tekstai.lt

HUYSMANS. Atvirkščiai. (Įžanga, I dalis)

   
         J o r i s a s  K a r l a s   H u y s m a n s a s (1848–1907), gimęs Paryžiuje, savo krikšto vardus Charles-Marie-Georges vėliau iškeitė į Jorisą Karlą dėl olandiškos kilmės iš tėvo pusės. Studijavo teisę, dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Dalyvavo 1870–1871 m. kare su Prūsija, paskui vėl iki mirties tarnavo toje pačioje ministerijoje.
         Išaugęs iš natūralizmo mokyklos ir sukūręs savo „spiritualistinį natūralizmą“, J. K. Huysmansas lygintinas su didžiaisiais Flandrijos ir Nyderlandų tapytojais, savo drobėse sujungusiais atidų tikrovės stebėjimą ir subtilų misticizmą.
         Romanas „Atvirkščiai“ (A rebours, 1884), vadinamas dekadentizmo biblija, su savo herojumi Dezesentu, bėgančiu nuo nuobodžios tikrovės į rafinuotų pojūčių pasaulį, padarė įtaką ne vienam rašytojui, tarp jų – Oscarui Wilde'ui. Manoma, kad kaip tik šį romaną jis turėjo galvoje „Doriano Grėjaus portrete“ aprašydamas knygą, kuri pakeri pagrindinį veikėją: „Tokios keistos knygos jam nebuvo tekę skaityti. Atrodė, lyg švelniai fleitų melodijai skambant pro jį būtų žygiavęs nebylus paradas visų pasaulio nuodėmių puikiausiais apdarais... Pojūčių gyvenimas buvo aprašomas mistinės filosofijos terminais. Kartkartėmis buvo sunku susigaudyti, ar skaitai kokio viduramžių šventojo ekstazės aprašymus, ar liguistus mūsų dienų nusidėjėlio prisipažinimus. Tai buvo nuodinga knyga. Iš jos puslapių tartum sklido troškus smilkalų kvapas ir drumstė protą“. (X skyrius. Vaga, 1989. Vertė L. Vanagienė.) J.-K.Huysmansas dar parašė romanus „Pragare“ (Lá-bas, 1891), „Kelyje“ (En route, 1895), „Katedra“ (La cathédrale, 1898), „Įvadą į Paulio Verlaine'o religinę poeziją“ (Préface aux poésies religieuses de Paul Verlaine,1904) ir kt.
    
       I š t r a u k a  i š  r o m a n o

       Iš prancūzų k. vertė DIANA BUČIŪTĖ


       ĮŽANGA

       Jeigu spręsime iš kelių portretų, išlikusių Lurpo pilyje1, Floresa Dezesentų giminė žiloje senovėje susidėjo iš raumeningų kareivų, rūsčių samdytinių. Ankštai suspausti senuose rėmuose, užgriozdintuose galingų jų pečių, jie kėlė šiurpą savo įspirtomis akimis, riestais tarytum jataganai ūsais ir pūstu krūtinės lanku, išnešančiu didžiulį šarvų kiautą.
       Tai buvo protėviai. Jų palikuonių portretų stigo; šios padermės veidų hierarchijoje žiojėjo spraga; vos viena drobė buvo tarpininkė, nelyginant siūlė, jungianti praeitį ir dabartį: paslaptinga gudri galva negyvais ištįsusiais bruožais, mažumėlę parausvintais žandikauliais, suteptais pomada ir perlais apipintais plaukais, ištemptu padažytu kaklu, kylančiu iš standžios apskritos apykaklės klosčių.
       Jau šiame vieno iš artimiausių hercogo Depernono ir markizo Do2 patikėtinių atvaizde atsispindėjo išsekusio temperamento ydos, limfos vyravimas kraujuje.
       Šios senos padermės nuosmukio eiga, be jokios abejonės, buvo nuosekli; vyrai vis labiau moteriškėjo; tarytum norėdami baigti amžių dirbamą darbą, Dezesentai du šimtmečius vesdino ir tekino vaikus tarp savęs, ir kraujomaišiškos santuokos eikvojo dar likusias jiems jėgas.
       Iš šios giminės, neseniai dar tokios gausingos, kad ji užėmė beveik visas Il de Franso ir La Bri žemes, teliko viena atžala – hercogas Žanas, skriauznas trisdešimtmetis jaunuolis, anemiškas ir nervingas, įdubusių skruostų, šaltų plieno melsvumo akių, plačiašnervės, nors ir tiesios nosies, kaulėtų, liesų rankų.
       Pasireiškus keistam atavizmui, paskutinis palikuonis buvo panašus į savo senolį, Henriko III favoritą, iš kurio paveldėjo nepaprastai šviesią smailią barzdą ir dviprasmę išraišką: jo veidas dvelkė nuovargiu ir buklumu.
