M. Valančiaus tėviškėje Nasrėnuose, Kretingos rajone (1984. II. 24).
Iš kairės: Vytautas Rimkevičius, Petras Dirgėla, Ramūnas Klimas.
Arnoldo BARYSO nuotr.
Vėl sausis, vėl kiti metai to protu neaprėpiamo laiko, kuriame mes susitinkame ir išsiskiriame.
Haldoras Laksnesas romane „Nepriklausomi žmonės“ rašė: „Psalmės niekuomet neatrodo tokios ilgos, kaip vaikystės dienomis. <…> Į senatvę, atvirkščiai, laikas, praleistas giedant psalmes, skrieja pernelyg greitai“.
Smilgtelėjo į širdį, kad mes per daug lengvai atsisveikiname. Arba nė nepajuntame (nesuprantame sielos pranešimų), kad jau metas atsisveikinti.
Naktį atsibudau lyg žaibo trenktas.
Važiuok, nebūk čia.
Įsakymas. Kieno? Protas buvo šviesus, aštrus kaip Ričardo Gavelio skustuvo ašmenys, skubino keltis ir neteikė jokių paaiškinimų, kodėl, kur turėčiau važiuoti. Praėjus dvylikai valandų Endriejave mirė mano brolis Povilas… Man nė į galvą netoptelėjo, kad vykdydamas sielos įsakymą turėjau važiuoti į Endriejavą.
1991 m. sausio 20-oji buvo sekmadienis. Rytą mirė rašytojas Vytautas Rimkevičius, po pietų poetas Henrikas Čigriejus per Lietuvos radiją skaitė eilėraščius. Sklaidydamas žmonių nerimą, sukeltą Sausio 13-osios įvykių ir kurstomą nežinios, kokių dar nelaimių atneš Maskvos laikas, citavo Simoną Daukantą: „Vaikeliai brangieji, mokykitės ir nė juokais nemeluokit, nes paskui ir kai rimtai šnekėsit, niekas nebetikės“.
2002 m. gruodžio 22-oji taip pat buvo sekmadienis. Rytą Vilniuje mirė rašytojas Ramūnas Klimas. Po pietų Endriejavo kapinėse į duobę leidome mano tėvo karstą. „Velionis Stasys Benediktas buvo ir vyskupo Motiejaus Valančiaus moralinis vietininkas mūsų parapijoje.“ Kalbėtojai prie kapo sako tik gerus žodžius, dažnai tokius gerus, kad velionis turėtų karste apsiversti, ir aš tada prisiminiau tik tai, kad vyskupas M. Valančius aplankė Endriejavo bažnyčią bene prieš pusantro šimto metų.
Dabar, kai mąstau apie plunksnos brolių V. Rimkevičiaus ir R. Klimo (ir daugelio kitų) netektis, manęs neapleidžia mintis, jog kone visų rašytojų kūryba ir gyvenimai yra daug kuo susiję.
Devyniolikto amžiaus vidury M. Valančiaus užmojis leisti maldaknyges, blaivybę propaguojančias knygeles nustūmė į gilų užkaborį fundamentalius S. Daukanto planus leisti istorijos šaltinius.
M. Valančius norėjo žmonelius išblaivyti, išmokyti skaityti bei rašyti. S. Daukantas žvelgė toliau ir siekė ugdyti nacionalinę savimonę. M. Valančius mokė, kaip prisitaikyti prie gyvenimo dabar, šiandien, kad tauta išgyventų iki rytojaus. S. Daukantas troško, kad tauta taptų sąmoninga ir įgytų galių fundamentaliai įsitvirtinti pasaulyje. Be abejonės, reikėjo žmogui ir išsiblaivyti, skaityti išmokti, ir praeitį pažįstant ateitį kurti. Reikėjo M. Valančiaus ir S. Daukanto užmojų jungties. Ir šiandien tebereikia V. Rimkevičiaus, R. Klimo, gausybės kitų pasaulių jungties, ir šiandien tebereikia rašytojų, kurie humanizuoja kasdienius triukšmus visuomenės mąstyme, ir rašytojų, kurie lyg kūrybos alpinistai kopia į aukštus kalnus, jungties. Jeigu nebūtų literatų – kasdienybės harmonizuotojų, žmonių sąmonėse siautėtų tik turgaus kultūra, kuriai „alpinistų“ kūryba būtų tik patyčių objektas. Ir atvirkščiai – jeigu nebūtų „alpinistų“, liktų neatskleista tautos egzistencinė padėtis, niekas nesirūpintų kultūra, kuri stiprintų asmens, tautos, valstybės savitumo „raumenis“.
Praėjusių metų lapkričio 29 d. Rašytojų klube surengtas R. Klimo (1945. VII. 22–2002. XII. 22), gruodžio 8 d. – V. Rimkevičiaus (1930. XII. 26–1991. I. 20) jubiliejinis kūrybos vakaras. Pristatytos naujos šių rašytojų knygos: V. Rimkevičiaus apysakos „Nežinomieji. Gimė rudas kūdikėlis“, R. Klimo romanas „Maskvos laikas“ (parengė Vytautas Martinkus). Knygas įvertins skaitytojai bei kritikai, tad aš toliau kalbu apie ką kalbėjęs.
Knygoje „Maskvos laikas“ įdėtame straipsnyje „Nebaigta knyga, arba Paniekos nužudytieji“ V. Martinkus „lietuvių rašytojų sąsajas“ išplukdė į tarptautinius vandenis: „F. Dostojevskio romanai buvo rašomi ir leidžiami lietuviškos spaudos draudimo metais, o R. Klimas savąjį romaną pradėjo jau po 1990 metų, po istorinės lietuvių rašytojų pergalės prieš cenzūrą, tačiau juos sieja fantastiškasis personažas – Didysis Inkvizitorius“.
Rašytojai, kad ir kada, kad ir kur būtų rašę ar rašo, stengiasi suvokti ir gyvenamąjį, ir neaprėpiamąjį laiką. Natūralu, jog ir jų suvokimai yra tarsi vieni kitų atspindžiai, sudarantys pasaulinės literatūros mozaiką, mirguliuojančią kaip jūra.
Anot istoriko Alfredo Bumblausko, šuo Lietuvoj yra nuo ledynmečio, o katino – ilgai nebuvo; katinas reikalauja šiokio tokio žmogaus civilizuotumo.
Šiuolaikinio civilizuotumo pasaulyje veikiausiai neberastum šalies, kurioje dar negalėtų gyventi katinas. Ko gero, nebėra ir literatūros, kurios atspindžių neįžvelgtum kitose literatūrose.
