***
Violetinės miglos
virš upės žalios.
Žavūs šokiai žuvų.
Giesmės žolių.
Norėčiau būti
čia amžinai.
***
Vieni iš kitų
grobiam sapnus,
kol pavargę
amžiams nutylam.
***
Jauna
balandžio
žolė
su senu
akmeniu
susidraugavo.
***
Sapne
sapnavau
Dievo
sapną.
***
Pamilo
gėlė
savo
šešėlį –
neteko
spalvos.
***
Vasaros pievoj
saulės spinduliai
gaudo vaikus.
***
Mirties nužudyt
neįmanoma.
Ji visada čia.
Juokias šaltai
iš visų.
Iš tų, kurie
myli gyvenimą,
Ir iš tų,
kuriems ji apkarto.
***
Blogis
kartais
vilioja –
kaip
nebūtis.
***
Bučiuoji
tamsą.
Aš dar
nemoku.
***
Mėlynos žolės
su pietų vėjeliu
tyliai kalbasi.
Įdomu – apie ką?
***
Virpa
geltoni lapai.
Šaltas, nykus
vanduo.
Lekia juodas
paukštis.
Lapkričio šviesos
jau greit
užges.
Tamsiom naktim
sapnuoju žydinčias
alyvas.
Lekia juodas
paukštis.
Tyli, žiūri akim
liūdnom.
***
Juoda naktis
saugo baltas
gėles
***
Negreit
supratau –
sunkiausia
paprastai
būti.
***
Spindi aukso dulkės.
Paupio smiltyse.
Žydinčioj pievoj.
Sename antkapy.
***
Apie bitę, dulkę,
vėją ir rasą
daug žinau.
Apie žmogaus širdį –
veik nieko.
***
Upė visada
žaidžia –
su lietum, salom,
su savo
šešėliais.
***
Švelniai šypsojos
ir gėlės,
ir laukų kaliausė.
Vaikystėj.
***
Vieną
kartą
susitiks
visi
laikai.
***
Senas sodas.
Kiek sapnų
čia nuvyto.
***
Byra vyšnių žiedeliai.
Vieną erškėtis
sugavo.
***
Glostau
švelnius
motinos
plaukus –
prisiminimuos.
***
Daug liko
iš vasaros:
keletas smilgų,
vienas gražus sapnas,
rasota žolė.
***
Juoktis ir verkti
slapta
mane išmokė
upelis.
***
Šalis, pilna
skambių vardų.
Paslapčių.
Džiaugsmo.
Svajonių.
Neišsenkančių upių.
Nevystančių rožių.
Toj šaly
aš jau buvau.
***
Nepeik dilgėlės.
Ji tokia graži –
kai žydi.
***
Sušvito
sodas –
vyšnios pražydo.
O kad matytų jas
motina…
***
Negaliu,
trūksta drąsos
į abejingas akis
žiūrėti.
***
Mirtis į pasimatymą
neatėjo.
Gal jai padėkoti?
Bet –
ar verta?..
***
Gerves girdžiu.
Rieda ašaros man –
ar sulauksiu,
ar visos sugrįš?
2005