tekstai.lt

LINAS V. MEDELIS. Perkalių ledas


medelis.jpg

 












       A p s a k y m a s


       Vilkomiro1 apskrities trečios nuovados pristavas ponas Skvorcovas mostelėjo pirštiniuota ranka liepdamas visiems sustoti. Keturi kailiniuoti šešėliai liovėsi po kojomis girgždinę sniegą ir sustingo laukdami kitų viršininko paliepimų. Nors šilta troba buvo jau čia pat, už neaukštos tvoros, Skvorcovas nusiėmė kepurę, atrišo raištelius, nuleido ausines ir vėl užsimaukšlino ant visiškai apvalaus trumpai nukirpto pakaušio. Staiga Juozas Sėjūnas, kviestinis nuo paežerės, spengiančioje nakties tyloje užsikosėjo taip, tarsi ketintų pažadinti visą Perkalių kaimą. Ponas pristavas tyliai nusikeikė, atsigręžė, to pakako, kad vienas uriadninkų – Stepanas, galėjai atspėti, jo šešėlis buvo mažas ir storas, – net pasišokėjęs kumščiu drožė kosėjančiam į nugarą, ir šis nutilo taip pat staiga kaip buvo pradėjęs.
       Sėjūnas tvirčiau susisupo į kailinius, pasistatė apykaklę. Sausio šaltis kandžiojo ausis, o žmogus buvo be kepurės, išverstas iš lovos ir išstumtas pro duris beveik kaip stovi, tik spėjęs ranka pasigriebti kailinius. Užtat ponas pristavas, nusimovęs dešinę pirštinę ir perėmęs ją į kairę, savo kailinius prasegė, pagrabaliojo apie juosmenį ir ištraukė laikrodį. Pakėlė jį prie akių bandydamas pagauti blankų ciferblato spindesį, užvertė galvą ir žvelgė į dangų lyg reikalaudamas daugiau žvaigždžių šviesos. Atsikrenkštęs brangų laikrodį vėl įkišo į mažą kišenėlę munduro vidinėje pusėje.
       „Невозможное дело“2, – pagalvojo ponas pristavas.
       Ketvirta valanda ryto, o troba jau buvo gyva. Tiesiu stulpu į žvaigždėtą dangų iš kamino kilo baltas dūmas, pro langelį vos vos spingsėjo šviesa. Ponas pristavas vėl apnuogino savo galvą ir į lango pusę pasukęs ausį išgirdo tai, dėl ko vertėjo pusę nakties belstis iš pat apskrities būstinės – nedarnų vaikiškų balselių chorą:
       Be-E-be, be-A-ba, be-I-bi, be-O-bo, be-U-bu...
       Nebaigę skiemenuoti abėcėlės, vaikai nutilo. Ponas pristavas pasiklausė ir tylos. Paskui išgirdo gal atitraukiamo suolo, gal stalo bildesį, šurmulį viduje ir vėl balselius:    Kas ten žydž,
Kas ten žydž,
Bičių, rožių darže?
Kuo vardu,
Kuo vardu?
Juozapota vardu...


       Nesuprato, veikiau pajuto – dainuoja lietuviškai. Žengė pirmas, paspyrė koja sniego baltume tamsuojančius tvoros vartelius. Atsiremdami į pusnį jie prasivėrė vos per sprindį, todėl pristavas pats atkėlė ir jau kieme, praleisdamas į priekį uriadninkus, pasitraukė į šalį.