       Hercogo Žano vaikystė buvo niūri. Jam grėsė skrofuliozė, jį kamavo neatlėgstanti karštligė, bet grynas oras ir priežiūra padėjo įveikti povandenines brendimo amžiaus uolas, ir tada jo nervai paėmė viršų, sutramdė chlorozės3 sukeltą vangumą ir bevališkumą, ir augimo tarpsniai buvo sėkmingai pereiti.
       Motina, tyli šviesiaplaukė aukšta moteris, mirė nuo išsekimo, o tėvą pribaigė neaiški liga; Dezesentui tada buvo beveik septyniolika metų.
       Tėvai paliko jam tik baimės prisiminimą, be dėkingumo, be meilės. Tėvą, kuris paprastai gyvendavo Paryžiuje, jis pažinojo menkai; motiną prisimindavo gulinčią kaip strampas lovoje, tamsiame Lurpo pilies kambaryje. Vyras su žmona susitikdavo retai, ir iš jo atminties iškildavo blankūs tų dienų pasimatymai, tėvas ir motina, sėdintys vienas priešais kitą prie apskrito vienakojo staliuko, kuris tik ir buvo apšviestas lempos su žemai nuleistu dideliu gaubtu, nes šviesa ir triukšmas sukeldavo hercogienei nervų priepuolius; prieblandoje juodu persimesdavo vos pora žodžių, paskui hercogas abejingai pasišalindavo ir vėl kuo greičiausiai šokdavo į pirmą traukinį.
       Pas jėzuitus, kur Žanas buvo išsiųstas mokytis, gyvenimas buvo jam palankesnis ir malonesnis. Šventieji tėvai ėmėsi puoselėti vaiką, stebinantį juos savo protu; bet nors ir kaip stengėsi, negalėjo pasiekti, kad jis atsidėtų nuoseklioms studijoms; jis domėjosi kai kuriais dalykais, labai anksti jau beveik puikiai išmoko lotynų kalbą, bet užtat visiškai nesugebėjo paaiškinti nė dviejų graikiškų žodžių, neturėjo jokio polinkio prie gyvųjų kalbų ir pasirodė esąs visiškas bukagalvis, kai buvo pasistengta jį išmokyti gamtos mokslų pradmenų.
       Šeima juo menkai tesirūpino; kartais pensione jį aplankydavo tėvas: „Labas ir sudie, būk paklusnus ir gerai mokykis“. Per vasaros atostogas jis išvažiuodavo į Lurpo pilį; sūnaus parsiradimas neištraukdavo motinos iš svajonių; ji beveik jo nepastebėdavo arba žiūrėdavo į jį kelias akimirkas su kone skausminga šypsena, o paskui vėlei nugrimzdavo į dirbtinę tamsą, kuri tvyrojo kambaryje su nuleistomis ant langų storomis užuolaidomis.
       Tarnai buvo seni niurzgliai. Paliktas pats sau, vaikas lietingomis dienomis rausdavosi knygose; gražiomis popietėmis klaidžiodavo po laukus.
       Didelis džiaugsmas jam būdavo nusileisti į lomą ir prieiti Žiutinji, kaimą, įsikūrusį kalvų papėdėje, – krūvelę namukų su šiaudinėmis kepurėmis, šen bei ten papuoštomis šilokų kuokštais ir samanų gabanomis. Jis gulėdavo pievoje, aukštų kupetų pavėsyje, klausydamasis duslaus vandens malūnų ūžesio ir traukdamas gaivų Vulzi upės kvapą. Kartais nusibelsdavo iki durpynų, iki žalio ir juodo Longvilio kaimelio arba ropšdavosi į vėjo plakamus šlaitus, iš kur atsiverdavo plati panorama. Čia iš vienos pusės po juo plytėdavo Senos slėnis, besidriekiantis kiek akis užmato ir susiliejantis su dangaus mėliu, įkalintu tolumoje; iš kitos – aukštai aukštai, ties horizontu, stiebdavosi Proveno bažnyčios ir bokštas, regis, virpantis saulėj auksinėse oro dulkelėse.
       Jis, būdavo, skaito ar svajoja, ligi vakaro mėgaujasi vienatve; mintydamas tas pačias mintis, jo protas susitelkė ir dar neapibrėžtos idėjos subrendo. Po kiekvienų atostogų jis grįždavo pas mokytojus mąslesnis ir labiau užsispyręs; tie pokyčiai neprasprūsdavo jiems pro akis; įžvalgūs ir nuovokūs jėzuitai, savo pašaukimo pripratinti įsiskverbti iki pačios sielų gilumos, nesidavė apgaunami pabudusio, bet nepaklusnaus intelekto; jie suprato, kad šis mokinys niekados nepridės jų vienuolynui šlovės, o kadangi jo šeima buvo turtinga ir, regis, nesidomėjo sūnaus ateitimi, jie iškart atsisakė jį kreipti į naudingą kurio nors mokslo kelią; nors jis mielai diskutuodavo su jais apie įvairiausias teologijos doktrinas, kurios jį uždegdavo savo painybėmis ir kazuistika, jiems netgi mintis nekilo jo rengti į vienuolius, nes, kad ir kaip jie stengėsi, jo tikėjimas tebebuvo silpnas; galų pagalėj iš apdairos ir bijodami netikėtumų jėzuitai leido jam studijuoti tai, kas patinka, ir numoti ranka į kitus mokslus, nenorėdami kaip pasauliečiai mokytojėliai savo priekabėmis atstumti šio nepriklausomo proto.
