Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. AMŽINAS ESI, KOL GYVENI. – Vilnius: Homo liber, 2006. – 96 p.


       Kaip ir kada poetai patenka į pačią neapibrėžčiausią poezijos teritoriją, tą „niekieno žemę“, kurios apibūdinti ar apibrėžti negali nei jie patys, nei juo labiau – kritikai, kuriems komentuoti poeto bejėgystės situacijas neretai būna daug smagiau, negu susikaupus analizuoti akademiniu šalčiu dvelkiantį tekstą? Niekas nėra paskelbęs ar bent prasitaręs, kad Stasė Lygutaitė-Bucevičienė yra prasta poetė, tačiau lygiai taip pat niekas neskuba įrašinėti jos kūrybos į kokius nors bendresnius estetinius, stilistinius, teminius ir probleminius kontekstus. Niekas nepuola diskutuoti net apie jos pačios kūrybos raidą, saviraidą, nors, mano galva, poetės nusigręžimas (gal ir natūralus atsitolinimas) nuo pirmųjų trijų rinkinių yra problemiškas, taigi ir diskutuotinas. Tai, kas atrodė „pernelyg lengva“, net banalu prieš gerus tris dešimtmečius, galbūt šiandien kaip tik aktualizuotina, ir jei G. Dabrišiaus tautosakiškumas susilaukia tokio pritarimo, galbūt ne mažesnio palankumo būtų vertas ir ankstyvasis S. Lygutaitės-Bucevičienės vitališkumas, gaivališkumas?
       Paradoksalu, bet susidaro įspūdis, kad šiandien S. Lygutaitė-Bucevičienė tarsi savaime, nors kartais gal net programiškai siekia būti nematoma, nepastebima, neatpažinta ir neatpažįstama. Jei būtų kitaip, trečias rinkinio „Amžinas esi, kol gyveni“ skyrius būtų atsidūręs pradžioje, o pirmieji du, jei ir būtų išlikę tokie, kokie yra dabar, būtų buvę bent jau gerokai fragmentuoti kitokios tonacijos ir intonacijos tekstais. Dabar, atrodo, dar kartą pasitvirtina jau anksčiau susiformavusi nuostata: ši poetė yra rinktinių, bet ne rinkinių, ne atskirų savarankiškų knygų autorė. Didelė atranka į vieną vietą sukoncentruoja daugiau skirtingų ritminių piešinių, įvairesnių intonacijų ir įvairesnio žodyno, tuo tarpu nedidelė knyga apnuogina pažeidžiamiausią, silpniausią poetės kūrybos vietą: tarsi būtų užsienietė, neseniai išmokusi lietuvių kalbą, pagrindiniame savo eilėraščių masyve ji išsiverčia su vos keliais šimtais žodžių, ir dažniausiai tie žodžiai būna abstrakcijos – laikas, erdvė ir amžinybė. Dekoracijas pakylėtam lyriniam monologui sudaro taip pat negausūs ir įkyriai besikartojantys akcentai – pieva, žolė, medis, upė, ežeras ir dangus, kartais vaiskus, kartais žvaigždėtas (įvairesnės medžių rūšys, t. y. medžiai su tikrais savo vardais, atpažįstami ir vardais pavadinami paukščiai iš esmės atsiras tik trečiame, stipriausiame knygos skyriuje). Pridūrus, kad šitas skurdus, bet paslaptingai mirguliuojantis, rūkuojantis kraštovaizdis nusakomas subtilia, prislopinta intonacija (lyg pasaulis būtų liečiamas vos pirštų galiukais, lyg viskas būtų sakoma kaip didžiausia paslaptis, kurią baugu išduoti), taps aišku, kodėl S. Lygutaitės-Bucevičienės poetika tokia sunkiai atpažįstama, taip sunkiai identifikuojama. Pasaulis lyg pro matinį stiklą. Gamta ir kraštovaizdis lyg pro neperregimą rūką. O visuma, etinės ir estetinės ištarmės – tikros ir įspūdingos, ir jei šiandieninis skaitytojas būtų labiau linkęs skaityti ne atskirus eilėraščius, bet vientisas knygas, neabejoju, apie šią poetę būtų kalbama ir daugiau, ir palankiau. Kita vertus, tai ne vien S. Lygutaitės-Bucevičienės problema: yra poetė, bet tarsi nėra eilėraščio. Ne apie poetą, o apie vieną jauną prozininką esu suformulavęs kalambūrą: kaip pirmąją knygą išleiskim jo apsakymų atmosferą, nuotaiką, neleisdami pačių tekstų. Poetams šis pasakymas tiktų gal net labiau.
