tekstai.lt

RIMANTAS VANAGAS. Sunkiausias karas, sere, su savim!

   
       Nenorėčiau terptis į verksnių, zyzlių spiečių. Paprasčiausiai bandau susivokti. Kas dabar mus, jau nei okupuotus, nei aneksuotus, engia, skriaudžia, kankina? Noriu pažinti savo brolį lietuvį ir save, diagnozuoti šiandieninę būseną. Todėl penkiolika metų rašau apie tai, ką geriausiai pažįstu – gimtinę. Dokumentinės prozos knygos, eilėraščiai, apysakos paaugliams – visa iš tragiško ir optimistinio pašventupių gyvenimo.
       Patria o muerte! Šis vaikystėj (ypač „Lietuvos pionieriuj“, kurio jaunasis korespondentas buvau...) nuolat skambėjęs Kubos revoliucionierių šūkis netikėtai tapo aktualus ir man. Aukštuosius mokslus perkandę mano vaikai jau keleri metai kelia Anglijos ir Vokietijos gerovę. Kur rytoj gyvens, ką veiks, kokiom kalbom kalbės mano vaikaičiai – XXI a. lietuviui, lituanistui, ne retorinis klausimas.
       Nepalieka ramybėj („ramybė mums tiktai sapnuojas...“) ir didysis pasaulis: smailiaantenis, aštriadantis, miglapūtis, dieną naktį smelkiasi pro sąsparas, raktų ir rozečių skylutes. Po šimts pypkių! Gal kitatikiai teroristai patykiukais susprogdino kur nors – Pasvalio karstinės įgriuvose ar trūnijančioje Kurklių sinagogoje – neutroninę bombą, užleido ant mūsų galvų lėtanuodį virusą?
       Politikos vengiu kaip ugnies: esu nudegęs. Iš namų išeinu tik prie Šventosios, parduotuvėn, bibliotekon, muziejun, kuriam tarnauju (ir kuris talkina man, suteikdamas dokumentinės medžiagos). Bet ir to provincijoj, pasirodo, per daug! Arba – pakankamai, kad kam nors užkliūtum...
       Taip nemiela kažko.
       Lyg būčiau ką nors apgavęs ar išdavęs. Nepelnytai įžeidęs, apsišaukęs, neištesėjęs pažado.
       Kaip ir daugelis mano pažįstamų, niekada nesitikėjau tapti šventuoju. Tačiau kiek belukštenu savo sąžinę, tokių nuodėmių, dėl kurių turėčiau negyvai graužtis, nerandu. Jei kuo ir nusidėjau, tai daugiau iš lengvapėdystės, smalsumo ar nežinojimo. Ilgokai ieškojau formuluotės, nusakančios mano dabartinę jauseną. Net pats nustebau, apčiuopęs paprastą ir trumpą atsakymą: gėda. Ir ne dėl savęs.
       Šį atsaką radau labai netikėtai ir neįtikėtinoj vietoj: Londone. Štai pakėliau sparnus ir nuskridau! Ten man (tiksliau – mano vykdomam projektui) trūks plyš reikia Britų muziejaus. Įkvėpsiu gryno oro, pasisemsiu naujų įspūdžių. Aplankysiu giminaičius, kaimynus, sūnų. Pagaliau ten įsikūręs senas mano bičiulis Cecilis Helmanas, medicinos daktaras, rašytojas ir dailininkas, jo apsakymus nūn skaito BBC. Cecilis gimęs Keiptaune, jo seneliai ir proseneliai – iš Anykščių krašto.
       Bet pirm nei susitikau su Ceciliu, įvyko vidurius tąsantis pokalbis. Prieš mane sėdėjo jauna daili lietuvė, laisvai kalbanti angliškai. Ji teigė, kad jos gimtasis Lietuvos didmiestis – ubagynas ir ji nė už ką nenorinti grįžti namo. Ji pareiškė besididžiuojanti, kad vaikai užaugs tikrais anglais ir nebejaus nepilnavertiškumo komplekso. Ji teisinosi, kad lietuvio paminėjimas jai keliąs nerimą, nes tautiečiai užsienyje dažniausiai minimi kaip nusikaltėliai.
       Jaunoji moteris ir dviejų žavių kūdikėlių mama tikino niekur nesutikusi tokių surūgėlių, pavyduolių, kerštingų žmonių kaip lietuviai. Ir niekur pasaulyje nesijaučianti taip nesuprasta kaip tėvynėje. Ir niekas Lietuvoje jos taip nežeminąs, kaip valstybės požiūris į kultūros žmogų, šeimą, vaikus. Akį rėžiantis dalies tautiečių skurdas – ir kitos dalies begėdiškai sau pasiskirti fantastiniai atlyginimai, niekinantis, irzlus požiūris į šalia esantį, kitaip manantį.