       Taigi jis gyveno visiškai laimingas, beveik nejausdamas tėviško dvasininkų spaudimo; toliau savo noru mokėsi lotynų ir prancūzų kalbą ir, nors teologijos nebuvo jo studijuojamų dalykų programoje, papildė šio mokslo žinias, kurias pradėjo kaupti Lurpo pilyje, bibliotekoje, paliktoje jo antros eilės prosenelio domo Prospero, buvusio Šv. Rufo reguliariųjų kanauninkų vienuolyno prioro.
       Tačiau atėjo laikas, kai jam reikėjo palikti jėzuitų įstaigą; jis tuoj turėjo sulaukti pilnametystės ir tapti savo turto šeimininku; jo pusbrolis ir globėjas grafas de Monševrelis pateikė jam ataskaitą. Ryšius jie palaikė trumpai, nes šių vyrų – vienas buvo senas, o kitas jaunas – niekas daugiau negalėjo sieti. Iš smalsumo, iš neturėjimo kas veikti ir iš mandagumo Dezesentas lankė šią šeimą ir kelis kartus jų rūmuose Šezo gatvėje iškentė sunkiai pakeliamus vakarus, per kuriuos jo giminaitės, amžinos kaip pasaulis, plepėjo apie senas bajorų gimines, heraldinius mėnulius4, atgyvenusį etiketą. Vyrai, susirinkę lošti visto, atrodė labiau apkerpėję ir didesni menkystos už tas nukaršusias damas; senovės didžiavyrių palikuonys, paskutinės feodalinių giminių atšakos čia iškilo prieš Dezesentą kaip kataru ir įvairiomis manijomis sergantys seniai, varinėjantys vis tas pačias nuobodžias šnekas, įsikibę šimtamečių frazių. Kaip iškastinio paparčio stiebelis, lelijos žiedas5 atrodė esąs vienintelis atspaudas suminkštėjusiose šių senų kiaušų smegenyse.
       Jaunuoliui sukilo neapsakomas gailestis šioms mumijoms, palaidotoms Pompadur stiliaus požemio kapuose su medžio apdaila ir rokailėmis, šiems niauriems gvėroms, kurie gyveno nuolatos įdūrę žvilgsnį į miglose skendintį Kanaaną, į vaizduotėje susikurtą Palestiną.
       Po kelių pasisėdėjimų šioje aplinkoje, jis apsisprendė, nepaisydamas kvietimų ir priekaištų, daugiau niekados nebekelti ten kojos.
       Tada jis pradėjo bendrauti su savo amžiaus ir savo aplinkos jaunuoliais.
       Vieniems, išugdytiems, kaip ir jis, religiniuose pensionuose, šis auklėjimas buvo palikęs ypatingą žymę. Jie vaikščiojo į mišias, priimdavo komuniją per Velykas, sukinėjosi katalikiškuose sluoksniuose ir nuleidę akis kaip nusikaltimą slėpė pastangas užkariauti merginas. Didžiuma jų buvo neprotingi ir nuolankūs dabitos, triumfuojantys bukagalviai, kurie piktnaudžiavo savo mokytojų kantrybe, bet vis dėlto patenkino jų norą – tapo paklusnūs ir pamaldūs visuomenės nariai.
       Kiti, išugdyti valstybiniuose koležuose arba licėjuose, buvo ne tokie veidmainiai ir laisvesni, bet nebuvo nei įdomesni, nei platesnio akiračio. Šie buvo lėbautojai, pamėgę operetes ir žirgų lenktynes, lošiantys landsknechtą ir bakara, statantys savo turtus už žirgus ar ant kortos, švaistantys juos visiems tiems malonumams, kuriuos brangina tušti žmonės. Po vienų metų išbandymo Dezesentas pasijuto be galo pavargęs nuo šios draugijos: jam atrodė niekingos ir per daug lengvai prieinamos jų paleistuvystės, kurioms jie atsiduodavo nesirinkdami, be karštligiško jaudulio, kaip reikiant nepakurdami sau kraujo, nesužadindami nervų.
       Pamažu jis paliko juos ir suartėjo su literatūros žmonėmis tikėdamasis, kad jo mintys bus jiems artimesnės ir jis galės jas reikšti nesivaržydamas. Jis ir vėlei apsigavo; jį papiktino pagiežingi ir smulkmeniški jų sprendimai, banalūs kaip bažnyčios durys pokalbiai, pasibjaurėtinos diskusijos, kūrinio vertinimas pagal leidimų skaičių ir prekybos pelną. Tuo pat metu jis atkreipė dėmesį į laisvus mąstytojus, buržuazijos teoretikus, žmones, reikalaujančius visokių laisvių, kad užsmaugtų kitų nuomones, godžius ir besarmačius puritonus, kurių išsilavinimas, jo galva, buvo žemesnis už batsiuvio ant gatvės kampo.
