Mindaugas Kvietkauskas.
Turbūt visi sutiktume, kad šiandieninė jaunųjų rašytojų situacija labai smarkiai skiriasi nuo tos, kuri buvo dar prieš penkiolika dvidešimt metų. Devintajame dešimtmetyje, tarybiniais laikais, visų jaunųjų rašytojų kelias į literatūrą buvo labai panašus, aiškiai nustatytas: aprobuojama pirmoji knyga, ji išleidžiama „Vagos“ leidykloje, autorius dalyvauja jaunųjų rašytojų sekcijoje, jo kūryba pradedama skelbti oficialioje Rašytojų sąjungos spaudoje, sulaukia pripažinimo ir palaikymo ženklų, ir pagaliau jis yra priimamas į Rašytojų sąjungą. Jaunųjų grupuotės, santalkos, sambūriai egzistavo tik kaip „tylioji“ literatūrinio gyvenimo pusė. Paskelbus Nepriklausomybę, jaunieji rašytojai, iki tol nenatūraliai telkti vienoje sekcijoje, intensyviai skirstėsi į savitas pasaulėžiūrines teritorijas, atskiras literatūrinio bendravimo sferas. Galima išvardyti visą jų seką: „Veidų“ žurnalas ir Vaidoto Daunio aplinka, „Sietyno“ sambūris, Sigito Parulskio, Aido Marčėno, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos linija, iškilusi kaip tam tikra literatūros kaitos riba, „Svetimų“ grupė, Arno Ališausko, Rimvydo Stankevičiaus, Mariaus Ivaškevičiaus, Dariaus Šimonio santalka, „Įžangos“ poetų branduolėlis. Man atrodo, kad toks intensyvus skirstymasis į atskiras literatūrines erdves vyko maždaug iki 1994–1995 m. Šis procesas skatino tarpusavio diskusijas, būta nemažai sankirtų, bandymų apibrėžti savo santykį su generacija, su kitomis jaunųjų rašytojų teritorijomis. Prieš dešimt metų, 1995-aisiais, „Metuose“ vykusiame pokalbyje „Kartos ir tarpkartės“ ypač aktuali problema atrodė tai, kad debiutuojantys autoriai nuolat pretenduoja į atskiros generacijos vardą, nors jų amžiaus skirtumas – gal penkeri metai.
       Tačiau kas jaunųjų rašytojų aplinkoje vyko vėliau? Kokiose literatūrinėse teritorijose mes šiandien gyvename, kaip jas apibrėžti, ir ar tarp jų dar yra kažkas bendro? Man atrodo, kad jaunųjų rašytojų tarpusavio ryšiai per pastarąjį dešimtmetį gerokai nusilpo. Trūksta natūraliai kylančių literatūrinių diskusijų, dialogų tarp skirtingose literatūrinėse, kultūrinėse sferose bręstančių jaunų autorių. Lyg ir nuseko diskusinio bendravimo interesas. Be to, jaunieji rašytojai, kurie anksčiau eidavo į literatūrą panašiu keliu, dabar į ją gali patekti visai skirtingais būdais ir tarsi iš nesusisiekiančių sferų. Yra iškilę nemažai jaunų autorių, kurie buvo atrasti, ugdomi atskirų leidyklų. Jos tapo labai aktyviais naujosios literatūros kūrimo agentais, ieškančiais jaunų talentų ir pateikiančių juos rinkai. Tradicinė literatūros bendruomenė nebereflektuoja visų jaunųjų autorių kūrybos, nebeturi su jais kontaktų ar kartais apskritai jų nebeatpažįsta. Kokiais būdais, registrais vyksta šių jaunų žmonių kelias į literatūrą? Dar vienas neįprastas pastarųjų metų reiškinys, pasirodęs kaip tik tarp mūsų amžiaus žmonių – tai jauno rašytojo-verslininko figūra. Neprisimenu panašaus prototipo iš ankstesnės lietuvių literatūros; lietuvių rašytojai tradiciškai turėdavo kultūrinei inteligentijai būdingas profesijas. Kaip sekasi tokiems „naujojo tipo“ autoriams, su kokiomis kūrybos, savimonės problemomis jie susiduria?
       Kaip jūs, žvelgdami kiekvienas iš savo perspektyvos, galėtumėte apibūdinti šiandienos jaunuosius rašytojus – savitą literatūrinės bendruomenės sluoksnį? Ar jį vis dar sudaro kokios nors grupės, literatūrinio bendravimo sferos, ar atskiros individualybės? Ar jaučiate kokių nors generacinių skirtumų nuo vyresnių, septintąjį dešimtmetį gimusių, autorių – tarkime, Sigito Parulskio, Aido Marčėno, Jurgos Ivanauskaitės, Gintaro Grajausko? Ar yra kokių nors specifinių patirčių, kurios jungtų maždaug mūsų amžiaus autorius?

       Laurynas Katkus. Pradėjai, Mindaugai, gana iš toli ir nubrėžei plačią istorinę perspektyvą. Mano paties, kaip rašytojo, dalyvaujančio literatūros gyvenime, atmintis tiek toli nesiekia. Ji prasideda kaip tik nuo to laiko, kuriuo tu kalbėdamas pabaigei. Mano patirtis sako, kad dabartiniai jaunieji rašytojai labai nenori būti priskirti kokiai nors kartai ar kaip nors kitaip įsprausti į rėmus. Tik pabandyk išryškinti kokius nors skirtumus tarp vienos ar kitos kartos, ir būsi labai subartas. Visi nori būti unikalūs ir nepakartojami. Man tokie skirstymai, – aišku, suvokiant jų sąlyginį pobūdį, – didelės alergijos nekelia. Į klausimą apie skirtumus tarp mūsų ir ankstesniame dešimtmetyje gimusių rašytojų atsakyčiau, kad tie skirtumai yra akivaizdūs. Kiek vyresni už mus tarybinę sistemą patyrė ir vaikystėje, ir būdami jau subrendę žmonės, – jie į ją įaugo. Pusiau juokais kadaise buvau nubrėžęs ribą tarp tų lietuvių rašytojų, kurie dar tarnavo tarybinėje armijoje, ir tarp tų, kurie jau nebetarnavo. Aišku, čia turiu galvoj rašytojus vyrus. Bet šis faktas žymi tam tikras bendras generacines patirtis, kurios vienija, istorijas, kurios suprantamos iš pusės žodžio. Tarkim, aš jaučiuosi esąs kaip tik ant šios ribos – 1990 m. tarybinė armija mane dar bandė rekrūtuoti, bet tai jau nebepavyko.
       Kitas dalykas – tie žmonės, kurių gimimo dešimtmetį žymi skaičius septyni, o dabar jau kartais ir aštuoni, turėjo kur kas didesnių galimybių tiesiogiai susipažinti su Vakarų Europa, Amerika, o ankstesnė karta žymiai geriau išmano rusų kultūrą. Manau, kad šie skiriamieji bruožai yra svarbūs ir taps dar ryškesni ateityje. Kita vertus, tai, ką rašo, pavyzdžiui, Gintaras Grajauskas, man pačiam yra labai artima, o tyliojo gyvenimo tarybiniais metais patirtis – gerai pažįstama. Taigi yra ir svarbių sąlyčio taškų.