       Nikolajus Francevičius miegojo neramiai. Sapnuodavo retai ir visada keistus sapnus, nors pabudęs beveik niekada negalėdavo prisiminti siužeto. Atminty išlikdavo kažkokios nuotrupos, jų reikšmių ir prasmių negalėjai suprasti, todėl žmonai jų nė nepasakodavo. Marija Nikiforovna priešingai – nuolatos sapnuodavo ir kiekvieną rytą įspūdžius išliedavo sutuoktiniui. „Vėl pagavau tave gulintį su ta...“ – rimtu balsu sakydavo ji per pusryčius, ir Nikolajus Francevičius, netikėtai pažadintas iš apmąstymų apie artėjančius kasdienos rūpesčius, krūptelėdavo ir visada suirzdavo, nes būdavo priverstas pasijuokti arba teisintis dėl to, ko gyvenime niekada nebuvo, tikriausiai jau nebebus.
       Jis jau kuris laikas gulėjo atsimerkęs, žvelgė į didžiuliame lange mirgančią, lyg gęstančią ir vėl įsižiebiančią žvaigždutę. Sapno nuotrupa tebestovėjo akyse. „Tikriausiai keičiasi oras. Tikriausiai prasidės atodrėkis“, – pamanė.
       Miego nebenorėjo, jautėsi žvalus, kupinas jėgos ir energijos. Sapnas buvo negeras, bet ir neišgąsdino. Pristavas nusviedė kojūgalin naktinę kepuraitę. Marija Nikiforovna tokios nepagarbos jos mezginiui nebūtų jam dovanojusi, tačiau žmona vėl buvo išvykusi pas tetulę. Kaunas jai niekada nepatiko. Šis miestas, niurnėdavo Marija Nikiforovna, vis dėlto ne Peterburgas, ne Maskva ar Varšuva, net ne Ryga. Be to, ji skųsdavosi, kad čia gausėja litvinų. Na gal ir negausėja, tiesiog ji vis dažniau jų pastebi, išgirsta lietuviškų vardų ir pavardžių. Net ne lenkiškų – lietuviškų. Su lenkais dar įmanoma bendrauti ir šį bei tą lenkiškai suprasti – šiaip ar taip, jie irgi slavai. O ta litvinų mužikiška kalba, o tas užsispyrimas, charakteris... Jų elgesys ją dažnai priblokšdavo.
       Nikolajus Francevičius atsisėdo lovoje, nuleido kojas ant grindų, plikais padais užčiuopė šlepetes ir atsistojo.
       Ak taip, sapnas... Sapne regėjo tris pirštus ant smėlio, ant pašalusio tako šventoriuje. Trys bekraujai pirštai – iš kur kardu nukirstuose pirštuose bebus kraujo?
       Pala pala, susimąstė, o kaip „pirštai“ būtų lenkiškai? O prancūziškai? Marija Nikiforovna pasakytų...
       Jie judėjo, tie pirštai, kaip gyvi kabinosi į žemę, tarytum būtų nukirsti su visa plaštaka.
       „Tikriausiai keičiasi oras“, – vėl pamanė Nikolajus Francevičius. Pats užsidegė žvakę, prieškambaryje užsimetė ant pečių milinę ir ilgu siauru koridoriumi nuėjo į savo darbo kabinetą. Čia laikrodis dusliai mušė penktą valandą ryto.
       Priešingoje kabineto pusėje kažkas sukrebždėjo už durų, vedančių į priimamąjį, jos tyliai prasivėrė, kartu su šviesa pasirodė ranka, laikanti žvakidę, ir užmiegotas Vanios snukis. Atsiliepęs į sveikinimus „jo kilnybei“, Nikolajus Francevičius paliepė atnešti tik arbatos.
       Kauno gubernatoriaus Nikolajaus Klinkenbergo stalas kaip visada buvo pedantiškai tvarkingas. Ant jo pūpsojo gubernijos teritorijoje pastaruoju metu konfiskuotų lietuviškų knygelių ir laikraščių krūvelė bei keletas išvakarėse nebaigtų peržiūrėti ir dar nepasirašytų siunčiamųjų raštų.
       Gubernatorius atsisėdo ir prisitraukė prie savęs pirmą iš eilės raštą:

       Jo prakilnybei Vilniaus generalgubernatoriui...

       1894 m. sausio 10 d.

       ...Kauno gubernijos liaudies mokyklų direktorius man pranešė, kad praėjusių metų gruodžio 10 d. Ukmergės apskr. Žemaitkiemio valsč. Perkalių kaimo valstiečio Stanislovo Morkūno namuose surasta slapta mokykla, kurioje be leidimo mokė vaikus Vilniaus apskrities Molėtų valsčiaus valstietis Gabrielius, Mato s., Matiejaušis...

