Naujieji metai kaip kryžkelės situacija. Naujų vilčių, naujų planų metas. Ir kartu kažkoks išankstinio nusivylimo šešėlis – dar net šventėms neprasidėjus ir joms pasibaigus. Ar tai nėra ženklas, kad ši dirbtinė aritmetinė-astronominė-gastronominė šventė buvo tik dar vienas bandymas išvengti tikrosios kryžkelės, akistatos su savimi, mėginimo sustoti, prisiminti ir pagalvoti. Pastangų reikalauja ne gyvenimas. Gyventi – lengva, greita ir smagu, slystant daiktų, reiškinių ir žmonių kūnų paviršiumi. Net padejuoti – ak, kaip sunku gyventi – irgi savotiškas malonumas, dar vienas bandymas apgauti save, nuslėpti pačiam nuo savęs rimtesnes, metafizines gyvenimo prasmės ir vertės problemas. Kaip čia atsitinka, kad mėginimui sustoti, iškristi iš liūliuojančios, migdančios gyvenimo tėkmės reikia tokių milžiniškų pastangų? Kodėl gyventi yra lengviau ir paprasčiau, nei iš tikrųjų įsisąmoninti, kad gyveni? Kodėl taip lengva apkaltinti kitą „išsidirbinėjimu“, „filosofavimu“, „kompleksavimu“ ir kt. dalykais? Kiekvieną, kuris ne tik gyvena, bet dar ir reflektuoja kažką. Suprask, elgiasi „nenatūraliai“. Ir iš tikrųjų, jeigu „natūralu“ yra tiesiog gyventi, kvėpuoti ir virškinti, tai mąstyti – labai nenatūralu. O jeigu dar mąstyti apie mąstymą?
       Visi nuolat susidomėję juos supančiu pasauliu labiau nei savo vidiniu. Tiesiog psichologiškai ir fiziologiškai esi ekstravertas – tavo žvilgsnis visada nukreiptas į išorę, tavo akys ieško kitų kūnų ir daiktų. Viskas vyksta lyg filme, kuriame tu esi operatorius ir todėl tavęs niekur nesimato. Pabandyk atsukti juostelę, peržiūrėti praėjusius metus, aplankytas vietas, netgi nuveiktus darbus. Pabandyk visose šitose scenose pamatyti ir prisiminti save: veikiantį, liūdintį, bendraujantį ar tiesiog susimąsčiusį, stovintį nuošaliai, greta kitų. Nelabai pasiseks, geriausiu atveju pamatysi svetimus pasaulio kraštus, kitų žmonių veidus ir daiktus, vėl daiktus ir dar kartą daiktus. Savęs nepamatysi. Kaip tą kamerą pasukti į save? Pasižiūrėti sau į akis? Ar dar giliau? Kur ir kas moko tokių dalykų? Visuose vadovėliuose ir švietimo įstaigose tik ir mokoma: žiūrėkite į kitus kūnus (fizika), žiūrėkite į augalus ir gyvūnus (biologija), tyrinėkite kitus žemynus, kraštus, valstybes ir miestus (geografija), nagrinėkite papročius, tradicijas, likimus (istorija), galų gale galite netgi pakelti akis į žvaigždes (astronomija). Tik neprisiminkite savęs.
       Žinojimo fenomenas, tas naujųjų laikų šūkis „žinojimas – jėga“ taip lengvai pavirsta dar viena nemalonia, žmogų slegiančia, persekiojančia jėga, todėl geriau būtų sustoti ir įsiklausyti. Būtinybė, tiesiog privalomybė žinoti sukuria „Klausimėlio“ žmones, kurių natūraliai galėtų ir nebūti: jei nežinai, tai tiesiog prisipažįsti, ir nieko čia tokio. Tačiau žmonėms įkalta, kad nežinoti – gėda, ir blogiausia, kad jie, netikėto klausimo užklupti, pradeda raustis savo galvose, tose nesutvarkytose, beprasmėse žinių šiukšlėse, iš paskutiniųjų bandydami surasti teisingą atsakymą. Bet galvose viskas sumišę: prieskoniai pavirtę valstybių sostinėmis, matavimo vienetai – mineralais, rašytojai ir poetai – karvedžiais ir politikais. O „Klausimėlio“ klausiantysis – kaip koks Sokratas – tik ir laukia, pasiruošęs pastūmėti į absurdiškų atsakymų pusę. Ir jie atsakinėja. Aišku, kad tokio atsakinėjimo rezultatas ir yra tikroji gėda. Gėda, kuri tik išryškina beprasmiško žinojimo absurdiškumą. Žinoti, bet nesuprasti – kaip tai būdinga naujiesiems ir naujausiems laikams.
