tekstai.lt

IEVA ŠENAVIČIENĖ. 1863 m. sukilimas ir lietuvių kalba

  
       Lenkų nacionalinės viltys atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę ypač sustiprėjo po Europos „Tautų pavasario“, Rusijos pralaimėjimo Krymo kare ir imperatoriaus Nikolajaus I mirties. Pradedant 1860 m. Lenkijos Karalystėje, o nuo 1861 m. – ir Rusijos aneksuotose Abiejų Tautų Respublikos žemėse kilo politinis patriotinis sąjūdis, kuris 1863 m. išsiliejo į ginkluotą sukilimą.
       Nepriklausomybės siekis negalėjo realizuotis be valstietijos paramos: išlaisvėję iš baudžiavos gausiausi krašto gyventojai valstiečiai buvo didelė socialinė jėga. Tai gerai suprato sukilimo organizatoriai. Paskatinti valstiečius paremti jungtinės valstybės atkūrimo idėją mėginta panaudojant bažnyčią, švietimą, įvairius renginius, be dėmesio neliko ir agitacija liaudies kalba. Liaudies kalbą kaip priemonę religijai stiprinti nuo penktojo XIX a. dešimtmečio Žemaičių vyskupijoje labai sėkmingai naudojo Katalikų bažnyčia1. Vienas iš 1863 m. Lietuvos sukilimo organizatorių Jokūbas Geištoras taip pat rašė, kad liaudiškai tautiška akcija buvo naujas veiksnys, įtrauktas į revoliucinę kovą už Lenkijos nepriklausomybę2.
       1861 m. pavasarį po vasario 15/27 ir kovo 27/balandžio 8 d.3 Varšuvos įvykių, pasibaigusių žmonių aukomis4, Lietuvoje prasidėjo gedulo mišios, o po jų – ir anticarinės manifestacijos, demonstravusios solidarumą su Lenkija ir paramą jos politiniams siekiams. Manifestacijose dalyvavo bajorai, studentai, gimnazistai, amatininkai, tačiau valstietija joms liko abejinga ar net priešiška. Susirūpinusiems žemės reforma valstiečiams mažai rūpėjo nepriklausomybės idėja, be to, jie manė, kad manifestacijomis prašoma Dievo atkurti baudžiavą. Tam, kad patrauktų valstiečius į savo pusę, bajorija ėmėsi rengti patriotinius pasilinksminimus (gegužines). Tokie pasilinksminimai, į kuriuos būdavo kviečiama prastuomenė, turėjo tikslą suartinti luomus ir paneigti gandus apie manifestacijų sąsają su baudžiavos panaikinimu. Aristokratai, apsirengę valstiečių ar senoviniais lenkų drabužiais, pasipuošę patriotine revoliucine simbolika, drauge su valstiečiais, amatininkais, žydais vaišinosi, šoko, giedojo patriotines giesmes, sakė tostus, kalbas.
       Kad liaudis suprastų patriotinių manifestacijų turinį, šalia lenkų jose privalėjo būti kažkiek vartojama ir liaudies kalba. Netrukus bažnyčiose, eisenose, procesijose, visuomenės susibūrimuose šalia lenkiškų ėmė rastis lietuviškų agitacinių pamokslų, kalbų, patriotinių giedojimų, pradėti platinti lietuviški atsišaukimai, raštai.
       Nuo gegužės mėn. antrosios pusės Lietuvoje išpopuliarėjo iš Varšuvos atkeliavęs patriotinis himnas „Boże coś Polskę“, kuriuo prašyta Dievo grąžinti Lenkijai laisvę. Himnas buvo sukurtas lenkų poeto Alojzy Felińskio 1816 m. Lenkijos Karalystės paskelbimo proga ir politinėmis laikotarpio aktualijomis papildytas Varšuvos arkivyskupo Antonio Melchioro Fijałkowskio5.
       Rusijos imperijos Vakarų gubernijose atsirado lietuviškų, baltarusiškų himno vertimų. Kiekvienas vertėjas įtraukdavo į tekstą savo kūrybos, taigi vertimai gerokai skyrėsi. Vis dėlto juose lenkų kova už laisvę dažniausiai buvo pateikiama kaip kova už religiją, nes akivaizdu, jog religija buvo ta vertybė, dėl kurios valstietis buvo pasirengęs kovoti.
       Lietuvos valstybės istorijos archyvo bylose yra išlikęs patriotinis himnas lietuvių kalba6. Jis buvo rastas 1861 m. liepos 31 d. Kaune tiriant vieną didžiausių manifestacijų Liublino unijai paminėti. Štai jo nuorašas:    Giesme
 