       Klinkenbergas pakėlė akis nuo rašto ir nevalingai sužiuro į krūvelę knygelių ir laikraštukų. Pavartė pirmą pasitaikiusį. Suprato tik du straipsnio pavadinimo žodžius: „maskali“ ir „Kraži“. Perskaitė dar kartą: „Maskolų nedorybes Kražiuose“. Vyptelėjo: „Čia turėčiau būti paminėtas ir aš“.
       „Taip, pamenu Kražius, mūšis dėl bažnyčios įvyko lygiai prieš du mėnesius. Į Kražius atjojau pirmą valandą nakties. Maniau, tokiu laiku sargyba bus menka, septyniasdešimties policininkų užteks, kad bažnyčią užimčiau. Tačiau viduj budėjo gausybė kražiškių, žibėjo žiburiai. Budėtojai apipylė policininkus akmenų kruša. Aš, kad gyvas likčiau, turėjau slėptis. Tie paprasti mužikai priešinosi teisėtai valdžiai. Aš privalėjau visai mužikijai įrodyti, kad su Imperija žaisti negalima, jai reikia nusilenkti.“
       Klinkenbergas įsižiūrėjo į žvakės liepsną.
       „Aš nekaltas, – atsiduso. – Aš buvau priverstas telegrafu iš Varnių iškviesti Dono kazokų trečiąjį pulką. Taip, rytą atjoję kazokai žmones kapojo kardais, mušė rimbais, šautuvais į juos šaudė. Ant žemės krito vyras, kitur – moteris. Taip, aš, gubernatorius, kazokams pasakiau: „O dabar, vaikinai, pasismaginkite!“ Bet ar aš norėjau, kad išprievartautos moterys paskui mirtų? Trys mirė. Gaila. Šimtą penkiasdešimt maištininkų uždarėm į areštines. Septyniasdešimt aršiausiųjų dabar Vilniuje laukia teismo. Gaila. Bet ar ne jie patys kalti?“
       Gubernatorius atsirėmė į krėslo atlošą ir papurtė galvą. Sapnas! Trys nukirsti pirštai… Žuvusiųjų gyvybė tuose pirštuose liko…
       Довольно таки3, trinktelėjo kumščiu į stalą pristavas.    Kas ten žydž,
Kas ten žydž,
Bičių, rožių darže?
Kuo vardu,
Kuo vardu?
Tai Marina vardu.


       Marinai tik šį pavasarį sueis aštuoneri. Ji, pati mažiausioji, dar prieš valandėlę priveikta miego knapsėjusi nosimi už stalo, jau atsigavo ir suplukusi dirba „bitelės“ darbą. Uoliai trepsena mažomis kojytėmis ir landžioja po kitų mergaičių pakeltomis rankomis ir stengiasi į ratuko vidurį – į savo vietą – įstumti kitą. Ratelis mažas, mergaičių tik penkios, stipriai laikosi už rankų, nepasiduoda.
       – Marina, Marina, Uršulę stumk!
       – Marina, Marina, dabar Ceciliją, Ceciliją!
       Jos krykštauja, triukšmauja, iš pasuolės išlindusi ir pasirąžiusi Velėna irgi įsijungia į žaidimą – dantimis kimba į mergaičių sijonus, stumdosi ir painiojasi po kojų. Gabrielius Matijošius, dar nė keturiasdešimties neturįs jau žilstelėjęs vyras, vešliais valstietiškais ūsais, bet liesas kaip šakalys, šią žiemą vienintelis kaime daraktorius, sėdėjo trobos kampe, šalia lango ir duonkepės krosnies, atsirėmęs alkūne stalo. Kartkartėmis suraukdamas kaktą akimis sekė mergaičių žaidimą: tegu palaksto – šios nakties mokslai jau beveik baigti, visai užmigtų nepabėgiojusios. Niekada namie nepamiega, ir koks ten miegas dieną...
       Iškišusi liežuvį ir tankiai lekuodama Velėna šlumšteli prie daraktoriaus kojų. Keista kalė. Ji neturi savo šeimininko, tačiau visada paėdusi, nes kiekviename kieme gaudavo po kokį kaulelį ar duonos kriaukšlę. Ji gauruota kaip joks kitas Perkalių šuva. „Ta yra ne iš lietuvių, – sakydavo kaimo moteriškės, – tokia gali būti tik maskoliškos veislės.“ Velėna dingdavo ištisas dienas, vėl sugrįždavo, ir dažniausiai naktį pasirodydavo ten, kur mokydavosi vaikai – mylimiausi jos žaidimų draugai.
       Gabrielius jautė, kad ir pačiam akys jau limpa.
       Pakilo nuo suolo – eis laukan įkvėpti gryno oro.
       Žvangteli sklende, stumteli duris, žengia per slenkstį ir, krūtine staiga susidūręs su sunkia, bet minkšta vyriško kumščio jėga, žengteli atgal, kliūva už staktos, skrieja atgalios ir, kliudydamas balanos stovą, visu ūgiu išsitiesia ant aslos.
       Staiga trobą užliejusioje tamsoje suklinka balsai:
       – Vajėzau!
       – Vajėzau!
       Ir:
       – Viešpatie Jėzau Kristau, kursai galybę prakeikto velnio stipriai sutrynęs į atklanias gelbėti sielas nužengei... – aiškiai girdėti plonu balseliu šnabždama malda.
       – Molčat'!4
       – ...ir pribuvimu Tavo, – dabar prie to virpančio balselio prisijungia dar keletas, – Tėvus užturėtus palinksminai; tegul galybė kentėjimų ir kraujo Tavo...
       – Molčat'!
       – ...ir kraujo Tavo nužengs dabar dėl sielų numirusių, idant iš kančių čysčiaus išliuosotos galėtų įeiti į šviesybę amžiną. Amen.
       Po „amen“ dabar jau visai beprasmis šūksnis:
       – Molčat'!
       Staiga pasigirsta spigus, lyg iš pastalės sklindantis ironiškas balsas:
       – Боже, царя храни... Боже, царя храни... Сильнай державнай... Боже, царя храни5
       – Ū-uu-ūū, – pritaria Velėna.
       Tamsiame kampe pratrūksta ir nutyla isteriškas ki ki ki, ki ki ki.
       Ir vėl:
       – Molčat'! – palydimas keiksmažodžio, tik šis pusiau įstringa pono pristavo gerklėje, nes negalima keiktis minint Jo didenybės vardą.
       Tartum pikta pranašaujanti akis tamsumoje gęsta raudona balanos žarijėlė.
       Ponui pristavui ji priminė ketverių metų senumo įvykius.