       Jo panieka žmonijai padidėjo; pagaliau jis suprato, kad didžioji žmonių dalis – niekšai ir kvailiai. Jis, aišku, neturėjo jokios vilties, bendraudamas su kitais, aptikti tuos pačius troškimus ir tokią pačią neapykantą, jokios vilties susivienyti su intelektu, kuris, kaip ir jo intelektas, rastų malonumą uoliai save naikindamas, jokios vilties prišlieti tokį skvarbų ir tiksliai sukirptą protą kaip jo prie kokio nors rašytojo ar erudito proto.
       Susierzinęs, nerandantis sau vietos, nusivylęs apsimainytų ir gautų idėjų nereikšmingumu, jis darėsi panašus į tuos žmones, apie kuriuos kalbėjo Nikolis6, žmones, kuriems visur skauda; jis priėjo iki to, kad nuolatos draskydavosi odą, kas rytą kentėdavo nuo patriotinių ir socialinių pliurpalų laikraščiuose, teikdamas pernelyg didelę reikšmę sėkmei, kurią visagalė publika visada, kad ir kas būtų, palieka kūriniams, parašytiems be idėjų ir be stiliaus.
       Jis jau svajojo apie įmantrią atsiskyrėlio buveinę, jaukią dykumą, ramiai stovintį ir šiltą laivą, kur jis galėtų pabėgti nuo nepaliaujamo žmogaus kvailystės tvano.
       Vienintelė aistra – moteris – būtų galėjusi išlaikyti jį šiame pasaulyje, kuriam visam jis jautė kankinamą panieką, bet ji taip pat buvo užgesusi. Jis prisiragavo kūniškų patiekalų kaip aikštingas vyras, kurio apetitas sutrikęs: jis apsėstas nepasotinamo alkio, bet jo gomurys greitai atbunka ir nebejunta skonio; tuo metu, kai bičiuliavosi su bajoriūkščiais, Dezesentas dalyvaudavo tose plataus užmojo vakarienėse, kur girtos moterys atsiseginėja korsetus per desertą ir daužo galvas į stalą; be to, jis perėjo teatro užkulisius, susipažino su aktorėmis ir dainininkėmis, ištvėrė ne tik įgimtą moterų kvailumą, bet ir pašėlusią prastų aktorėlių tuštybę; paskui išlaikė jau garsias kokotes ir padėjo klestėti agentūroms, kurios už mokestį parūpina abejotinų malonumų; galop, persisotinęs, pavargęs nuo panašios ištaigos, nuo vienodų glamonių, jis nusileido į patį dugną vildamasis sustiprinti geismus kontrastu, manydamas, kad jaudinama skurdo nešvara sužadins nuslopusius pojūčius.
       Kad ir ką Dezesentas mėgino, jį slėgė baisus nuobodulys. Jis nėrėsi iš kailio, atsidėjo pavojingoms meistrių glamonėms, bet tada pašlijo sveikata ir išklibo nervai; pakaušis pasidarė jautrus, o ranka drebėjo – ji dar būdavo tvirta, kai jis paimdavo sunkų daiktą, bet trūkčiodavo ir linkdavo, kai jis laikydavo ką nors lengva, pavyzdžiui, taurelę.
       Gydytojai, su kuriais konsultavosi, jį išgąsdino. Atėjo laikas užkirsti kelią tokiam gyvenimui, atsižadėti sekinančių jėgas išmonių. Kurį laiką jis gyveno ramiai; bet netrukus smegenėlės užsidegė, vėlei ėmė kviesti prie ginklų. Lygiai taip kaip paauglės, prasidėjus brendimo amžiui, trokšta neįprastų ar bjaurių valgių, ėmė svajoti apie ypatingą meilę, iškrypėliškus džiaugsmus ir metėsi prie jų; tai buvo pabaiga: jo pojūčiai, lyg viską išsėmę ir pasitenkinę, lyg sugniuždyti nuovargio, nugrimzdo į letargiją, ir bejėgystė jau buvo čia pat.
       Jis vėlei atsidūrė kelyje, išblaivėjęs, vienišas, apgailėtinai nusivaręs, melsdamas, kad viskas baigtųsi, bet per kūno bailumą nesiryždamas pasidaryti galo.
       Sustiprėjo jo ketinimai pasislėpti toli nuo pasaulio, užsidaryti kokioje nors priebėgoje, kur nepermaldaujamai griaudėjantis gyvenimo triukšmas būtų prislopintas, kaip dėl ligonių, kuriems gatvė išklojama šiaudais.
       Beje, atėjo laikas apsispręsti; apskaičiavęs, kas liko iš jo turto, jis neteko amo; kvailystėms ir išgertuvėms buvo iššvaistęs didžiąją palikimo dalį, o kita dalis, investuota į žemes, duodavo tik juokingai mažą pelną.
