Leonardas Gutauskas. SAPNŲ TEOLOGIJA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 341 p. 

       Jau seniai nuslūgo visuotinis domėjimasis tremties istorijomis. Girdėti balsų – kiek galima skųstis savaisiais kentėjimais? Kasmet mažėja tų, kurių likimus savaip ir ilgam paženklino kančia. Sibiro platybėse žolės ir ledjūrio užmarščiai atsiduoda kryžių kalneliai ar bevardės mirties duobės, retėja ekspedicijų, o ir tos didžiajam egzekutoriui atrodo politiškai nekorektiškos, – stengiamasi iš atminties visiems laikams ištrinti prisiminimus apie neįtikėtiną tremtinių užpoliarės vienatvę. Kadaise svarbus Tiksio uostas dabar – sunykęs miestas vaiduoklis. Ašigalio kvėpavimą juntančiose Šiaurės platumose nei anksčiau, nei dabar nesugeba pastoti jakutų moterys. Į neužmatomas Arkties platybes sezoninei žvejybai šiaurės vasarą išsirengia tik stiprūs vyrai. Šalčio, mirties valdos, kaulus ir deimantus sijojanti plati ir galinga Lenos upė, kurios deltoje tilptų Lietuva, šiaurės pašvaistė – tai išskaidrinanti, išskaistinanti dvasią erdvė, pasiekiama atmintimi, pramanu, sapnu. Arba tekstu, anot J. Lotmano, – į atmintį įrašančia suglausta mnemonine programa.
       Tremtiniai, grįžę į Lietuvą ar taip ir likę gyventi toli nuo Tėvynės, jau išrašė skaudžius savus prisiminimus. Faktografiškai tiksliai it Dalia Grinkevičiūtė, sukrečiamai atvirai ar darkyta lietuvių kalba, taip ir neišmokus gimtosios kalbos sintaksės. Tai fakto literatūra, autobiografiški atsiminimai, į literatūrą atėję iš noro ir priedermės paliudyti. Daugelio jų autoriai būtų tapę žinomi kitu būdu, nebūtinai kaip rašytojai.
       „Sapnų teologija“, naujasis rašytojo Leonardo Gutausko romanas, neišvengiamai bus skaitomas D. Grinkevičiūtės atsiminimų šviesoje. Tai sąmoningas autoriaus apsisprendimas, „Sapnų teologijoje“ nei maskuojamas, nei afišuojamas. Jautrus skaitytojas ras ne vieną intertekstualų D. Grinkevičiūtės liudijimo ir L. Gutausko fikcijos sąskambį, parodantį giliuosius jų ryšius. Epitafijų knygoje „In fine“ D. Grinkevičiūtei skirtoji poema, matyt, buvo poetinis „Sapnų teologijos“ branduolys, parašytas krištoliškai skaidria kalba, atkartojančia Biblijos psalmių iškilmingumą ir nežmonišką skaistumo kontrastą niekšybės fone.