       Žvilgsnis iš Lietuvos, šiaip ar taip, žvilgsnis iš kultūros periferijos – smulkmenas apšviečia labai ryškiai. Stebėdamas pasaulinės kultūros reiškinius pamatai, kad kai kurie dalykai, kurie tavo kieme lyg ir galėtų būti diskusijos objektai, pasaulyje jau seniai nieko nestebina: Olimpiados atidarymo ceremonijoje groja visai ne liaudies ansamblis, o pasaulinio garso didžėjus – taigi atlikėjas, taigi pripažintas kultūros atstovas. Popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvėse, nešant karstą, italai, prancūzai, ispanai – ploja. Jie taip atsisveikina, išreiškia savo didžiausią pagarbą ir dėkingumą, meilę, susižavėjimą ir viltį. Plojimai per laidotuves? Ir tada netikėtai išaiškėja, kad vienas pagrindinių kultūros bruožų yra jos kintamumas, lankstumas, jei norite – natūralumas, o ne desperatiškos pastangos kažką sustabdyti, išlaikyti ar – tai yra visai tas pats – bandymai pakeisti, sukurti, performuoti kultūrą. Kažkodėl į galvą ateina klasikinis pavyzdys iš kultūros antropologijos: gyvena džiunglėse gentis, kuri labai didžiuojasi savo papročių reglamentu, reikalaujančiu atlikti ritualinį apsiplovimą kiekvieną kartą susitikus svetimšalį. Kol svetimšaliai apsilanko retai, viskas klostosi gerai. Intensyvėjant prekybiniams, kultūriniams mainams, svetimšaliai lankosi jau po keletą kartų per dieną, ir visai genčiai tenka kiaurą dieną rituališkai maudytis. Paprotys neišvengiamai evoliucionuoja: priimama nuostata, kad po susitikimo su svetimšaliu užtenka tris kartus nusispjauti per kairį petį – ir ritualas įvykęs. Deja, tos genties atstovui apsigyvenus Niujorke, reikia atsisakyti ir šio ritualo: antraip gatvėje tektų be paliovos spjaudytis…
       Taigi kartais visai sveika pasitikrinti, kurioje papročių išsivystymo stadijoje esate: ritualinių apsiplovimų, spjaudymosi per kairį petį ar dar kokioje kitoje. Kaip minėta, save pamatyti ne taip paprasta: kartais daug lengviau yra įtikėti savo kultūriniu unikalumu ir stovėti apsispjaudžius ir kairį, ir dešinį petį.
       Žvilgsnis užkliudo ir tai, apie ką tiesiog drovu ir kalbėti: drovumo problemą. Pradedi nuo klasikinių pavyzdžių: puikiai prisimeni Vasilijaus Šukšino aprašytąją merginą, kuri nieku gyvu nenorėjo prisipažinti turinti tam tikrų fiziologinių funkcijų ir todėl eidama kaime į tualetą – tokį medinį namelį su širdele – visada nešdavosi dar ir plaktuką: jeigu ką sutiktų – ji galėtų pasiteisinti – einanti to namelio remontuoti. Kaip rašo klasikas, ten tupėdama ji kartkartėm vis stuksėdavo plaktuku, atseit kaldavo, taigi taisydavo, dirbdavo, tik jokiu būdu ne tai, ką galėtum pagalvoti, jei ji ten būtų be išganingojo plaktuko. Dar ryškesnis pavyzdys, beveik folklorinis – iš Lietuvos kaimo. Jaunavedys, pirmąją naktį užsinorėjęs smulkaus reikalo, susiranda virtuvėje kibirą, ir, kad niekas negirdėtų garsaus čiurlenimo, į tą kibirą įstato koją ir per ją be garso nuleidžia skystį. Sakysite, labai jau visi pavyzdžiai susiję su gamtiniais reikalais? Taigi čia patys nekalčiausi, tyriausi ir vaikiškiausi drovumo atvejai: mergina iš drovumo neprisipažįsta turinti gamtinių reikalų, jaunavedys – pirmąją naktį – irgi. Taip drovumas tampa asmens privatumo pateisinimo ir intymumo įtvirtinimo priemone.