       Jis nusprendė parduoti Lurpo pilį, į kurią nebevažiuodavo ir kuri jam nepaliko jokio mielo prisiminimo, jokio apgailestavimo; taip pat atsikratė kitu savo turtu ir nusipirko valstybės obligacijų; taigi kasmet turėjo gauti po penkiasdešimt tūkstančių livrų pajamų, be to, pasiliko padorią sumelę, skirtą nusipirkti ir apstatyti nameliui, kur jis numatė skendėti visiškoje ramybėje.
       Jis išnaršė sostinės apylinkes ir rado vieną parduodamą lūšną Fontenė o Rozo pakraštyje, nuošalioje vietoje, be kaimynų, šalia forto: jo svajonė išsipildė; šiame krašte, beveik nenusiaubtame paryžiečių, jis neabejojo rasiąs saugų prieglobstį; šį jo įsitikinimą palaikė tai, kad čia buvo prastas susisiekimas, tik juokingas geležinkelis miesto pakraštyje ir nedideli tramvajai, išvykstantys ir važinėjantys kaip patinka. Galvodamas apie naują gyvenimą, kurį norėjo susikurti, jis tiesiog džiūgavo, nes matė save pasitraukusį jau pakankamai toli ant kranto, kad Paryžiaus banga jo nebepasiektų, ir vis dėlto pakankamai arti, kad toks sostinės artumas sustiprintų vienatvės trauką. Juk jei tik neturi galimybės patekti į kokią nors vietą, tave tučtuojau pat pagauna noras ten nukakti, todėl jis, nevisiškai užkirsdamas sau kelią, tikėjosi, kad jo neapsės joks troškimas grįžti į visuomenę, joks apgailestavimas.
       Jis nusiuntė mūrininkus į namą, kurį įsigijo, paskui staiga vieną dieną, niekam neprasitaręs apie savo planus, atsikratė savo senais baldais ir kitais daiktais, atleido tarnus ir dingo, nepalikęs namsargiui jokio adreso.

       I

       Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, kol Dezesentas galėjo pasinerti į tylią ramybę Fontenė name; reikėjo nusipirkti įvairiausių dalykų, ir jam vis dar tekdavo vaikštinėti Paryžiuje, bastytis po miestą nuo vieno pakraščio ligi kito.
       Tačiau kokių tik paieškų jis nesigriebė, kokiems tik apmąstymams neatsidavė prieš patikėdamas savo būstą apmušėjams!
       Jis jau seniai nusimanė apie spalvų tikrumą ir apgaulingumą. Kitados, kai priiminėdavo savo namuose moteris, buvo sukūręs buduarą, kuriame tarp nedidelių baldų, išskaptuotų iš šviesaus japoniško kamparinio cinamono, po savotiška rausvo indiško satino padangte kūnas švelniai nusidažydavo nenatūralia šviesa, persijota per audeklo sietą.
       Tas kambarys, kur veidrodžiai atspindėdavo vienas kitą ir sienose kiek akys užmato driekėsi rausvų buduarų anfilados, buvo išgarsėjęs tarp merginų, kurios jausdavo malonumą panardindamos savo nuogybę į šiltą skaisčiai raudoną vonią, atsiduodančią baldų medienos skleidžiamu mėtų kvapu.
       Tačiau, netgi paliekant nuošaly naudą, teikiamą šios spalvotos šviesos – ji, atrodo, įliedavo naujo kraujo po oda, apvytusia ir susenusia dėl nuolat naudojamų švino baltalų ir piktnaudžiavimo nakties malonumais, – jis pats šioje saldų tingulį keliančioje aplinkoje mėgavosi ypatingais džiaugsmais, malonumais, kuriuos nepaprastai sustiprindavo ir savotiškai sužadindavo praėjusių bėdų, mirusių rūpesčių prisiminimai.
       Taigi iš neapykantos, iš paniekos savo vaikystei jis pakabino ant šio kambario lubų sidabrinės vielos narvelį, kuriame uždarytas svirplys svirpdavo kaip Lurpo pilies židinių pelenuose; klausantis to tiek kartų girdėto čirpimo, jam prieš akis iškildavo visi tie įtampos kupini ir nebylūs vakarai pas motiną, visas besikankinančios ir užslopintos jaunystės vienišumas, ir tada, sutirtėjus moteriai, kurią jis mašinaliai glamonėdavo, jos žodžiams arba juokui nutraukus regėjimą, jis staiga vėlei grįždavo tikrovėn, į buduarą, ant žemės, ir jo sieloje kildavo sąmyšis, poreikis atkeršyti už patirtą liūdesį, piktas įgeidis kokiomis nors begėdystėmis suteršti šeimos atminimą, pašėlęs troškimas šnopuoti ant pagalvių iš geismo, išlieti iki paskutinio lašo pačias audringiausias ir nuodingiausias kūniškas aistras.