       Kaltumo ir nekaltumo priešprieša aktuali tremtiniams (prisimenu „Amžino įšalo žemėje“ publikuotą Marytės Kontrimaitės poemos „Mano vaikystės Tėvynė“ paskutinę strofą: „Ten – aure, / papurgalviai tavo vaikai, Tėvyne, / ten matau ir savo vaikystės galvelę / su pienių skaisčia karūna, / tokią šviežią ir baltą, / tokią nekaltą, / Tėvyne...“), ja savo dvidešimt vieno sapno romaną grindžia ir L. Gutauskas. Šios temos atbalsių esama kitos problematikos (atgailos ir atleidimo) L. Gutausko romane „Šešėliai“ (2001). Čia pagrindinis veikėjas – ligos patale gulintis, tai sapnuojantis, tai būdraujantis nebejaunas vyras, svarstantis savo kaltės atpirkimo (užmušė į merginą pasikėsinusį rusą), atgailos ir susitaikymo (su neteisiu, bet galėjusiu likti gyvu mergaitės išniekintoju) būtinybę prieš iškeliaujant Anapus. „Sapnų teologijoje“ kaltės motyvas įgavęs vykdomo transcendentinio teisingumo bruožų (romano epilogo pavadinimas „Placha“ rodo sąsajas su Čingizo Aitmatovo romanu „Ešafotas“ (rusiškai „Плаха“) ir kertine jo tema – mankurtiškumu, apkurtimu savosios istorijos bylojimui). Žvelgiant iš šiandieninių posovietines traumas reflektuojančių sociologijos, psichologijos ir literatūrologijos perspektyvų atrodo, kad L. Gutauskas yra išgyvenęs žlugdančio patyrimo skausmą ir atviras apvalančio atvirumo tiesai, kuri vienintelė gali transformuoti netektis į krikščionišką tikėjimą meile ir teisingumu. Tikėjimas, romano audinyje iškylantis įterptais šventosios istorijos, maldų ir litanijų tekstais, yra kūrinio karkaso dalis, simbolinio jo plano ašis, dėmuo, be kurio šis vientiso siužeto neturintis tekstas subyrėtų neatlaikęs griaunančios loginių argumentų, pasitikrinimų, ar tikrai taip yra buvę, jėgos. Pasakojimo arealumą, fiktyvią prigimtį, bėgimą į nebūtų istorijų, pasakų valdas iškelia Jūratė Sprindytė, „Sapnų teologijos“ perskaitymo raktą radusi stebuklinėse pasakose. Jį pavadinimu motyvuoja ir autorius: ir žodis sapnų, ir žodis teologija nurodo aukštesnės dvasinės realybės sritį, bylojančią mums netiesiogiai, per keistus įvaizdžius, keistais poelgiais ir atsitikimais, kuriuos suvokti turime kaip tam tikrą krikščioniškojo tikėjimo tiesomis grindžiamą meninę sistemą.
       Pasakojimo kompozicija simbolinė: balansuodama tarp gyvybės ir mirties, našlaitė tremtinė Augustė sapnuoja dvidešimt vieną sapną. Sapno logika grindžiama ir minimali siužeto plėtotė. Šis mažai svarbos siužetui teikiantis romanas – sąmoningas autoriaus apsisprendimas. Juk tariamės jau visa žiną apie tremtį. Kita vertus, joks įsiskaitytas, girdėtas, bet paties asmens nepatirtas išgyvenimas nepajėgia atverti tos fiziškai, tiesiog kūno patirtimi suvoktos tikrovės.
       Po šešiasdešimt metų Augustės rašomoje sapnų knygoje „daugiau tikėjimo šviesos, nei žiaurios anų dienų tikrovės“ (p. 10). Dvidešimt vieną dieną trukusiose „sapnų Mišiose“ sutelktu pavidalu pasirodo Augustės ir jos šeimos gyvenimas, tremties kančios, įsiterpiantys Viešpaties angelo ar Tėvo balsu ištarti šventosios istorijos įvykių komentarai. Romanas sudarytas iš skirtingo realumo ir būties tankio salelių, įsiterpiančių į laiko apribotą 21 paros Šiaurėje kroniką, kada beveik niekas nesikeičia: Augustė guli ligos patale, ja rūpinasi mėlynakis samis Jarvis, vis išeinantis į žvejybą ar darbą druskos kasykloje. Vieninteliai barako kaimynai senukas Petras su žmona atstoja tremtinių bendriją. Vidiniu pasakojimo tikroviškumu, o ne buities vaizdų panorama susirūpinusiam L. Gutauskui tokio fono pakanka. Asociatyvus, jau nebe atminties, kaip „Vilko dantų karoliuose“, o sapno logika grindžiamas pasakojimas per sapne atsiskleidžiantį vidinį sąmonės vyksmą įgauna intensyvumo. L. Gutauskas pabrėžia, kad Augustės regimi dienų sapnai kaip Apreiškime parodo visa, kas atskleista, kas nepaslėpta, tai, galima sakyti, tiesioginė nuoroda į sapnų pateikiamą tiesą ir galutinį teisingumą. Statišką sergančios ir gultuose gulinčios Augustės padėtį paįvairina kelionės sapne, kurias galima suprasti ir kaip karščiuojančios sąmonės padarinius.
