tekstai.lt

NERINGA KLIŠIENĖ. Estetinė žaismė Antano Vaičiulaičio novelistikoje


       Estetiškumas, stiliaus skaidrumas, meninio pasaulio universalumas – kritikų pastebėti ir išskirti esminiai A. Vaičiulaičio kūrybos ypatumai. Estetinė žaismė ir žaidimas – viena iš šio rašytojo tekstų ypatybių – mažai tyrinėta arba laikoma ne pačia reikšmingiausia. Tačiau novelės „Vidudienis kaimo smuklėje“, „Abiejų galybės“, „Didysis ir mažasis Petras“, „Čipsintis žvirbliukas“ ir kitos išsiskiria tuo, jog jose dominuoja žaidimo bei estetinės žaismės principas. Mums rūpės, kaip žaidimas A.Vaičiulaičio kūryboje tampa meninio „mąstymo“ kategorija.
       H.-G. Gadamerio1 estetinėje filosofijoje žaidimo pradas laikomas meno ir visos būties esme. Ir menui, ir žaidimui būdinga kūrybinė laisvė. Žaidimas – savaimingas judėjimas, nesiekiantis jokių apibrėžtų tikslų, pasižymintis „sava ir nesąlygota tvarka, teikiančia netobulam pasauliui ir išdrikusiam gyvenimui apibrėžtą tobulumą“2. Anot H.-G. Gadamerio, meno, kaip ir žaidimo, prigimtyje glūdi ypatingas, nuolat besikartojantis judesys – pirmyn atgal, o bendri posakiai – „šviesos žaismas“, „šešėlių žaismas“, „spalvų žaismas“ semantiškai įprasmina nesiliaujantį judėjimą, nesiejamą su kokiu nors tikslu. „Žaidimo“ teoretikas J. Huizinga teigia, jog „žaidime kartu „žaidžia“ ir kažkas; kažkas, kas viršija tiesioginę gyvenimo pastangą įtvirtinti gyvenimą ir kas gyvenimo veiklai suteikia prasmę“3.
       Individualistinę kūrybos kaip žaidimo sampratą atskleidžia A. Vaičiulaičio novelė „Praloštas smuikas“. Joje matome patį paprasčiausią žaidimo pavyzdį – kortavimą. Tačiau svarbus ne tiek žaidimas, kiek pati jo intriga, vyksmas, suponuojantis ir tekstinį – pasakotojo ir veikėjo vidinės kalbos (veikėjas novelėje nuolat kalbasi su savimi) – koreliacinį žaidimą. Meniniame tekste įtampa auga iš supriešinamos išorinės statikos (veikėjas kortuoja ramiai sėdėdamas) ir vidinio dialogo dinamikos. Intriga atsiranda iš veikėjo vidinio dialogo su savimi pačiu. Tačiau A. Vaičiulaitis vidinės kalbos ir išorinio veiksmo (situacijos) neatskiria – veikėjo kalba koreliuoja su pasakotojo matomu vaizdu:

       Smuikininkas paėmė antrą kortą. Kas čia daros – tik žemukai, damos! Duok dar! O dabar blogiau, – tik septyniolika akių! Žinoma, Kaistis rinks daugiau, jis kaip gyvas nepasiduos.
       Šeimininkas ištraukė ir ant stalo padėjo neatvožtą kortą: nori – imk, nori – neimk. Jokūbas abejojo. Gali pasisekti... o jei nepasiseks... Visus pinigus prašvilpčiau. Maži juokai! Jis pasiseilėjo smilių ir prikišo prie kortos. Ji lipo, bjaurybė, ir kilo aukštyn. Turėtų laimę nešti. Ne, to dar negana! Jis atkišo du pirštus, suko juos vieną aplink antrą ir būrė kartodamas: „pasiseks, nepasiseks, pasiseks..“ (PP, p. 37–38).*

