tekstai.lt

LEONARDAS GUTAUSKAS. Ponios Lidijos dienoraštis (93.09.7, 12 d.)

 
       1 9 9 3  m e t ų  r u g s ė j o  7  d i e n a

       Jau iš vakaro žinojau, kad šiandien sėsiu prie knygos, nes Paulauskienė su kuprele ruošėsi vykti į Panemunės parduotuvę, ten norinčius senius du kartus per savaitę veža toks tarškantis barškantis autobusėlis, dažnai pro langą matau vairuotoją prie šio seno kledaro triūsiantį, tai palindusį po priekiu, tai nuėmusį padangas, amžinai tepaluotas plikas žmogelis, matyt, ir alga maža, o iš senių cento veltui negausi, aš niekada nevažiuoju, tik paprašau slaugutės, kad atvežtų arbatžolių ar kavos su pienu, vis dar negaliu atsikratyti seno įpročio, o mano metuose kava, pasak daktarės, kenkia, tad slapčia elektriniu virduliu užsikaičiu vandens ir į molinį puodelį, atsivežtą iš namų, – turėtum tą puodelį prisiminti, toks su nuskelta ausyte, visi žinojot, kad jis mano ir niekam nevalia iš jo gerti – įberiu nepilną šaukštelį maltos kavos, užpilu karštu vandeniu maždaug iki pusės, o likusią dalį prisipilu pieno, pienas, aišku, valdiškas, gal jau be vitaminų, ne toks, kokį imdavom iš moters prie Ąžuolyno, bet šiandien man ir toks tinka – kad tik tą kavos kvapą užuosčiau. Kelis gurkšnius nugėrus, atsiverčiu Dienoraštį, privalau skubėti, nes iki pietų sugrįš kambario draugės, o tuomet jau nebeparašysi…
       Pasakojau, kokia pamotė buvo paleistuvė ir mane norėjo tokia padaryti, prisimenu, vieno baliaus metu buvau gal jau trylikos metų, bet atrodžiau tikrai kaip penkiolikmetė, taip prieš laiką moterim mane pavertė vargai ir rūpesčiai, darbai, kuriems nesimatė pabaigos, taigi, įkaušus pamotė visiems svečiams girdint ir matant norėjo per prievartą supilti į mano burną stiklinę vyno, bet taip sukandau dantis, kad raganai niekaip nesisekė, tuomet įsiutus sušnypštė: „Ne stroj iz sebia poriadočnuju, malaja negodnica“, gėdos karštis trenkė į galvą, raudonis plykstelėjo į skruostus, staiga atstūmiau pamotės ranką, vynas išsilaistė, pašokau ir nieko nesakydama užlėkiau į palėpę norėdama pasiimti bent batus, bet kaip tyčia jų niekur nesimatė, čiupau lagaminėlį su knygomis ir nubildėjusi laiptais žemyn puoliau prie laukujų durų, kelią bandė pastoti kažkoks senas pilvūzas, tad šastelėjau į šoną, pasilenkiau ir prasmukau, jau bėgdama per kiemą girdėjau pamotės juoką, girtų bliovimą, paspartinau žingsnį, pasiekiau pagrindinę Panemunės gatvę, Aleksoto tiltą, pagaliau senamiestį, buvo pats vidurnaktis, skubėjau dairydamasi į šalis, kiekvienoje tarpuvartėje baimės akimis regėjau plėšikus, prievartautojus, drebėjau kaip kiškis, bet skubėjau ir kartojau: sudie, brangus tėveli, matyk, ką pamotė su tavo dukra padarė, išeinu, kad niekada negrįžčiau, „svet ne bez dobrych liudej“, ar ne taip sakydavo mūsų virėja, išeinu ir daugiau manęs nebepamatysi, skubėjau pati nežinodama kur, bet basos kojos atvedė prie U. K. namo – esu rašiusi, kad pavardžių neminėsiu, nes nenorėčiau, kad svetimieji, jeigu Dienoraštis patektų į jų rankas, gandus nešiotų, pavardes valkiotų, dėl to rašau tik vardus, taigi pasibeldžiau vidurnaktį į Olios tėvų namus ir buvau įleista, nieko neklausinėjo, tik Olgos motina palingavo galvą, paglostė man plaukus ir ištarė tuos pačius žodžius: „Nepereživaj, Lidija, svet ne bez dobrych liudej“. Supratau, kad į gatvę nereikės eiti, nes čia bus antrieji mano namai, aš netinginiausiu, darbo nebijau, Oličkai padėsiu pamokas paruošti, patalynę išskalbsiu, galėsiu kokį drabužėlį ir suadyti, juk pas pamotę ant mano vienos pečių buvo visas didžiulis namas, aš ir vasarotojų kambarius išplaudavau, patalus pakeisdavau, nes Panemunė buvo labai mėgstama Kauno ponų poilsiavietė, tokia ji buvo ir caro laikais, ir vėliau, ir po Antrojo karo, jau prie sovietų – žmonėms patinka gražūs pušynai, grynas oras, čia pat Nemuno pakrantės su smėlėtais pliažais, iki trylikos metų pragyvenusi prie Nemuno, plaukti taip ir neišmokau, tiesiog neturėjau laisvo laiko, vėliau, kai jau buvau ištekėjus, kartais aplankydavau tėvą – laikui bėgant visos nuoskaudos užsimiršta, – nueidavom į paplūdimį, aš atsisėsdavau ant didesnio akmens, nuleisdavau basas kojas į vandenį, bet niekada nesu įsibridus, nors tėvas ne kartą bandė tiesiog nešte įnešti į vandenį, tuomet klykdavau kaip nepilno proto, būtum kam pasakęs, kad užaugusi Panemunėj plaukti nemoka, tai žmonės būtų pasijuokę, nenormalia palaikę.
       Taip ir pasilikau vienintelės draugės tėvų namuose, aš jiems buvau tikra duktė, mudviem net suknutes vienodas pirkdavo, nes ir panašaus ūgio buvom, tik Olička metais jaunesnė, nors sėdėjom viename mokyklos suole, aišku, rusų mokykloj, gal, sakau, anuo metu lietuviškų dar ir nebuvo, tik vėliau, jau Nepriklausomybę atgavus, ėmė kurtis ir lietuviškos mokyklos, liko ir rusiškų, ir žydiškų, ir lenkiškų, Lietuvos valdžia kitataučių neskriaudė, nors šie ne kartą mūsų šaliai kiaulę pakišo, išdavė ir pardavė, kad ir nieko iš to nelaimėdami, tik pralošdami, neįvertino nedėkingieji to viso gėrio, tų visų laisvių, kuriomis vos susikūrusioje šalyje už dyką naudojosi. Mes su Olia gyvenome ir miegojome palėpėj, kur buvo įrengti du gražūs kambarėliai su langais į sodą, iš tikrųjų į nedidelį kelių vyšnių sodelį, tačiau ir tų kelių medžių užteko žvirbliams ir kitokiems paukšteliams, kurie mudvi su Olia kas rytą budindavo, būdavo, dar sapnuoji, o ausis jau sugauna dagilėlio giesmelės garsus, Olia pramerkdavo akis ir sušnabždėdavo: „Lida, slyšiš', čižik pojot“, po kiek laiko tyliai padainuodavo: „čižik, pižik, gde ty byl? na Fontanke vodku pil, vypil riumku, vypil dve, zašumelo v golove“, nežinau, iš ko ji buvo šią smagią dainelę išmokus, gal iš savo tėvo, kuris dažnai padainuodavo rusiškų romansų, dabar jau neprisimenu žodžių, tik žinau, kad tai vis būdavo dainos apie nelaimingą gražios panelės ir jauno karininko meilę, apie jos svajones ir žiaurią jo žūtį kovoje su priešais, kurie užpuolė „sviatuju Rus'“, o kodėl ta „Rus' sviataja“ – taip niekas ir nepaaiškindavo, tarsi tai būtų savaime suprantama nepaneigiama tiesa, kartais U. K. iškeldavo pirštą ir ištardavo: „Moskva – tretij Rim“, ir paaiškindavo, kad buvo Roma, vėliau Konstantinopolis, o dabar liko tik trečioji Roma – Maskva. Gyveno Lietuvoj, čia įsikūrė, mūrinį namą pasistatė, o vis vien jam Lietuva tebuvo Rusijos imperijos dalis, „severo zapadnyj kraj“, bet tuomet man, rusų mokyklos mokinei, net ir į galvą neateidavo mintis, kad Lietuva – ne Rusija ir ne Lenkija, mano lietuvybė, prisipažinsiu, pabudo ir suklestėjo tik ištekėjus už Žagarės žemaičio, tavo tėvo, kuris savanorių kovose už Lietuvos laisvę neteko piršto ir kaip tik to, be kurio fleita nepagrosi, jau rašiau, kaip tėvas nuo klarneto prie didžiausios karo orkestro dūdos perėjo, toji dūda turėjo vos keletą mygtukų, tad ir be vieno piršto muzikalus žmogus lengvai savas partijas atlikdavo, be tėvo dūdos karo orkestras net nebūtų buvęs karo orkestras, gal tik šiaip kokių gaisrininkų ar gimnazistų, bet visa tai buvo daug vėliau, po daugelio metų, o dabar aš gyvenu pas Olią, kartu lankome mokyklą, kartu važiuojame į miesto parką pasiklausyti muzikos, pasislėpusios kartu skaitome romanus apie meilę ir pervertas širdis – neturėjom jokių paslapčių, viskuo dalydavomės po lygiai, Olios mama prižiūrėdavo, kad aš nebūčiau net ir kokia smulkmena nuskriausta, tai iš šios puikios inteligentiškos moters aš išmokau vertinti žmones pagal jų darbus, turi prisiminti, kaip elgdavaus su tarnaitėmis, man jos buvo šeimos narės, pietavo prie vieno stalo su šeimininkais, nes ir tėvas nepripažino vienų išaukštinimo, o kitų pažeminimo. Mūsų kambarėlyje stovėjo dvi lovos, veidrodis, kažkodėl vadinamas  t r i u m o , palėpės gale buvo įrengtas tualetas, žodžiu, šiuolaikiškas