       O kitais kartais, kai jį slėgdavo splinas, kai lietingomis rudens dienomis apsėsdavo pasibjaurėjimas gatve, savo namais, purvinu geltonu dangumi, pilkais it skalda debesimis, jis pasitraukdavo į šį kampą, lengvai įsupdavo narvelį ir žiūrėdavo, kaip jo sūpavimasis iki begalybės atsispindi veidrodžių žaisme, kol apkvaitusioms akims pasidingodavo, kad narvelis nejuda, tik visas buduaras linguoja ir sukasi užliedamas namą rausvu valsu.
       Paskui, tuo metu, kai Dezesentas manė turįs išsiskirti savo originalumu, jis sukūrė ir keistą prašmatnų interjerą, padalydamas svetainę į keletą nišų skirtingais apmušalais, – vos pastebima analogija, nežymi linksmų arba niūrių, švelnių arba šiurkščių spalvų darna turėjo sieti šias nišas su jo mėgstamų lotyniškų ir prancūziškų kūrinių dvasia. Taigi kai jis staiga užsigeisdavo skaityti kokią nors knygą, įsitaisydavo toje iš nišų, kurios dekoras jam atrodė labiausiai atitinkąs pačią to veikalo esmę.
       Negana to, jis buvo įsirengęs aukštą menę, skirtą savo tiekėjams priimti; jie įžengdavo, susėsdavo vieni šalia kitų bažnyčios stalėse, o jis pakildavo į sakyklą ir skaitydavo pamokslą apie dendizmą, melsdamas savo batsiuvių ir siuvėjų kuo rūpestingiausiai vadovautis jo brevėmis dėl sukirpimo, grasindamas jiems pinigine ekskomunika, jeigu jie raidė raidėn nesilaikys nurodymų, pateiktų jo pamokomuose laiškuose ir bulėse.
       Jis išgarsėjo kaip ekscentrikas ir įtvirtino šią reputaciją dėvėdamas balto aksomo eilutes, aukso siūlais išsiuvinėtas liemenes, vietoj kaklaraiščio į marškinių iškirptę įsikišdamas puokštelę Parmos našlaičių, kviesdamas literatus pietų, kurie paskui plačiai nuskambėdavo, – kartą, sekdamas vienu XVIII amžiaus pavyzdžiu, jis surengė gedulo pietus, norėdamas paminėti menkų menkiausią nesėkmę.
       Juodai aptrauktame valgomajame, atsiveriančiame į staiga persimainiusį namo sodą – jo alėjos buvo išbarstytos anglimis, baseinėlis apkraštuotas bazaltu ir pripiltas rašalo, o gėlynuose pristatyta kiparisų ir pušų, – pietūs buvo patiekti ant juodos staltiesės, papuoštos našlaičių ir žvaigždūnių pintinėmis, apšviestos kandeliabrais, kuriuose plaikstėsi žalios liepsnos, ir žvakidėmis, kuriose degė žvakės.
       Kol pasislėpęs orkestras grojo laidotuvių maršus, svečius aptarnavo nuogos negrės, avinčios batelius be užkulnių ir mūvinčios sidabrinio audinio kojines, tviskančias ašaromis.
       Iš lėkščių juodais apvadais buvo valgoma vėžlių sriuba, rusiška juoda duona, sunokusios turkiškos alyvuogės, juodieji ikrai, barzdočių ikrai, rūkytos Frankfurto dešrelės, laukiniai paukščiai su saldymedžio sulčių ir batų tepalo spalvos padažais, trumų nuovirai, kvapnūs šokoladiniai kremai, pudingai, nektarinai, uogienės su vynuogių sultimis, gervuogės ir trešnės; iš tamsių taurių buvo geriami Limanės ir Rusijono, Tenedo, Val de Penjaso ir Porto vynai; po kavos ir žalių riešutų antpilo skanaujamos giros ir įvairaus stiprumo porteriai.
       „Gedulingi pietūs, skirti trumpai mirusiam vyriškumui paminėti“, – parašė jis ant kvietimų, panašių į laiškus, pranešančius apie laidotuves.
       Tačiau šios ekstravagantiškos kvailystės, kuriomis jis kitados didžiavosi, nejučiomis nusibodo; dabar jis niekino save už tuos vaikiškus ir atgyvenusius pasirodymus, už tuos neįprastus drabužius, keistą būstų čiustijimą. Ir tiesiog svajojo įsirengti savo paties malonumui, o nebe kitų stulbinimui, patogius namus, bet vis dėlto savitai juos išdabinti, susikurti įdomią ir ramią aplinką, pritaikytą būsimos vienatvės poreikiams.
       Kai Fontenė namas buvo gatavas ir architekto sutvarkytas pagal jo pageidavimus ir planus, kai teliko duoti paskutinius nurodymus dėl apstatymo ir dekoravimo, jis vėlei praleido daug laiko žiūrinėdamas spalvų ir atspalvių gamą.