       Reikšmingi visi sapnai, tačiau patys pirmieji – apie didžiausias vertybes, kurių taip trūksta našlaitei Augustei. Pirmame sapne Baltasis elnias su ant kaktos žydinčiu alyvų krūmu nuneša ligonę į Lietuvą. Alyvų kvapas sužadina prisiminimus, mergaitė savajam samiui Jarviui vėliau pasakoja, kad jai buvo leista „tik pažvelgti į gimtinės kraštovaizdį“. Antras sapnas apie duonos riekę su medumi grąžina į gimtinę, namus, duona ir medus simbolizuoja jų pilnatvę ir darną. Sapno pradžios vaizdinys – kopimas per pasvirusią ledo lytį tikrovišku, natūraliu vaizdu primena kopimą į stiklinį kalną pasakose; šis plotmių – realios ir simbolinės – suartėjimas neforsuotas. Trečiame sapne regimi alyvų kvapo pažadinti Sekminių procesijos vaizdai jau transformuoti, apimantys ir Lietuvos, ir tremties tikrovę. Sapne Kryžiaus kelią eis ukrainai, vengrai, lenkai, latviai, estai, suomiai ir lietuviai, prisikėlę iš lavonų kalno, eis Augustė ir mirusi jos mama. Regėjime (romane tai – sapno analogija) Augustė mato, jog „ledinėj koplyčioj šventas paveikslas rusena keista melsva dangiška šviesa“, kaip ir rusų sudeginti senelio Karolio aviliai. Melsva spalva čia – neatsitiktinis epitetas, susijęs su L. Gutausko poezijoje įsišaknijusiu melsvos nebūties, anapusybės vaizdiniu, tad sapnas ir regėjimas čia pamažu įgauna metatekstinės vizijos bruožų. Pasakojimo tikroviškumą ardo ir įsiterpiantys epizodai apie šunelio Margio ir varno, Šiaurės platybėse suradusio Jarvį, pagalbą, įtvirtinantys romano skaitymo kaip pasakos kodą. Varno surastas Jarvis skaito vienintelę Augustės turimą lietuvišką knygą – pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Pavadinimas, atrodytų, priklauso aprašomajam romano klodui. Tačiau detalė svarbi – vėliau bus papasakota apie ypatingus Jarvio ryšius su gyvūnais, apie tai, kad suomių žemės nykštukai uldrai bus penėję jį varno krauju.
       Ketvirtas sapnas atskleidžia didžiąją stoką. Augustė ir Jarvis evenkų rogutėmis leidžiasi į kelionę lediniu tuneliu aplankyti lediniame urve palaidotos mamos. Į klaidžiojimo lediniu labirintu aprašymą įsiterpia realistiniai užpoliarėje sušalusiųjų, užpustytųjų lemties epizodai, šiurpios realybės fragmentai – ledinių karstų, šalčio išsaugotų kūnų vaizdai. Iš ledinio kapinyno, milžiniško mauzoliejaus, kur greta ilsisi neirstantys tremtinių kūnai ir sugautos lašišinės žuvys, keliautojus išveda auksinė žiurkė, kapinyno sargė. Serganti Augustė mato tik ledo pluta besidengiančius proregio kraštelius, nutolstantį, atsitraukiantį motinos veidą. Mirties karalijos, plytinčios ne tik lediniame labirinte, bet ir tremtinių gyvenvietėje, valdas užplūsta „šviesiai melsva ledinė šviesa be pabaigos iki pačių amžinybės pakraščių“ (p. 61).