namas, tokių anais laikais Kaune buvo vos vienas kitas, ir man teko laimė – ne veltui sakoma, kad kiekviena nelaimė įskelia ir laimės kibirkštį – iš priemiesčio medinio seno namo persikelti į patogų ir jaukų, o svarbiausia – į gerų žmonių būstą, kartu su Olia pusryčiaudavom, kartu pamokas ruošdavom, kartu svajodavom, viena kitai slapčiausius sapnus išsipasakodavome, neturėjom jokių paslapčių, kurias būtų reikėję vienai nuo kitos slėpti, tų pačių kino aktorių nuotraukos, tie patys romanai ar apysakos apie tyrą meilę, trumpiau pasakius, laimingos jaunystės metas, nes iš mano gyvenimo, tarsi vėjui papūtus, išnyko pamotė, jos bjaurūs įžeidžiantys žodžiai, paniekos kupini žvilgsniai, tėvo bejėgiškumas prieš tos gyvatės kerus, jo vis baisesnis grimzdimas į butelio dugną, kuriame likimas jau lipdė karstą iš kortų talijos, nes kortomis jis ir pralošė viską, ką už dyką buvo iš mano motinos gavęs, iš ūkvedžio mėšlinais batais buvo pakilęs į pasiturinčio dvaro poną, šeimininką, taigi, galima sakyti, kad pradėjau naują gyvenimą, arba senąjį – iš naujo, tarsi būčiau jau begrimztanti į tamsų nežinomos liūdnos ateities liūną ir staiga per kelias valandas – per tiek, kiek užtrukau atbėgti iš Panemunės, per Aleksoto tiltą iki U. K. namo – iškilau į paviršių, įkvėpiau to gaivaus oro, kuris visuomet tvyro aplink gerų žmonių galvas kaip šventos aureolės nimbai cerkvės ir bažnyčios paveiksluose, ir už tai šiems žmonėms likau visą gyvenimą dėkinga, buvau šalia Olgos, kai mirė jos tėvas, bemaž šventas žmogus, kurio ir šiandien nedrįsčiau kaltinti už tai, kad tikra didžia meile mylėjo carą, Imperiją, didžius rusų rašytojus, filosofus, muzikus, baltasienes senąsias cerkves, pravoslavų tikėjimą ir už tai, kad nedraudė savo žmonai, Olios mamai, Kauno lenkei, tikėti taip, kaip ji buvo vaikystėje išmokyta, – tėvų miegamojo kampe visada švytėjo „lampadka“ su ikona, o virš motinos lovos – paveikslas su Gailestingąja Jėzaus širdimi, U. K. buvo kilęs iš nusigyvenusių rusų bajorų, o žmona lenkaitė – iš pasiturinčių Lietuvos lenkų bajorų, tad viskas, kuo šie namai buvo turtingi, priklausė Olgos mamai, nes tėvas grojo valtorna karo orkestre, nemanau, kad muzikantų algos būtų buvusios didelės, šeima gyveno iš motinos santaupų, o gal ir iš kokių banko palūkanų – kas dabar galėtų pasakyti, kai ne tik Olgos tėvų seniai nebėra, bet ir jos pačios, net jos vaiko, mergaitės, kuri labai nesėkmingai ištekėjo už prasto Šančių berno, kuris laikui bėgant tapo raudonu žvėrimi, tai jis, šėtonas, rusams keturiasdešimt penktais metais sugrįžus, vadovavo Karo muziejaus sodelio išniekinimui, Nežinomojo kario kapo sugriovimui, esu kelis kartus su tuo budeliu akis į akį Olgos dukters bute susitikus, prisimenu, žvilgsnis kaip vilko ar pasiutusio šuns, iš padilbų, aplink jam – vieni priešai, prisimenu, grieždavo dantimis ir švogždavo: „Ne vsech buržujev vyvezli, ne vsech“, ir žiūri tomis žlibėmis tau į akis, tarsi keršto adatomis jas išdurt norėdamas, tiesa, Olga vėliau su dukra nepalaikė jokių ryšių, sakydavo: „byla dočka, da umerla“, Kat'ka jai buvo kaip ir mirusi, nors, kita vertus, tik todėl, kad žentas buvo svarbus bolševikas, senų rusų bajorų neištrėmė į Sibirą, tik namą nacionalizavo ir paskyrė mažą butelį mediniame name Vilijampolėje. Patyrę pažeminimą, suvokę, su kuo jų mylimos Olgos dukra susidėjo, „jedinstvennaja vnučka za palača vyšla, da prostit ejo Bog“, sakydavo U. K., jau visai be sveikatos, po metų mirė, o dar po metų – ir Olgos mama, bet visa tai atsitiko vėliau, o dabar pasakoju apie taip netikėtai mane ištikusią laimę ir meilę, nes kaip tik Olgos tėvų namuose ir susipažinau su tavo tėvu, tuomet grojusiu karo orkestre klarnetu – Olios tėvas grojo valtorna, jeigu gerai prisimenu, nes man visi orkestro instrumentai susiliedavo garsų jūroje į vieną žalvariu blizgantį daiktą, tarsi į vargonus, tačiau juk tikrai nesvarbu, kokią dūdą pūtė Olgos tėvas, svarbu, kad po repeticijų jis į namus atsivesdavo jauną, aukštą, gražų ir labai ramų vyriškį, kurį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, ir tu žinai, kad jis buvo mano pirma ir vienintelė meilė, nors likau našle keturiasdešimties, po tavo tėvo mirties man visi vyrai tarsi išnyko ar tiesiog pavirto belytėm būtybėm, su kuriom galima ir netgi būtina palaikyti dalykinius santykius – juk dar laikiau barą, dar šiaip ne taip verčiaus, nors „častnoj torgovkoj“ jau buvau vadinama, kiek kartų rusų kareiviai užėję prisisiurbdavo iki ausų ir nesumokėję išsigrūsdavo pagrasinę, kad vis vien sugrįžę ir „častnicu“ pribaigsią vienu šūviu, tai jie gerai mokėjo – šūvis į žmogaus pakaušį, ir jokios atsakomybės, o apie sąžinės graužatį neverta nė kalbėti. Žodžiu, Olgos tėvų namuose mudu su tavo tėvu vienas kitą pamilome, aš – našlaitė, pamotės išmesta į gatvę, jis – kaimo vaikas nuo Žagarės, iš dvylikos vaikų jauniausias, kito tokio žmogaus aš daugiau nesutikau, jis turėjo būti šventikas ar koks teologas, jeigu sąlygos būtų leidusios baigti mokslus, bet, matyt, lemtis buvo nutarus suvesti į šeimą du panašios gyvenimo patirties žmones, kokį širdies gerumą tavo tėvas paveldėjo iš savo tėvo gali patvirtinti faktas, kad tavo senelis, likęs našlys su dvylika vaikų – tiesa, penki iš jų mirė ankstyvoje vaikystėje ir visi džiova, – kitos moters į namus neatsivedė, kaip ir aš, likus našle, neatsivedžiau kito vyro; senelis vienas augino pulką vaikų, tėvą netgi sugebėjo leisti į Liepojos muzikos mokyklą, neprisimenu, kiek klasių jam pavyko baigti, bet žinau, kad metęs mokyklą pusmetį privačiai tobulinosi groti klarnetu, žinok, Auguste, dukrele, kad tavasis muzikinis talentas – iš tėvo, nors apie garsius kompozitorius svaičiodavau aš, ne jis, o aš, pati žinai, neturiu klausos, paprasčiausios melodijos nepakartočiau, tik man labai gražu, užsimerkiu ir nugrimztu į nežemiškų garsų pasaulį, o, kaip aš svaigdavau cerkvėj nuo tų šventųjų giesmių, kurioms, atrodydavo, nebus pabaigos, vos pastoviu, kojos nutirpusios ir vis vien man taip gražu, taip „božestvenno“, tad tu tik tėvui turi būti dėkinga už neeilinį talentą, jau pirmoji muzikos mokytoja pastebėjo tavo rankas, pirštų pagalvėles, gal tu ir neprisimeni, bet aš sėdėjau po fikusu ir girdėjau, kaip ji gyrė atstumą tarp nykščio ir mažojo pirštelio, sakė, kad bus nesunku apimti visą oktavą, o tai pianistui labai svarbu, trumpapirščiai, smailianagiai žmonės skambindami garsus „susmulkina“, nejaučia visumos, dar daug įvairių pagyros žodžių mokytoja, sena prieškarinė vokietė, o gal ir žydė, sunkiai lietuviškai kalbanti, turinti didelę patirtį, tau pasakė, ji negalėjo suklysti, ir kaip visi vėliau įsitikino, tavo skambinimo tembras buvo ypatingas, nepaprastai gilus, suvirpinantis širdį, net tavo skambinamos gamos, atrodytų, jokia muzika, sukeldavo jaudulį, neapsakomą ilgesį, o pianistui svarbiausia, sakė mokytoja, rankos ir širdis, ir kaip tu, Auguste, galėjai tai, ką buvai iš Dievo gavus, paaukoti šeimai ir tam savo bepročiui, kurio darbai, ar turi kokią vertę – nežinia, gal tai paprasčiausios sapalionės, o tu galėjai tapti koncertuojančia pianiste, suprantu, kad šis mano pamokslas – po laiko, dabar tikrai jau nieko nepakeisi, juo labiau, kad ir fortepijonas parduotas, pravalgytas, ką gi, mano svajonėms nebuvo lemta išsipildyti, nors ir tai, kad su savo profesoriumi Konservatorijoje atlikai Ravelio koncertą, man buvo didžiausia gyvenimo dovana, prisipažinsiu, neką girdėjau, nes klausydamasi visą laiką verkiau, pro ašaras regėjau savo našlaitystę, vargus, pastangas išbristi iš skurdo, iš nepriteklių turint viltį, kad bent tu iš trijų vaikų pasieksi kažką ypatinga, kažką svarbaus paliksi po savęs, gal plokšteles, gal, kaip dabar sakoma, įrašus, ir mūsų giminė neišnyks be pėdsako.