       Pasakotojo balse išgirstamas kitas veikėjo balsas. Jo vidinė kalba tiesiogiai įsilieja į pasakojimą: ji neišskiriama jokiais kito kalbą žyminčiais skyrybos ženklais. Tai, anot J. Peytardo, rodo, jog visas pasakojimas, kaip komunikacijos aktas, „apsimeta“ esąs vientisas4, tačiau vis dėlto palieka paslankią ribą tarp veikėjo ir pasakotojo vidinės ir išorinės būsenos, pasirodančios meninės kalbos lygmenyje. Riba tarp pasakotojo ir veikėjo labili. Pasakotojas, kuris novelės pradžioje yra neutralus, vėliau tarsi susitapatina su veikėju, pats „užsikrečia“ azartu. Lošimo įkarštyje jis kortą pavadina „bjaurybe“, pereidamas į pasakotojo poziciją. Anot H.-G. Gadamerio, žaidimo vyksmas siekia „įsitraukimo“, „tapatumo“, tai jį artina prie kūrybos, o šiame A. Vaičiulaičio novelės epizode jis išsipildo kaip estetinės žaismės išraiška kūrinyje. Žaidimo vaizdavimas užkrečia pasakotoją žaidybine nuotaika ir skatina stiliaus žaidybiškumą.
       Kita žaidybiškumo raiškos galimybė A. Vaičiulaičio novelistikoje yra kolektyvinio veiksmo situacijos – šventės, apimančios šokio scenas, pasilinksminimus, kupinus bendro svaigulio ir šūkaliojimų. Novelėje „Daili žmona“ šokis, atsidūręs pirmajame vestuvių epizodo plane, pateikiamas kaip centrinis įvykis. Sakinys „Juodu šoko“ atskiria ir kartu sutelkia du epizodo segmentus:

       Aukštai iškėlęs ranką, išsivedė Kukutis savo žmoną į vidurį aslos. Atlašus ir smarkus, net jam šnervės pūtėsi kaip eržilui, jis laukė, kada smuikai suraudos, kada boso storoji styga rūsčiai prabils ir būgnas trinktels. Suriko štai klarnetos, suvaitojo fleita, ir būgnas kaip perkūnas sudundėjo, ir visa pirkia tirpte nutirpo, žado netekusi. Kukutis įsiręžė, atrėmė nykščiu į šoną ir, dar aukščiau iškėlęs jaunamartės ranką, kad skėlė kulnim į grindis, vos žiežirbos nepasipylė.
       Juodu šoko.
       Kur reikia, jaunikis kaip žaibas lėkė ir Domicelę aplink save viesulais blaškė, tai šūktelėjęs į lubas optelėdavo ir kulnimis sumušdavo, tai vėl batu į grindis trenkė, arba čia į kairę, čia į dešinę taip vikriai apsisukdavo, kad net skvernai oru skriejo, arba, smulkiais žingsniais treplendamas, toks stamantrus, ratu pirkią apsukdavo ir paskui, nuotaką į galingą glėbį nustvėręs, sūkuriais blaškė ir aitriai kvėpavo, tartum ims ją ir ryte praris.

       („Daili žmona“, PRN, p. 266–267)       

       Judėjimas ir muzikos garsai čia suliejami į vieną harmoningą vitališkos aistros vaizdinį. Per šokančiųjų judesį ir jo nusakymą ryškėja pasakotojo žvilgsnis. Vartojamos tradicinės pasakojimo struktūros bei hiperbolizuoti palyginimai (Kukučiui šnervės „pūtėsi kaip eržilui“, lėkė „kaip žaibas“, blaškė „viesulais, sūkuriais“, skvernai „oru skriejo“ ir pan.), įgyjantys estetinio žaismingumo bei artistiškumo dimensiją, rodo, jog pats autorius tarsi žaidžia taip juos nupasakodamas. Šokančiųjų savybių bei judesių išryškinimas – vienas iš pasitelkiamų meninės stilizacijos principų. Veiksmo ekspresyvumą, staigumą bei momentiškumą nusakantys veiksmažodžiai („lėkė“, „blaškė“ „optelėdavo“, „sumušdavo“, „apsisukdavo“) teikia meniniam tekstui vaizdinį ir akustinį raiškumą. Epizode vyraujančios veiksmažodinės metaforos (suriko klarnetos, suvaitojo fleita, boso storoji styga rūsčiai prabils) individualizuoja instrumentus. Šokis taip užburia, jog „visa pirkia“ tirpste nutirpsta, žado netekusi. Novelėje atskleidžiamas estetinis pasigėrėjimas, o kartu ir estetinio pojūčio bei žaidimo sąryšis. „Žado netekti“ – tai ne tik atsiverti kitokiam reginiui, bet ir panirti į šventę, į žaidimą („šventė ir yra žaidimas“, anot H. Kunh'o), net ir tuomet, kai stebinčiųjų dalyvavimas „žaidime“ apsiriboja tik žiūrovų vaidmeniu. Kaip tik toks žiūrėjimas, A. Vaičiulaičio įvardijamas kaip „žado netekimas“, „nutirpimas“, yra „žemiškosios palaimos esmė“5.
       Estetinės žaismės principas A. Vaičiulaičio kūryboje yra susijęs ir su neįprasta, pasakiška situacija. Nepaprastumo plotmė atsiranda iš noro „atplėšti“ kūrinio fabulą nuo kasdienybės ir perkelti ją į sąlygišką pasakos, legendos ar sakmės erdvę. Tai susiję su estetizavimo siekiu, stilizuoto žodžio paieškomis ne tik lietuviškame folklore, bet ir senojoje literatūroje. Žaismė gali telktis apie specifines kalbos figūras ir retorinius tropus. Novelėje „Benvenuto di Giovanni pristato mecenatui savo paveikslą“ Sienos dailininko kalba savo struktūra bei kompozicija primena Renesanso laikais išpopuliarėjusias dedikacijas mecenatams.