       Marius Burokas. Dabar tikrai egzistuoja stipri alergija generacijos ar kartos apibrėžimams, ir aš pats jų vengiu. Bet šiuo metu iš tiesų yra literatūrinių branduolių, kurie susitelkia apie leidyklas ar savo pačių interneto puslapius. Tik tiek, kad šitie sambūriai yra nepastovūs, jie nuolat kinta, nėra ilgalaikiai. Galbūt juos labiau tiktų apibūdinti ne kaip branduolius, o kaip tinklus: jo dalyviai vieni kitus pažįsta ir gali susisiekti labai įvairiais to tinklo ryšiais. Iš dalies jų bendravimas vyksta virtualioje erdvėje, internetu, bet dažniausiai – gyvai susitinkant, diskutuojant. Tačiau šitie sambūriai yra amebiški. Bendravimas su vyresne karta bent jau man neužkliūva, jokių ryškesnių ribų, ginčų ar kolizijų nesu patyręs.

       L. Katkus. Na gal ne visi iš tų naujųjų darinių yra trumpalaikiai. Iš Mariaus minimų dabartinių sambūrių gal rimčiausias ir įdomiausias mazgas yra Tomo Butkaus-Slombo leidykla „Vario burnos“, kuri egzistuoja jau dešimt metų ir dar nežada išnykti.

       M. Kvietkauskas. Man atrodo, kad „Vario burnos“ kaip literatūrinė santalka iš kitų dabartinių išsiskiria kaip tik tuo, kad veikia pagal bendrą veiksmų ir leidybos programą, nors ji yra labai laisva, neįpareigojanti, alternatyvi. O kokias dar formacijas galėtume įvardyti?

       M. Burokas. Ima atsirasti naujas centras Kaune – tai „Kitos knygos“, bendradarbiaujančios su „Vario burnom“, tačiau labiau orientuotos į verstinės literatūros leidybą. Tai iš tikrųjų vieno žmogaus, leidėjo Gedimino Baranausko, iniciatyva, kuri plėtojama bendradarbiaujant su keletu jaunų rašytojų. Iš dalies šie centrai ima dubliuoti vienas kito veiklą – Vytauto P. Bložės, Vytauto Dekšnio poezijos rinkiniai išėjo bendradarbiaujant abiem leidybos dariniams.

       Tomas Staniulis. Man atrodo, kad nuo požiūrio į problemą mes jau pereinam į funkcinių dalykų – interneto tinklų, alternatyvių leidyklų – apžvalgos. Aš norėčiau iškeltus klausimus svarstyti sociologiniu požiūriu. Ne priemonės formuoja generaciją, jos yra tik išraiškos būdai. Generacija formuojasi pagal tam tikrų vertybių suvokimą, pagal gyvenimo filosofiją, požiūrį į žmones, aplinkinį pasaulį, pagaliau – literatūrą. Man atrodo, kad ankstesnės generacijos iškilimo laikas arba 1994–1995-ieji buvo svarbūs todėl, kad tuo metu vyko gilūs lūžiai Lietuvos politikoje, ekonomikoje. Natūralu, kad tada menininkus kaip individualybes traukė idėjos, jie būrėsi į grupuotes, deklaravo savo vertybes – keisim ar nekeisim literatūros. Praėjus istorinio lūžio laikui atrodo, kad literatūroje nebeliko vertybinių pagrindų, kad idėjos išsemtos ir kiekvienas užsisklendė su savo problemomis. Žvelgiant į literatūrinį gyvenimą kaip socialinį reiškinį akivaizdu, kad trūksta didesnių judėjimų. Yra atėjęs labai fragmentiškų susibėgimų ar susibūrimų laikas. Galbūt nauja tai, kad jų literatūrinės diskusijos persikelia į virtualią erdvę, bet ankstesnio idėjų gylio nebėra.

       L. Katkus. Kai kalbama apie dabartinių rašytojų bendravimą, visada prisimenu Dariaus Šimonio eilutes. Jos skamba maždaug taip: „Nors naktį jis staugia vienatvei į klausos aparatą, / bet dieną jo cinizmas nežino jokių ribų“. Įvaizdžiai šimoniški, bet situacija užfiksuota taikliai. Daugelio jaunųjų rašytojų elgesys dvilypis: kiekvienam asmeniškai rūpi ir jo viešas pripažinimas, ir bendra literatūros sklaida, bet viešajam gyvenime jis daro labai mažai arba visai nededa pastangų, kad ta literatūros erdvė pasikeistų. Kai kalbėjom apie naujas rašytojų bendravimo struktūras ar tinklus, tai reiktų pabrėžti, kad už jų visada stovi vienas, daugiausia – du žmonės, kurių cinizmas „žino ribas“, ir kurie jau ne vienus metus dirba organizacinius darbus.

       Laura Sintija Černiauskaitė. Pritariu, kad dabartinių jaunųjų rašytojų susibūrimai atsiranda ne iš idėjinių paskatų, jie egzistuoja dėl pabendravimo, „pasitrynimo“ kartu. Nėra suartinančių idėjų, kūrybinių dialogų. Mes užaugom tarybiniais laikais, kai kurie iš mūsų spėjo pabūti pionieriais, gal kažkas – komjaunuoliais, taigi atsinešėm bendrą geną – bodėjimąsi kolektyviniais veiksmais. Kaip menininkas pakimbi beorėj erdvėj, tarytum gintumeis nuo tos ne iki galo persirgtos kolektyvizmo baimės. Galima kaltinti ir dabartinį laikotarpį: jei anksčiau rašytojai susitikdavo prie vyno butelio aptarti pasirodžiusių knygų, tai dabar, kai egzistuoja informacijos perteklius, mes kiekvienas atskirai galim įlįsti į internetą ir susirasti bet kokių dominančių dalykų. Todėl ir tas poreikis pasibūt kartu, generuoti bendras idėjas yra priblėsęs. Nepriklausomybės laikais įvykusią vertybių sistemos krizę mes kiekvienas jaučiam, išgyvenam, bet kol kas – po vieną. Ateis laikas, kai jauni žmonės vėl atras temas ir idėjas, kurios juos suartins. Dabartinė situacija laikina.

       Gintaras Bleizgys. Apie grupes ar sambūrius man sunku kalbėti. Niekad nepriklausiau jokiai grupei. Kai įstojau į universitetą studijuoti lietuvių filologijos, ten jau mokėsi Arnas Ališauskas, Rimvydas Stankevičius, Darius Šimonis – buvau per jaunas, kad mane priimtų į savo kompaniją. O šalia Mariaus Buroko aplinkos jaučiausi pernelyg senamadiškas. Nesu prieš grupes ar sambūrius, kaip tik šiuo metu man veikiausiai ir trūksta literatūrinio bendravimo. Tokį poreikį man atstodavo Poetinis Druskininkų ruduo, Lietuvių PEN centro aplinka. Kai dirbau „Metuose“, daugiausia kalbėdavomės su Juozu Apučiu, „Literatūroje ir mene“ – su Jonu Strielkūnu. Gal nemoku bendrauti su bendraamžiais?