       Matai, kaip mano mintys šokinėja, užbėga įvykiams už akių, praleidžia svarbius gyvenimo faktus, nes, matyt, ir mintims svarbiausia buvo muzika, tavo karjera, tad ir joms skaudu, kad tu, žengus pirmus tvirtus žingsnius, sustojai ir tarsi pasukai atgal. Ne kartą esame apie tai kalbėję, žinau tavo nuomonę, neužmiršau, sakydavai: mama, pažiūrėkit, ką pasiekė Aldona ar anos dvi seserys, bevaikės – kiekviena katra sau, nei tikrų namų, nei ramybės, manė, apvers pasaulį, nustebins Europą ar bent Rusiją, šviesios dienos nematė, kalė ir kalė vis naujus kūrinius, vijosi šlovę, garbę, ir kuo viskas baigėsi? Be laiko kapuose. Atrodė, kad tokios geležinių nervų moterys tikrai atlaikys, bet ir jos suklupo, o jūs, mama, pati gerai žinot, kokia mano sveikata, ką su mano nervais padarė džiova, tos pneumatorokso adatos, aš, mama, tikros mokyklos nebaigiau, tai ten pasimokiau, tai ten, be to, per vėlai pradėjau, tad ir vežiau nervų ir sveikatos sąskaita, jūs net įsivaizduoti negalite, kiek man kainuodavo kad ir trumpiausias išėjimas į sceną, aš savaitę iki koncerto užmigti negalėdavau, kažko bijodavau, o jeigu bijai scenos, tai aukšto meistriškumo nepasieksi, gal dėl to namuose skambinamas Bramsas, pati jaučiau, skambėdavo taip, kaip niekada neskambėjo scenoj. Suprantu tave, dukrele, ir vis dėlto gaila viso gyvenimo svajonių, kartais svarstau: jeigu ne karas, ne pokaris, tai gal tavęs ir džiova nebūtų kliudžius, bet matau čia ir savo kaltę – ne tokios priežiūros jautriam vaikui reikėjo, pripažįstu, kad, naktimis regėdama skaisčią ateitį, pražiūrėjau tai, kas buvo čia pat, šalia, nemačiau, ar tu pavalgius, ar nepavargus, gal tavo širdelė tą dieną nenorėjo tų gamų groti, bet aš kaip koks lagerio prižiūrėtojas liepdavau skambinti ir skambinti, man atrodė, kad tu viską gali, tereikia tave paspausti, o spausti, pasirodo, nebuvo ką, nes buvai per silpna tokiai įtampai, o, kad anuomet būtum mokiusis tik muzikos, bet juk reikėjo ir vienuolika klasių baigti, tas fizikas, matematikas kalti, o joms tu priešinais visa savo esybe, tave pykindavo vien nuo uždavinio sąlygų, tu užsimerkdavai, kad nematytum tų prakeiktų skaičių, o man atrodydavo, kad tu tiesiog tingi, nes aš pati su skaičiais galvoje keldavau ir guldavau, jie man nebuvo paslaptis. Ką gi, šiandien tegaliu prašyti atleidimo, nors ir po laiko, štai sėdžiu senių namuose ir rašau šias prisiminimų nuotrupas, kurios, žinau, taip pat jau nieko nepakeis, bet gal bent palengvins mano kaltę, gal įrodys, kad visą gyvenimą atidaviau jums, savo šeimai, o kad nežinojau žmogiškesnio kelio į ateitį, tai argi aš kalta – man Dievas davė proto, ištvermės, o jautrumo pagailėjo. Tačiau laikas grįžti į U. K. namus, į Kauną, kokio tu niekada nematei, nes tau gimus mūsų Sostinė jau klestėjo, o mes su Olga žiemą eidavom į mokyklą tamsiomis gatvelėmis, mediniai šaligatviai kaip čiuožykla, žydų krautuvėlėse tai šen, tai ten žiba spingsulės ar žvakės, tarpuvartės purvinos, silkių kvapas, lenkų, rusų, žydų kalbų garsai, tik retkarčiais išgirsdavom lietuvišką žodį, visi namai mediniai, seni, ir vis dėlto tai buvo jaunystės dienos ir naktys, svajonių metas, kažko didingo laukimas, nors sulaukėm Pirmojo karo sprogimų, sumaišties ūžesio, prisimenu, kaip į vežimą buvo kraunami reikalingiausi daiktai, pamotė pasodinta kaip „pava“ ant aukštos pasostės, nesibaigiantis kelias, purvynai, duobės, nešvarūs miesteliūkščiai, vėliau tėvas pardavė ir arklį, ir vežimą, toliau keliavom traukiniu baisioj žmonių grūsty, žmonės važiavo ant vagonų stogų, ant laiptelių, moterys su vaikais, sužeisti pavargę kareiviai, atrodė, kad kelionė niekada nesibaigs, ir vis dėlto pasiekėm tikslą, kažkur į rytus už Maskvos, kartą kažkokioje stotyje buvau pasimetus, ketverių metukų, ar aš pamačiau prekeivę pardavinėjančią „bublikus“, ar išgirdau jos šauksmą, tik atsidūriau tarp nepažįstamų žmonių, apsimūturiavusios galvas pilkomis skaromis bobos, panašios po karo ir Žaliakalnyje elgetaudavo, kapeikų neturiu, stoviu ir žiūriu į geltonus lyg auksinius „bublikus“, pardavėja kartą kitą paklausė, ar pirksiu, aš tyliu, tai ji nukabino vieną baranką ir padavė: „Derži, malaja“; čiupau net nepadėkojus, nes skubėjau į vagoną, garvežys jau švilpė, šiaip ne taip prasigrūdau prie savųjų ir išgirdau pamotės žodžius, kurių nepamiršau ir nepamiršiu iki mirties: „Neišči naprasno, zaterialas' bezmozglaja, bros'“; Dieve aukščiausias, ar tai aš  „ b e z m o z g l a j a “? Aš, kuri vienui viena išmaitinau tris vaikus ir ligonį vyrą, įsigijau krautuvę, prakutau ir ruošiaus statyti dviaukštį mūrinį namą geroje vietoje Kipro Petrausko ir Savanorių gatvių sankryžoj, „bezmozglaja“, tuomet vos nesurikau: „Ty sama bezmozglaja, dura“, bet susilaikiau, nepravėriau burnos, tik priėjau prie tėvo ir padaviau „bubličką“, kad padalytų, nedrįsau paklausti, ar iš tikrųjų tėvas būtų mane palikęs svetimoje žemėje, baisioj minioj, kur pilna kažkokių valkatų, kareivių su šautuvais ir sužeistų, bekojų, aptvarstytom galvom, ir visur keiksmai, triukšmas, „ukrali, derži, svoloč'“, aidi visokiausi žodžiai, kokių net pamotė girta būdama neištardavo, nepaklausiau, nes bijojau išgirsti atsakymą, bet tėvas, matyt, iš mano akių supratęs, ko nedrįstu paklausti, pasakė: „Ja svoju Lidočku neostavil by, nebojsia, detočka“. Dar buvo laikas, kai pamotė neturėjo tokios didelės valdžios, dar prisibijojo tėvo, nes neseniai buvo į turtingus namus atėjus, batsiuvio duktė, alkoholiko, nors šiaip „starovierai“ beveik negerdavo, ir žydai – ne, o mūsų žmonės – lietuviai, pravoslavai – gerdavo kaip šiaučiai. Lig šiol nepamiršau to gyvatiško pamotės akių blyksnio pamačius mane su „bubliku“ rankoje, ak, kaip ji siuto, kad nepasimečiau, neprapuoliau, nes suprato, kad gimiau panaši į savo mamą ir niekada nepaklusiu paleistuvės norams, o ji norėjo kuo greičiau įpratinti mane