       Jis norėjo spalvų, kurių išraiškingumą sustiprintų dirbtinė lempų šviesa; jam netgi mažai tereiškė, kad dienos šviesoje jos būtų blausios arba rėžtų akį, mat jis gyveno tik naktį, manydamas, kad namie jaukiau, daugiau vienatvės ir kad protas tikrai užsidega ir atgyja tik tada, kai šalia tvyro tamsa; jis taip pat jautė nepaprastą malonumą būti plačiai apšviestame kambaryje, vieninteliame nemiegančiame ir gyvame tarp užtamsintų ir užmigusių namų, ir šis malonumas, ko gero, truputį dvelkė tuštybe, tuo ypatingu pasitenkinimu, kurį jaučia prie darbo užsisėdėję žmonės, kai pakėlę langų užuolaidas pamato, kad viskas aplink juos užgesę, viskas nebylu, viskas mirę.
       Jis iš lėto, vieną po kito, rinkosi tonus.
       Mėlyna spalva žvakių šviesoje įgauna apgaulingą žalsvą atspalvį; jeigu ji tamsi kaip kobaltas ir indigas, tampa juoda; jeigu ji šviesi, pereina į pilką spalvą; jeigu ji gryna ir švelni kaip turkis, pasidaro blausi ir ledinė.
       Taigi negalėjo būti nė kalbos, kad ji taptų dominuojančia kambario gaida, – ją nebent kaip pagalbinę buvo galima priderinti prie kitos spalvos.
       Antra vertus, geležies pilkuma dirbtinėje šviesoje pasidaro dar niūresnė ir slogesnė; perlų pilkuma praranda savo žydrį ir persimaino į purviną baltą spalvą; rudi atspalviai apsnūsta ir atšąla; o štai tamsiai žaliai spalvai, kaip ir imperatoriškajai arba mirtos žalumai, nutinka tas pats, kas ir sodriam mėliui, – ji susilieja su juodais tonais; taigi liko šviesesni žali atspalviai, tokie kaip povo, cinoberio ir kiniškojo lako, bet šviesa sunaikina jų mėlynumą ir belieka geltonis, o šis savo ruožtu išsaugo tik apgaulingą toną, nešvarų prieskonį.
       Nebuvo ko galvoti ir apie lašišų, kukurūzų ir rožių spalvas – jų moteriškumas prieštaravo mintims apie atsiskyrimą; galų pagalėj nebuvo ko mąstyti apie violetinius tonus, linkusius apsinuoginti; vakarais išnyra viena raudona spalva, ir dar kokia raudona! – klampi raudona, atgrasus bordo atspalvis; jam, beje, atrodė visai nenaudinga imti šią spalvą, nes į ją įmaišius šiek tiek santonino ji regisi violetinė, taigi tada apmušalų koloritas lengvai gali keistis nė pirštu jų nepalietus.
       Atmetus šias spalvas liko tiktai trys: raudona, oranžinė, geltona.
       Iš visų jis pirmenybę teikė oranžinei spalvai, savo paties pavyzdžiu patvirtindamas teoriją, kurią jis teigė esant beveik matematiškai tikslią: kad egzistuoja darna tarp tikrai meniškos prigimties individo juslingumo ir spalvos, kurią jo akys mato ypatingiau ir ryškiau negu kitas.
       Atmesdamas daugumą žmonių, kurių šiurkščios tinklainės neapčiuopia nei kiekvienai spalvai būdingos kadencijos, nei slaptingo žavesio, kurį kelia jų gesimas ir perėjimas iš vieno atspalvio į kitą; atmesdamas ir buržua akis, nejautrias stiprių virpančių spalvų prašmatnumui ir pergalei; palikdamas tik žmones itin jautriais vyzdžiais, išlavintais literatūros ir meno, jis buvo įsitikinęs, kad žvilgsnį to, kuris svajoja apie idealą, šaukiasi iliuzijų, siekia užmesti šydą ant meilės nakties, paprastai glosto mėlyna spalva ir išvestinės spalvos, tokios kaip šviesiai violetinė, alyvinė, perlų pilkuma, jei tik jos vis dėlto lieka minkštos ir neperžengia ribos, už kurios netektų savitumo ir virstų grynais violetiniais ar visiškai pilkais tonais.
       Ir, priešingai, žmonėms, kurie meilėje greiti ir šiurkštūs, gerai įsiganiusiems, augalotiems sangvinikams, tvirto sudėjimo patinams, kurie, niekindami įžangas ir nukrypimus į šalį, puola prie reikalo iškart pametę galvą, patinka ryškūs geltoni ir raudoni blyksniai, cinoberio ir chromo cimbolų trenksmai, juos apakinantys ir apsvaiginantys.
       Galų pagalėj nusilpę ir nervingi žmonės, kurių jutimai alksta aštresnių, rūkytų ir sūdytų valgių, pernelyg įdirginti ir geibūs žmonės beveik visi vertina tą erzinančią ir liguistą spalvą, traukiančią akis tariamu spindesiu ir aitriu karščiu, – oranžinę.