       Ugnė Barauskaitė. Kartos, bendrijos, teritorijos klausimas man niekad iki šiol nekilo. Vadinasi, mano gyvenime tokios problemos tiesiog ir nėra. Nuo tarybinių laikų, pionierių sueigų, man taip pat liko bjauraus priverstinio kolektyvizmo jausmas. Aš to kolektyvizmo kratausi visose gyvenimo srityse, ir noras bendrauti su kuo nors pagal veiklos ar idėjų pobūdį man atrodo neaktualus. Kita vertus, vienintelė bendruomenė, kuriai aš priklausau ramia širdim, yra leidyklos „Tyto alba“ aplinka. Tų žmonių negalima apibrėžti kaip kartos, jų amžius ir patirtis labai skirtingi (tarp jų – Jurga Ivanauskaitė, Marius Ivaškevičius, Gintaras Beresnevičius), bet globojami leidyklos mes dažnai susieinam, pasibūnam, pasikalbam, taip pat ir apie literatūrą.

       M. Kvietkauskas. O koks tavo požiūris į tai, ką tradiciškai laikome literatūrinio gyvenimo sfera – į literatūros leidinius, renginius, į tam tikrus rašytojų sambūvius, pagaliau į kritiką? Juk tai visada buvo sfera, kur jaunasis rašytojas bandydavo būti išgirstas, tapti jos dalyviu, pristatyti jai savo kūrybą. Tu kaip rašytoja debiutavai leidyklos padedama, atėjai pas skaitytojus lyg aplenkdama šį literatūrinės bendruomenės „filtrą“, bet ar tau jis atrodo nebesvarbus, netenkantis reikšmės?

       U. Barauskaitė. Norėčiau pakalbėti apie kūrybos pristatymą – šiais laikais jis dažnai nebebūna literatūrinis, o vyksta per populiariąją spaudą, laidas, bet kokią populiariąją žiniasklaidą. Tai labai retai būna susiję su literatūra. Tavęs klausia apie vaikus, batus, vyrus – ko tik nori. Jeigu tu iš to sugebėsi išspausti vienokį ar kitokį skandalą, tai tada tavo kūryba pasieks skaitytoją, ir tada jis pasirinks – patinka jam ar ne. Aš gal ir norėčiau ignoruoti tai, kad rašytojui labai svarbu, kiek jis prasiveržia į populiariąją spaudą. Tačiau štai pasirodo dvi naujos knygos – Zitos Čepaitės „Neapšviestas kelio ruožas“ ir Audronės Urbonaitės „Posūkyje neišlėk“, – ir kaip tik vadinamasis „piaras“, geri viešieji ryšiai, paverčia jas šiandieniniais bestseleriais. Anot knygynų darbuotojų, Z. Čepaitės knyga niekad nebūtų pastebėta, jeigu nebūtų pasirodę straipsnių apie jos asmeninį gyvenimą. Po to žmonės pradėjo eiti į knygynus ir ten klausti ne autorės pavardės, ne pavadinimo, o knygos, parašytos tos, kuri gyveno su „pederastu“. Ir knyga iš karto tapo bestseleriu, nors ji kalba visai apie ką kitą – apie moterų patirtis kalėjime. Bet staiga visiems tapo įdomu, kas yra autorė, kuri gyveno su „tuo“. Lygiai taip pat išgarsėjo ir A. Urbonaitė – ta, kuri „dulkinosi“ su savo tėvu (nes jos novelių romane yra toks epizodas). Štai šitaip daromi bestseleriai.

       L. S. Černiauskaitė. Mes juk ir šnekam, kad labai skiriasi mūsų atėjimas į literatūrą. Tu kalbi iš visiškai kito pasaulio. Gal būsiu pasmerkta, bet pasakysiu: mane savaip džiugina, kad atsiranda ir šita alternatyva. Vis tiek gerai, kad atsiranda skirtingų atėjimo į literatūrą būdų. Kodėl jie negalėtų egzistuoti? Bet iš karto kyla baimė: o ką tada daryti talentingiems žmonėms, kurie rašo dėl paties rašymo? Tačiau man atrodo, kad talentas yra gaivalas, ir jis vis tiek prasiverš. Talentai visada yra mažuma. Gal jie net kovot neturi. Gal aš labai idealistiškai nusiteikusi, bet man atrodo: kažkam reikia „piaro“, o kažkam apie jį visai nereikia galvoti. Jei talentas yra, tai jis visada ras būdų ir kelių pasirodyti. O tai, kad egzistuoja greito maisto literatūra, nuo mūsų valios jau nebepriklauso. Visais laikais buvo greito maisto vartotojų. Kol jų yra, tol bus ir gamintojų. Bet dėl to grėsmės rimtajai literatūrai aš neįžvelgiu.

       U. Barauskaitė. Čia ir yra skirtumas tarp jaunosios ir senosios kartos. Tiesa, tu nepriklausai „senajai“, bet gal sakyčiau – idealistinei kartai. Šiuolaikinis rašytojas, – talentas ar ne talentas (bet jeigu tiki savim, tai sakykim, kad talentas), – supranta, kad jis pats yra ir savęs pardavėjas. Atsiranda blaivus supratimas, kad rinka irgi yra, ir tada pasidaro reikšmingi ne vien tik tavo idealai, mintys ir genialumas. Yra ir rinka, ir pinigai.

       L. Katkus. Mano supratimu, populiarioji lietuvių literatūra turi visišką teisę gyvuoti, ir aš džiaugiuosi, kai sukuriama išmoningų lietuviškų kriminalinių ar meilės romanų. Populiariąją literatūrą taip pat sudaro geros arba blogos kokybės tekstai, ir jei nori parašyti įdomų trilerį, reikia turėti ir specifinės patirties, ir erudicijos, mokėti pasakoti, regzti siužetą – žodžiu, reikia ir talento, ir pastangų. O pas mus, man regis, dar pernelyg paplitęs įsitikinimas, kad jei rašai populiariąją literatūrą, tai gali rašyti ką nori ir kaip nori… Bet didžiausią nerimą man kelia beatodairiškas tekstų grūdimas skaitytojui. Kaip tik dėl to kyla priešiška reakcija į populiariosios kultūros sferą. Manipuliavimas skaitytoju, kai jis pratinamas prie antraeilių ar trečiaeilių kūrinių, kurie vadinami labai gerais, kultiniais, yra paprasčiausiai neetiškas.
       Tačiau pastaruoju metu iš pokalbių su pažįstamais, nuomonių spaudoje aš susidariau įspūdį, kad žmonėms jau per gerklę lenda tas kičinis menas su visa jo reklama. Daugelis jaunų žmonių iš naujo atsisuka į rimtą, sunkią literatūrą kaip į alternatyvą visam tam blizgančiam pasauliui. Tai, ko gero, niekada nebus masinis reiškinys, bet alternatyvos ieškančiųjų balsai, mano nuomone, girdimi vis garsiau.