Diewe kurs musu Karaliste szwenta
Per iłgus amżius apiekoj turejej
Kurs Ja użłajkiéj twirta sawo ranka
Sunkieme wargie gialbetie norejéj.
    Priesz ta Ałtoriu szaukiem per małone.
Tewiszkia musu sugrażink mums Pone.
Ne senéj mumis ateméj walnasty
O kraujo musu płaukie upe czysta
Kaj sunku ira newaloj paprasty
Kuriems Tewyszke niekad ne sugriszta.
    Priesz ta Ałtoriu ir t. t.
Tu Diewe paskuj ant mus zwiåkterejej
Uż wiera szwenta Lankus pabudynaj
Ir wysam swietuj parodit norejéj
Kad ir warguose garbia Ju auksztynaj.
    Priesz ta Ałtoriu ir t. t.
Sugrażink mumis senowes twirtibe
Duok gausus wajsius małoningas Tewe.
Duok zgada wysiems mejle ir wienibe
Piarstok korotie użrustintas Diewe.
    Priesz ta Ałtoriu ir t. t.
O Diewe kurio deszyne tejsynga
Plieninius ginkłus łaużo ir trupina
Łauszk neprietelus, mace stebuklinga
Duok mums sułauktie szcziesliwa adina.
    Priesz ta Ałtoriu ir t. t.
Diewe szwencziausies per stebukłus Tawo
Attoling nuog mus wajnas ir korones
Łajkik wienibe kajp Aniołus sawo
Wienoj karunoj kataliku żmones.
    Priesz ta Ałtoriu ir t. t.
Diewe szwencziauses jog isz Tawo walos
Buwymas swieto ir szczestys paejna
Isztrauk isz sunkios tyronu newalos
Duok mums styprybia duokie ir atmajna.
    Priesz ta Ałtoriu ir t. t.
Wiens Tawo żodys gał pabudint żmones
Isz dulkiu żemes ir użłajkit swejkus
Jéj użsłużijom ant Tawo korones
Korok mus Pone bet kajp Tewas wejkus.
    Priesz ta Ałtoriu ir t. t.


       Šis himnas buvo atspausdintas, o tai leidžia manyti, kad intensyviai platintas. Kas jį išvertė, lieka tik spėlioti. „Giesme“ buvo rasta per kratą pas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vikarą Mykolą Byševskį7, tad kunigas galėjo būti ir vertėjas. Maištingos dvasios M. Byševskis 1861 m. Vilniuje organizavo anticarines manifestacijas. Už tai buvo suimtas, ištremtas, vėliau, per 1863 m. sukilimą, tapo Trakų apskrities sukilėlių komisaru8.
       1861 m. lapkritį lietuviškas patriotinis himnas valdžios buvo aptiktas ir Kaune pas valdininką Vladislovą Ovsianą – šaltiniuose minima, kad tada konfiskuota apie 500 spausdintų lietuviško patriotinio himno egzempliorių. Himno vertėju įtartas Kauno gubernijos valstybinės įstaigos valstiečių reikalams sekretorius istorikas Tadas Korzonas, tačiau įtarimas nepasitvirtino9.
       Himną „Boże coś Polskę“ į lietuvių kalbą, atrodo, buvo išvertęs ir lietuvių literatas Mikalojus Akelaitis10. Pats kilęs iš Marijampolės apskr. valstiečių, savo lietuvišką himno variantą jis išspausdino knygutėje „Giesmes nabożnos“11 (Klaipėda, be metų ir vietos). Viršelyje pavaizduotas sulaužytas kryžius simbolizavo carizmo vykdytą katalikų religijos persekiojimą. M. Akelaičio vertimo pradžia skambėjo kitaip nei „Giesme“:

Diewe, kurs Lankus par amžiu daugibe
Ant sparnu Tawa apiekos neszojéj...12


       Kad vertimas vėlesnis nei „Giesme“, rodo jame „nukopijuotas“ trečias „Giesme“ posmelis.
       Dar vieną patriotinio himno variantą, įdėtą į rankraštinę knygelę, 1861 m. vasarą tarp žmonių platino Panevėžio kunigai. Šis vertimas vadinosi „Giesmia“, jis prasidėjo žodžiais:

Diewi aukszcausis kurs musu tewinie
Dawe senobej szłowe ir galibe
Żr nuog newales maskoliu abginiej
Atotolidams kožno piktenibej13.


       Be himno, lietuviškai verstos ir kitos patriotinės giesmės. Šaltiniuose likęs lenkiškos giesmės „Jeszcze Polska nie zgineła“ lietuviškas perdirbinys14. Giesmėje buvo šlovinamas lietuvių ryžtas išlaisvinti lenkų ir lietuvių žemes iš Austrų, Maskolių ir Prūsų, atstatyti jose vienybę ir laisvę:

Neprapułs musu Tiewini pakoł mes giwinsma
Neprietelus musu Żiames wisus iżnajkinsma,
    Nuog Austrioku, Maskolu, Prusu,
Atimsma brągi tiewini musu.
Ejkiem brolej wisi draugiej kur Nemones płoukie
Kłaus palokaj ziuriedami koks taj wajskas traukie
    Taj Letuwinikaj, taj brolej musu
Su jejs atimsma tiewini musu. –
Kajptaj grażu paźiurieti blizga dalgiej lances
Stow, ir łauk kajpo muras, Letuwiu powstonces.
    Motina musu tiewini szwinta
Mes tawa sunaj, Tu busi atimta –
Ejkim brolej wisi draugi linksmaj giedodami
Najkint tawa neprjetelus pałakan gindami
    Motina musu tiewini szwinta
Mes tawa sunaj, Tu busi atimta
Ponaj bajoraj, ir muźikaj, bus taj liga wiena
Tada wisi pagiedosma karta paskutiniei
    Nuog Austrioku, Maskolu, Prusu
Atimsma brongi tiewini musu15.