       Policijos uriadninkas – tada dar uriadninkas – Skvorcovas gyvenimu buvo patenkintas. Rytas puikus, prieš gerą valandą išgertas molinis kaušas stiprios arbatos ir – ką gi čia slėpti – stiklas pačiu laiku žydelio Dovydo Kotlerio pasiūlytos arielkos dar kaitino kraują ir žandus. Uriadninkas žengė ramiai ir lėtai, plačiai statydamas kojas. Rankos už nugaros, galva aukštai. Gal tik nuo vieno prie kito daikto, gyvulio ar žmogaus bėgiojančios akys buvo budresnės nei įprasta, todėl ne itin derėjo prie ūsuose regimos šypsenėlės.
       Turgus Šimonių bažnyčios aikštėje ūžte ūžė: šūkčiojo, kvatojo, derėjosi, barėsi, spygavo, žvengė, gageno, buvo viliojamas į Kotlerio karčemos atvertas duris. Ir visa tai vyko pagal Jo didenybės visos Rusijos imperatoriaus įstatymų nustatytą tvarką. Uriadninko Skvorcovo, ištikimo valstybės ir Imperatoriaus tarno, priežiūroje.

 
       Buvo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė, Žolinės, kaip ją vadina litvinai...
       O ten kas? Šventoriuje Skvorcovo akys valstiečių būrely išskyrė stambų plačiapetį vyrą su maišeliu ant peties, iš kurio jis ką tik ištraukė ir pridengdamas nugara nuo aikštės akių padavė kitam... Ką? Ne, ne katalikišką kryželį, visai ne kryželį...
       Plačiapetis, staiga už alkūnės geležinių Skvorcovo gniaužtų pastvertas, krūptelėjo. Tai ir pardavėjui, ir pirkėjui buvo taip netikėta, kad knygelė lietuviškais rašmenimis iškart atsidūrė uriadninko rankose. Vyriškis iš maišelio buvo priverstas ištraukti ir dar vieną, paskutinę.
       Suskambus vidun kviečiantiems bažnyčios varpams, uriadninkas Skvorcovas nesivijo minioje pranykstančių nusikaltėlių ir pasuko link smuklės, kur turėjo savo nediduką kambarėlį. Juolab kad ir staiga nutilęs, ištuštėjęs turgus, atrodė, užsisklendė po bažnyčios stogu, savo trykštantį žemiškojo gyvenimo gausmą paversdamas tylia malda ir giesme Aukščiausiajam.
       Kotleriai – senis Dovydas, jaunikliai Mauša ir Vulfas – valė stalus, stumdė suolus laukdami nuodėmes bažnyčioje, pinigus karčemoje paliksiančių gėrovų ir valgytojų.
       Visas trejetas sutiko uriadninką maloniomis šypsenomis. Pritardami Skvorcovo nuopelnams sukinkavo galvas, dar plačiau išsiviepė, nors negalėjai suprasti, ar tikrai nuoširdžiai jie džiaugiasi tokiu, atrodo, menku – na ir ką ta pora pilkai rusvų nedidukių knygelių reiškia? – uriadninko laimikiu.
       Gerbiamasis ponas uriadninkas Skvorcovas šį kartą tikrai buvo vertas dar vieno stiklo degtinės. Jis ilgai nesipriešino įkalbinėjamas ir pasiguodęs sunkia tarnyba prisėdo už stalo. Baigiantis sumai vėl išėjo į aikštę.
       Uriadninkas žengė ramiai ir lėtai, plačiai statydamas kojas. Rankos už nugaros, galva aukštai iškelta. Gal tik nuo vieno prie kito daikto ar žmogaus bėgiojančios akys buvo budresnės nei įprasta, todėl ne itin derėjo prie ūsuose regimos šypsenėlės.