       T. Staniulis. Jeigu rašytojas pristato savo kūrinį, jeigu jį išleidžia, vadinasi, jis nori kažką pasakyti auditorijai. Rašytojas deklaruoja savo vertybes, savo požiūrį, nori perteikti jį pasauliui, žmonėms. Populiarioji ar nepopuliarioji išraiškos ar pristatymo forma čia neturi didelės reikšmės. Tada skaitytojas žiūri: jeigu tai, kas sakoma, jam yra įdomu, patrauklu, jis renkasi knygą, o jeigu ta pozicija atrodo svetima, jis tiesiog neskaito. Pristatymo būdai tiktai padeda pasirinkti.

       M. Burokas. Mūsų literatūroje vyksta pagreitintas, hiperbolizuotas bandymas pasivyti Vakarų literatūrinę rinką, todėl ir susiduriam su tokiu agresyviu popliteratūros gausinimu ir propagavimu. Šiemet tai itin aiškiai jautėsi. Štai „Tyto alba“ skubiai išleido apie dešimt nežinia iš kur atsiradusių autorių knygų. Didžioji jų dalis dingsta greitai – jos pilamos kaip į kokį šulinį. Tos knygos trumpalaikės, jos dingsta nepastebėtos, kažkur nusenka. Bet aš manau, kad tas antplūdis jau turėtų nuslūgti, skirtingo lygio literatūra turėtų susisluoksniuoti, išsiskirstyti, leidybos procesas turėtų išsilyginti.

       M. Kvietkauskas. Tomai, tau pažįstama tradicinė lietuvių literatūros bendruomenė, tačiau vienas tavo romanas pardavinėjamas ir didžiuosiuose prekybos centruose. Esi parašęs trilerį „Uranas-235“, kuris gvildena aštrias žmonių vaizduotei temas – atominės elektrinės pavojus, terorizmą. Kaip apibrėžtum savo santykį su komercine knygų rinka, kaip pats sau jį įprasmini?

       T. Staniulis. Literatūra, mano manymu, yra savotiškas žaidimas. Šią mintį aš ir bandžiau perteikti savo romane „Uranas-235“. Pirmoji intencija buvo parašyti literatūrinį pokštą, holivudinio trilerio imitaciją, atsisakant tradicinės lyriškos ir kankiniškos lietuvių literatūros tradicijos. Norėjau tiesiog aprašyti smagią istoriją per daug nelįsdamas į „giliuosius vandenis“. Ar man pavyko? Ir taip, ir ne. Keista buvo, kad kai kurie kritikai pastarąjį romaną pavadino geresniu už mano pirmąjį solidesnį kūrinį „Herbą ir varles“, kurį aš pats įsivaizdavau visai kitame diskusijų kontekste. O kita vertus, po „Urano-235“ iš įvairiausių žmonių sulaukiau kaip niekad daug pasiūlymų parašyti bendrą romaną, neva „žinau istoriją, sėdam, Tomai, parašom, bus fantastiškas bestseleris…“ Padariau sau vieną išvadą: jei populiarioji literatūra pajėgi skatinti žmonių fantaziją, o pagaliau ir literatūrines ambicijas, vadinasi, ji nėra jau tokia bevertė, kaip kartais galime manyti.

       M. Kvietkauskas. Norėčiau grįžti prie mūsų minčių apie bendras generacines patirtis. Laurynas sakė, kad didelę reikšmę turi savotiškas tarybinių laikų pažinimas – iš dalies jį dar esame įgiję, bet mus, kaip suaugusius žmones, formavo jau kita, labiau vakarietiška tikrovė ir kultūra. Laura Sintija ir Ugnė minėjo iš tarybinių laikų paveldėtą alergiją kolektyvizmui, vis dar veikiantį genetinį paveldą. Kita vertus, mes jau laisvai dalyvaujame Vakarų literatūros erdvėje, be to, turime rinktis savo laikysenas šiuolaikinės knygų rinkos, komercinės literatūros akivaizdoje. Taigi esame absoliučiai tarpinės patirties žmonės. Tad kyla esminis klausimas: kokia medžiaga, kokios patirtys mums vis dėlto yra pagrindiniai kūrybos šaltiniai? Kokia gyvenimo aplinka, erdvė, laikas mums suteikia pagrindines inspiracijas? Ar santykis su šiuolaikinio gyvenimo kontekstu, su jo realijomis yra kūrybiškai intensyvus, ar vis dėlto ieškodami impulsų vaizduotei dažniau grįžtame į ankstesnį laiką, į praeities erdvę, kuri galbūt teikia mūsų kūrybai stipresnių stimulų? Į kurią pusę šiame „tarp“ labiau gravituoja mūsų kūrybinis mąstymas? Aš pats, tiesą sakant, jaučiu, kad mano vaizduotė dažniau veikia „atgaline kryptimi“, dažniau grįžtu į tą laiką, kuris sutapo su istorijos lūžiais, – sąmonė juda maždaug į 1990-uosius, į jų erdvę.

       L. S. Černiauskaitė. Man asmeniškai irgi būna panašiai. Tie lūžio metai daugeliui iš mūsų sutapo su paauglyste, kai gyvenimas godžiai siurbiamas, formuojasi būsimos kūrybos pamatai. Nedrįstu rašyti apie šiuolaikinį žmogų ir jo problemas – medžiaga dar per daug žalia, ore tvyro permainos, gyvenimas nenusistovėjęs. Labiau norisi grįžti į praeities rezervuarą, kuriame jau suvestos sąskaitos su patirtimi, su savo brandos etapais.

       L. Katkus. Gal rašydama tu kaip tik ir suvedi tas praeities sąskaitas?

       L. S. Černiauskaitė. Gali būti. Bet kuriuo atveju tai vyksta ne visai sąmoningai. O ta šiuolaikinė aplinka, šiuolaikinis žmogus... Mes juk ir esam šiuolaikiniai žmonės. Bet kaip rašytoja stengiuosi neturėti jokių pretenzijų šiuolaikinei visuomenei, joje vykstantiems procesams, žiniasklaidai. Tai, kas vyksta šiuo metu, yra tiesiog stebima, siurbiama ir apmąstoma.

       T. Staniulis. Bet kur link visa tai veda? Jei vyksta stebėjimas, analizė, tai ji turėtų vesti kokia nors kryptimi. Galvoju, kad visas tas stebėjimas ilgainiui turi atvesti prie tam tikro ideologinio pasirinkimo, kuris galų gale išsilies tam tikra socialine kritika, kritišku požiūriu, ir tada pasirodys, kaip į tą požiūrį reaguos skaitytojai.