       Su kai kuriom šios pasiklydėlės mintim gal ir galėjau sutikti, bet širdies gilumoje... Štai kokį uždelsto veikimo „Molotovo kokteilį“ mums užmaišė pusės amžiaus sovietų diktatūra! Trypti save, menkinti savo valstybės piliečių žmogiškąjį orumą. Ardytis, draskytis, naikinti mūsų elementarią teisę į ramią, darbščią, sąžiningą, kūrybingą kasdienybę. Jeigu visuomenėje laimi ne kultūra, išsilavinimas, gabumai – kam išvis tokia visuomenė?! Skirstykimės po girias gūdžiąsias, – kai žiūri iš lėktuvo, Lietuvoje jų vis dar nemažai...
       Po kelių dienų susitinkame su Ceciliu. Saulėtą savaitgalio dieną ant Greeno parko suoliuko jis man kalbėjo:
       – Kratydamiesi Rusijos imperijos grandinių, protėviai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą bėgo iš Lietuvos net į Pietų Afriką. Bet pakliuvo po kita, ne švelnesne letena – britų imperijos... Mano moralinės atskaitos apie Lietuvą taškas – senelių prisiminimai, kuriuose lietuviai – vargstantys, bet kantrūs, stiprūs, gražūs žmonės.
       Po valandžiukės pašnekovas tarė:
       – O Pietų Afrikoj išvis baisu ir pavojinga.
       – Turi omeny nesulaikomą mažaraštės, „laukinės“ populiacijos plitimą, su tuo susijusį nusikalstamumą?
       – Ne. Sunkiausias karas, sere, – su savim. Svarbu ne odos spalva. Kur kas baisiau totali n e k u l t ū r a. Uragano, cunamio, gaisro greičiu per pasaulį besiritanti primityvaus mąstymo, agresijos, destrukcijos banga. Primityvumas nūnai drasko akis visur: dailėj, kine, literatūroj, politikoj, versle, buity... Žiaurus, ciniškas, vartotojiškas elgesys su kitu žmogum, gamta. Tik man, ir daugiau niekam! Šiandien pat!.. Iš to išplaukia ir visa kita. O apmaudžiausia ir liūdniausia, kad brutali „filosofija“ vis daugiau kam atrodo normali! Įsiklausyk: normalu „eiti per galvas“, nesilaikyti garbės žodžio, meluoti visam pasauliui, užpulti kitą šalį, šlapime vaizduoti Dievą, su religijos vėliava žudyti kitus... Nieko šventa! Žmonės kaip maro baidosi paukščių gripo, o iš tiesų kur kas pavojingesnės sielos rūdys, jos mirtis!
       ...Vaikštinėjame po Londoną. Buvusios imperijos sostinė tvinkčioja kitokiu ritmu nei Lietuva. Ir gerai, kad kitokiu... Doklende užvertę galvas spoksome į stiklinius dangoraižius; man asmeniškai tokių nereikia, tegu ir vadinamų preliudija į XXI amžių. Viršum nuostabaus parko (su žydinčių medžių kupolais, botanikos sodais, voverėmis ir ramiai perinčiais paukščiais) mažne kas dvi minutės (dieną ir naktį...) kyla superlaineriai – netoliese Heathrow oro uostas. Ar tikrai sveika medžių žaluma kvėpuojame?..
       Bestoviniuojant prie žieduoto magnolijos krūmo, senyva praeivių pora stabteli ir klausia:
       – Gal norėtumėte, kad jus kartu nufotografuotume?
       Keista: šis pasaulis tikrai kitoks! Nori mums padėti! Mus pastebėjo, suprato mūsų troškimą! Kai aš stoviu Anykščiuose, savojoje Žvejų gatvėje, net nuo vaikystės pažįstamas praeivis nebūtinai pasilabina. Bet jeigu užmynęs ant kamščio – tada iš tolo šaukia:
       – Rimuk, kaip seniai nesišnekėjom!
       Bet jau kitą dieną jis vėl prakulniuoja prošal kaip ufonautas... Kodėl?! Po galais, kaip mes nedegraduosim, nerambėsim, nesižudysim, jei nematome, nemylime, nekenčiame vienas kito?!