       Jis yrėsi prieš minią, plūstančią iš šventoriaus, ir netrukus susidūrė su tuo pačiu plačiapečiu knygelių prekeiviu.
       – Mano knygelės, – tarė jis. – Aš mokėjau už jas, – ir, tartum sukaupęs visą panieką, priduria: – Maskoliau...
       Ponas uriadninkas Skvorcovas tik nuotrupom prisimena, kas įvyko vėliau. Tartum jie susirėmė krūtinėmis. Tartum jį apspito dar kokie penki augaloti seni ir jauni vyrai. Tartum kažkas nubloškė jo uniforminę kepurę žemėn... kažkas šaukė:
       – Matka boska, į dantis jam duok, į dantis...
       Ir kažkas juokėsi, spyrė jam, keturpėsčiam, į sėdynę kartą, kitą, ir visiems buvo labai linksma... Juk ne kasdien pamatysi imperatoriaus patikėtinį keturpėsčią.
       Bėgti, bėgti, bėgti...
       Štai durys, Kotlerio durys, užšauti jas, rasti revolverį (ar jis užtaisytas, ar šaus, ar šauti?).
       – Čia, pone uriadninke... malonėkit užeiti, pasislėpsit, pakabinsiu spyną, niekas neišdrįs... Sėdėkit tyliai ir ramiai. Ne, pone uriadninke, nieko nedarykit... Mes išleisim. Vėliau... Vėliau, kai bus ramu. Ne, pone uriadninke, Jo didenybei – vėliau. Jūs pats pranešite, bet vėliau, dabar nieko nedarykit, sėdėkit tyliai...
       Kumščių smūgiai, spyriai į karčemos duris.
       – Pone Apšega, pone Jonai... – Dovydas Kotleris pasitinka įvirtusį valstiečių būrį.
       – Taip, pone Jonai, žinoma, svoločius6 čia buvo. Ką tik. Ir išbėgo, vot, pro antrąsias duris. Vot, ten, į laukus. Knygelės? Taip, štai jos, vot, ant stalo.
       – Sėskit, vyrai. Nurimkit. Aš, Kotleris, statau po butelį ant stalo, vot. Nurimkit. Ne, ne šiandien, juk šiandien šventė. Vot, rytoj pagausit, rytoj atsiteisit.
       Vyrai sėda prie stalų. Vyrai geria. Vyrai juokiasi. Rytoj moterys pasakys jiems, kas įvyko šiandien, padės suprasti. O šiandien – nesvarbu, šiandien lietuviai vėl laimėjo prieš maskolius...
       Nešk į stalą, Kotleri, nešk...
       Karčema, tarytum atkartodama jomarko džiaugsmą, ūžia. Juokiasi. Gaudžia kaip per jokią kitą šventę. Ilgai ūžia, ilgai klega, ilgai dainuoja.
       Lietuviškai klega, lietuviškai dainuoja.
       Už mažyčio karčemos langelio jau leidžiasi saulė, ten, aikštėje, dar šviesu, o čia, ankštoje dvokiančioje kamarėlėje ant skudurų maišo, ant nekarštos vilnos ryšulių, jau seniai naktis. Atrodytų – amžina, nesibaigianti naktis.
       Kol stoja tyla. Kol paskutinis litvinas išeidamas uždaro karčemos duris.
       Atviroje krosnyje (pro durų plyšį matyti) nebyliai rusena paskutinė žarija – rausva, žėrinti, tartum negera žadanti, likimą lemianti Viešpaties Dievo kruvina akis.
       Uriadninkas Skvorcovas pakelia ranką, persižegnoja ir tyliai, iš pradžių tyliai tyliai, atremia krumplius į sunkia spyna užspaustas duris.
       Laisvė... Kodėl ir ji, laisvė, imperijoj tapo sunki?