       L. S. Černiauskaitė. Taip, esu tikra, kad ateityje rezultatai bus. Bet pati kol kas „maitinuosi“ ir laukiu.

       M. Burokas. Mano vaizduotėj susipina trys skirtingi impulsai. Pirmiausia – idealizuotas vaikystės klodas, grįžimas į jį. Paskui – neutralesnė kultūrinė patirtis. Ir šiuolaikinio gyvenimo, sparčių pokyčių, to „laukinio kapitalizmo“ (maždaug 1995-ųjų) realijos. Kiek gebėjau, tuos tris klodus – dabartį, kultūros sluoksnį ir vaikystės retrospektyvą, – bandžiau sujungti savo antram eilėraščių rinkiny.

       M. Kvietkauskas. Vis dėlto apibūdini savuosius dabarties patyrimus kaip šokiruojančius, negatyvius?

       M. Burokas. Iš dalies, bet daugiau tai bandymas suprasti, šiek tiek ironiškai pažvelgti iš šalies. Man atrodo, dabarties atžvilgiu labai reikalinga ironiška distancija. Tačiau nieko labai neigiamo dabarties patirtyje nematau. Tai yra tam tikra medžiaga, kuri bus panaudota ir jau dabar yra naudojama rašymui.

       L. Katkus. Jau esu kažkada sakęs, kad man patys intensyviausi ir kartu patys beviltiškiausi metai buvo maždaug nuo 1992-ųjų iki 1996-ųjų. Atrodė, kad visas gyvenimas sustingo neaiškioj, beorėj erdvėj. Tarsi esam laisvi, nepriklausomi, santvarka – kapitalizmas. Taigi turėtų viskas būti gerai, o iš tikrųjų niekas nesikeičia, tiktai griūna – visos senosios struktūros, visi ryšiai. Norėčiau pritarti Lauros Sintijos minčiai apie genuose atsineštą vienatvę. Prieš porą metų vienas danų žurnalistas manęs paklausė: kokie tarybinio laikotarpio patyrimai tau įsirėžė stipriausiai? Aš visiškai spontaniškai pasakiau: baimė ir vienatvė. Manau, kad šie dalykai yra įstrigę daugeliui. O tų gerų dalykų, kurie tarybiniais laikais egzistavo tarp rašytojų – sąmoningas vienas kito palaikymas, priešinimasis, solidarumas, – neliko. Kartu esu įsitikinęs, kad rašytojui pavojinga pasmerkti bet kokį laiką. Ta epocha, kurią mes vadinam šiuolaikine, yra labai nauja, daug dalykų dar yra apytikriai, egzistuoja tarsi rūke. Daugelis kūrinių, kurie bando pasakyti tiesą apie dabartinį laiką, yra gana silpni kaip tik dėl to, kad šiam laikui taria labai stiprius pasmerkimo arba atvirkščiai – pritarimo žodžius. O iš tikrųjų visa literatūra veikia pagal principą, kad tik tai, kas perkošta laiko, patirties, jau gali būti panaudojama kūrybai. Dabar daug kas vyksta tik fizinėje tikrovėje, o žodžių tam dar nesurasta.

       G. Bleizgys. Mano požiūris yra visiškai kitoks, man laikas taip „nesiskaičiuoja“. Mano pasaulėžiūra tokia, kad pasaulyje niekas nesikeičia. Apie jokias naujoves negaliu kalbėti: tas pats buvo Romos laikais, Napoleono laikais, tas pats yra ir dabar, ir bus po tūkstančio metų. Jeigu mėginčiau kalbėti apie kartą, kuriai priklausau, tai sakyčiau, kad esu toj kartoj, kuri panašiai kaip aš jautė mirtį, meilę, gamtą. Pavyzdžiui, Ernestas Hemingway'us, nors jis gyveno visai kitais laikais. Arba – iš jaunesnių už mane – Giedrė Kazlauskaitė, kuri man yra artima, įdomi. Aišku, galiu pradėti analizuoti, kodėl toks yra mano požiūris ir dėl ko patenku į tam tikrą vakuumą. Tame pasaulyje, kurį jūs aptariate kaip besikeičiantį, aš gyvenu labai intensyviai ir juo naudojuosi. Dauguma tų, kurie mums daro įtaką – per politiką, verslą, žiniasklaidą, reklamą, – mano, kaip verslininko, klientai. Aš dalyvauju formuojant šį pasaulį. Tačiau esu nuo jo radikaliai atskyręs savo kūrybą, todėl ir atsiranda mano senamadiškumas, tradicinis požiūris į poeziją, – aš esu ją idealizavęs. Žinau būdus, kaip šiame dabarties pasaulyje gyventi ir kaip jį formuoti. Manau, kad tie būdai nesikeičia nuo žmogaus atsiradimo laikų. Bet kūryba turi likti atskirai. Nenoriu dalyvauti tokiame jos reklaminiame pardavinėjime, kai svarbiausias klausimas autoriui – apie jo batus. Žinau, kokie yra kanalai, kuriais pasinaudojus būtų galima išparduoti daug savo poezijos rinkinio egzempliorių. Bet nenoriu jais naudotis. Todėl mano knygos neima knygynai, ji yra „neaktuali“.

       L. S. Černiauskaitė. Kai Mindaugas klausė Tomo apie prekybos centruose pardavinėjamą jo romaną, aš pabandžiau įsivaizduoti ten atsidūrusią savo knygą. Stengiuosi save paruošti tam, kad manęs tai negąsdintų. Bandau susitaikyti su ta mintim, kad gali tekti žiniasklaidai šnekėti ir apie batus, ir apie vyrus. Bet jeigu tu esi tikras dėl savo knygos kokybės, jeigu tu žinai, kad nemelavai sau ir parašei tai, ką norėjai, taigi tada nesunku šnekėti ir apie batus. Tai savotiška duoklė šiuolaikinėms taisyklėms.

       T. Staniulis. Klausimas tada yra toks: iki kokio lygio tu galėsi nusileisti? Jeigu jau pripažįsti, kad reikia dalyvauti rinkoje, žaisti pagal jos taisykles, nes esi rašytojas, kuris turi parduoti savo kūrinį, – tai kur yra prisitaikymo ribos?

       L. S. Černiauskaitė. Žinau, iki kokio lygio aš negalėčiau nusileisti. Iki tokio, kad pradėčiau rašyti knygą tam, kad ją išpirktų. Tai yra riba, kurios negalima pasiekti. Bet jeigu rašau iš savęs, o paskui man reikia rasti būdą, kaip su ta knyga išgyventi, ir jei man siūlo komercines priemones, – tai nėra šlykštu. Tačiau jei procesas yra atvirkščias, – aš imu rašyti, kad mane išpirktų, – jau blogai.