       Suprantama, drovumu galima spekuliuoti, jį eksploatuoti ir turėti iš to naudos. Įdomu būtų pakalbėti ir apie menus, iš drovumo esmės parazituojančius, bet su jokiu drovumu, o gal ir su morale nieko bendro neturinčius. Čia reikia tik dviejų sąlygų – pirmiausia, kad tokio drovumo būtų, reikia drovuolių, kuriuos būtų galima šiurpinti savo pavyzdiniu gėdos neturėjimu. Antra, pačiam jau reikia tokio drovumo neturėti. Abi sąlygos tiesiog neišvengiamos: jei nėra drovuolių, nepavyks pademonstruoti savojo nedrovumo, o jei pats turi drovumo, tiesiog nesugebėsi iš šios temos parazituoti – pastebėsi, kad tokias „begėdiškas kalbas“ mėgsta tik paaugliai ir kad jiems tai atleistina, nes jie tai daro iš to paties baisaus, neįveikiamo drovumo. Tačiau scenoje visada pasirodo tie, kuriems drovumas – ne yda. Savo masturbacines, mazochistines (atseit postmodernistines) pretenzijas jie demonstruoja vargšams drovuoliams. Efektas netikėtas: kokioje nors Geteborgo knygų mugėje švedai sužavėti – jie atranda tokią šalį Lietuvą, kurioje didelė literatūros dalis vis dar rezistencinė (galima net įtarti, kad ne tik mūsų sąmonėje, bet ir miškuose dar yra partizanų), kita literatūros dalis – turistinė, kviečianti apsilankyti ir papramogauti pigiame krašte, o likusioji atspindi šios šalies romanų rašytojų sąmonę ir pasąmonę, sužalotą betarnaujant tarybinėje kariuomenėje desantininkų pulkuose ar besitrankant po Tibetą. Tokia tat įdomi šalis atsiskleidžia prieš nustebusių švedų veidus. Kad tarnaujant desantiniuose pulkuose drovumą tenka pamiršti – suprantama, tačiau paaiškėja, kad be drovumo puikiausiai sekasi būti rašytoju. Ir tada būriai į rašytojus panašių žmonių pasirodo viešumoje, kur jie be jokio apsimestinio drovumo smulkiai aiškina visus savo gamtinius reikalus arba nuolat demonstruoja savo niekinamą pažiūrą į moteris ir silpnuosius, kurie niekada nebuvo desantininkais. Į kompaniją desantininkams čia atskuba ir šaunuoliai, be jokio drovumo ant marškinėlių užsirašę „Beer is better than women“ („Alus geriau nei moterys“) arba visokius angliško žodžio iš „F“ raidės variantus. Amerikiečiai turi net specialų pavadinimą: „F-words“, atseit žodžiai, prasidedantys raide F. Net nežinai – lietuviškai tai, matyt, būtų „B-žodžiai“ arba „P-žodžiai“. Kažkodėl visi šie pusiau tarybiniai, pusiau amerikietiškai-lietuviški monstrai atrodo daug mažiau simpatiški, nei anksčiau paminėtieji keisti drovuoliai. Pradedi manyti, kad drovumas ne tokia jau bloga žmogiškoji savybė, bent jau tikrai ne paskutinė, kaip kas norėtų pavaizduoti. Aišku, drovumas kausto, varžo ir paralyžiuoja. Ir minėtoji mergina, toji su plaktuku lauko tualete – kokia ji atrodo vargšė, susigūžusi, nelaisva. Aišku, ji – mokytoja, todėl privalo slėpti nuo visų, kad ji toks pats žmogus – ji negali turėti gamtinių reikalų, nes turi vaidinti visažinį ir visagalį antžmogį. Bet dar didesnis vargšas tau atrodo buvęs desantininkas, kuriam gamtinėms problemoms nereikia nei plaktuko, nei tualeto, ir kuriam, matyt, toje tarybinėje kariuomenėje taip pridergė į galvą, kad jis jau kitaip nebegali, ir blogiausia, kad jis jau nesupranta, kodėl tie švedai Geteborge taip gailisi jo, o kartu – ir visos lietuvių literatūros.
