Lionginas Šepetys. NEPRARASTOJI KARTA. SILUETAI IR SPALVOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 382 p.


       „Visos okupacijos panašios. Jos gerus žmones padaro geresnius, blogus – dar blogesnius“, – teigia Lionginas Šepetys savo atsiminimų knygoje „Neprarastoji karta. Siluetai ir spalvos“. Deja, šis teiginys supaprastintas, ir manyčiau, kad galima pritarti tik antrai jo daliai. Gyvenimo sankloda sovietinėje okupacijoje buvo itin sudėtinga, nes okupacija užsitęsė labai ilgai, ir daug dalykų, kurie stalinizmo laikotarpiu buvo aiškiai juodi arba balti, vėliau gerokai susidrumstė. Taip pat ir kultūroje – tai, daugiausia netiesiogiai, liudija ir ši knyga.
       L. Šepetys ne vieną vėlesniojo sovietinio laikotarpio dešimtmetį buvo bene svarbiausias kultūros prižiūrėtojas Lietuvoje. Su tokiu apibūdinimu ir su girdėtais ne vieno menininko nepalankiais pasakojimais apie šio veikėjo vadovavimą kultūrai būtų galima lyg ir baigti šią bylą ir netgi neskaityti šios knygos.
       Vis dėlto yra vienas didelis „bet“, kurį prisimename net neatsivertę nė vieno šių atsiminimų puslapio. Lemiamu Atgimimo laikotarpiu Lietuvos laisvėjimo reikalui ir Sąjūdžiui L. Šepetys (beje, kaip ir dar vienas buvęs aršus sovietinis propagandistas – Albertas Laurinčiukas) buvo palankesnis negu vyraujanti to meto LKP srovė (brazauskinė). Galbūt tai tam tikra atgailos forma, ir tai būtų galima laikyti labai garbingu elgesiu – štai ir pats autorius primena 1988 m. spalio mėnesį prabilęs apie atgailą: „Netrukus įsitikinau, koks tai sunkus žodis, juolab viešai pirmą kartą ištartas. Atgaila gal vadintina savikritika, gal katarsis – tai vis moralinės, ne teisinės kategorijos. „Valdančioji“ ir vis dar valdantieji prie tokių žodžių nebuvome pratę“ (p. 308). Kitoje vietoje jis kalba apie „įsipareigojimą atpirkti režimo, kuriame nebuvau eilinis, kaltes“ (p. 350).
       Paskutiniame knygos skyriuje (iš esmės visas pasakojimas baigiasi Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimu 1990 m. – L. Šepetys buvo vienas iš signatarų) autorius įtikinamai parodo, kaip daug vadovaujančių kompartijos kadrų žiūrėjo neigiamai ar bent skeptiškai į laisvės perspektyvą, kaip daug jų visiškai oportunistiškai plaukė pasroviui. Kaip ir apie daugelį kitų dalykų, autorius apie tai kalba labai diskretiškai, vengdamas kategoriško smerkimo – mini kai kurių Atgimimo laikotarpiu nuo jo nusigręžusių režimo veikėjų „betonines pažiūras, kurios, pasikeitus politinėms aplinkybėms, taps lanksčios. Labai lanksčios“.
       Tačiau, L. Šepečio požiūriu, lanksčios tapo ne tik režimo veikėjų, bet ir kai kurių kultūros žmonių pažiūros, pavyzdžiui, tų, kurie anais laikais daug pataikavo, o paskui aršiai puolė buvusią santvarką ir jos lyderius: „Kas žemai lankstėsi, aukštai spjaudosi“. Kitoje vietoje autorius apie tokius žmones rašo: „Nejučiomis pradedu galvoti, kokią jie praeities nuodėmę išperka“. O gal ne tiek išperka, kiek išlieja susikaupusį apmaudą, kad anuomet dėl kūrybos reikalų teko lankstytis neapkenčiamam režimui. Antra vertus, buvęs ilgametis kultūros ministras, o vėliau šiuos reikalus kuruojantis LKP CK sekretorius turbūt kaip niekas kitas matė, kaip kai kurie menininkai režimui lankstosi ne tik (arba ne tiek) dėl to, kad padėtų geram menui prasiveržti į viešumą, o dėl savo asmeninės materialinės gerovės; matė, kaip jie skundžia vieni kitus. Apie tai autorius irgi kalba gana diskretiškai ir dažniausiai neminėdamas pavardžių. Tokių moralinių kazusų ir klausimų skaitant šią knygą kyla daugybė, ir ne šios recenzijos tikslas juos gvildenti, tad verčiau pažvelkime, ką gi konkrečiai pasakoja autorius apie sovietinius laikus šiuose prisiminimuose.
       Iš tiesų tais prisiminimais sudaromas įspūdis, kad atgailauti autoriui lyg ir nėra dėl ko, nes jis visą gyvenimą kovojęs už lietuvių kultūros kuo laisvesnę plėtrą ir jos suklestėjimą. Dar štai šeštajame dešimtmetyje Kauno politechnikos institute atgaivino studentiškas kepuraites, vėliau skynė kelią Juozo Miltinio ir Dalios Tamulevičiūtės teatrams, Kazio Sajos pjesėms, netgi smetoninės estrados veteranui Antanui Šabaniauskui surado darbą, tegu tik restorane. Ir t. t.
       L. Šepetys, įsijautęs į savo ir savo ganomų sovietinės kultūros avelių vaidmenį, ima žvelgti iš provincialios varpinės, pvz., apie iš sovietinės Lietuvos emigravusius menininkus (kurie, žinoma, buvo ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami, tad jau vien dėl to jokio esminio nuostolio negalėjo padaryti), teigia: „Nesakau, kad išvažiavusieji nieko nedavė tautai. Davė, bet mažiau nei galėjo“. Jau nekalbant apie tuos gausius karo pabaigos emigrantus, kurie stalinizmo laikotarpiu tik ir išlaikė tautos kultūrą, tėvynėje uždusintą, Tomas Venclova išvykęs Lietuvai (ir jos garsinimui pasaulyje) davė daugiau, negu būtų davęs pasilikęs.