gerti degtinę ir vyną, kuo greičiau įgrūsti kokiam storapilviui į glėbį ir pagaliau išvyti į gatvę, kad tapčiau parsiduodančia merga, o uždirbtus pinigus neščiau jai, tokia ji buvo gyvatė, ir tik laikui bėgant, kai aš jau tvirtai stovėjau ant kojų, buvau ištekėjus ir turėjau savą verslą, tik tuomet jai atšipo dantys, akmeninė širdis atsileido, suminkštėjo, net balsas tapo švelnesnis, šiltesnis, suprato ragana, kad jos siautulio naktys baigėsi ir, nori nenori, tenka susitaikyti su likimu, nes tėvas, palyginus su pamote, man buvo pakankamai geras, tik jos letena prispaustas, bet išsivadavęs priimdavo mane kaip svečią, kaip brangiąją Lidočką, jau nebedrebėdavo žmonos įsakmų balsą išgirdęs, kartais net apsimesdavo nieko negirdįs ir tęsdavo su manimi pradėtą pokalbį. Tačiau matau, kad vėl užbėgu įvykiams už akių, juk dabar mūsų šeima Rusijos užkampyje, porevoliucinės Rusijos, tu, Auguste, negalėtum net košmariškame sapne susapnuoti, kokia tada buvo Rusija, skurdo, prievartos ir nevilties šalis. Apsigyvenome kažin kokiame ilgame mediniame name, ne mažiau kaip penkios šeimos iš Lietuvos, visi pabėgėliai, o kodėl mes bėgome – taip niekas ir nežinojo, juk Lietuvoje liko Olgos šeima ir kitos rusų šeimos, liko ir lenkai, ir žydai, niekur jie nebėgo, kažkaip išgyveno ir pirmieji prie atsikuriančios Lietuvos sąlygų priprato, pirmieji ėmėsi verslo, visokių darbų, kai tik Kaizerio vokiečiai atsitraukė, bet tai įvyko po dvejų metų, o tuo metu gyvenome susigrūdę viename kambaryje penkiese, pamotė, tėvas, aš ir du broliai, vienas – mamos, o kitas – pamotės, dabar jau visi mirę, likau tik aš viena iš didžiulio pulko pažįstamų, jaunystės draugių ir jų vyrų, ir jų vaikų, gal dar kur ir gyvena vienas kitas vaikaitis, bet aš jau seniai su pasauliu nepalaikau jokio ryšio ir ne tik čia, senelių namuose, bet ir savame name gyvendama neturėjau draugių, o retkarčiais užeidavusios vienuolės man buvo per šventos, kad galėčiau į draugystes pirštis. Taigi gyvenome susikimšę kaip tarakonai, to namo šeimininkas, „mordastyj mužik“, anot pamotės, kuri sugebėjo ir prie jo prilįsti, „suka“ visada kalė, prigimties nepakeisi, tai tas Ivanas, būdavo, ir sako: „Ei, vy tam, tarakaški, vylezajte, platit' pora“, ei jūs, tarakonai, lįskite lauk, laikas pinigus mokėti, ir visi mokėjo, visi pabėgėliai, taip mes pamažu pardavėm geresnius drabužius, indus, skepetas, moteriškus batelius, nors dėl batelių vykdavo tikra kova – pamotė tempia į savo pusę, tėvas – į savo, „neotdam“ šaukdavo paleistuvė, mat be lakuotų batelių nebūtų kaip prieš Ivaną uodegos kraipyti, bet tuomet tėvas jau buvo drąsesnis, vyriškesnis, išplėšdavo iš raudonų nagų batelius ir pardavęs turguje atnešdavo bulvių, duonos, retkarčiais kažkokių riebalų, o dar rečiau – kokį butelį pieno. Kieme dulkės, palijus – purvas, prie šulinio didžiulės eilės, pamotės tarp tų moterų nebūdavo, turėjo mane, pastumdėlę, kuri kibirą vandens nuo žemės vos atkeldavo, aš dažnai pagalvoju, jog nuo per sunkaus darbo ankstyvoje vaikystėje likau tokio žemo ūgio, šalia tėvo, tavo tėvo, mano vyro, atrodydavau kaip neūžauga, greičiausiai tarnaitė, einanti su savo šeimininku į turgų, tėvas pradingdavo visai dienai, gal jis kur kortom lošdavo, o gal ir maisto ieškodavo, bet dažniausiai grįždavo tuščiomis rankomis, tad pardavinėjom viską, be ko galėjom apsieiti, pagaliau atėjo eilė tėvo paltui su bebro apykakle, angliškos medžiagos, už tokią brangenybę tegavom puskibirį bulvių, toks tad buvo naujosios revoliucinės Rusijos gyvenimas, girdėjom, kad ūkininkai slepia maistą, nes komisarai atiminėjo viską, tuomet dar nežinojom, aš ir per maža buvau, bet netgi tėvas nežinojo, jog ateis toks laikas ir į Lietuvą, kaimo žmonės bus išbuožinami, į tvarkingų kaimiečių namus susikels alkoholikų ir tinginių šeimos, ir Lietuvoj taip pat trūks maisto, Lietuvoj, kurioje ko jau ko, bet maisto netrūkdavo niekada, nebent dar prie vokiečių, bet vokietmečiu už pinigą galėjai gauti visko, ko širdis trokšta, trūko tik pinigų, o Rusijoj gal net už auksą grūdų miltams nebūtum gavęs, nes revoliucija apvertė Rusijos laivą dugnu į viršų, išplaukė tik raudonos žiurkės, o verslininkai, fabrikantai, pirkliai, bankininkai ir geriausi ūkininkai nugrimzdo į užmaršties tamsybes, ir vis dėlto ištvėrėm tą vėliau bolševikų filmuose dažnai rodytą raudonąjį rojų: lajinė spingsulė, lentinės lovos, utėlės, blusos, musės, keiksmai, šūviai ir dieną, ir naktį, pabėgėlių akyse – neviltis, bet daugelis ištvėrė, ir Rusijoj pasiliko vos kelios šeimos, baigėsi karas ir vėl bildėjom prekiniu traukiniu į Lietuvą, Panemunės pušynus sapnuodavau kaip šventą dangišką apreiškimą, o tėvo namas sapnuose būdavo panašus į ištaigingą dvarą, tačiau sugrįžę radom ne dvarą, o nepažįstamų žmonių tuntus, pasirodo, žmogeliai nesitikėjo, kad mes iš Rusijos pragaro sugrįšim, tad ir užėmė visą namą, kambarys – atskira šeima, dabar neprisimenu, kiek tų šeimų mūsų name glaudėsi, tik žinau, kad mums atsikovoti keturis kambarius buvo nelengva, sunkią valandą tėvas nesutriko, susiėmė ir griežtai pareikalavo, kad kelios šeimos pasiieškotų gyvenamojo ploto kitur, nes kol kas šis namas priklauso jam ir jis nepagailės nei laiko, nei pinigų, kad surastų teisybę, žodžiu, jis kovojo už nuosavybę, kuri, pasak tavo tėvo, Auguste, yra šventa ir neliečiama, ir ačiū Dievui, Lietuva jau stojosi ant savų lietuviškų kojų, tad atsirado ir teismai, ir antstoliai, sąžiningi valdininkai, kuriems nuosavybė taip pat buvo šventas dalykas, palengva daugelis įsibrovėlių – mūsų šeimai užteko keturių kambarių – susiprato mokėti nuomos pinigus, ir vėl prasidėjo baliai, išgertuvės, netrukus aš ir išėjau iš namų, dabar pagalvoju, kad anuomet Rusijoj mane, pasak žmonių, gražią mergaičiukę, saugojo angelas sargas, nes anais porevoliuciniais laikais banditizmas Rusijoj tiesiog klestėjo ir iš pabėgėlių