       Yra netgi visai grakščių teorijų, aiškinančių, pavyzdžiui, kodėl kai kurie žmonės nerausta. Eugenijus Švarcas aprašė deginimosi mados aukas – tiek nusisvilinusias, kad baltos vietos teliko tik vienintelėje vietoje, po glaudėmis. Kai madinga tapo balta oda, tada visiems mados gerbėjams beliko persisodinti ant veido baltą odą nuo tos vienintelės neįdegusios vietelės po glaudėmis, nuo vienų skruostų ant kitų. Po šios kosmetinės operacijos žmones galima atpažinti iš to, kad jų skruostai niekada nerausta. Dėl tos pačios priežasties jų veidai ne tik kad iš gėdos nerausta, bet ir visiškai nieko neišreiškia. Tokie „cool“, kaip pasakytų Amerikoje.
       Prisimeni ir daugiau teoretikų, kurie, pavyzdžiui, be apsimestinio drovumo aiškina, kad viduramžiais karaliai bei kunigaikščiai pilis taip dažnai keisdavo dėl pačios proziškiausios priežasties: tokioje pilyje be vandentiekio ir be tualetų pagyvenus tris mėnesius, tekdavo keliauti kitur. Ši teorija atseit demaskuoja: užuot prisipažinę, kad apdergė pilį, traukdavo į karą arba kitokių diplomatinių reikalų prisigalvodavo. O tau atrodo, kad ši demaskuojanti teorija nei tokia jau svarbi, nei tikra, nei teisinga. Gal paprasčiausiai žmonės tiesiog turėjo teisę būti droviais. Ir kažin ar galima iš žmonių per prievartą atimti šią teisę. Drovumas išryškėja kaip principas – kiekvienas žmogus turi teisę į privatumą, intymumą, turi teisę nežinoti ir nekalbėti to, ko nenori kalbėti, ir reikalauti, kad ir jam nekalbėtų kai kurių dalykų.
       Ar galite patikėti, kad prieš du šimtus metų vadinamoji gerai išauklėta mergina ne tik negalėjo parodyti kavalieriui panaudotos, suprask, prišnirpštos, nosinaitės? Pats žodis „nosinė“ buvo vulgarus ir nederamas. Jį ne tik pasakyti, bet ir išgirsti būdavo gėda.
       Kaip juokinga: tenka įrodinėti, kad žmogus turi teisę būti drovus. Kad svarbu jo teisę pripažinti – net jei manai, kad drovumas yra silpnybė. Tačiau beviltiškai sunku tai įrodyti tiems, kuriems būtina viską žinoti ir viską išviešinti (koks bjaurus žodis – vos ne išvietės ir viešnamio hibridas). Baisu net pagalvoti, kaip šiek tiek drovumo pakeistų ne tik mūsų literatūrą, bet ir politiką, žiniasklaidą, o gal net ir visą gyvenimą. Taigi: kada paskutinį kartą matei iš drovumo paraudusį žmogų?
       Ir todėl tebūnie šių metų žmogus mergina su plaktuku. Net jeigu ji tau gerokai juokinga.

       2005. XII. 12