       Iš šių kelių epizodų matyti romano sumanymo esmė: į suspaustą dvidešimt vienos poliarinės dienos laiką ir erdvę sudedami ir realūs, ir pasakiški (kolektyvinės sąmonės aprobuoti kaip galimi), ir vizijiniai, simboliniai elementai, vienoje grandyje išlaikomi sapno logikos diktuojamų vaizdinių junglumo ir sankirtų vietas žyminčių metaforų. „Sapnų teologijoje“ L. Gutauskas pateikia ypatingą pasaulio modelį. Sapne apie Jarvio arką atsiveria Kūčių vakaro regėjimas. Kalėdinė eglutė, papuošta ne žaislais, o raudonųjų žuvų akimis, virsta Kryžiumi, Kryžius tampa Gyvybės medžiu ir Pasaulio ašimi, kurios viršūnė įsirėmusi į Šiaurės žvaigždę. Ši metaforiška metamorfozių grandinė reikšminga tuo, kad Šiaurės žvaigždės kaip atramos taško pasirinkimas tremtinių kančią parodo kaip dalį gyvenimą išlaikančio kentėjimo, o per kertinį pasaulio ašies tašką iškelia nesuniekinamą kančios vertę, suteikiančią jėgų pragariškiems išmėginimams iškentėti.
       Ten, kur neįmanoma sieti įvykių pakopėjus logikos laiptais, L. Gutauskas pasitelkia pranašinguosius sapnus. Toks yra septintas sapnas „Dobiliukų laukas“, išaiškinantis šeimą įskundusią pavydžiąją Veselkienę; jame angelas, pakėlęs Laptevų jūros kraštą, parodo jos dugne slypinčius vartus į pragarą. Dešimtasis – apie plaukus ir dulkes, pranešantis Augustei, jog bus nukirpti jos gražieji plaukai – laisvųjų ženklas. Dvidešimt pirmas prieš pat išgijimą praneša apie išgelbėjimą, pabėgimą Tiltu, kuriuo eis tik dorieji. Kiekvienu sapnu L. Gutauskas sukuria apibendrintą istoriją, atskirą epizodą, įsiterpiantį į vėrinio principu sudarytą simbolinių pasakojimų grandinę.
       Individualia traktuote išsiskiria sapnas apie bulvių valgytojus. Bulvių lupenas sodinantys tremtiniai atrodo lyg nužengę iš pasakos apie sodinusį pinigėlius Buratiną, nesuvokiantys ne tik gudrių prižiūrėtojų, bet ir atšiaurios gamtos priešiškumo. Sodinančiųjų lupenas vaizdinys primena priartėjimą prie aižinčio sąmoningumo ribų, kita vertus – tai neįveikiamo tikėjimo, kad pavyks, išraiška. Bulvių valgytojų bendruomenė – gyvi ir mirusieji, mirusysis gyvuosius ragina – „Imkite ir valgykite, tai jūsų vilties maistas“ (p. 113). Bulvė tampa lietuviškumą nurodančiu simboliu; L. Gutausko poezijoje, M. Kontrimaitės eilėraščiuose bulvės įvaizdžiu žymima vargus ir pažeminimą patyrusi karta, išbalę bulvių daigai primena besiveržiančiųjų į šviesą, į gyvenimą pastangas.