       Laikas S. Lygutaitės-Bucevičienės kūryboje dvikryptis, tekantis vienu metu į priekį ir atgal. Rinkinio pradžioje perspėjama: „Laikas priklauso visiems, / Visiems, kas eina tolyn / Ar sugrįžta. // Kai paskutinėj stotelėj / Atsigręši į nueitą kelią, / Pamatysi: / Atgal yra tas pats, / Kas į priekį“ (p. 19). Ir pabaigoje patvirtinama: „Viskas praeina, ir viskas dar prieš akis: / Laiko banga, / Atsimušus į smėlio kalnelį, / Debesį – // Atsimušęs į smėlio kalnelį / Viskas sugrįžta atgal, kas buvo praėję“ (p. 86). Šioje citatoje dvikryptis laikas, atrodo, dar labiau išsišakoja, tampa trikrypčiu. Bet ne tai svarbu. Šiuo atveju svarbiau ieškoti pasaulėmatos apybraižų ar bent apribų, tad įsidėmėtina, jog pagal dvikrypčio laiko punktyrą modeliuojamos ir skleidžiamos ir visos kitos didžiosios sąvokos. Žmogaus gyvenimas nėra baigtinis, neaišku net, kur jo pradžia, ištakos, tad ir atminties – nuoseklios, linijinės – nėra: „Pritildyki / Skubančią širdį, / Pasižiūrėk: // Jau prasideda visa, / Kas buvo, / Jau baigiasi visa, kas bus“ (p. 9). Tiesa, priešingai nei laiko, erdvės sąvokos, gyvenimas sunkiau šaltai ir objektyviai aprašomas, čia neišvengiamai įsibrauna dar ir emocinė atmintis: „Tik už nugaros / Atsistoja kažkas, / Ko nebuvo tada. // Ir žinau: / Atsigręžti nereikia“ (p. 49). Bet vis tiek: „Dega / Spalio žvaigždės / Vandeny. / Amžinas / Esi, / Kol gyveni“ (p. 64). Žinojimas, kad tavo gyvybė yra pakankama sau, nepaliaujamas savęs meditavimas savy taip pat yra argumentas, kodėl S. Lygutaitė-Bucevičienė su kiekvienu savo meditatyviniu eilėraščiu tampa vis sunkiau atpažįstama ir apskritai pažini. Vidinė kalba nereikalauja pačiam sau aiškintis universaliųjų sąvokų turinio, nes jos ir taip aiškios (pabandykite surasti šios pastraipos citatose žodį, o ne abstrakciją, ne filosofinę kategoriją), tačiau poezija savita tampa tik suteikdama toms sąvokoms savitą, individualų turinį, ir čia jau be rupių, dažnai visai nepoetiškų žodžių neišsiversi. Poetė tai jaučia, tad kūrybos siekį deklaruoti jai sekasi, nes yra gerai įvaldžiusi paradoksalaus, aforistinio kalbėjimo, trumpos užsklandos poetiką: „Ne viską, / Kas priklauso dievams, / Dievams atiduodu. / Ne viską – / Kas ciesoriaus ciesoriui“ (p. 59). Bet realizuoti tą siekį sekasi sunkiau: piešinys iš natūros („Lėtai į praeitį plaukia / Fabijoniškių gatvė su maža kavinaite, / Atvira niršioms pirmapradėms aistroms, / Sunkioms ateities nuojautoms“) neilgtrukus apgaubiamas bendrų, trafaretinių įvaizdžių rūko („Slenka atgal / Tamsūs rudenio debesys / Raudonuojant šermukšniams“), kol galiausiai viskas baigiama šiai poetei būdinga abstrakčia ištarme: „Yra tik mažas tarpelis atminties koryje, / Skiriantis laiko medų ir nuodą“ (p. 84). Daug geriau poetei sekasi savo žmogų modeliuoti erdvėje ir laike, panardinti tokiose baugiose abstraktybėse, kaip kosmosas ir amžinybė. Amžinybės aptarimas įdomiai, paradoksaliai sugeria (suskliaudžia) ir laiko bei erdvės parametrus įkūnijančius reiškinius, daiktus: „Ant debesies, / Ant vandens užrašyta / Amžinybė tokia pati, / Kaip iškalta / Ant akmenio kieto“ (p. 11). Įdomu, kad kūrybinė pasąmonė čia tarsi pati sufleruoja, jog tokiam „panardinimui“ nebeužteks šnabždesio intonacijos, prislopinto kalbėjimo. Čia tenka pasitelkti tegu ir vos menamus, bet jau kanonizuotus baladės, elegijos intonacinius registrus, ir prasiplečia ne tik konkretaus eilėraščio, bet ir viso rinkinio tonacijų diapazonas: „Greitai eina žmogus, / Nors jo nesiveja niekas. / Ir jis nieko nepasivys, / Nes tarpas / Tarp šio ir ano pasaulio / Visą laiką vienodas“ (p. 94). Atsiradusi baladės intonacija, siužeto punktyras eilėraštį kartais priartina prie parabolės: „Moteris buvo ką tik / Prisikėlusi iš numirusių <…> moteris buvo pilna / Vandenų ir žemės galybės <…> Lengva kaip šešėlis / Stovėjo / Tarp šio ir ano pasaulio“ (p. 17).