šeimų ne viena mergaitė pradingo, išėjo į turgų – ir kaip į vandenį, kas žino, kur šių nelaimingųjų kauleliai trūnija, o aš išlikau ir galvoju, kad kartu su angelu sargu mane nuo nelaimės saugojo motinos dvasia, tada tikėjau, kad ji sklando kažkur visai arti to medinio purvino barako ir nematomas jos sparnas veda mane tik tais takais, kurie išėjusią į miestelį parves namo, į baraką, galėtum paklausti, kaip tokią mergiščią pamotė išleisdavo iš kambario, nors brolius saugojo kaip savo akį, atsakysiu: nors negaliu žinoti, kas dėjosi tos piktos moters širdy, bet mano nuojauta sako, kad ji būtų tik apsidžiaugus, jei būčiau pražuvus, nes manyje ji matė mano motinos paveikslą, visi tai tvirtino, sakydavo, jog iš tėvo nepaėmiau nė krislelio jo bruožų, o iš motinos – visus, ir veido spalvą, ir rankų putlumą – net sunkus darbas jų nesubjaurojo, – ir širdies ramybę, ir akių spalvą, net kalbos tembrą, visi, kurie dar prisiminė mamą, kartodavo, kad „Lidija – čistaja gospoža Ulrika“, toks buvo jos vardas, matai, ką prisiminimai su žmogumi išdarinėja, liepia pasakoti visokias smulkmenas, kurios, aišku, taip pat gyvenimo dalis, o motinos vardo taip ir neliepia ištarti, gal taip išeina dėl to, kad mano mamos vardas man į kraują įaugęs, nors našlaite likau vos pusantrų metukų, o tau, jos vaikaitei, jis galbūt nieko nereiškia, prisimenu, kaip kartą peržiūrinėjau senas nuotraukas norėdama sudeginti, tu sėdėjai šalia ir vis klausinėjai: o kas čia? o šita ponia? ar aš ją pažįstu? Tuomet vienintelį kartą matei mano motinos portretą, aukštoje kėdėje sėdinčią didingą juodais drabužiais apsirengusią damą su auksine grandinėle ant krūtinės, aš šią nuotrauką išsaugojau nuo pamotės nagų ir išeidama ją pasiėmiau, ir Olgos namuose laikiau rėmelyje prie lovos, ir vėliau jai paskyriau garbingiausią vietą nuotraukų albume, bet ateina laikas, kai su praeitimi, kad ir kokia ji būtų, reikia baigti visiems laikams, o tu tada buvai per jauna, kad sulaikytum mano ranką, šiandien tikrai tos nuotraukos neleistum deginti, bet tuomet tik pažvelgei, paklausei, kokia čia ponia, ir net nežinau, ar išgirdai mano žodžius: čia mano mama, Augustėle, dabar ji danguj. Turiu papasakoti ir apie maldą, kurią buvau sudėjus Motinai, tai įsivaizduojamai geradėjai, kuri, jei būtų gyva, niekam neleistų manęs skriausti, niekinti, stumdyti kaip paskutinės tarnaitės. Kartais man pavykdavo, aišku, atlikus visus dienos darbus, ištrūkti iš namų, tuomet bėgdavau prie tokio seno paminklo, dabar neprisimenu, kam jis buvo skirtas, bet anomis dienomis prie jo buvo mano slaptoji ramybės vieta, būdavo, atbėgu, atsisėdu netoliese tarp alyvų krūmų ir žiūriu į saulės spindulių apšviestą akmeninį barzdoto vyro veidą, gal nepatikėsi, bet tavo tėvas buvo į tą skulptūrą panašus, tad išeitų, jog mano širdis jau tuomet žinojo, prie ko ateity glausiuos, ką pamilsiu, nuo ko gimdysiu vaikus, sunku paaiškinti anų dienų jausmą, juk tai buvo prieš aštuoniasdešimt metų, gal prieš septyniasdešimt aštuonerius ar septynerius metus, aš sėdėdavau sustingus ir kartodavau motinai sudėtą maldą, mėginsiu ją prisiminti, nors bijau, kad anų dienų žodžiai sąmonėje bus išsitrynę, juk meldžiaus rusiškai, o visą gyvenimą pragyvenau su žemaičiu, kuris net mano vardą sunkokai ištardavo, sakydavo, kad nelietuviškas, o maldelė buvo trumpa: „Dobryj Božin'ka veruju čto mamočka teper' na nebesach prošu tebia dobryj Bože čerez angelov svoich peredat' mamen'ke čto mne odnoj očen' tiaželo mačecha bjot unižajet a papa vsio pjot dobryj Božen'ka zdelaj tak čtoby mama nevidimoju rukoju vela menia v svetloje buduščeje gde nebudet mačechi a tol'ko nebesnyje cvety“, atleisk, Auguste, kad negaliu pakartoti anų dienų maldos, tai ne mano pavargusiam protui, o širdy, net maldos žodžius rašant, – tik tuštuma. Bet tuomet tikėjau, kad mama su Dievu ir jo angelais išves mane iš to beprotyno, iš kekšyno, ištrauks mane iš gyvenimo purvo ir nuves pas dorus, gerus žmones, kurių tikrai turi būti, nes „svet ne bez dobrych liudej“. Kad tas paminklas man buvo ženklas, galėtų patvirtinti ir tai, jog saulėtą dieną paminklo pamatą būdavo apsivijęs žaltys, žinojau, kad ne gyvatė, tėvas turėjo žalčio iškamšą dar nuo eiguliavimo laikų, kai dar tik sukosi aplink mano mamą, tuomet jau našlę, žinojau, kad jis – „užik“ su ryškiomis geltonomis ausytėmis, kurios iš tolo šviečia kaip dvi ramunės, ir man atrodydavo, kad tas žaltys žino paslaptį, kuri kada nors ateity ir man bus atskleista, o toji paslaptis buvo tavo tėvas.
       Bet matau, kad ir vėl nuklydau į šalį, o turėčiau pasakoti, kaip ištekėjau, kaip išėjau iš Olgos tėvų namų, kaip su vyru persikėlėme į Panevėžį, kažkada buvau tokia konkreti, kad ir apie ką kalbėčiau ir iš kitų laukiau aiškaus pasakojimo, o štai dabar pradėjusi rašyti Dienoraštį suprantu, kad čia mano valios jau nebeužtenka, nes pačios prisiminimų mintys vedžioja ranką, pačios parenka žodžius, ir iš mano konkretumo lieka tik melsvas dūmelis, kurį atmintis kaip vėjas kur tik panorėjus gali nešti, ir vis dėlto tikiu, kad ir šis sunarpliotas pasakojimas – jeigu Dienoraštis paklius į tavo rankas, o nebus išmestas į senių namų šiukšlyną – atskleis tau tavo šeimos šaknis, tarsi veidrodyje parodys viską, kas mums gyvenime nutiko, ir nelabai svarbu, kad laikas šį veidrodį daugelyje vietų įskėlė ir jo paviršius gali iškreipti faktus, pagaliau juk svarbiausia ne faktai, o širdingumas, kuriuo jie atkuriami, argi ne taip, dukra?

Į viršų

       1 9 9 3  m e t ų  r u g s ė j o  1 2  d i e n a

       Pradėsiu be įžangų, tik pasakysiu, kad vos prieš kelias minutes kambario draugės išėjo į pušynus grybauti, net juokas ima, atneš kokių musmirių, juk abi ne kaimietės, be to, Paulauskienė beveik žliba, o kuprelės akinių stiklai storesni už butelio stiklą, na bet išėjo, ir ačiū Dievui, galiu sėsti prie Dienoraščio.