       Keliaujame senosiomis Pietų Anglijos kurorto Bourmouth'o kapinėmis. Iš krūmų išlenda pora įtartinų tipų, lydi mus žvilgsniu. Kapinių pamėklės! Staiga vienas vyras šaukia:
       – Ser, ser!
       Jau svarstau, ar nepasipusčius padų, kai „tipo“ rankoje pamatau... savo kepurę! Išslydo iš po pažasties... Ir man truputį gėda, kad taip negražiai pagalvojau apie pirmąkart matomus žmones. Kodėl mano pirmoji reakcija į kitus – neigiama?..
       Vaikštau po knygynus. Žinau: anglai niūrūs, užsisklendę, tikras džentelmenas šypsenom nesisvaido, nežybčioja... Bet koks keistas dalykas: knygynuose dvi trys eilės lentynų – humoro rinkiniai! O kai praeivis, – nesvarbu, anglas, juodaodis, indas ar arabas, – nejučia užkliudo tave, jis lyg užprogramuotas nusišypso ir sako:
       – Prašom atleisti!
       Ė, maniškėj raistų Lietuvėlėj greičiau išgirsi esąs kiaulė, ožys, asilas, žabalius...
       Ir prisimenu... Ir vėl godoju tas pačias (deja, lietuviškas) godas. Kada gi prieisim liepto galą – tpfu, ne! – šviesą tunelio gale? Kurgi toji gilioji paslaptis, niekaip niekieno neatkasama?
       Kūryba, mūsų misija ir kančia... Visame Anykščių rajone liko vienintelis knygynas. Vietinis laikraštis („didžiausias apskrityje!“) net nebepraneša, jog išėjo nauja knyga apie anykštėnus. Mokytojai abiturientams išleistuvių proga verčiau dovanoja tuščias užrašų knygutes nei leidinius apie gimtinę, šiaip gerus lietuvių rašytojų kūrinius. Direktoriai aiškino: žmonės neturi pinigų. Absurdas! Suknelė ir bateliai tam pačiam išleistuvių vakarui kainuoja apie pusę tūkstančio, ir tėveliai kažkaip sukrapšto. Dar puotą iškelia! Vadinasi, trūksta ne pinigų, o kažkokios gysliukės paširdy.
       Knygos, recenzijos, TV laidos... Ir pensininkui, ir mokiniui aišku, kad daugelio jų vienintelė (geriausiu atveju) vertė – prekinė. Vien pagrindiniai knygų herojai ko verti: savižudžiai, valkatos, onanistai, gėjai, alkoholikai, recidyvistai. Amžinai pasmerktieji... Keista, bet Vakarų skaitytojui mes tokie patinkam, jie visą tą šlamštą ryja nemirksėdami, priima už gryną pinigą: štai kokie „sukirmiję“ tie „grybai“ iš Rytų! Ką gi, patys einam prie klausyklos...
       Nors Rytų slibinas begėdiškai vograuja, jog prieš pusamžį mes su dainom, eilėraščiais ir vėliavom pasitikom jį kaip išgelbėtoją. Ne kaip okupantą! O man, provincialui, galvon netelpa, kas tada „skraidino“ mus šimtais tūkstančių į sibirus, kokio slibino galvas žūtbūtinai kapojom ištisą pokario dešimtmetį? Slibinas (partijos, ideologijos čia niekuo dėtos: Pabaltijo „mėsytės“ geidė carai, bolševikai, tebegeidžia ir šiandienos rusų „demokratai“) sakosi už bolševikmetį palikęs kompensaciją: kelius, gamyklas, atominę elektrinę. Paliko. Bet kartu – ir implantą mūsų smegenyse. Nemeilės žmogui, dviveidiškumo, cinizmo, vergystės...
       Jei paupėj sukalei suolelį ar tiltelį, pririšai valtį, pasodinai medelį – 90 proc., kad netrukus viskas bus sulaužyta, sumaitota. Mano gimtajame Peslių kaime, ant nuostabaus Šventosios kranto, regioninio parko žmonės iš rąstų ir dilių surentė puikią pavėsinę, stalą, tualetą, šiukšlių dėžę. Na, drąsinosi jie, taip maniau ir aš, tokios tvirtovės ir dramblys nenuvers! Apsirikau: po poros savaičių ant milžinų stalo žiojėjo juoda duobė – neįveikę peiliu ir kirviu, aborigenai įsigudrino ant jo sukurti laužą...