       M. Kvietkauskas. Man kyla mintis, kad panašiai vidines savo prisitaikymo ribas nustatinėdavo lietuvių rašytojai arba kritikai tarybiniais laikais. Jeigu būtinąsias ideologines frazes rašau jomis netikėdamas, tai mano kompromisas pateisinamas, išlieku tikrosios kūrybos pusėje. Bet jeigu pradedu tikėti tuo, ką rašau, tai jau esu žlugęs. Ką šita analogija galėtų liudyti apie mūsų padėtį? Ar ne tai, kad mes ir dabar susiduriame su totaline jėga, kuri verčia mūsų kūrybinę sąmonę ir veiksmus dvejintis ieškant išorinių kompromisų? Ar mūsų kartos labai aiškiai juntami „šiuolaikiški“, pragmatiški rinkos reikalavimai savo poveikiu kūrybinei sąmonei iš esmės skiriasi nuo „progresyviausios“ tarybinės ideologijos prievolių? Ar kompromiso ir vėl nelydės baimė, Lauryno minėta kaip anų laikų prisiminimas? Aišku, tai tik hipotezės, ir reikia tikėtis, kad šių patirčių mastai jau gerokai skirsis.

       L. S. Černiauskaitė. Aš netikiu, kad mūsų visuomenės vertybės pasikeitė iš esmės. Pasikeitė tik sąlygos.

       U. Barauskaitė. Labai teisinga Lauros Sintijos mintis: kol tu rašai knygą, remdamasis savo nuostatom, tol gali daryti visus kompromisus, kad ta knyga pasiektų skaitytoją, prasibrautų į rinką.

       G. Bleizgys. O kas yra tas tavo skaitytojas? Sakai, parašiau knygą, kokią norėjau, bet reikia nusileisti rinkai tam, kad pasiektum savo skaitytoją. Jeigu tu manai, kad reikia tiek nusileisti, tai gal nusileisi ne iki savo skaitytojo?

       U. Barauskaitė. Bet koks skaitytojas, atsivertęs knygą, anksčiau ar vėliau atsirinks, reikia jos ar nereikia. Jeigu netyčia atsivertęs knygą jis kažką atras, tada taps tavo skaitytoju. Kartais knyga gali ilgokai paklaidžioti, kol randa savo skaitytoją.

       T. Staniulis. Manau, kad jei prisiauginčiau sau prie nugaros krūtis, tai susirasčiau labai daug savo knygos skaitytojų.

       U. Barauskaitė. Čia lygiai tas pats: ir rašydamas knygą turi sekti savimi, ir kurdamas sau „piarą“. Jei pradėsi pasakoti žiniasklaidai, su kokiom įžymybėm miegojai, tai tokia ir tavo moralė. Klausimas, kiek tu sau gali leisti nuolaidžiauti, kalbėti apie tuos dalykus, kurių tavęs žiniasklaida klausia.

       T. Staniulis. Jeigu rinka priverčia mus daryti dalykus, kurių nenorime, tai patys esame dėl to kalti.

       L. Katkus. Man atrodo, kad populiarioji žiniasklaida ir rinka pernelyg apipinamos legendomis. Ten dirba lygiai tokie patys žmonės, kurie yra kur kas didesni savo įsivaizdavimų įkaitai negu rašytojai. Didžiausias pralaimėjimas būtų dar nekovojus pasakyti: ką jie man pasiūlys, tą ir darysiu. Galbūt tu gali jiems diktuoti sąlygas, nes tu esi autorius, ir jie į tave kreipiasi, o ne atvirkščiai.

       U. Barauskaitė. Visada yra autoriaus pasirinkimas. Gali pasakyti: aš diktuoju sąlygas, atsiprašau, interviu nebus. Bet tada tavęs žiniasklaidoje nėra, ir niekas apie tave neperskaitys.

       M. Kvietkauskas. Ugne, kiek tu pati tiesiogiai patyrei diktato, kokia turėtum būti, – iš leidyklos, iš žiniasklaidos?

       U. Barauskaitė. Iš leidyklos jokio diktato nepatyriau. Mūsų bendra pasaulėžiūra, mes su leidėjais vieni kitus palaikom. Spaudą labai gerai pažįstu, nes pati esu žurnalistė, esu dariusi daug interviu ir labai gerai žinau, kaip reikia iš žmogaus iškrapštyti tai, ką paskui galima paversti masalu skaitytojams. Kaip tik todėl mane kalbinančių žurnalistų visada prašau pateikti klausimus raštu. Tada galiu atsakyti labai apgalvodama, įpindama kuo daugiau humoro, ir padaryti tą tekstą įdomų, net jeigu ir nepateikiu kokių nors skandalingų detalių iš savo gyvenimo. O televizijos pokalbiai dažniausiai būna sumontuoti, ir labai „įdomiai“. Pašnekovų frazės suklijuojamos taip, kad jie sakytų tai, ko tau reikia.

       M. Kvietkauskas. Vadinasi, šiandienos jaunajam rašytojui svarbu pažinti žiniasklaidos principus, gebėti ją analizuoti, suvokti, kaip gali būti montuojamos tavo mintys, jomis manipuliuojama ir mokėti šiems mechanizmams atsispirti. Įgyti įgūdžių, kaip neleisti iš savęs padaryti prekės.

       U. Barauskaitė. Arba klouno.

       M. Kvietkauskas. Dabar norėčiau pasukti mūsų pokalbį kita kryptimi. Koks šiandien yra jūsų kūrybinis santykis su lietuvių kalba? Ar esate patenkinti savaisiais lietuvių kalbos ištekliais, kuriuos vartojate kurdami? Ar šiandieninė bendrinė kalba ir įvairūs dialektai (miesto, kaimo) suteikia jums pakankamą stilistinę laisvę ir įvairovę? Ką manote apie šiandienines literatūros redagavimo praktikas?

       U. Barauskaitė. Paprastai turiu paleisti visą redaktorių darbą vėjais, nes su jų taisymais nesutinku, – nebent su penkiais iš šimto. Nors galiausiai jie nusileidžia. Mano pirmojoje knygoje yra daug žodžių, kuriuos vartojame kasdieninėje kalboje, nors jie netaisyklingi ir neteiktini. Bet tokio stiliaus reikalavo mano knygos tema, ir ši leksika redaktorių buvo palikta, nors su saiku. Antroje knygoje jau sąmoningai stengiausi vengti netaisyklingos kalbos ir netgi specialiai ieškoti senesnių lietuviškų žodžių, kurie dabar yra pamiršti, bet kuriuos dar prisimenu iš vaikystės. Tačiau kai gavau suredaguotą savo antros knygos variantą, išsigandau: vietoj visų mano surastų retesnių žodžių buvo šablonai, tarsi įstatyti kompiuterio. Aišku, visus atmečiau; kadangi buvau nėščia – tai su ašarom. Taigi redaktorius reikia labai kontroliuoti. Man atrodo, kad lietuvių kalba yra aukštasis literatūros pilotažas, nes ji labai turtinga, norint galima lietuvišką prozos tekstą taip parašyti, kad netgi be siužeto ir idėjos jis bus pats savaime gražus, skambus. Man yra svarbus pats kalbėjimas, žodžiai, ritmika, sakinio konstrukcija ir grafika.