       Jau minėjau, kad ištekėjus ir negalėdama pasilikti pas U. K. ir neradus būsto Kaune, nusprendžiau keltis į Panevėžį, kur, pasak išmanančiųjų, nebrangiai galima išsinuomoti butelį. Tada jau laukiausi Jono, tėvas gavo darbą karo orkestre ir vėl pūtė fleitą, aš susiradau vietą žydo krautuvėje, bet apie šį darbą papasakosiu vėliau, nes dabar svarbu pasakyti, kad tėvas, vos tik vyrai buvo pakviesti stoti į savanorių pulkus, per pusdienį apsisprendė ir iškeliavo tiesiai į kovų lauką, grįžęs, tikriau pasakius, paleistas, nes neteko piršto, pasakodavo, kaip jie į nelaisvę imdavo lenkus, būdavo, išeina naktį į žvalgybą ir trise parsiveda visą kuopą lenkų, nežinau, ar jie buvo tokie dideli bailiai, ar mūsiškiai labai gudrūs ir drąsūs, bet, pasak tėvo, užtekdavo prisėlinus surikti „renki do gury“, ir iš krūmų jau lenda lenkeliai pakeltomis rankomis, ko gero, žmonės bijojo mirties svetimoje žemėje, nes tik visiškas kvailys ar niekšas būtų galėjęs tvirtinti, kad jie į Lietuvą atsigrūdo kautis už Lenkijos laisvę, pasak tėvo, visi upelių, ežerų, kaimų pavadinimai lietuviški, žmonės taip pat tik lietuviškai kalba, ypač senesni, neragavę lenkų propagandos, vienas kitas apsimetęs šlėktele šiaip ne taip lenkiškai graibosi, mes Kaune tikrai geriau lenkiškai kalbėjom, tokie jau lietuviai esam, su lenku lenkiškai, su rusu rusiškai, su žydu arba lenkiškai, arba rusiškai, nors iš tikrųjų Panevėžy žydeliai gražiai lietuviškai kalbėjo, taigi tėvas sugrįžo sužeistas, gavo vienkartinę pašalpą, o jei koks karininkėlis, pusę piršto netekęs, be nuolatinės karo didvyrio algos, dar buvo apdovanotas ir medaliu už narsą, tėvas nusispjaudavo – o šitaip elgdavosi labai retai – ir numojęs ranka pasakydavo: biednas ir kare durnas, teisybės nebuvo ir nebus, mes, Lidija, jos nesulauksim, o aš jį ramindavau sakydama, kad ne viskas iš karto, reikia laiko Lietuvai atsigauti, juk vos prieš kelerius metus pasibaigė karas, ar jau užmiršai, kaip traukdamiesi Kaizerio vokiečiai viską grobė, kaimus šluote iššlavė, o dabar tie lenkai su savo pretenzijom „na Kovno, na Kovno“, turėkim kantrybės, ateis ir į mūsų būstą šviesesnės dienos, juk gavau tarnybą žydo parduotuvėje, o ir orkestranto algelė pusė bėdos, išsikapstysim, tik nekaltinkim Lietuvos, ji tikrai nekalta dėl suirutės ir skurdo.
       Pamažu įsikūrėme, nusipirkome dvigulę lovą, stalą, porą kėdžių, viryklę, indų, drabužių, žydas su manimi labai gražiai elgėsi, niekada nė nebandė kibinti, buvo rimtas žmogus, tikintis, o su jo Rachele tapom vos ne draugės, suprantama, jeigu galima draugystė tarp samdinės ir šeimininkės, aš ir šiandien nelabai suprantu, kodėl žydas priėmė mane, o ne kokią žydaitę, juk patikėdavo man netgi prekių priėmimą, matyt, išsyk protingas žmogus pastebėjo mano sugebėjimą perprasti skaičių paslaptis, man nereikėjo popieriaus, aš dauginau ir dalijau tiesiog mintyse, ir tai, matyt, padarė jam įspūdį, vis pagirdavo už sumanumą, o aš savo ruožtu viską stebėjau ir dėjaus į galvą, nes jau tuomet buvau nusprendusi ilgainiui atidaryti savą krautuvėlę, žydas prekiavo maisto prekėmis, tai ir aš svajojau apie maisto krautuvę, kurioje visos prekės – tik aukščiausios rūšies, bet galėjo būti ir taip, kad ne kartą matęs tavo tėvą, žydas slapta mąstė, ar tik šis juodabarzdis kumpanosis vyras neturi žydiško kraujo, ir iš tikrųjų, pati savo ausimis ne kartą gatvėje esu girdėjus ponias kalbantis: toks išvaizdus žydas, o paėmė tokią menką kurapką, gal ji ne žmona, o tarnaitė? Tėvui barzda augdavo tiesiog valandom, iš ryto skustuvu nusiskuta – man net baisu būdavo žiūrėti, atrodė, kad gali sau gerklę persirėžti, – švariai visus paausius nugramdo, o po pietų vaikšto vėl panašus į mėlynbarzdį iš Haufo pasakų, gal dėl tokio juodo gymio gimtajame kaime buvo laikomas labai negražiu, veidas ilgas, kojos kaip kartys, nosis didelė su kupra – kur tai matyta, visi vaikai kaip vaikai, mergaitės geltonkasės, berniukai, nors ir didelėj šeimoj vargstantys, apskritžandžiai, tik šitas vienas į nieką nepanašus, gal koks žydelis buvo prie amžiną atilsį Agotos prisigretinęs? Visaip žmonės pliurpė, nes iš tikrųjų į kaimietį tėvas nebuvo panašus, greičiau jau į kokį nusigyvenusį dvarponį, visada išblyškęs, ramus, susimąstęs, kartą viena pirkėja, jau Kaune, mano krautuvėj, prasitarė: ponia, ar jūs nepastebite, kad jūsų vyras iš veido ir iš „povyzos“ panašus į tautos patriarchą daktarą Basanavičių? Niekada apie tai nepagalvojus, nustebau, bet po kiek laiko, laikrašty ar knygoj geriau į Basanavičių įsižiūrėjus, iš tikrųjų pamačiau panašumų – ir nosis su kuprele, ir barzda, kai pražilo, tokia pati, ir kakta aukšta, ir akys giliai po antakiais pasislėpusios, ir plaukai tankūs, garbanoti, gražiai į viršų sušukuoti, tik ūgio, matyt, tėvas buvo aukštesnio, negalėjau palyginti, nes niekada nebuvau sutikus daktaro gatvėje, o juk jis tikrai su kompozitoriumi Naujaliu bičiuliavosi, tad ir Laisvės alėja vaikštinėdavo, tik kad man vaikštynėms laiko nelikdavo, vos spėjau suktis, bet matau, kad ir vėl užbėgau pasakojimui už akių, tarnaudama žydo krautuvėj ir matydama, kaip žmogus tvarkosi, kaip puikiai jam prekyba sekasi, veikiai supratau, kad tik būdama pati sau ponia sugebėsiu išbristi iš nepriteklių liūno, tad vieną dieną pasakiau tėvui: aš su vaiku važiuoju į Kauną, Kaune gimiau ir provincijoj nesiruošiu ilgiau vargti, sostinėj geresnės galimybės, o man gabumų užtenka, jeigu net žydas leidžia prekes priimti ir suskaičiuoti, aišku, paskui pats viską peržiūri, bet klaidos neranda, tai kaip, paklausiau, ar važiuosi? Tėvas nuleido akis ir tyliai pasakė: tu, Lidočka, su vaiku važiuok, o aš pasiliksiu, man Kaunas per didelis miestas, aš, Lida, kaimietis, man sostinėj ne vieta. O kad žinotum, kaip aš jį tada užsipuoliau, šaukiau trypdama kojomis: koks iš tavęs kaimietis, iš tavęs kaimo žmonės juokiasi, argi tu moki dirbti žemės darbus, pasižiūrėk į savo barzdą, jos arklys baidytųsi, o gal manai, kad Panevėžio poniutės į tave akis blizgina dėl to, kas esi kaimietis? Visaip šaukiau, įrodinėjau, išvadinau kvailiu, nors toks tikrai nebuvo, buvo išmintingas, tik labai ramus, savaip išdidus, savaip meilus, jis mane kaip pūką pirmą naktį į lovą nusinešė, kaip koks princas našlaitę, bet užkietėjęs žemaitis nepasidavė: tu, Lidočka, su vaiku važiuok, o aš pasiliksiu, pūsiu dūdą orkestre ir apie tave ir vaiką svajodamas vienas gyvensiu. Aš puoliau į ašaras, maldavau, aukso kalnus žadėjau, nors širdies gelmėj pati kaip drebulės lapas virpėjau, juk laukė baisi nežinia, o kas, jeigu paskutines santaupas išleisiu, paskolą prapirksiu, o prekyba užstrigs? Reikia pasakyti, kad ruošiaus į Kauną pilve nešiodama Rudolfą, tik tėvui nedrįsau prisipažinti, tad gali, Auguste, įsivaizduoti, kokia buvau jaunystėj drąsi, ryžtinga, gal, sakau, visos našlaitės panašios, juk pačioms tenka į gyvenimą kabintis, ieškoti išeities, kad nepražūtum, taip ir išvažiavau viena nuo ašarų užtinusiomis akimis, bet vėl priminsiu seną rusų patarlę: „svet ne bez dobrych liudej“, o tėvas pasiliko, net nežinau, kaip jis vienas išgyveno, juk nemokėjo nė kiaušinienės išsikepti, gal kokioj karo valgykloj maitinosi, tik viena žinau – jokios moters jis ten neturėjo, širdis ir šiandien kužda, kad aš buvau jo vienintelė meilė, bet ir jis man ligi šios dienos liko vienintelis, o juk likau našle keturiasdešimties nesulaukus, be to, laikiau barą, pati turėtum prisiminti, kokia publika susirinkdavo, buvo ir valkatų, bet ateidavo ir prieškarinių profesorių ir rašytojų, gal nespėjusių nuo sugrįžusio Stalino pabėgti, o gal ir kvailai patikėjusių, kad sovietai atneša rojaus gyvenimą, daug tokių kvailių vėliau Sibiro šachtose prasmego.