       Per radiją girdėjau: eismo taisyklių pažeidėjai bus dar griežčiau baudžiami. Ir brakonieriai, elektra galabijantys žuvį: po tokio „gaudymo“, sako, mailius užauga nebevaisingas... Pareigūnai daro, ką gali. Bet argi baudos gali ką išspręsti?! Kai žmoguje vidinės kultūros, tolerancijos, pagarbos kitam asmeniui – riestainio skylė? Argi tas aborigenas, poilsiavietės degintojas, vos atsisėdęs už vairo, jau taps kultūringas ir drausmingas? Arba Rubikių ežere vidur dienos siautėję Panevėžio „kvadratiniai“? O kaip nubausime tūlą pilietį, kuris netyčia užkliudytas prapliumpa kumščiais, žaibais ir prakeiksmais?
       Iš teksto, nori nenori, išlenda potekstė: valstybė be kultūros prioriteto – valstybė be ateities, ji buvo ir bus pasmerkta pragaro kančioms... Mes dar ne taip seniai buvom „ekonomistai“, „gamybininkai“ su visom „bazėm“, „antstatais“ – ir štai ką nulipdėm: grobuonį, beširdį....
       Klausiausi gražiosios tautietės ir galvojau: ar jos asmeninis pasirinkimas – ne pati baisiausia bausmė mūsų politikams, didiesiems „patriotams“? Jeigu bent kai kurie jų jaustų tėvynės pulsą, pasirinktų garbingą išeitį: atsistatydintų, o dar geriau – nusišautų... Bet kokie argumentai begali priveikti ežerais ir sklypais, pilimis ir miškais apsikaišiusį necivilizuotą, storaodį lietuvį? O kad jie necivilizuoti, aišku iš to, kaip viešai dergia vienas kitą, maitoja, džiūgauja, pildami pamazgas, vidury dienos smaugdami vienas kitą. Beje, tas bruoželis būdingas ne tik „viršūnėms“: jų pavyzdžiu sėkmingai remiasi ir „vidurinės“, ir „žemosios“ grandys...
       Gana tų įspūdžių iš buvusios britų imperijos. Pridursiu tik tiek, jog laikui bėgant noras grįžti namo manyje vis dėlto neišblėso. Kol... neatsiverčiau interneto. Baisiai nustebau, gimtųjų Anykščių laikraščio (jame sėkmingai keturiasdešimt metų bendradarbiavau) pirmame puslapyje išvydęs... šviesų šių eilučių autoriaus veidą! Vis dar netikėdamas savo akimis, perskaičiau straipsnio pavadinimą: „Rašytojui Anykščiai – dvokianti kirmėlynė“. Čia dabar?!
       Bandau suvokti straipsnio turinį. Nieko bendra su manim, tik pavadinimas ir nuotrauka. Taip, pora žodžių paimta iš pernai (!) išėjusio „Metų“ mėnraščio, mano rašinio. Bet kalbėjau apie visai kitus dalykus! Apie jausmus, apėmusius mane, kai po trisdešimties metų grįžau į provinciją. Negana to, jau po kelių frazių pats paneigiau pirmąjį įspūdį, džiaugiausi atvėręs naują pasaulį. Ir štai...
       Prieš akis stojosi negeras žmogus. Juk nujaučiau, kodėl atsirado ši „skandalinga“ publikacija! Rinkimuose į Seimą neparėmiau redaktorės. Gyniau rajono kultūros žmones, nuolat nekultūringai šio laikraščio puldinėjamus. Pasirašiau Kultūros tarybos, kuriai priklausau, pareiškimą, jog spausdintas žodis – pavojingas ginklas, nevalia juo spaudai švaistytis kaip kuoka – juk ne urviniai esame...
       Gi dabartinio „kūrinio“ autorius, dėliodamas „faktus“ apie pernykštę labdaros akciją Anykščiuose, kažkodėl „nepastebėjo“ kelių mano straipsnio pastraipų, palankiai vertinančių šią išties reikšmingą, bet redaktorei giliai neįtikusią, akciją. Gaila trumparegių, gaila... Gyvenančių tokia kaina – už 50 litų parašytų bet ką... Prisiminiau Rimanto Černiausko romaną „Samdomas žudikas“ – apie nejučia degradavusį, aklu įnagiu tapusį žurnalistą. Gera, aktuali tema, – deja, kažkodėl (bet, manyčiau, ne atsitiktinai!) menkai pastebėta...
       Ir aš pirmą kartą pagalvojau: o gal teisi buvo toji dviejų vaikučių mama? Juk nelabai norisi grįžti į t o k i ą tėvynę...