaltinate kitus, net mane. Garbės žodis, to jau per daug!
       ONORINA. Ručkiuk, gal tu žinai, kur dingo mano katilas?
       PONIA LEPIK. Iš kurgi jis, neatsakingas vaikas, šitai žinos? Gana kalbėti apie tą katilą. Verčiau prisiminkit savo vakarykščius žodžius: „Bet kai pamatysiu, jog darausi našta ir negaliu net katilo vandens užvirinti, išeisiu tučtuojau, pati, niekieno nevejama.“ Teisybė, aš supratau, kad jūsų akys nesveikos, bet nemaniau, kad būklė beviltiška. Daugiau nieko nepridursiu, Onorina. Įsivaizduokit save mano vietoje. Ir jūs, ir aš žinome, kokia padėtis. Spręskit ir darykit išvadas pati. O, nesivaržykit, verkit! Yra dėl ko.

Versta iš:
Renard
 J. POIL DE CAROTTE.
©
 Bookking International, Paris, 1993