       Bet grįžkime į Kauną. Atvažiavau ir išlipus iš autobuso nežinau, kur eiti, pas pamotę Panemunėj gal ir būčiau galėjusi pamėginti kokį kampą gauti, bet man ji jau buvo mirus, kaip išėjau tuomet, sudie nepasakius, taip ir nesiruošiau pagalbos prašyti, žinojau, kad tėvas po jos padu dūsta ir tyliai užsislėpęs vis giliau į degtinės raistą grimzta, tad liko vėl tie patys gerieji žmonės, Olgos tėvai, minėjau, jie nebuvo pasitraukę iš Lietuvos, vadinasi, bus išsaugoję ir namus, ir šeimos židinį, prisimenu, pasibeldžiau į ąžuolines duris – taip gerai pažįstamas nuo mokyklos laikų – ir išvydusi Olią puoliau jai ant kaklo, vos sūnaus neišmečiau, pravirkau tomis pačiomis našlaitės ašaromis ir negalėjau ištarti nė žodžio, o Olga apkabino mane ir nusivedė į kambarius vis ramindama: „Lidočka, vsio budet chorošo, nerydaj, golubka“, neraudok balandėle, tokiais švelniais žodžiais pasitiko mane ištikimoji draugė, visų jaunystės svajonių patikėtinė, nusivedė tiesiai pas tėvą, jau žilą, pakumpusį senį, bet vis dar išdidų senosios Rusijos imperijos atstovą, kurio sąmonėje, matyt, lindėjo mintis, kad pati viena, be didžiosios Rusijos pagalbos, Lietuva neišgyvens – arba ją praris Lenkija, arba Vokietija, ką gi, žmogaus prigimties nepakeisi ir už tai, kad rusų bajorui iki gyvenimo pabaigos „velikaja Rus'“ išliko didžiąja meile kaltinti jo tikrai negalima, juk daugelis kitataučių ir mus, daug amžių engtus ir niekintus, laiko nacionalistais vien už tai, kad Lietuva mums brangi, nes kitos tėvynės mes neturim, ir čia jokia politika, čia paprasčiausia savąją žemę mylinčio žmogaus prigimtis, pagaliau jo prigimtinė teisė mylėti ir saugoti vienintelį žemės kampelį, taigi nusivedė pas tėvą ir pasakė: „Papočka, priechala Lida, Ulrichi dočka, pomniš'?“ Senis skaitė knygą, išgirdęs dukters žodžius, nusiėmė akinius, ilgai žiūrėjo man į akis ir plati gera šypsena nušvietė jo veidą: „Podojdi, Lidija, pokažis', kak že ty posle stol'kich let vygliadiš', o, takaja že krasavica, a eto kto, tvoj synoček?“ – paklausė, „da“, atsakiau pridurdama vardą ir tėvavardį, kaip pas stačiatikius priimta, paklausė, ar aš ilgam pas juos atvykau, ar tik į svečius, turėjau prisipažinti ir trumpai išdėstyti savo planus, sumelavau, kad tėvas netrukus taip pat atvyksiąs, nors žinojau, koks jis užsispyręs – lauks, kad aš kaukdama su vaiku į Panevėžį parlėkčiau, o jis priglaustų, paguostų ir tartų: ar nesakiau, Lida, kad Kaunas ne mums, ne tokiems skurdžiams, ką gi, pamėginai ir užteks, užmirškim, kas buvo, tikėk, Lidočka, gyventi galima visur, ir kuo mažesnis miestas, tuo paprasčiau žmoniškai įsikurti; trumpai apsakiau savo tarnystę žydo krautuvėje ir kaip man neblogai ten sekėsi, kaip priiminėdavau prekes, „byla dopuščena k cifram“, senis kilstelėjo antakius ir pasakė, kad galiu pas juos pagyventi, o jis pasitarsiąs su žmona ir abu surasią kokią nors išeitį, ir surado, nes „svet ne bez dobrych liudej“, pasitarę jiedu, matyt, patikėjo manimi, juk Olgos mama ir mano mama kadaise buvo neišskiriamos draugės, kartu karieta į Varšuvos operą važiuodavo, o tokie nuostabūs įvykiai nepasimiršta, gal padėjo ir tai, kad žydas manęs neišmetė jau kitą dieną, o prileido prie skaičių – reikia pasakyti, kad skaičiai žmonėms, ypač tiems, kurie su skaičiais neturi reikalų, visuomet daro žymiai didesnį įspūdį nei, tarkim, kokie rašymai ar šiaip tik žodžiais pagrįstos istorijos – žodžiu, gavau paskolą, tiesa, nedidelę, bet vis dėlto paskolą, nes apie kreipimąsi į banką bijojau net pagalvoti, suprantama, mano džiaugsmui nebuvo ribų – ir verkiau, ir juokiaus, ir visus išbučiavau, ir dėkojau kone ant kelių suklupus, o senis kartojo: „Nu, budet, Lidočka, budet, ne rydaj, vsio uladitsa, nu, budet…“
       Tėvas atvažiavo po dvejų metų – Rudolfui buvo ką tik suėję vieneri, – tvarkiausi pasilenkus už prekystalio, girdėjau varpelio skambtelėjimą, bet neatkreipiau dėmesio, ar maža kas galėjo užsukti pažiopsoti, kaip čia ta vieniša motina versle sukasi, matyt, sunkiai vargšelei sekasi, o kaipgi, viena, be vyro, be gyvenimo ramsčio ir dar tokiu metu, kai aplinkui, kur tik užmeti akį, vien žydų krautuvės, o jie nuo amžių amžinųjų geriausi prekijai, sunku moteriškei – tokias ar panašias mintis dažnai išskaitydavau užėjusiųjų pirkėjų ar šiaip žioplių akyse, bet atsitiesus vos neapalpau – prie durų stovėjo tavo tėvas, skrybėlė vienoj rankoj, kitoj plonas portfeliukas, lietpaltis vos su viena saga, kelnės gerokai apsmukusios, lygintuvo nemačiusios nuo mano išvykimo dienos, stovi prasižiojęs ir žiūri tiesiai man į akis, o tame žvilgsnyje ir pagarba, ir susižavėjimas, ir negalėjimas patikėti tuo, ką regi akys, ir jau toks nuolankumas, toks nusižeminimas, kokio dar niekada nebuvau mačiusi, net tomis dienomis, kai mane mergino, o aš, jau atgavus dvasią, šluostau alyvuotas rankas į prijuostę – buvau ką tik perkrovus latviškas silkes į mažesnį indą – ir apsimetu abejinga, o pačiai kinkos virpa, ir ne vien nuo staigmenos, bet ir nuo pasididžiavimo, nuo savo vertės pajautimo, nes žinojau, kad nuo šiol tėvas manimi pasitikės kaip pačia Marija, gal netgi labiau, nes jo požiūris į šventąsias tiesas buvo labai savotiškas, tikėjo Kristų, bet gyvą, keliaujantį Palestinos slėniais ir mokantį minias, o altoriaus tabernakulyje slypintį Jėzaus simbolį – nelabai, vis abejodamas, klausdamas, kam Kristui tūnoti žmogaus padarytame daikte, jei Jis yra kiekvieno žmogaus širdyje, nes visas Jo mokslas – tai meilės teisybė ir nemirtingumas, aš su juo nesiginčydavau, išdidaus ir užsispyrusio žemaičio nepakeisi, tik būdavo nemalonu, kai į sekmadienio Mišias tekdavo vienai kaip kokiai našlei be vyro eiti, tiesa, per metines šventes vis dėlto ir jis peržengdavo bažnyčios slenkstį, bet cerkvės – apsaugok Dieve, cerkvė jam buvo tas pats, kas rusų okupacija, jis, pasirodo, dar vaikas buvo girdėjęs apie kažkokias skerdynes Žemaitijoje, kai kazokai raiti ant žirgų įsibrovė į katalikų bažnyčią ir kardais užkapojo žmones vien už tai, kad jie nenorėjo leisti mūsų kryžių pakeisti pravoslavišku, net katalikų Dievas jam atrodydavo truputėlį sulenkėjęs, o juk lenkai laikė užgrobę Vilnių, Gedimino sostinę, žodžiu, apsimečiau abejinga, o kinkos virpa, taip norėtųsi pulti iš už prekystalio ir pakibti ant gražaus, nors ir išvargusio vyro kaklo kaip kurapkai kilpoje, nes jis ir buvo kilpa, į kurią pati įkišau našlaitės galvelę, ir buvau laiminga įkišus, nes širdis jautė, kad šis žmogus niekada neišduos. Laikiau, spaudžiau tą didelį kūną, o pati drebėjau, nes galiniame kambarėlyje šalia prekių sandėliuko tarnaitė supo antrąjį sūnų, apie kurį