       Taigi Dezesento pasirinkimas negalėjo kelti nė menkiausios abejonės; tačiau vis dar buvo neginčijamų kliūčių. Raudona ir geltona spalvos nuo apšvietimo įgauna didingumo, o tą ne visada pasakysi apie sudėtinę jų spalvą – oranžinę, mat ji dažnai suliepsnoja ir virsta nasturtų raudoniu, ugnies raudoniu.
       Jis žvakių šviesoje ištyrinėjo visus jos atspalvius, rado vieną, kuris, kaip jam pasirodė, turėtų išlaikyti pusiausvyrą ir atitikti jo keliamus reikalavimus; taip iš anksto pasiruošęs, jis pasistengė kiek įmanoma nenaudoti, bent jau savo kabinetui, Rytų audinių ir kilimų, kurie nuo to laiko, kai praturtėję pirkliai su nuolaida ėmė pirkti juos madingų prekių parduotuvėse, tapo tokie įprasti ir nusibodę.
       Galop jis nusprendė savo sienas aptraukti kaip knygas rauplėtu marokenu, Keiptauno oda, nugludinta sunkiomis plieno plokštėmis po galingu presu.
       Apmušus sienas jis liepė išdažyti apvadus ir aukštas grindjuostes tamsia indigo spalva, blizgančia indigo spalva, panašia į tą, kokia karietininkai dažo karietų kėbulus, o lubose suapvalintais kampais, taip pat išmuštose marokenu, vėrėsi lyg koks milžiniškas stoglangis, aptaisytas oranžine oda, karališko mėlynumo šilko dangaus skliautas, kurio vidury išskleistais sparnais kilo sidabriniai serafai: juos kitados senovinei kapai buvo išsiuvinėjusi Kelno audėjų bendrija.
       Kai darbai buvo padaryti, vakare viskas įgavo dermę, sušvelnėjo, įsitvirtino: paneliai sustingdė savo ryškų mėlį, tarytum sušildytą oranžinės spalvos, o ji irgi išsilaikė neiškreipta, tik sustiprinta ir savotiškai uždegta paveikaus mėlynų tonų dvelksmo.
       Dėl baldų Dezesentui nereikėjo ilgai sukti galvos, nes vienintelė šio kambario prabanga turėjo būti knygos ir retos gėlės; pasilikęs galimybę vėliau keliais piešiniais ar paveikslais išpuošti nuogas pertvaras, jis viso labo įtaisė ant didžiosios dalies sienų juodmedžio lentynas ir knygų spintas, nuklojo parketą laukinių žvėrių odomis ir poliarinių lapių kailiais, pastatė šalia sunkaus XV amžiaus pinigų keitėjo stalo gilius fotelius su ausimis ir kaltinės geležies pultą – vieną iš senų bažnytinių pultų, ant kurių diakonas kadaise dėdavo antifonalą; dabar ant jo gulėjo sunkus foliantas – vienas iš Du Kanžo „Glossarium mediae et infimae latinitatis“7 tomų.
       Langai, kurių stiklai, dekoruoti įskilimais, melsvi, nusėti butelių dugnais su aukso taškeliais nubertomis išgaubomis, trukdė matyti gamtovaizdį ir praleido tiktai netikrą šviesą, dar pasidabino užuolaidomis, pasiūtomis iš senų stulų, kurių blausus, tarytum aprūkytas auksas geso ant beveik negyvos rusvos spalvos pagrindo.
       Negana to, ant židinio, kurio apdangalas taip pat buvo sukirptas iš prabangaus Florencijos dalmatikos audinio, tarp dviejų bizantinio stiliaus paauksuoto vario monstrancijų, atkeliavusių iš Bjevro, iš seno Abė o Bua vienuolyno, stovėjo trys nuostabaus bažnyčios kanono lentelės, išdailintos, panašios į nėrinį, o po jų rėmo stiklu gulėjo perrašyti ant tikro veleno puikiomis mišiolo raidėmis su spindinčiomis iliuminacijomis trys Bodlero kūriniai: dešinėje ir kairėje – sonetai „Mylimųjų mirtis“ ir „Priešas“, o viduryje – eilėraštis proza, pavadintas „Bet kur už šio pasaulio ribų“ („Any where out of the world“).

       1 Pilis Senos ir Marnos departamente, šalia Proveno, ne per toliausiai nuo Paryžiaus.
       2 Hercogas d' Épernonas (1554–1642) ir markizas d'Ô (1535–1594) buvo Henriko III favoritai.
       3 Chlorozė – anemija, kuria daugiausia serga mergaitės.
       4 Heraldinis mėnulis – žmogaus veido skritulys herbuose.
       5 Une fleur de lis – prancūzų monarchijos simbolis.
       6 Pierre'as Nicole'is (1625–1695) – Por Ruajalio profesorius, parašęs „Esė apie dorovę“. Huysmansas čia remiasi C. A. Sainte-Beuve'o „Por Ruajaliu“ (1851–1862).
       7 Du Cange'as (Charles du Fresne, 1610–1688) – prancūzų istorikas ir leksikografas, sudaręs čia minimą lotynų kalbos žodyną.