Antrojoje poezijos knygoje Jonas Jackevičius tekstus papildo savo tapybos darbais ir piešiniais. Autoriaus kūryboje atsispindi šiuolaikinio žmogaus blaškymasis, kartais ironiškai, kartais su sielvartu žvelgiant į pasaulį, kuris amžių sandūroje paneigia amžinąsias vertybes. Poezijos stiliuje randame ir modernizmo ir tradicijos elementų.
„Sako, kad pradės tirpti ledynai. Sapne mane perspėjo: Vilnius – gili dauba, mus užlies jūra. Žiūrėdamas į skubančių ir susirūpinusių žmonių minią save raminau: tai buvo tik sapnas. Žmonės gatvėje atrodė pavargę ir liūdni, išskyrus tuos, kurių rūbas buvo sterilus ir beveik vienodas. Be to – pastarieji juokavo, bet jų akys buvo šaltos. Svečius iš postmodernaus pasaulio atpažįstame lygiai taip, kaip jie atpažindavo sovietinius turistus – jie kalba ir juokiasi per garsiai, o jų veidai – supanašėję. Naujieji lietuvaičiai – tokie patys. Kažkuris jų stabtelėjo, pažvelgė į mane ir gūžtelėjo pečiais. Veikiausiai – atrodžiau kvailai. Vis dar sapnavau." (Jonas Jackevičius)
PRELIUDAS
Sapnas aplankė tave –
sapnas labai panašus į gyvenimą –
toks panašus,
kaip dangus panašus į akį, –
ir viskas įvyko
anksčiau nei
esi –
kraujas tirštas ir šiltas, lipnus,
dabar dulkėmis virtęs,
ir smegenys, virtę voratinkliais,
ir mintys – kaip smėlis,
nes numirėlis tvirtina savąjį aš,
ir gėlė vidury žalio lauko,
ir vabzdys, pavirtęs į mirksnį,
ir saulės atodūsis, virtęs spalva,
veikiausiai, gal budint, gal miegant,
skirti kiekvienam atskirai, –
tikrai atskirai, nes greta
jie visai nepanašūs –
toliau tik muzika,
tylos parafrazė, svarbiausių garsų rinkinys,
tik tiems, kurie nori atminti
savo mirties valandas,
savo gimimo valandas
ir pulso sekundžių tvinksėjimą.
Jackevičius, Jonas. Septyni kartai dviem galvoms: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999.
***
O smegenys pasipuošė žibučių tiltais, –
Spalvota muzika į nieką nebepanaši,
Žibučių karalienės atvaizdą sušaldė vėjas
Ir buvo galima visai negimti,
Nes visa tai – tik oro šokis
Spalvotam šiltnamy – po dangišku stiklu.
Jackevičius, Jonas. Septyni kartai dviem galvoms: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999.
ŠVENTA VAKARIENĖ
Kai būna padengtas stalas,
Melsvas paukštis žiūri pro langą,
Netrukdydamas kristi lapams – –
Netrukdomas skyla oras
Ir iš nieko užgimsta muzika – – –
Apskritas muzikos laikas
Ir kvadratinis piešinys –
Žvairas paukštis žaviai kikena
Ir lesa kiekvieną natą,
Po to prigęsta šviesa,
Ir girdis sparnų šlamesys, –
Tačiau tai dar ne viskas –
Kai lapai apkrinta stalą,
Puošni farširuota žuvis
Išsižiojusi ryja po vieną
Paklusnius beveidžius svečius – –
Niekas niekur jau niekados
Šiam pasaulyje jų nesuras.
Jackevičius, Jonas. Septyni kartai dviem galvoms: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999.
***
Galvos vidury peteliškė sidabro sparnu užkloja mėnulį.
Nebebūna garsų, kol tyla neatplaukia.
Galvos vidury teškia tašką judrus žaislinis nykštukas,
Peteliškė pamoja sparnu, ir įkrinta šviesa.
Į jos ratą išrieda kauliukas ir trejetas skaičių.
Vienas –
Voratinklis krūtinėje,
Du-
Vabalas akyje,
Trys –
Paukštis gerklėje.
– – – – – – – – – – – – – –
Degantis šviesulys –
Žaislinio nykštuko rankoje.
Jackevičius, Jonas. Septyni kartai dviem galvoms: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999.
BŪTASIS LAIKAS
Įeinam į tylintį miestą
Nors valandėlę pabūti
Namuos, kurie stovi nejaukūs
Juodais išdaužytais langais.
Įeinam į tylinčią gatvę
Pažvelgti į niūrų paminklą,
Kurio tik šešėlis belikęs
Ant seno grindinio plytų.
Įeinam į tylintį rūmą
Paliesti atšalusių sienų,
Sugėrusių švytinčius atspindžius
Ir muziką, ir žodžių aidą.
Įeinam į freską ant sienos,
Paliečiam ranka klavesiną,
Pastovim prie gęstančios žvakės
Ir girdim tik melsvąją tylą.
Įeinam į būsimą laiką,
Manydami visa jau buvus,
Ir žinome – esame mirę,
Nors nieks neužspaudė akių.
Jackevičius, Jonas. Septyni kartai dviem galvoms: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999.