       Jeigu įsižiūrėsite į mano paveikslo linijų liaunumą ir grakštų natūralumą, spinduliuojančią Madonos rimtį, šventą Juozapo nuolankumą, žaismingą Kūdikėlio prakilnumą, damaskinio šilko ir brokatų brangumą, maldingą asilo veidą prie ėdžių, – sakykite, ar nepažins akis meistro rankos, gebėjusios į santūrią grožio melodiją suvesti pasaulio įvairumą?.. (PP, p. 172).

(„Benvenuto di Giovanni pristato mecenatui savo paveikslą“)       

       Įtaigus paveikslo apibūdinimas sukuriamas vartojant vaizdingus, savaime vertybinį matmenį turinčius epitetus („grakštų“, „spinduliuojančią“, „šventą“, „žaismingą“, „maldingą“). Nekasdieniško, oraus ir pakylėto skambėjimo įspūdį sustiprina ne tik bibliniai įvaizdžiai, bet ir kalbos ritmas. Ritmingai kartojasi daiktavardžių kirčiuoti skiemenys – „liaunumą“, „natūralumą“, „nuolankumą“, „prakilnumą“, „brangumą“ ir sakinį užskliaudžiantis „įvairumą“. A. Vaičiulaičiui maga Renesanso dailininko lūpomis, imituojant bei stilizuojant kitos epochos kalbą, sukurti Renesanso laikų Italijos koloritą ir liudyti meno kūrinio didybę. Šiuokart A. Vaičiulaičio žaismė skleidžiasi ne siužeto lygmenyje. Pasakotojas žaidžia stilizuodamas, žaidžia žodžio galimybėmis.
       Estetinės žaismės siekis implikuoja ir savotišką humoro raišką. Novelės „Čipsintis žvirbliukas“ žaismė atsiranda iš susikryžiuojančių analogijų. Kūrinio pavadinimas jau yra struktūrinė-semantinė potekstės užuomazga, kelianti klausimą, apie kokį žvirbliuką bus rašoma. Skaitant nujaučiama, jog tariamas žvirbliukas yra „švilpiniuojantis“ kunigas Svirplelis. Žaismingas „žvirblio“ gaudymo epizodas: vienas iš gaudytojų – Izidorius Čiaučionas – žlibas, kitas – kunigėlis, nesuprantantis, kad jis pats yra siejamas su „paukštuko skardenimu“:

       Nedrąsiai krunkštelėjęs, Izidorius Čiaučionas pasiteiravo:
       – O gal matėt?
       – Ką taip?
       – O gal paukštuką...
       – Kokį paukštuką?
       – Va, tai ir nežinau... O gal žvirblį...
       – Žvirblį! Bene langus palikai atdarus?
       – O gal ne... Patys regite... Dėl to žvirblio – galvos neguldau... O gal ne žvirblis, gal kokia zylė ar kieliukė... (PP, p. 190).

       Novelėje atsiskleidžia tariamybės ir esamybės plotmės, kurios skverbiasi viena į kitą, viena kitą kvestionuoja: „Net ir tada, kai mūsų žemėje liko tik varnai, kuosos ir žvirbliai, Dievo namuose čia dažniau, čia rečiau čipsėjo neregimas paukštukas“ (PP, p. 192). A. Vaičiulaitis komplikuoja paskutinėje kūrinio pastraipoje išryškėjusią tiesioginę prasmę. „Pasklinda gandas“, „davatkėlė Rožė prisiekinėja“, kad bažnytėlėje slankioja šešėliai, „lyg gaudydami ore kokį nematomą paukštuką“ (PP, p. 193). Tokiu būdu istorija pakreipiama taip, jog patį pasakojimą reikia suvokti kaip žaidimą tarp tariamo ir matomo.
       Specifinė vaičiulaitiškojo humoro sfera kyla iš pasakotojo pozicijos, iš autoriaus pasaulėžiūros. Novelėje „Aš padainuosiu dainų dainelę“ reikšminga pasakotojo kalba, jaučiamas subtilus šypsnys, neįžeidžiantis juokas, giedri pasaulėjauta. Pasakotojas nesistengia įvertinti veikiančių asmenų poelgių ir yra atlaidus visai žmogiškajai „mizerijai“. Pasakotojas į Kunigundos smalsumą žvelgia humoristiškai:

       – <...> Nušvytravo jis į Julijonos trobą, o jau temo. Tai ir pašnabždėjo man nelaba dvasia ar kuris galas: nubėk ir pasiklausyk pro sąsparą! Taip ir padariau. Viduj kad klykauja, kad šūkauja, net žvirbliai išlindo iš pastogės, o jau buvo laikas jiems miegoti. <...> Sakysiu tau šventą teisybę, net stiklai birbeno nuo jos nasrų. Mūsų dvasiškas tėvelis kiurkso už stalo, pačioj kertėj, po švento Juozapo paveikslu, ir kad krebžda, vis rašydamas skubiai į tokią knygutę. Kai kada sustabdo, ir moteriška stūgauja iš naujo. Vienu tarpu taip įsiklykavo, kad žodžius jau ir už lango aiškių aiškiausiai girdžiu. Bet gėda man čia tau pakartoti.

(„Aš padainuosiu dainų dainelę“, VPŠ, p. 36)        

       Komiškumo efektą neretai kuria alogika, vienas kito neatitinkančių dalykų dermė. Dainavimas nusakomas ekspresyviais nupoetintais atitikmenimis – „klykauti“, „stūgauti“, „šūkauti“, „sriūbauti“ ir pan. Šiam epizodui būdingas šnekamosios kalbos bruožas – „žemiškas“ metaforiškumas, rodantis ne tik artimumą aprašomam daiktui ar reiškiniui, bet ir tiesioginį kalbančiojo sąlytį su juo, ne tik emocinį, bet neretai ir humoristinį vertinimą. Kunigundos pasakojime atpažįstame komišką „deformaciją“ – kaimynės balsas metonimiškai įvardijamas „nasrais“, „stemple“. Vartojami perkeltinės prasmės junginiai, kuriais, netikėtai atsiskleidžiant neatitikimui, sukuriamas komiškas efektas bei išryškinamas kalbančiosios neigiamas santykis ne tik į dainuojančią kaimynę, palyginamą su čigone, bet ir į kunigą, užrašinėjantį dainas. Vertinantis pasakojančiosios požiūris išryškėja iš dvasiškojo tėvelio išorinius bruožus charakterizuojančių savybių (eina „mosikuodamas – žinok, jis dainelę išvedžioja“ (VPŠ, p. 36); „nušvytravo jis“, „kiurkso už stalo, mostaguoja rankomis, lyg spragilais“ (VPŠ, p. 37). Taigi A. Vaičiulaičio novelėse situacijų, ypatybių, įvykių kontrasto komizmas ne tik derinamas su ypatingu pastabumu detalei, žodžio spalvai, bet juo atskleidžiamas ir žaismingas pasaulio matymas.
       Remiantis M. Bachtinu, teigiančiu, jog „juokas tai tam tikras, bet logiška kalba perteikti neįmanomas estetinis požiūris į tikrovę, tai yra tam tikras jos meninio matymo ir vaizdavimo būdas, taigi ir tam tikras meninio vaizdo, siužeto, žanro kūrimo būdas“6, reikėtų atkreipti dėmesį ir į A. Vaičiulaičio juoko, ir iš jo kylančios žaismės specifiškumą. Vaičiulaitiškas juokas, pasinaudojant M. Bachtino terminologija, gali būti įvardijamas kaip redukuotas7, kitaip tariant, kai kuriuose kūriniuose juoko pėdsaką tarsi matome tikrovės struktūroje, jis jai imanentiškas, bet paties juoko lyg ir negirdime. Vadinasi, minėta juoko forma kyla iš autoriaus pozicijos, kuri nesuteikia galimybės vienpusiškumui, neleidžia absoliutizuotis nė vienam veikėjo požiūriui. Tokią A. Vaičiulaičio juoko pasaulėjautos savybę eksplikuoja novelė „Daili žmona“8. Siūlytume į šį kūrinį pažvelgti kaip į „žaidimą“ kalba ar netgi literatūrine tradicija, galbūt intuityviai atsiliepiant į Žemaitės tekstus.
       Jau pirmosiomis A. Vaičiulaičio kūrinio eilutėmis apibrėžiama situacija – „Klementas Kukutis parsivedė dailią žmoną“ (PRN, p. 226). Sakytume, tipiškas patriarchalinės šeimos kūrimo variantas – moteris parsivedama į vyro namus. Tačiau A. Vaičiulaičio novelė turi kitą intenciją. Autorius tarsi žaidžia ankstyvajai lietuvių prozai būdinga vedybų tema ir ją transformuoja: pakeičiamas ne tik žmonos pa(si)rinkimo motyvas – socialinis-turtinis į fizinį moters grožį – „dailumą“, – bet ir pasakotojo požiūris. Nuo epinio pasakojimo pamažu pereinama prie dialogų, „perkeliant“ į juos epinę perspektyvą. Dialogų atveju įdomus Švilpavičienės pasakojimas. Jame tarsi pasigirsta Žemaitės „Petro Kurmelio“9 parafrazės: „Tai įstačiau savo dukrelę į ponias“ (PRN, p. 265).