       Bendražmogišką suvokimo klodą „Sapnų teologijoje“ gilina paralelės su Biblijos istorijomis. Dieviškosios tvarkos nuojauta pulsuoja ir didžiausios neteisybės apsuptyje. „Širdies kalba parašytų“ pasakų teisingumą sustiprina krikščioniškoji etika – taip garvežiu su Stalino ūsais atvykusių žvėriažmogių teismas negali nubausti našlaitės Augustės, nes „tušti, lediniai bylos lapai“; ji išteisinama, nes nekalta, nes kliovėsi maldomis. Kenčiančiųjų, kaip įtrauktų į amžiną gėrio ir blogio kovą, vertinimas romane atsiskleidžia desperatišku, peržengiančiu žmogiško intymumo ribas gynimusi nuo utėlių, vabzdžių legiono, vadinamo šėtono kareivija. Su pragaro derva susimaišęs utėlių kraujas įsismelkia „gal net ne į gyvenimus, o į lėtą, visoms kančioms ir nelaimėms prapjautą, vidumi į dangų išverstą buvimą ant mirties ribos, ant stataus kranto skardžio, į kurį naktimis taip aistringai dūžta žvaigždynų mūša“ (p. 126). Sakinyje atsiskleidžianti žvilgsnio perspektyva taupiai brėžia tragedijos – vidinio, egzistencinio, kosminio įvykio – ribas.
       Simboliniai akcentai romane išauga iš vaizdinių asociacijų, turi „žemišką“ kūną. „Vergų Kūčios. Aguonų pienu pavirtęs ištirpdytas sniegas“ (p. 175). Iš atmatų duobės atnešta jau su kvapeliu silkės galva primena Kūčių stalą, eglutę, mamos keptus sausainius. Karštinės priepuolio rikiuojami vaizdai: „– Silkės galva ledinė širdis aguonų pienas blynai su grybais...“ (p. 176) – Kūčių vakarienės patiekalų išvardijimas ir anksčiau Augustės regėtas ledinėje širdyje įkalintas Madonos paveikslas susijungia į vieną kaip tos pačios stokos – Tėvynės ir maisto – pažymėti dalykai. Skyrių užbaigia laipsniavimas:

      
       L. Gutauskas nesiekia šokiruoti, nustebinti, priblokšti perversijomis ar žiaurumu. Subtili dalykų jungtis – didžiausias meninis romano pasiekimas. Laukinių karvelių uldukų burkavimas rugiapjūtėje, toje karvelių šventėje, sustatytų gubų – mendelių – ir ant jų tupinčių karvelių vaizdas pritraukia apibendrintu Mendelių vardu vadinamų žydų veidus. Prekeiviai žydai, Upninkų žydai, pažįstami, einantys per šabą į savąją škalą, ilgais skvernais plevėsuojantys atrodo įaugę į lietuvišką kraštovaizdį kaip gubos – mendeliai. Toks pat bendruomeniškas artumas veikia ir užpoliarėje. Augustė prisimena, „kaip anais metais prasmego mūsiškio žydo Perelbergo mama, ėjusi ledu į anapus Lenos dunksantį rusų kaimą, norėjusi iškeisti atsivežtus sidabro papuošalus į duoną, miltus, cukrų ir bulves“ (p. 215). Čia veikia subtilioji jungtis – iš tiesų tarp Laptevų jūros tremtinių Bykovo saloje buvo ir žydų Perelšteinų šeima, būsimas garsus choro „Ąžuoliukas“ vadovas Hermanas Perelšteinas grįžo iš Arkties į Lietuvą ir dėl savo talento tapo žymus žmogus. Laukinių uldukų skilveliuose per rugiapjūtės šventę atsidūrę rugio grūdeliai vos girdimu šnabždesiu prišaukia iš ledo lygumų kitą žmogų – Dotnuvos akademijos rektorių profesorių Vincą Vilkaitį, mirusį badu Trofimovske prie maisto sandėlio, kurį jam buvo pavesta saugoti. Šis intertekstualus įrašymas vos pastebimas, padrąsintas iš nušauto laukinio karvelio skilvio žyrančių rugio grūdų vaizdo: „Ir ten, kur jie nukris, kitais metais išaugs rugių daigeliai, želmenėliai našlaitėliai, nes bus atskirti nuo banguojančio, siūbuojančio, plaukiančio rugių lauko. Ir dar po metų šie paskiri rugiai sulaukės, varpos bus tuščios, o dar po kelerių metų net agronomas Vilkaitis, apžiūrėdamas laukinį augalėlį, ilgai abejos – ar ant delno sulaukėjęs rugys, ar paprasčiausia viksva, ar smilga“ (p. 218).