       M. Akelaičio knygelėje „Giesmes nabożnos“ yra lietuviškai išversta ir garsi religinė giesmė „Bogarodzica“, pavadinta „Giesme pas Marija, Motina Diewa“. Tai seniausia lenkų giesmė, nuo XIII–XIV a. giedama per Kalėdas. Ši giesmė revoliucinės konspiracijos nurodymu Vilniaus, o vėliau ir kitose Lietuvos bažnyčiose pradėta giedoti vietoje patriotinio himno po karo padėties krašte paskelbimo (po 1861 m. rugpjūčio 22/rugsėjo 3 d.). Jos gaida iki tol giedotas patriotinis himnas.
       Patriotinio giedojimo „sulietuvinimas“ turėjo įtakos valstiečių elgsenai, ypač kai tokiems giedojimams ėmė talkinti kunigai. Antai šaltiniuose minima, kad 1861 m. birželį Panevėžio gimnazijos kapelionas Alfonsas Kareiva apmokė mokinius lietuviškai giedoti patriotinį himną. Kai mokiniai kas sekmadienį pradėjo jį giedoti bažnyčioje, į giedojimą įsitraukė ir valstiečiai. Spalio 28/lapkričio 9 ir lapkričio 1/13 d. lietuviškai patriotinį himną valstiečiai sugiedojo Krekenavos bažnyčioje drauge su Naujamiesčio klebonu Jonu Balandžiu, atrodo, žemaitiškai giedoti žmones jį išmokė ir Vosiliškio filijalistas Juozapas Mickevičius16. Birželio pradžioje lietuviškas himno tekstas pradėtas platinti tarp į Vilniaus Kalvarijas atvykstančių valstiečių, po kelių dienų prie Aušros Vartų jį jau giedojo apie 2000 žmonių17. Tiesa, pasitaikydavo ir atvejų, kai valstiečiai įskųsdavo dvarininkus rusų valdžiai, kad tie verčia juos mokytis patriotinį himną ir jį giedoti bažnyčiose18.
       Savita sukilimo agitacijos rūšis buvo liaudžiai skirti sukilimo rengėjų agitaciniai atsišaukimai. Juose buvo pateikiama trumpa informacija apie rusų savivaliavimą prieš katalikus ir Katalikų bažnyčią. Pirmieji atsišaukimai lietuvių kalba su sulaužyto kryžiaus piešiniais ir kurstančiais žemaitiškais tekstais buvo aptikti 1862 m. per Varšuvos kruvinųjų įvykių metines. 1862 m. kovo 4/16 ir 19/31 d. keturi tokie spausdinti plakatai buvo rasti priklijuoti ant Šiaulių ir Šaukėnų bažnyčių, balandžio 8/20 d. – ant Šiluvos, Šiaulių, Gruzdžių, Kužių filijinės, Kurtuvėnų, Pakapės bažnyčių ir Tytuvėnų bernardinų vienuolyno koplyčios, balandžio 22/gegužės 4 d. – ant Meškuičių, liepos 7/19 d. – ant Žemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolyno koplyčios. Liepos 15/27 d. medinis kryželis su perpus perpjautu Išganytoju ir lentelė su kurstančiu tekstu buvo prikalta prie kryžiaus prie kelio į Kuršėnus du varstai nuo Šiaulių19.
       Kurstymai buvo parašyti spausdintomis raudonomis, mėlynomis, rudomis raidėmis, įvairių spalvų buvo ir kryžiai bei ant jų erškėčių vainikai. Kelis jų galime pacituoti.
       Atsišaukimas, rastas kovo 4/16 d. ant Šiaulių bažnyčios (kopija):

       BROLEJ ŻIAMAJCZIAJ. O TEJ MATOT, KRIŻIUS SUKAPOTAS MIESTI WARSZUWOJ, – (1861 M. – 8 BAŁANDI). POTAN KRIŻIU UŻMUSZA 20 ŻMONIU IR WIENA KUNIEGA ANT MAŁDU MASKOLAJ. POTAM; JSZNEWOŻIJA BAŻNICZIES, TEJ IRA: JSZPLESZIE SZWENTUS DAJKTUS, JSZWERTIE AŁTORIUS, PADARI RAZBAJUZ – JOSI BAŻNICZIOSI MASKOLAJ, TEJP KAD PALIKA KRAUS, IR ASZARAS, (1861 M: 3 SPALI). UŻ TAJ UŻDARI WYSAS BAŻNICZIES WARSZUWO.

       Atsišaukimo tekstas ant Šaukėnų bažnyčios kovo 19/31 d. (originalas):

       „Brolej Żemajcziaj O taj Kric·ius sukapotas Maskolajs Warszawoj 1861 metuse 8 Bałandi. Tada uz·mu´sza beskajtlaus z·moniu, wiena kuniga ir nuplesze baz·niczes. Delto szaukieties pri Diewa kad yszgialbetu nu maskolu nepretelu wierus musu“20.