       Niekaip nesuprantu, kodėl paskutinėse S. Lygutaitės-Bucevičienės knygose vis mažiau ir mažiau griežto ritmo, tikslingos intonacijos rimuotų eilėraščių, mano galva, geriausių, įtaigiausių visoje jos kūryboje. Noras taikytis prie modernėjančio poezijos diskurso (bet jis veda į vis abstraktesnį ir šaltesnį, žvarbesnį kalbėjimą)? Vis didėjantis polinkis reflektuoti savo gilėjančią patirtį (bet jis lemia savotišką hermetiškumą, atleidžia nuo atsakomybės žodžiams suteikti naujų prasmių)? Nusivylimas pirmųjų savo knygų recepcija (bet dabar, pakitus konjunktūrai, anas gyvuliukų, vabaliukų ir žolynų siautėjimas gal kaip tik darytų įspūdį)? Šiaip ar taip, ir naujame rinkinyje stipriausias ir įvairiausias yra paskutinis skyrius. Visur buvusi abstrakti (kaip ir viskas meditatyviniame poetės eilėraštyje), šiame skyriuje net meilė tampa jau ne vien meile: „Erezija, tik niekinga erezija / Šiandien tau meilė atrodo, / Vakar atstojusi visą pasaulį / Ir ūmai sunaikinus jį visą“ (p. 66). Pasaulį sunaikinusi meilė kuria naujas erdves, naujas, jau daug konkretesnes dekoracijas ir pasauliui apmąstyti: „Ribą, akimirką skiriančią nuo amžinybės, / Ir sunerimusią dvasią / Nuo įsišėlusio kūno / Užmiršęs / Stovi šalia šventyklos griuvėsių / Ir nežinai, kam melstis, / Ir ko maldauti“ (ten pat). Iš kažkokio gelminio ilgesio, liūdesio imasi jau ne elegija, o „Penki užkalbėjimai naktį nemiegančiam“: „Pragydo strazdai – ir laukai jau kitokie / Po vasaros vėju. Miegoki, miegoki / Toks svetimas, savas. Kol sapnas toli, / Sūpuos tave vėjai laukų dideli“ (p. 45). Paradoksalu: niekas nepakito nei S. Lygutaitės-Bucevičienės žodyne, nei jos sutapimuose su kosmosu ir erdve, o intonacija žodžius perkeičia, permaino, suteikdama jiems visai kitų prasmių ir reikšmių. Iš elegijos, užkalbėjimo intonacijos grįžtama prie intensyvaus, skubraus E. A. Poe kalbėjimo (sakau – grįžtama, nes šio modelio eilėraštis, – beveik nesikeisdamas, – keliauja iš vienos poetės knygos į kitą). Žinoma, kai kas iš tiesų pasakys, kad amerikietiškojo „Varno“ intonacijos pernelyg išeksploatuotos, nuzulintos net gimtojoje lietuvių poezijoje, bet pažiūrėkime, kokius skirtingus patyrimus šis kolektyvinis baladės modelis sugeria S. Lygutaitės-Bucevičienės kūryboje: poezija virsta liaudies patarlės ir priežodžiai („Tavo rogėse sėdėjau / Ir giedojau tavo giesmę“, p. 44); čia lengvai prijaukinamos skirtingiausios klasikinės lietuvių literatūros klišės ir parafrazės („Virš senos senos arklidės / Sklandė kuosa pasiklydus, / Kūdroj švystelėjęs laikas / Apšvietė pasaulį didį“, p. 69); visiškai kitaip – šįkart jau tikrai sugestyviai – išskanduojamos poetės pamėgtos didžiosios sąvokos, nes dabar jos yra dar ir prieštaringos („Vakare, kai susidrumsčia danguje erdvė ir laikas, / Ypatingą šviesą skleidžia žvakė kambario tamsoj. <...> Amžinas yra pasaulis, – pats sakai ir pats klausaisi. / Su viltim į jį atėjęs, su viltim iš jo išeisi“, p. 72). Niekur kitur nebeužtiksi ir pašėlusių, siaučiančių fėjų šokio intonacijų, vėlyvąją S. Bucevičienę suartinančių su ankstyvąja S. Lygutaite: „Iš puikybės ir iš džiaugsmo išsikraustėme iš proto, / Laužėme tvoras, išmindėm vasarojų ir daržus. / Mus piktai šuva aplojo – visas juodas ir gauruotas, / Arklio obuoliais apmėtė mus vaikigalis aršus. // O galvojom, kad tai baltos kvapios kovo sniego gniūžtės...“, p. 70).
       Jei nebūtų abstrakčiųjų, „išsprūstančiųjų“ eilėraščių, nebūtų ir šios knygos kaip visumos, kaip sistemos, kaip reiškinio, nes veržliųjų, „varniškųjų“ eilėraščių poetės kūryboje – tik mažuma. Ir vis dėlto negali atsikratyti įspūdžio, kad ankstyvosios knygos turėjo savitą pasaulėvaizdį ir metaforų ornamentą, o šiandieninės – pasaulėjautą, išlavėjusią savistabą ir savirefleksiją. Taip norėtųsi, kad abu šie meniniai patyrimai sutaptų, persidengtų, persilietų. Kita vertus, jei poetė išties į abstrakcijų sferą veržiasi sąmoningai, programiškai, reikia gerbti jos pasirinkimą. Ir pripažinti, kad vis dėlto jos kūrybos visuma yra vientisa ir savita, todėl verta dėmesio.