       Jo šviesybė Nikolajus Francevičius Klinkenbergas buvo neblogas žmogus. Į snukį teikdavosi duoti retai ir kažkaip švelniai, ne tiesiai į dantis, bet į skruostą, ir patinimas atslūgdavo per dieną dvi. O per didžiąsias šventes arba kai būdavo itin geros nuotaikos, išgėręs taurelę vienu pirštu pastumdavo ją ir sakydavo: „Na, Vania, ir tu išgerk“.
       Ir Vania įsipildavo, slėpdamas pasišlykštėjimą pakeldavo taurę, nes jo šviesybė gerdavo, atleisk, Viešpatie, už blogus žodžius, kažkokį prancūzišką š... Paskui jo šviesybei, jeigu teikdavosi pareikalauti, įpildavo dar, tik į kitą taurelę.
       Vania žvelgė į krosnyje plazdančią liepsną, pajudino keptuvę – ji neturėjo nei atšalti, nei per daug įkaisti, o visada būti parengta kiaušinienei, mėgstamam gubernatoriaus pusryčių patiekalui, kepti, ir pagalvojo: „Опять наверное на ентую бабу смотрит“7.
       Ta „boba“ buvo sėdinčios pusnuogės bronzinės merginos figūrėlė su stora atversta knyga ant kelių. Petimi atsirėmusi į išsišakojusį vynmedį – pačioje jo viršūnėje būdavo įsmeigtos trys žvakės, – kaire ranka pridengusi nuogą krūtį, dešinę buvo nuleidusi ant knygos, kurioje, matyt, perskaitė kažką ypatingo, nes svajingos jos akys žvelgė į tolius.
       Kiekvieną kartą, kai Vania įeidavo tvarkyti gubernatoriaus kabineto, ta „boba“, atrodė, žvilgsniu sekdavo jo nugarą. Kad ir kaip staiga Vania atsigręždavo, ji kaip niekur nieko jau būdavo sustingusi ankstesne poza, tik lūpose dar tebevirpėdavo vylinga šypsenėlė. Jis prieidavo ir pasilenkęs bandydavo įžvelgti, ką sako jos tuščios bevyzdės akys ir kas parašyta tos atverstos knygos lapuose. Rašmenys – ne kirilicos. Gerai įsižiūrėjęs, įžvelgtum lotyniškų – lietuviškų ar lenkiškų – rašmenų nuotrupas. Kokius žodžius slėpė jos kietai puslapį prispaudęs delnas, niekada nesužinosi, bet ten buvo parašyta kažkas, kas paslaptingu būdu negerai veikė jo šviesiąją kilnybę. Vania nedrįso to pasakyti Nikolajui Francevičiui, jautė, kad nesugebėtų suprantamai paaiškinti. Vieną dieną jis net buvo pakeitęs žvakidę kita, tačiau pono paliepimu privalėjo ją vėl pastatyti ant rašomojo stalo.
       Kauno gubernijos gubernatoriui Nikolajui Klinkenbergui tokie tarno samprotavimai iš tiesų būtų pasirodę erzinantys ar juokingi. Tą ankstyvą rytą jis tokiomis pat – tarytum bronzinėmis ir nieko nereginčiomis – akimis žvelgė į žvakių liepsneles.
       „Все хотят быть писарями... Visi nori būti „pisariais“, raštininkais, – mąstė jis, – o kas kiaules ganys?“
       Penkios mergaitės nuo aštuonių iki vienuolikos metų: dvi – Antano Morkūno, Morkūnaitės; tėvas – neturtingas valstietis; dvi – Stanislovo Morkūno – jo troboje ir veikė uždrausta mokykla, – pasiturinčio žmogaus, valdančio penkiolika dešimtinių žemės, ūkinius trobesius, porą arklių... Juozas Sėjūnas jokio turto neturi, padienis darbininkas, tačiau ir tas savo vienuolikmetę leido mokytis.
       Kam? Kodėl? Šito gubernatorius niekaip negalėjo suprasti.
       Klinkenbergas vėl nuleido akis į popierių:

       Mokymas prasidėjo 1893 m. lapkričio 22 d. ir vyko nuo 12 val. nakties ligi 8 val. ryto kasdien mokinių tėvų patalpose...

       Vadinasi, mokėsi naktimis. Ko vaikai gali išmokti bemiegėmis naktimis?
       Gubernatorius pakilo nuo krėslo ir priėjo prie lango. Jau aušo. Kaunas skendėjo šaltame žiemos rūke.

       Troba skendi prieblandoje, tik prie pat stalo krašto maža liepsnele dega balana, apšviesdama virš popieriaus lapo palinkusią pono pristavo Skvorcovo galvą. Ant stalo guli ir visos atimtos knygelės – trys elementoriai, penkios maldaknygės, šeštąją pakirdęs iš miego atnešė pats trobos šeimininkas Stanislovas Morkūnas, išgąsdintas pristavo grasinimų visoje sodyboje atlikti nuodugnią kratą. Vaikai snūduriuoja ant kito suolo. Nė viena mergaitė nebuvo išleista namo – ponas Skvorcovas nenori, kad kaime dar kas nors sužinotų apie imperijos pareigūnų apsilankymą. Jau antrą kartą Juozas Sėjūnas, atsiliepdamas į tiriamą Morkūno žvilgsnį, burbteli: „Aš kviestinis“.
       Suprask, aš – tik kviestinis. Iš tiesų daraktorių įskųsti galėjo bet kuris kaimietis, galėjo prasitarti ir vaikai, lankantys rusišką valstybinę liaudies mokyklą...
       Morkūnas atsistoja nuo stalo ir persėda prie mergaičių – jo apklausa baigta. Šalia Skvorcovo ant suolo krašto vos ne liesdamas tardytojo petį pritupia daraktorius Gabrielius.
       – Гавриил... Gabrielius, – vedžioja plunksną ponas pristavas.
       Pavardė nesuprantama, nesuvokiama net visko girdėjusiai pristavo ausiai.
       – Matijošius aš, Matijošius, – dukart pakartoja Gabrielius.
       Ponas pristavas pakelia akis į lubas, pabando pakartoti ir vėl nepavyksta. Tos lietuviškos pavardės visai nepritaikytos kirilicai. Jis tyliai nusikeikia. Ir vėl klausia:
       – Как? Повтори!8
       – Matijošius, sakau!
       Pareigūnas pasilenkia prie popieriaus.
       – Мати... Матеию... Матию... Матиеявшис… Bus gerai, – atsidūsta Skvorcovas.
       Atsidūsta ir Gabrielius, pakrikštytas Gavrila Matiejaušiu. Jis vėl pabando niūniuoti carą šlovinantį himną, bet panosėje išvydęs pristavo kumštį nutyla ir vėl nekaltomis akimis žiūri į didžiosios imperijos tarną.
       Ponas pristavas kelis kartus pamirko plunksną rašalinėje, nubraukia lašą į jos kaklelio kraštą ir keverzoja toliau:

       ...valstietis Gabrielius Matiejaušis, jokio turto neturintis, gaudavo po 10 kapeikų kas savaitę nuo kiekvienos mergaitės ir, be to, butą, drabužius ir maistą iš to šeimininko, kurio namuose būdavo mokoma.
       Dėl slaptos mokyklos Perkalių kaime kalti yra... Gabrielius Matiejaušis, Stanislovas Morkūnas, Antanas Morkūnas, Juozas Sėjūnas...