       Regis, kažkas Atgimimo laikotarpiu iš tikrųjųų leptelėjo, kad mes gyvename kultūros griuvėsiuose, bet vargu ar kas dabar gintų mintį, kad visa sovietmečio kultūra buvo nieko verta. Kita vertus, sunku apginti mintį, kad nelaisvės sąlygomis kultūra gali normaliai plėtotis. Tad skaitant knygą nevalia skverbiasi dar viena esminė mintis, kuri pačiame pasakojime suskamba tik labai retai ir nedrąsiai: kokia bjauri ir amorali buvo sankloda, kurioje diktatūrinio režimo funkcionieriai turi spręsti, kokį spektaklį statyti, kokio ne, kokią knygą išleisti, kokią – uždrausti, kokiam gerai pasitarnavusiam menininkui skirti gerą butą, kokiam ne, ir pan. „Metuose“ neseniai buvo spausdinti Vytauto Kubiliaus dienoraščio fragmentai, iš kurių galima susidaryti visai kitokį ano meto kultūros ir jos veikėjų vaizdą (kad ir nedidelę to vaizdo dalį), negu tą, kurį apyšviesėm spalvom piešia L. Šepetys.
       Knyga parašyta gana prėsku stiliumi, bet labai diskretiškas ir malonus autoriaus tonas protarpiais hipnotizuoja, užliūliuoja, jeigu neužmigdo. Tiesa, dažniausiai nemigdo, ir nors autorius vengia skandalingo buvusių užkulisių išviešinimo, papasakoja įdomių dalykų: pvz., apie ilgamečio Mokslų akademijos prezidento Juozo Matulio susikirtimą su Antanu Sniečkum, apie Michailo Gorbačiovo apsilankymą Lietuvoje 1980 m.
       O štai nutikimas su respublikinės premijos nepaskyrimu Juozui Apučiui aiškiai parodo, kokios menkos buvo net LKP CK sekretoriaus galimybės ir kaip dažnai jam tekdavo uoliai irtis pasroviui. CK biuras nepatvirtino premijų komiteto sprendimo skirti premiją rašytojui, nes „svarstant premijos skyrimo klausimus kažkas prasitarė girdėjęs, jog Aputis net ir gavęs premiją neateisiąs jos atsiimti. Esą nevertinąs jos, partijos aprobuotos“. Čia L. Šepetys gana atviras: „Išbrokuota ne knyga, o autoriaus liežuvis. Aš jo taip pat neužsistojau: tegu nesideda esąs laisvesnis už kitus!“ (p. 229–230).
       „Neprarastojoje kartoje“ nemažai pasakojama apie A. Sniečkų, daugiausia teigiamai, bet pabrėžiama ir štai kas: „Niekam nėra paslaptis, kad A. Sniečkus fanatiškai tikėjo komunistine idėja, kovojo dėl jos įgyvendinimo“ (p. 86). Tačiau iš knygos sunku sužinoti, ar komunistine idėja tikėjo pats Lionginas Šepetys. Bent jau fanatiškai, regis, tikrai netikėjo, nes pripažįsta savo kalbose sakęs „neteisingus, svetimus“ žodžius (p. 218), mini „netikrą veiklą, kuria, kaip daugelis, netikėjau, jos bodėjausi“ (p. 247), o įdomiausia, kad teigia – „kopdamas visais karjeros laiptais“ išsaugojęs 1945 m. padovanotą Vytį ir trispalvę (p. 138–139). Bet ir štai taip: „Ritualinis melas virsdavo kasdienybe, dėl jo ir sąžinė tylėdavo“ (p. 229).
       Atgimimo laikotarpiu L. Šepetys buvo dar senosios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir tada neabejotinai nuveikė gerų darbų. Bet ne viską, ką reikėjo. Įdomiai ir dramatiškai rašo apie konfliktiškąjį 1988 m. lapkričio 18-osios posėdį, kai AT nepasekė Estijos pavyzdžiu ir neįtvirtino Lietuvos įstatymų viršenybės. Čia autorius teisinasi, kad negalima taisyti Konstitucijos per vieną dieną, bet toliau rašo: „Tada dar iki galo nesuvokiau, neprisipažinau, kad lapkričio 18-ąją pasielgėme kaip tikri politiniai bailiai. Ir neišmanėliai: saugojome ne esamos Konstitucijos nekaltybę, o Kremliaus neliečiamybę“ (p. 334).
       Objektyvi tiesa yra ta, kad postalininiu laikotarpiu sovietinis režimas sušvelnėjo ir ypač išorinio pasaulio akyse stengėsi pasirodyti demokratiškas bei humaniškas. Be kita ko, buvo siekiama padaryti kiek įmanoma geresnį įspūdį lietuvių išeivijai (apie tai kalbama ir šioje knygoje). Tad tam tikras kultūros varžtų atpalaidavimas buvo skatinamas aukščiausiu lygiu – svarbiausia, kad kontrolė būtų išlaikyta partinės viršūnės rankose. Klausimas kyla tik toks, ar kas nors kitas L. Šepečio vietoje lietuvių kultūrai būtų davęs mažiau ar daugiau naudos. Tikriausiai geriau nebūtų buvę, bet čia jau objektyvią tiesą sunkiau nustatyti. „Neprarastoji karta“ bus vertingas šaltinis kada nors rašant sovietmečio lietuvių kultūros istoriją.