       M. Burokas. Literatūros tekstas visada turi būti gyvas. Pastaruoju metu išėjo keletas romanų, kurių kalba tokia sustyguota ir bendrinė, kad juos tiesiog nuobodu skaityti. Tekstas turi turėti ir šnekamosios kalbos intarpų, dialektizmų. Man lietuvių kalba atrodo kažkokia inertiška. Rašant reikia jai priešintis. Juk rašytojas pats ir kuria, ir laužo kai kurias kalbos ribas. Jis turėtų plėsti kalbos reikšmių, funkcijų lauką, jos žodyną. Beje, pats rašytojas taip pat gali kurti ir slengą, pasiūlyti madingus jo žodžius. Tai galima ir reikia daryti.

       L. Katkus. Kadangi rašau poeziją, tai slengo žodžiai man nėra svarbūs, nors ir nesu už jų šalinimą iš literatūros tekstų. Man labiau rūpi pati kalbos dvasia. Lietuvių kalba turi savitą faktūrą, ritmą ir tembrą, kuris labai skiriasi nuo kitų kalbų. Atrodo, Tomas Venclova lietuvių kalbą palygino su lauko špatu. Jos faktūra grubi, bet ryški. Kai tai pajauti, rašant poeziją pradingsta kitų kalbų ritmai ir įvaizdžiai, kurie iš pradžių maišosi. Man poezijos rašymas yra savotiškas meilės nuotykis su lietuvių kalba. Aišku, ji turi ir kai kurių trūkumų. Pavyzdžiui, Ugnės minėtas lietuvių kalbos savaiminis skambumas, polinkis į efektingas barokines voliutas, kurios neretai pridengia turinio tuštumą, man atrodo gana pavojingas jos bruožas. Bet būdamas įsimylėjęs trūkumus nors ir pastebi, bet jų nepaisai…

       T. Staniulis. Mano įsivaizdavimu, žodžiai yra tarsi plytos, kurias rašytojas dėlioja, kad pastatytų savo kūrinį. Rašytojas yra lyg tinkas, rašydamas jis kuria naują gyvą kalbą. Kiek mes kursime lietuvių kalbą, tiek ji ir gyvuos. Todėl aš kritiškai vertinu nuomones, kad lietuvių kalba miršta ir gali išnykti dėl anglų kalbos įtakos. Gyvoji kalba išliks tol, kol rašytojai ją kurs.

       G. Bleizgys. Gal tokiu būdu išliks tik literatūrinė kalba. Aš susiduriu su didelėm kalbos problemomis – bet neliteratūrinės. Mūsų šnekamoji, buitinė, netgi bendrinė kalba yra valstiečių mentaliteto išraiška. O mokslinės ar, pavyzdžiui, verslo kalbos mes vis dar neturim. Dabar mokausi ekonomikos – 60 proc. šiame moksle vartojamų terminų yra angliški skoliniai. Nors pats esu baigęs lituanistiką, jaučiuosi per silpnas vienas imti juos ir lietuvinti. Reiktų kurti visą sistemą, visą tradiciją. Nėra mokslinės lietuvių kalbos tradicijos, net humanitariniuose moksluose vartojame daugybę skolinių, vertalų, sakyčiau, bjaurasties. Nemokame „skaidriai“ kalbėti. O apie ką nemokame kalbėti, apie tai nemokame ir mąstyti. Negali suprasti to, ko nemoki įvardyti. Manau, kad geras rašytojas, kurdamas savo kalbos manierą, būdą, stilių, drasko laiką: mėgina „įsidraskyti“, įsimušti, įsiveržti į dabartį. Jeigu to nedaro, tai visada ir rašo tik apie praeitį, apie ją kalba idealizuotai, sako, kad praeitis – svarbiausia. Jis paprasčiausiai neturi žodžių (nagų) dabarčiai sučiupti, dabartis jam svetima, nepasiekiama, nesuvokiama. Rašytojas virsta literatūriniu impotentu. Manau, jog tokios impotencijos dabar daug ir kultūroje, ir politikoje, ir daugelyje kitų lietuvių gyvenimo sferų.

       M. Burokas. Esu šiek tiek bandęs rašyti naudodamasis savo tarme, jos gramatinėm formom, sintakse. Netgi šnekėdamas dar kartais pavartoju aukštaičių tarmės žodžių. Mano tarmės jausmas vis dar gyvas, perimtas iš senelių, o ne specialiai gaivintas. Aišku, dabar tarmė gali greitai pasimiršti, nunykti, miestas ją greitai išskalauja.

       M. Kvietkauskas. Bet turbūt tarmė tavo kūryboje – tik tam tikras inkliuzas, o nebe kalbos jausmo pagrindas, iš kurio išauga visas santykis su pasauliu?

       M. Burokas. Taip. Tarmės vartosena tampa egzotiška.

       L. Katkus. Man atrodo, kad mus labiausiai veikiantys dialektai – nebe tos senosios, istorinės tarmės, o skirtingų rašytojų kalbos variantai. Pavyzdžiui, poezijoje galėtume kalbėti kad ir apie Marcelijaus Martinaičio, Tomo Venclovos ar Kornelijaus Platelio dialektus. Manau, kad mes kaip rašytojai ir skaitytojai jau esame labiau veikiami literatūrinių stilistikos ir leksikos išteklių negu liaudiškų šaltinių.

       L. S. Černiauskaitė. Esu labai nepatenkinta savo žodynu. Aš – miesto vaikas, ir mano literatūrinės kalbos jausmas susiformavo iš knygų. Kad pajusčiau kalbos tėkmę, profesorė Viktorija Daujotytė pasiūlė paskaityti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Ad astra“. Sąžiningai susiradau tą knygą, ir šią vasarą įveikiau pirmą dalį. Bet vis tiek tai – knyginė patirtis. Dialektai manęs nepasiekia ir nedaro įtakos, literatūriniame tekste juos, pasak Mindaugo, galėčiau vartoti tik kaip egzotiškus inkliuzus.

       L. Katkus. Neseniai per dramos vertimo seminarą buvo taikliai pasakyta, kad silpniausias lietuvių literatūroje yra dialogas – tai, kas labiausiai susiję su gyvąja kalba. Kol yra aprašomosios dalys, viskas gerai, bet dialogams pritrūksta druskos. Turbūt visi esam pajutę nepasitenkinimą dėl plastikinės kalbos, šiuolaikinių literatūros kūrinių netikro žodžių kvapo. Man atrodo, yra vienintelis receptas – tai klausytis gyvos kalbos, kuria dabar žmonės kalba. Iš to ritmo, iš gelminių struktūrų, o ne iš paviršinio skambesio ar rusiškų, angliškų slengo žodžių vartojimo gali išaugti kažkoks naujas kalbos jausmas, kuris įeis į literatūrą. Aišku, problema ta, kad mūsų kalbos pojūtis – ilgų istorinių procesų padarinys. O lietuvių kalba sugėrusi per mažai viešojo gyvenimo patirties. Vokiečių arba rusų kalboje kai kurie socialinio sluoksnio žodynai, – pavyzdžiui, kariuomenės, laivyno, biurokratijos, – tai ištisos visatos. Tarkim, Josifas Brodskis gali nuolatos žaisti su rusiškais biurokratizmais. Lietuviškame tekste būtų sunku tai padaryti.