       Aušta. Kaunas skendi šaltame žiemos rūke. Juodais dantimis siauručiame tekančios saulės ruoželyje šiepiasi miesto bokštai.
       Nikolajus Klinkenbergas tvirčiau susiveržia chalato diržą ir grįžta prie rašomojo stalo.

       Todėl, aš manyčiau, minėtąjį Matiejaušį, atsižvelgiant į jo neturtą, nubausti trim mėnesiais arešto prie policijos, Stanislovą Morkūną penkiasdešimties rublių dydžio pinigine bauda, o Juozą Sėjūną ir Antaną Morkūną – kiekvieną dviem savaitėms arešto prie policijos.
       Turiu garbės tai pateikti jūsų prakilnybės nuožiūrai ir pridurti, kad valstietį Gabrielių, Mato s., Matiejaušį, kaip gyvenusį Perkalių kaime be asmens liudijimo, Vilkomiro apskrities ispravninkas praėjusių metų gruodžio 6 d. etapu išsiuntė į Vilniaus m. apgyvendinti toje seniūnijoje, kurioje jis prirašytas.

       „Vadinasi, praėjus tik porai dienų Gabrielius Matiejaušis vėl mokytojavo Perkaliuose. Taigi ir dabar, atsėdėjęs tris mėnesius, vėl čia sukiosis“, – pamirkęs plunksną rašalinėje, gubernatorius atsidūsta ir pasirašo:

N. Klinkenbergas       

       Užpučia žvakes ir išeina – laikas ruoštis darbo dienai. Užveriant kabineto duris gubernatoriaus galvoje šmėkšteli idiotiška mintis: kokia kalba skaito knygą ta žvakes laikanti mergina?

       Juozas ir Juozapota, palikę troboje tik pristavą ir du uriadninkus, išeina laukan ir trumpindami kelią pėsti patraukia tiesiai – Perkalio ledu.
       Tekančios saulės rausvas drūžis per visas eglių viršūnes kitoje ežero pusėje žada šaltą ir giedrą dieną. Šliuožia saulėtekio pusėn, ten namai.
       – Nooo, kuuurva!9 Nooo!.. – vyriškio šūksmai tuoj pat nutyla tarp apsnigtų eglių šakų.
       Tėvas ir dukra, eidami jau viduriu ežero, atsigręžia. Arklys pakrante tempia roges su penkiais vyrais. Penktasis – savas, Gabrielius Matijošius, sėdi pačiame gale, nukartomis kojomis braukia sniegą. Rogės suka link Želvos, per tris valandas bus Vilkmergėje.
       – Tėveli, kodėl jie mums neleidžia mokytis lietuviškai?
       Užuot atsakęs, Juozas Sėjūnas ištraukia ranką iš kišenės ir atkiša šiltą delną Juozapotai. Mergaitė nusimauna pirštinę, kad nepamestų paslepia ją užantyje ir savo delnuką spraudžia į sunkią sudiržusią tėvo leteną.
       – Tėveli, ar aš galėsiu kada nors mokytis lietuviškai?
       Šįkart tėvas sustoja, pritupia, kad galėtų matyti Juozapotos akis, ir atsako:
       – Nežinau, dukryt, ar aš tai pamatysiu. Bet tu galėsi. Lietuviškai. Tik norėk.
       Abu vėl susiima už rankų ir tėvas dideliais žingsniais, dukra mažais žingsneliais girgždina sniegą tolimo ir dar tamsaus kranto link, kur vos vos spindi mažas žiburėlis. Mama! Tikriausiai ji jau užkūrė krosnį.

 
       1 Vilkmergės, vėliau – Ukmergės.
       2 Neįmanomas dalykas (rus.).
       3 Gana jau (rus.).
       4 Tylėt! (Rus.)
       5 Dieve, sergėk carą… carą galingąjį… (Rus.)
       6 Šunsnukis (rus.).
       7 Tikriausiai vėl į tą bobą spokso (rus.).
       8 Kaip? Pakartok! (Rus.)
       9 Kekšė (rus.).