tėvui nebuvau pranešus, tiesiog bijojau, jis juk žinojo, kad aš dėl inkstų ligos neturėjau teisės daugiau gimdyti, tuomet, kad ir paslapčiomis, moterys abortus darėsi be skrupulų, nors bažnyčia griežtai draugė, virpėjau ir pati savęs mintyse klausiau: kas gi bus, Lida? Bijojau, o sykiu ir jaučiau pasididžiavimą, kad viena be jo pagalbos pagimdžiau ir štai auginu ir net turiu už ką auklę pasisamdyti, tuo metu auklė, tarsi pajutusi mano nerimą, įžengė su vaikeliu ant rankų ir sustojo išvydus mane pakibusią ant aukšto stambaus vyro kaklo, pamatęs kūdikį, tėvas nukėlė mano rankas nuo savo kaklo ir lėtai priėjo prie prekystalio, pastovėjo, pamindžikavo ir ištiesė rankas tardamas: prašom, panele, duoti jį man, aš jo tėvas – net auklei nebuvau prasitarus, kad Panevėžy lindi mano vyras, tikras, atiduotas man kunigo, o ne kokio naujamadiško valdininkėlio viešoj įstaigoj, tad gali, Augustėle, įsivaizduoti merginos nustebimą, dar gerai, kad vaiko iš rankų neišleido, padavė nežiūrėdama tėvui į akis ir išnyko už durų, o tėvas laikė sūnų ir palengva sūpavo, matyt, pats negirdėdamas to savojo „čiūčia liūlia… čiūčia liūlia“. Žinojau, kad mintis, jog vaikas galėtų būti ir ne jo, nė nešmėstels sąžiningo žmogaus širdy, o pati jau ruošiau kalbą, trumpą prakalbėlę apie vienišą motiną, kuri su dvejų metų sūnumi ant kelių išvyko iš mažo provincijos miestelio į sostinę, išvyko jau būdama nėščia antruoju sūnumi, išvyko be baimės, drąsi kaip liūtė, aprašyta Šventajame Rašte, nes tikėjo ne tik savomis galiomis, bet ir danguje esančios mamos parama per angelus sargus, išvyko pas gerus žmones, nes „svet ne bez dobrych liudej“, pas žmones, kurie dar prisimena mamą gyvą, jauną, dosnią ir labai gerą draugę, o šios dviejų vaikų motinos vyras kaip užsispyręs ožys tūnojo įstrigęs ragais tarp provincijos tvorų, lindėjo kaip koks kurmis bijodamas į šviesą nosies galą iškišti, nes netikėjo jo šeimai skirta laime, pasiturinčiu gyvenimu, nes buvo įsitikinęs, kad skurde gimęs skurde ir mirs, ir niekas neišties pagalbos rankos, o, kaip jis klydo, o, koks baisus buvo tas jo žemaitiškas užsispyrimas, bet moteris nepražuvo ir šiandien jam viską atleidžia, ir, žinai, tėvas, tarsi perskaitęs mano mintis, ištarė  a č i ū , o aš taip ir nesupratau, ar  a č i ū  už antrą sūnų, ar už tai, kad atleidau, žodžiu, prasidėjo tikras gyvenimas, ir tėvas stovėdavo už prekystalio kaip kokia reklama, lyg iškirptas iš storo kartono ir nudažytas kaip gyvas, budėjo ir sykiu viliojo Kauno poniutes, nes joms, matyt, dažnai įgrisdavo jų vyrų valdininkų posėdžiai ir kiti reikalai, amžinas jų neturėjimas laiko, o štai čia, Žaliakalnyje, prie Zanavykų ir Savanorių gatvių kampo yra tokia maža maisto prekių krautuvėlė, kurioje didžiai išvaizdus vyras stoviniuoja be jokio darbo, be jokių reikalų – ateik ir kalbink, kiek tik tavo širdelė trokšta, na ir kalbindavo, pirma, būdavo, atsiunčia tarnaitę, kad toji pasižiūrėtų, ar ponia N. teisi sakydama, kad mažoje maisto krautuvėlėje be darbo stoviniuoja labai išvaizdus vyras ir mielai pasikalba su garbingesnėmis pirkėjomis, o jo mažytė žmonelė kaip kurapka tik tupinėja sverdama prekes, net sunku patikėti, kad tokiai vištai papuolė toks grūdas, tarnaitė nuneša žinią savo poniai, ir jau kitą dieną lyg pro šalį eidama trumpam užsuka pati dviaukščio mūro šeimininkė, tik trumpam, tik pasidairyti prekių, girdėjusi, kad visos užsieninės, užbėgsiu, sakau, žvilgtelėti, ar iš tikrųjų čia tokia puiki parduotuvė, minutėlei, o ta minutėlė užsitęsdavo iki valandos, nes poniutei viskas rūpėjo, iš kur tėvas kilęs, kas buvo jo tėvai, ar ne žemaičių bajorai, jos giminės taip pat iš Žemaitijos aristokratų, ji puikiai suprantanti, kad šiandien garbingų giminių palikuonims nelengva, tokia sunki padėtis, ką tik baigėsi karas ir suirutė, bet teisybė triumfuos, atgims kilmingosios Lietuvos šaknys, žodžiu, poniutė mala liežuvį pasmailinus, o tėvas ramiai klausosi kokį nors žemaitišką žodelį įterpdamas, suprask, žemaičių bajoras, žemaitiška ir kalba, poniutė akyse tirpsta, aš viską matau, man širdyje neramu, o jei tėvas apaks nuo poniutės dažų ir pudrų ir paliks mane vieną su dviem vaikais, Dieve, kokia buvau kvaila tokias mintis į širdį įsileisdama, kartą gyvenime skaudžiai pažeminta, pamotės sutrypta, negalėjau patikėti, kad šis aukštas bajoriškos išvaizdos vyras iš tikrųjų vedė mane iš meilės, ir dar iš tokios meilės, kokios bemaž nė nebūna. Bet turiu baigti, girdžiu Paulauskienės keliamą triukšmą, ko gero, iš tikrųjų bus musmirių pririnkus, negali savo neišmanymo pripažinti, tad ir kimba slaugutėms į atlapus, pasitaikius progai, vėl rašysiu, nes prisiminimai kaip kokie neramūs žvirbliai tik zuja aplink langus, tik čirškia tarsi sakydami: užrašyk mane, kitas vėl: ne, mane, sąsiuvinis storas, pati žinai, ne kartą esi jį mačiusi ir žibalinės lempos šviesoj, ir prie žvakės, oi, daug atminties į šią knygą sutilps, kad tik sveikatos užtektų, nes ilgėliau prie rašymo pasėdėjus labai pavargsta nugara, pirštai dar nevirpa ir akys gerai mato, štai kaip išeina, jauna su akiniais skaičius rašiau, o senatvėj akys nušvito ir raides įžiūriu kaip kuosa kamino suodžius, neatsisveikinu, tariu iki pasimatymo, tegu keliauja Dienoraštis po mažąja pagalvėle, jam ten kaip tik vieta, o ir aš snausdama galiu užrašytas savas mintis patikrinti net neatsiversdama knygos – mintys pačios pro pagalvėlės pūkus į mano sapną takus suranda, ne kartą tai, ką dieną buvau užrašius, naktį susapnuoju ir taip ryškiai, taip tikroviškai, kad, atrodo, ištiesčiau ranką ir paliesčiau apšepusį tavo tėvo skruostą, apšepusį, nes grįžo iš Sibiro, ką tik įžengė į kambarį, ką tik ištarė garbė Jėzui Kristui, kitą naktį sapnuoju, kad mudu su tėvu sėdime operoje – tai gryna teisybė, tik labai jau retai mums pavykdavo laisvesnio laiko nugriebti, be to, juk žinai, kad taupėm kiekvieną centą – sėdim ne kur nors balkone, o ketvirtoje eilėje, Kipras Petrauskas su bosu rusu Šaliapinu Čaikovskio „Pikų damoje“ kaip du angelai dainuoja, aš verkiu, nosinaite ašaras braukiu, o tėvas ramiausiai miega, ir negali jo pažadinti, kad nesuriktų staiga prikeltas, bet negali ir to miego pernešti, tad sėdi kaip ant adatų, neduok Dieve, kokia nors garbinga pirkėja, ilgokai aną dieną su tėvu apie žemaičių bajorus prakalbėjus, nusipirkus vos tris riekeles lašišos ir saujelę graikinių riešutų, pasuks savo puikiąją galvelę ir išvys gražuolį su bajoriškomis šaknimis ketvirtoje eilėje atvirtusį ir leidžiantį tylų tylų sapno vėjelį, na dabar tai jau tikrai turiu baigti, nes mano grybautojos jau bilda, į kambarį pareina…

(Bus daugiau)