       M. Kvietkauskas. Galbūt reikia tikėtis, kad nauji lietuvių kalbos registrai kaip tik dabar ir formuojasi. Reikia išgirsti tai, kas gyvojoje kalboje vyksta, kaip tu ir sakei.

       L. Katkus. Manau, kad rašytojų pareiga ir yra klausytis tų naujų atsirandančių registrų ir juos kažkaip išryškinti. Kad jų randasi – akivaizdu.

       M. Kvietkauskas. Baigiamasis klausimas – koks jūsų santykis su lietuvių literatūros tradicija? Kas iš jos atrodytų aktualu, kokie tekstai veikia jūsų vaizduotę? Jei palygintumėte: koks jums kuriant yra lietuvių literatūros, ir koks – užsienio autorių, kitakalbių tradicijų poveikis?

       L. S. Černiauskaitė. Mano pirmieji pasimatymai su lietuvių literatūra buvo gana vėlyvi. Aš užaugau su W. Faulkneriu, Ch. Cortįzaru, P. Handke. Lietuvių literatūra man pradėjo atsiverti tik įstojus studijuoti Vilniaus universitete. Turiu itin mėgstamų lietuvių rašytojų. Pavyzdžiui, Bitę Vilimaitę, Vandą Juknaitę, Liūnę Sutemą. Juditos Vaičiūnaitės poeziją galiu skaityti visą – man ji visa graži, nors tolima, lyg iš svetimo pasaulio. Mokykloje buvau didelė maištininkė, todėl reakcija į lietuvių literatūros pamokas buvo panaši kaip ir į priverstines „Žaibo“ rikiuotes, – ne, aš neskaitysiu tos Žemaitės, Jono Biliūno, jie yra atgyvenę. Jų tekstams turėjau suaugti, subręsti.

       M. Burokas. Kad ir keista, mano santykį su lietuvių literatūros tradicija kaip tik ir apgadino stojimas į lietuvių filologiją. Studijuodamas geriau susipažįsti, bet tai ir atitolina. Kai lietuvių literatūra tampa vos ne tavo profesija, atsiranda tam tikra distancija. Kita vertus, autoriai, kuriuos mane studijuojant tiesiog privertė pamėgti, liko kaip organiška sąmonės dalis. Iki šiol gana dažnai skaitau Joną Aistį. Kita vertus, studijos supažindino su lietuvių literatūros užkaboriais, kurie gal nėra labai žinomi ar mėgstami, bet neišeksploatuoti. Taip atradau Praną Morkūną.

       L. S. Černiauskaitė. Tų užkaborių lietuvių literatūroje tikrai yra, ir atradęs juos maloniai nustembi. Palyginus neseniai atradau Pulgio Andriušio „Anoj pusėj ežero“. Gal per vėlu šnekėti apie tuos rašytojus kaip autoritetus, bet su jų kūryba gali užsimegzti gyvas santykis – yra su kuo. Esti šešėlinių autorių, su kuriais pažintis nėra prievolė ar skaitymas vien dėl apsiskaitymo. Tarkim, Dalios Urnevičiūtės apysaka „Leona“, – mažai kas atsimena šią autorę. Man jos negausi proza paliko labai gyvos ir aktualios literatūros įspūdį. Jeigu dabar ją kas nors iš naujo išleistų, ji tikrai susirastų skaitytojų.

       T. Staniulis. Aš žinau, kad esu tiesiogiai lietuvių literatūros išugdytas, jos išnešiotas ir išsuptas, bet dabartyje neturiu visiškai jokio santykio, negalėčiau išskirti kokių nors tekstų. Šiuo metu, kadangi vis dar tebebandau atrasti atsakymus į kai kuriuos klausimus, gilinuosi į filosofinius tekstus. Mano santykis su tikrąja grožine literatūra apskritai yra sutrūkinėjęs. Dabar norisi kurti kažką savo, savitą stilių, ir atsiriboti nuo bet kokios įtakos, net ir pasąmonės lygmeniu, kad nejučiom neimtum kartoti formuluočių, palyginimų, metaforų nesiskolintum. Turbūt šita būsena laikina, ir man po kelerių metų vėl sugrįš noras prisiliesti prie kitų lietuvių literatūros tekstų gaivalo.

       U. Barauskaitė. Kiekvieną kartą, kai užduodamas toks klausimas, aš jaučiuosi labai nejaukiai, nes visada pamirštu viską, ką perskaičiau. Mokykloje skaičiau daug – ir lietuvių, ir užsienio autorių, nors tais laikais labai iš ko rinktis nebuvo. Be abejo, visa tai kažkur susigėrė. Bet kad dažnai prisiminčiau kokį nors autorių, jausčiau jo nuolatinę įtaką, – taip nėra. Yra dalykų, palikusių man įspūdį. Tarkim, visada galėčiau paminėti Jono Biliūno „Kliudžiau“. Penkiolikos metų perskaičiau Jurgos Ivanauskaitės pirmąsias knygas ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Tos knygos gal penkiasdešimt kartų perskaitytos ir aš jas, be abejo, gerai prisimenu. Įsigėrė ir Fiodoras Dostojevskis, nors vėliau jį atmečiau. O dabartinę literatūrą skaitau kaip kolegų darbus, ir dar sunku pasakyti, ar jie daro man kokią nors įtaką.

       L. Katkus. Kadangi aš ir verčiu, ir tyrinėju literatūros istoriją, tai tekstų, ypač užsienio rašytojų, per save perleidžiu nemažai. Todėl man sunku pasakyti, kuri – lietuviška ar kitakalbė – poezijos tradicija daro didesnį poveikį. Kai pasisavinu svetimą motyvą ar juo sužaidžiu, geriau pastebiu nelietuvišką šaltinį – turbūt todėl, kad motyvas dar naujas, neprigijęs. Tarkim, paskutiniu metu kelis kartus taip elgiausi su amerikiečių poetu Johnu Ashbery. Tačiau įtariu, jog, pažvelgus atidžiau, paaiškėtų, kad bendro kalbėjimo tono, eilėraščio idealo požiūriu lietuvių autoriai mano poezijai vis dėlto svarbesni.

       L. S. Černiauskaitė. Mano santykis su klasika tebesiformuoja. Ateina momentas, kai pradedi save suvokti kaip literatūros pratęsėją. Gal nuskambės pompastiškai, bet esu dalyvė ir turiu susipažinti su savo pirmtakais. Tam tiesiog ateina laikas.


Parengė MINDAUGAS KVIETKAUSKAS