       Sapnas apie degančio stirnino ragus, vienas iš kulminacinių romano epizodų, tuo pačiu intertekstiniu principu susieja panašioje į tremtinių jurtą žeminėje gyvenusius partizanus, kovotojus už Lietuvos laisvę. Sunku nustatyti, kas ką prisišaukia: ar dar Vepriuose Augustės iš žmonių pasakojimų susikurtas Sibiro vaizdinys, tas išdurtomis akimis ledo pasaulis, ar Lenos eketėje pasirodantis regėjimas – mokytojo Andriulionio sūnaus Ignasiuko veidas išdurtomis akimis. Augustė renka iš ledinio vandens Ignasiuko kraujo gurvuolius, ketindama perduoti juos partizano motinai, kad ji galėtų iš jų susiverti rožinį, jei dar nebus jos suėmę ir išvežę į Magadaną. Kraujo auka – kaip atpirkimo dalis. Iš trečios „Vilko dantų karolių“ dalies ataidi atgarsis: „Į skurdą, į vargą, į kuprą, / į tolimą šiaurės nakvynę, / ten saulę išgersime jurtoj / kaip Viešpaties kraują, kaip vyną“. Augustė sapne regi partizanų žeminę, tarsi ji būtų be ketvirtos sienos, suprasdama, kad tai Viešpaties angelas rodo, ko ji būdama Jakutijoje ir žinoti negali, mato laisvės karių, kurių nepalietė vergystė, būstą, randa pieštuku jų rašytus mylimosioms laiškus, kurių per kratą nepastebėjo rusų kareiviai. Čia į pasakojimą įsiterpia trys L. Gutausko eilėraščiai iš epitafijų knygos „In fine“, skirti prie Raguvos žuvusiam poetui partizanui Broniui Krivickui. Trys eilėraščiai – trijų partizanų paskutiniai laiškai. Trečio eilėraščio vaizdinys („o teisybė dar ilgai / lyg mergaitė verkė / degė stirnino ragai / rytuose už Merkio“) susieja į vieną partizanų regėjime pasirodžiusį auksakailį stirniną – riboženklį, skiriantį Lietuvą nuo iš Rytų plūstančio maro, ir liaudies dainų elnelį devyniaragį, iškeliantį šį epizodą į kosmogoninį lygmenį. Sapną-regėjimą užbaigia namų Lietuvoje vizija ir jaunų Augustės senelių kalbama malda Marijai, kol litanijos skiemenys, širdies tvinksniai, laikrodžio tuksenimas, sniegenos beldimas į ledinį jurtos langą susilieja į Šventosios tėkmės garsus, taip įrašant istorines pokario Lietuvoje realijas ir parodant, jog tremtinių kančia Šiaurėje buvo ir kančia dėl Lietuvos likimo.
       Viena iš L. Gutausko intencijų šiame romane – parodyti, kas buvo teisus tų nežmoniškų pervartų metu. Tam autorius panaudoja ne tik gėrio ir blogio kovą aiškiai atskleidžiančias pasakas, bet ir etiologines sakmes primenančius intarpus (IX sapne „Vabzdžių legionas“ pateikta Veprių vardo etimologija, minėtasis stirnino degančiais ragais vaizdinys). Priešpaskutiniame sapne, tarsi ruošiantis Augustės istorijos finalui, L. Gutauskas įveda prototipo neturintį tremtinių daiktų išpirkimo epizodą. Nebūta ir neregėta, kad negandų ir skurdo įveiktieji būtų galėję kokiame aukcione atsipirkti savąsias relikvijas. Tačiau šis realybę paneigiantis posūkis remiasi kita – teisingumo, kuris turi triumfuoti, logika. Šiuo požiūriu L. Gutauskas atkartoja biblinių pasakojimų komedijinį geros pabaigos pobūdį.