       Kvaile tu, avidausa, – sakiau, – tokiuose namuose po pūkus voliosiesi, kur gardžiausius spirgučius valgysi, kaip ponia po dvarą vaikščiosi ir baltas rankeles sudėjusi sėdėsi, o diedas tik šokinės apie tave ir seilę ris... (PRN, p. 265).

       Dviejų rašytojų tekstus vienija motinų peršamas turtas, „užtikrintas“ gyvenimas. Nors A. Vaičiulaitis ryškiau akcentuoja savęs sureikšminimo aspektą – ponios „vaidmenį“. Tai nuoroda į santykių hierarchiją – „diedas tik šokinės apie tave ir seilę ris“, atliepianti kūrinio epigrafą – “Sėsk, pačiule, į karietą, / o aš bėgsiu šunio vietoj“.
       Domicelės dailumas aprašomas tautosakiniais, tradicinį mergelės grožį apibūdinančiais epitetais.

       <...> jaunoji buvo graži, kaip piene maudyta, net akį vėrė, į ją pažiūrėjus: tie veideliai balti raudoni, akys didelės ir meilios, kaip pražydęs linas. Balsas burkuote burkavo, kada ji praverdavo lūpas, o ir visa buvo patogiai sudėta ir nesiaura per šlaunis (PRN, p. 263).

       Tačiau tekste ryškėja tokio „dailumo“ sąlygiškumas, kurį subtiliai ryškina humoristiškos pasakotojo užuominos: moteris „per trisdešimt kryželių senokai persiritusi“ (PRN, p. 265). Šiame lyg ir lietuviškai tradiciniame veikėjos apibūdinime „disonuoja“ paskutinės, apibendrinančios veikėjos „portretą“, sakinio eilutės („o ir visa buvo patogiai sudėta ir nesiaura per šlaunis“). Viena vertus, šioje frazėje galima įžvelgti komiškumo efektą – tradicinių moters grožio raiškos epitetų grandinę nelauktai užskliaudžia liaudiškai buitinis – „nesiaura per šlaunis“. Antra vertus, tai lyg erotinė užuomina, savitai implikuota „amžinojo“ moteriškumo idėja, pabrėžiama ir kitomis išorinėmis veikėjos paveikslo detalėmis – karantys karoliai ant „pūpsinčios krūtinės“, šypsena – „ji nusišypsodavo, saldžiai lūpas pražiodama ir mėlynas akis primerkdama“ (PRN, p. 267), šviečiantys pro mezginėlius „žmonos pečiai ir putli nugara“ (PRN, p. 273).
       Humoras kyla dėl skirtingų požiūrių susikryžiavimo, kuriuos išlaiko vienas asmuo – pasakotojas, neretai subtiliai ironiškas: Kukutis, nors „drūtas ir skaisčiai raudonas“ (PRN, p. 263), o Domicelei – „senas aulas“ (PRN, p. 265), įvardijamas kaip „priedas prie visos tos grožybės“ (PRN, p. 264).
       A. Vaičiulaitis sąmoningai kuria kontrastą tarp pasakojimo intonacijos ir vaizduojamų dalykų prasmės. Ariantis rugių lauką Kukutis, pamatęs žmoną, suvirpa iš laimės („jau iš pirmos dienos ūkiu rūpinasi“, PRN, p. 268), tačiau jaunamartė, paspaudusi kopūsto galvą, atsidūsta, „lyg labai pavargusi būtų nuo sunkių darbų“ ir grįžta atgal į seklyčią „kojas atsargiai dėliodama, kad, Dieve saugok, kartais į balutę neįstotų ar neapsitėkštų“ (PRN, p. 269). Frazė „Dieve saugok“ atskleidžia dviprasmišką pasakotojo požiūrį, sakinyje iliustruojamą neatitikimu tarp atliekamo „veiksmo“ ir jam įgyvendinti reikalingų pastangų, išdidinamų pasakotojo žodžiais. Komiškumas, šiuo atveju, išryškėja dviem aspektais: Domicelė elgiasi kaip „ponia“, ji įgavusi, anot H. Bergsono, „anoniminį automatizmą“10, yra tarsi pati nuo savęs atitrūkusi – nesirūpina ne tik vaikais, vyru, bet ir ūkiu (ponios padėčiai tai lyg ir nepritinka), tarnaitė jai turinti „laikyti kompaniją“, šaukti ją „ponia“. Maloniai patetiškas Domicelės balsas bei jo sukeltas „rafinuotas“ akustinis pojūtis tampa funkcionalia veikėjos portreto detale, ryškinančia jos įsivaizduojamą poniškumą:

       Kitam kambary pasigirdo malonus ir nutęstas, lyg jau labai, labai pailsęs balsas:
       – Ona-a-a-a-a...
       Ir Domicelė nutilo, lyg besigėrėdama, kaip meiliai nuskambėjo tas „a-a-a...“ (PRN, p. 270).

       Tačiau Domicelės simuliuojamą „aristokratišką vaidmenį“ matome, kaip juokingą kaukę, po kuria slepiasi primityvi prigimtis, atsiskleidžianti „neišmankštinta“ liaudiška kalbėsena („Tu nori, kad aš nusprogčiau?“, PRN, p.272; „Tu man čia seiliosiesi ir savo snukį prie manęs kaišiosi“, PRN, p. 271), kuri koreguoja „dailios žmonos“ charakteristiką.
       Antras komiškumo aspektas išryškėja vyro ir žmonos santykiuose, kurie paremti kontrasto – tarp to, kas įsivaizduojama, ir to, kas iš tiesų yra, principu. A. Vaičiulaitis kontrastingomis detalėmis kuria „nesąmoningo“ komiškumo įspūdį. Komiškai vaizduojama ne tik „dailioji“ žmona, juokingas ir pats Kukutis, savo naiviu tikėjimu bandantis vis pateisinti susikurtą žmonos idealą („Darbelio būtų, širdele, – viskas guli padrika. Bet pasilepink, pasilsėk, Domiciuk, o kai jau atkusi kiek, tai gal rakandus, grindis...“ – (PRN, p. 272). Nedrąsus, sakytume, švelnus vyro raginimas tuoj pat atremiamas griežtu Domicelės – „žmona aš tau ar paklodė, kurią visur valkiotum?“ Jų santykį aprašanti scena yra tarsi „dvigubinama“ – žmonos laikoma pozicija vis priešinama Kukučio bandymams gražiuoju „susitarti“:

       Gal be reikalo taip užrėkė ant pačios – nepratus prie juodų darbų, be to, dar pamokyta, nes gimnazijoj dvi klases per ketverius metus baigė, tad ko čia benorėti, kad taip išsyk prijungtų. Tegul dar pasilepina, o kai nusibos dykinėti, pati ko nors nusitverti jieškos (PRN, p. 273).

       Kiekviena šių veikėjų versija ne tik savotiškai viena kitą papildo, bet lyg „šaiposi“ viena iš kitos. Veikėjas paprastai juokingas tiek, kiek jis nepripažįsta savęs tokiu esant. Pasak H. Bergsono, individas, tapdamas nematomu pačiam sau, tampa matomas kito, mūsų atveju, pasakotojo11. Vadinasi, komiškumo pojūtis būdingas pačiam pasakotojui, kuris jį ir išlaiko kaip struktūrinį teksto elementą.
       Nesikeičianti situacija sukuria priešpriešą, vedančią į konfliktą. Kylanti įtampa išsilieja fiziniu Kukučio įsiūčio proveržiu, jis gumbine lazda apkulia savo „ponią“. Toks poelgis netikėtai sustato viską į vėžes (Domicelė pasikeičia, uoliai triūsia namuose). Padėtis be išeities virsta kone idile. Suvokiant šią transformaciją bei vertinant jos idiliškumą, reikia atkreipti dėmesį į subtilią moters ir kuilio analogiją. Kaimynas Dudutis bando perimti Kukučio „patirtį“: jis su brūkliu rankose sėlina prie kuilio, svetimame darže triauškiančio bulves. Žaisdamas Domicelės ir Kukučio santykių transformacija, A. Vaičiulaitis skuba parodyti, kad ji nėra universalizuojama, lyg atskleidžia pokyčio atsitiktinumą. Dudutis ketina „paauklėti“ kuilį, bet niekas nesikeičia: „Tai ir žinok tu dabar, žmogau, kas kam gelbsti“ (PRN, p. 278) – žodžiai, suponuojantys „nulinę“ pabaigą ir perkeliantys anapus baigtinio pasakojimo.
       Transformacija būdinga ir kitai A. Vaičiulaičio novelei „Abiejų galybės“, kurioje įžvelgiame tipišką žaidimą statusais. Pavadinimas „Abiejų galybės“ numato lygiaverčių santykių galimybę. Jeigu į įvardį abu žvelgtumėm kaip į dviejų žmonių tarpusavio santykius lemiantį bendrabūvį, pastebėtume, jog šiame žodyje implikuojamas skaičius du yra ne tik pusiausvyros, bet ir dvilypumo, skilimo, priešpriešos, konflikto simbolis12. Vadinasi, jau kūrinio pavadinime užfiksuota konkurencijos (pagrįstos „svarstyklių“ principu, nusveriančiu tai į vieną, tai į kitą pusę) galimybė.
       Pasakojimas pradedamas įžanga, tarsi duodančia toną tolesniems įvykiams:

       Saulėleidžio spindulys prasimušė pro kreivą, pažaliavusį langą ir nuslinko į aslą, apšviesdamas vištą, kuri, už kojos prie kėdės pririšta, pajuto šviesą. Pavilgė ji snapą puodynės šukėje, užvertė galvą, nurijo gurkšnį vandens ir pradėjo garsiai karkinti, mušdama sparnais lyg gaidys ir pažadindama tetą Galaitienę, ramiai prie pečiaus snūduriavusią (PP, p. 22).

       A. Vaičiulaičio veikėją apibūdina ne tik jo išorės bruožai, bet ir erdvinė charakteristika, kurią šiuo atveju galime įvardyti kaip statinę poziciją uždaroje teritorijoje. Kiekvienas veikėjo psichikos niuansas fiksuojamas tarsi „perjaučiant“ kasdienę tikrovę ar aplinką.
       Galaitienės požiūris į vyrą ryškėja iš jos replikų („Kodėl diedas taip ilgai neparstrapalioja? Tikras strampas“) bei pokalbio su kaimynu, tarsi patvirtinant esamą, gerai įsisąmonintą hierarchinę padėtį: „prakeiktas senis“, „balvonas“, „geros jau lazdos jam reikės!“ (PP, p. 23). Pokalbis – informatyvus, iš jo sužinome, kad senosios moters, kaip ir jos „diedo“ statusas gali kisti priklausomai nuo parnešamų pinigų: „Didelis ponas buvo, kai darbo turėjo. Tada man reikėjo prisivengti. <...> Dabar jis man ne ponas, ir aš jo nė šitiek nepaisau, – baigė teta ir atkišo špygą“. Pabrėžtinai akcentuojama frazė „dabar jis man ne ponas“ gali būti suvokiama kaip iššūkis, savosios padėties susigrąžinimas, komiškai patvirtinamas ir išraiškingu gestu. Kita vertus, kūrinio pabaigoje – dabar virs jau rytoj, kai senis „ir vėl ešerį pastatys“ (PP, p. 26), kitaip tariant, konkurencijos „svarstyklės“ nusvirs į priešingą pusę.
       Nuomonė apie veikėją, esantį nuošalyje, suponuoja netiesioginį vertinimą kalbančiosios atžvilgiu. Menkindama savo vyrą, ji apie save neužsimena, tačiau sudaromas įspūdis, jog ji „vertesnė“ už Galaitį. Pasakotojas savotiškai įteigia šio reiškinio komiškumą, tarsi apeliuodamas į adresato nuovoką. Veikėjos apibūdinimas tariamai pozityvus: kalba rožinį, gieda litaniją, meldžiasi ir t. t. Tačiau kreipiniai („stuobry“, „kliuome“, „grėva“), kuriais „apdovanoja“ vyrą, bei nevalyva išvaizda rodo jos nevaldomą, primityvų nepasitenkinimą. Jos eisenos apibūdinimas – „krypuodama“, išsvyravo“, „nuvėžliojo į gūžtą“ – primena novelės pradžioje išryškėjusią paralelę su višta. Ir vis dėlto paralelė nėra suabsoliutinama, „pražilusios“ sielos, graudulio motyvu ryškinamos ir kitos šios moters galimybės. Kitaip tariant, greta komizmo perspektyvos formuluojama bet kurio žmogaus vertingumo idėja.
       Tačiau situacija iš esmės pasikeičia, paprašius kaimynui atlikti darbus. Statusų pasikeitimas fiksuojamas vadinamuoju punktyrišku vaizdavimu, sutelkiant dėmesį į vaizdą – kūno kalbą, sėdėjimo pozą: „Teta <...> rankas tik nuleido ir prislėgta nukiūtino į kamputį“; „savo kamputy dar labiau susitraukė“ (PP, p. 26). „Kamputis“ šiuo atveju žymi socialinį pažeminimą, beteisiškumą (Galaitienė traukiasi iš „centro“ pozicijos, kurią užims Galaitis). Tai ir priešprieša centrui, kuris novelėje suvokiamas kaip „lyderio“ vieta. Svarbūs tampa ir moters ištariami žodžiai – „mano balandėli“, ženklinantys pasikeitusią situaciją bei įgaunantys papildomų emocinių atspalvių. Asmeninio įvardžio mano pavartojimas glaudžiai siejasi su vardažodžiu balandėli ir rodo pastangą vėl ieškoti kontakto, atstatyti dvipusį ryšį. Ar įmanomas toks ryšys, autorius neužsimena, tačiau paskutiniai senojo Galaičio žodžiai („Na, jei girdi, tai eik gulti“, PP, p. 27) rodo, jog užimančiam „lyderio“ poziciją tereikia dominuoti. „Svarstyklių“ principu grindžiama hierarchinė padėtis neišlaiko „abiejų galybės“, kitaip tariant, santykių pusiausvyros.
       Viena iš gelminių A. Vaičiulaičio kūrybos srovių – žaidimo ir žaismės estetika, atsiverianti visais aspektais: kalba, pasakotojo pozicija, vaizdavimo būdu, žmogaus vertinimu. Jis neieško tamsių ir komplikuotų vaizduojamų veikėjų charakterio bruožų, neretai pasitelkiamų konfliktinei situacijai atskleisti. A. Vaičiulaičio gebėjimas nesustoti ties viena situacija, ties vienu charakteriu lemia žaismės galimybę. Geranoris, švelnus pasaulio suvokimas leidžia ne pereiti į ironiją, bet žaisti.

       Santrumpos

       PRN – V a i č i u l a i t i s  A .   Pasakojimai. Rinktinės novelės. – Nordlingen: Venta, 1955.
       VPŠ – V a i č i u l a i t i s  A .   Vidurnaktis prie Šeimenos. – Chicago: Ateities literatūros fondas, 1986.
       PP – V a i č i u l a i t i s  A .   Popiežiaus paukštė. – Vilnius: Baltos lankos, 2001.

 
       1 G a d a m e r  H . - G .  Grožio aktualumas. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 32–34.
       2 Х е й з и н г а   Й .  Homo Ludens. – Москва: Прогресс-Академия, 1992. – C. 58.
       3 Ten pat. – P. 112.
       4 B e r g e z  D . ,   V a l e n c y  G .  Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 197.
       5 K u n h  H .   Meno ontogenezė // Krantai. – 1990. – Nr. 10. – P. 50.
       6 B a c h t i n  M .   Dostojevskio poetikos problemos. – Vilnius: Baltos lankos/ALK, 1996. – P. 195.
       7 Ten pat. – P. 196–197.
       8 Juozas Stonys, tyrinėjęs A. Vaičiulaičio noveles lietuvių literatūros realizmo kontekste, kai kuriuos kūrinius vertino kaip „kūrybines nesėkmes“. Į tokių „nesėkmių“ sąrašą kritikas įtraukė ir „Dailią žmoną“, „Didįjį ir mažąjį Petrą“. Tyrinėtojas teigė: „Kai kur, neturėdamas originalesnių idėjų, jis medžiagą traktuoja vien buitiško realizmo stiliumi“.  S t o n y s  J .  A .  Vaičiulaičio novelės: Tradicijų tąsa ir sintezė. Vilniaus technikos universiteto mokslo darbai / Filologija (1). – Vilnius: Technika, 1993. – P. 20.
       9 Palyginkime Žemaitės Marcės „tiradą“:
       – Beprote tu, paršeli! – vaksijo motina. – Tu nieko neišmanai, kokia tau laimė atsitinka! <...> Bene rūpės darbą dirbti arba vargą vargti? Atsisėdusi sau kaip ponia mergas bevarinėsi.
       Ž e m a i t ė .  Petras Kurmelis. Marti. – Kaunas: Šviesa, 1985. – P. 113.
       10 H. Bergsonas kalba apie ypatingą sustingimą, grimasą – „tarsi visas dvasinis individo gyvenimas būtų išsikristalizavęs į kažkokią sistemą“. Anot jo, komiškumas ir reiškiasi tuo, kad sukelia grynai mechaninio veiksmo, visiškai „prarijusio“ asmenybę, pojūtį.  Б е р г с о н  А .  Смех. – Москва: Искусство, 1992. – C. 23.
       11 Ten pat. – P. 19.
       12 B e c k e r  U .   Simbolių žodynas. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 59.