       Metas grįžti namo. „Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą“ (Mt 2, 12). „Sapnų teologijos“ epigrafu pasirinkta eilutė parodo kitą kelią. Dvidešimt pirmas pranašingas sapnas per Viešpaties angelą Augustei pasakoja, kas bus: jiedu su Jarviu Lietuvon sugrįš Tiltu. Tiltu eis tik dorieji, atlikę atgailą, išpirkę kaltes. Augustė paliks Paukščių Taką – tiltą, 21 dieną jungusį tikrovę su sapnais. Nesusigundžiusi tremties dienas trumpinti Tylos bokšte (XVI sapnas), žėrinčiame brangakmeniais, užslopinančiame ir ištrinančiame tremties kančias („Po Tylos bokšte praleistų ramių, saugių metų laisvę paliudijantys popieriai tebūtų netikras bilietas į Lietuvą“ (p. 238)), atimančiame teisę byloti tiesą, Augustė su Jarviu sugrįš Tiltu. „Kaip vaivorykštė išlenktas septynspalvis Tiltas. Vienas jo galas pririštas prie evenkų jurtos stiebo kitoje Lenos pusėje <...>. Kitas – prie Veprių bažnyčios smailės“ (p. 329). Stebuklingu grįžimo keliu L. Gutauskas pabrėžia dieviškąjį išganymą tikėjimu, tikėjimo svarbą šioje istorijoje grįsdamas nesugrubusios dvasios pergale, jautrios širdies gebėjimu patikėti pasakų, stebuklų tikrumu.
       Augustės ir Jarvio meilės istorija, kaip savo kūrinį paantrašte apibūdina L. Gutauskas, romane švyti blausiai, patvirtinama darbais, ištikimybe, rūpesčiu. Nėra įspūdingų meilės scenų, jų meilė – kukli it Arkties augmenija, „per dvidešimt vieną užpoliarės dienų sapną“ išsiskleidusi r o s a  c a n i n a. Tačiau meilė svarbiausia. Romano epiloge „Placha“ šiurpią galutinio teisingumo egzekuciją – kertamas tremtinių prižiūrėtojų galvas – jau Lietuvoje sapnuojanti Augustė mato, kad žiauriojo Pugalovo meilužė, gašlioji Agafka, trinkos išvengia, lieka gyva, nes mylėjo.
       Jūra Avižienytė, analizavusi D. Grinkevičiūtės atsiminimus, stebėdamasi teigia, kad juose vaizduojama pagrindinė veikėja yra tipiškas pagal socialistinio realizmo pavyzdį sukurtas teigiamas herojus. Tačiau ar keturiolikmetė Dalia, atsidūrusi nužmoginančioje aplinkoje, prižiūrima recidyvistinių polinkių turinčių prižiūrėtojų, nėra tarp jų teisiausia? Ar L. Gutausko našlaitė Augustė nėra tyra ir skaisti, nekalta vaikiška galvelė?
       Ar galima teigti, kad „Sapnų teologija“, realybės rupumą pamynęs romanas, fantazijos išlaikomas pasakų, stebuklų, evangelinių istorijų ir Šiaurės dvelksmo derinys, Juozo Apučio, kalbėjusio per knygos pristatymą Rašytojų klube 2006 m. gruodžio 19d., žodžiais, – „nudruskintas“ kūrinys? Gal tai kūrinys, kurio druska nusėdo Šiaurės kasyklose, kaip netyčia į druskos katilus įpuolusių mergelių akys – jakutų žemės deimantai? Kaip deimantinių malūno girnų sumalti tremtinių kaulai – mirties papločių miltai?
       Poetinė romano logika nekasdienė. Knygoje girdisi atbalsiai iš visos Leonardo Gutausko kūrybos – eilėraščių, romano „Vilko dantų karoliai“ tomų, memorialinės tapybos. Tai nėra tekstas apie tremtį. Tai – tremties apmąstymai, pakylantys iki simbolinio lygmens. Iki įdago tikrumo.