       Atsišaukimas ant Pakapės, Šiluvos, Gruzdžių bažnyčių balandžio 8/20 d. (originalas):

       „SUSIMIŁK ANT MUSU WIESZPATIE. BROLEJ ŻIAMAJTÉJ. TAS PARKAPOTAS KRIŻIUS IRA PAWEJKSŁU PARSEKIOIMA NUOG MASKOLU MUSU WIEROS MUSU BAŻNICZES SW IR MUSU BROLU. IRA CZE ISZŚTATITAS KAD ATMINTUMET JOG SZIA DIENA PAZNOCZITA NUOG BAŻNICZES SW ANT MAŁDOS UŻ KIENTANCZIUS BROLUS KALINICZIOSE UŻ MUSU WIERA IR TIKRA TEJSIBE. TEJPOGI KAD MESTUMET WISOKIUS BŁOGUS SENUS PAPRATIMUS, GIWENTUMET ZGADOJ IR WIENIBEJ, TURETUMET WIERA NODIEJE IR MEJLE. O UŻ TIKRA PAGAŁ ŻODZIU WIESZPATIES DIEWA NEUŻIŁGA ANT JUNSU ŻIAMES ISZWISTE KARALISTE DIEWA JR JO TEJSIBE“21.

       Atsišaukimų, rastų balandžio 8/20 d. ant Šiaulių, Kužių, Kurtuvėnų bažnyčių, Tytuvėnų koplyčios, balandžio 22/gegužės 4 d. ant Meškuičių bažnyčios ir liepos 7/19 d. ant Žemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolyno koplyčios, turinys buvo analogiškas ką tik cituotajam, tik jame nebuvo teksto dalies: „IRA CZE ISZŚTATITAS <...>SENUS PAPRATIMUS“22.
       Revoliuciniai konspiratoriai rengė, leido valstiečiams ir kitokius, tarp jų – periodinius, agitacinius raštus, kuriuose atsispindėjo įvairių revoliucinių sluoksnių politinės platformos. Nuosaikiosios pakraipos agitaciniuose raštuose (baltarusiški laikraštukai „Hutorka staraho Dzieda“, „Hutorka dwóch susiedou“) buvo skatinama valstiečių ir ponų santarvė, stiprios ir vieningos katalikų valstybės atkūrimas caro malonių keliu. Radikaliųjų pažiūrų raštuose (laikraštukas „Muzyckaja prauda“) valstiečiai raginti nepasitikėti dvarininkais, caru, rusų valdžia, nemokėti mokesčių, pasipriešinti rekrūtų ėmimui ir ginkluota kova išsikovoti žemę, asmens ir tikėjimo laisvę atkurtoje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.
       Lietuviško agitacinio kūrinio autorius M. Akelaitis atstovavo nuosaikiajai pakraipai. Raštą, pavadintą „Gromata Wylniaus Senelio“, jis parašė 1861 m. Vilniuje kovo mėn. Jame pasakojo, kaip Lenkijos dvarininkai, Varšuvoje susirinkę į Žemės ūkio draugijos suvažiavimą, svarstė, kaip palengvinti valstiečių dalią ir žemės išpirkimą. Žmonės meldėsi karmelitų bažnyčioje, po to ėjo padėkoti ponams už rūpestį. Teko eiti pro bernardinų bažnyčią, iš kurios tuo metu su bažnytiniais rekvizitais išėjo laidotuvių procesija, žmonių srautai susimaišė. Tada minią puolė maskoliai, nužudė penkis žmones, sulaužė procesijos kryžių, sukapojo šventus paveikslus, sumušė kunigą. Toliau M. Akelaitis informavo, kad Lenkijos dvarininkai parengė laišką carui, kuriame prašė grąžinti buvusią Tėvynę23. Po laišku pasirašė visų luomų Lenkijos žmonės. „Gromata“ ragino ir lietuvių valstiečius po tokiu raštu pasirašyti.
       Prie „Gromatos“ buvo pridėta eiliuota „Pasaka senelio. Surasze Wargdienelis isz Lietuwos“ (išversta „Hutorka staraho Dzieda“). „Pasaka“ priminė šlovingas jungtinės valstybės laisvės kovas, rusų okupantų nedorybes, apgaulingą caro žemės reformą, prancūzų geranoriškumą, o baigėsi raginimu vienybei su lenkais:

Prie Lanku wisi szaukimes
Isz vieno prie ju głauskimes:
Ba su Lankajs kajp sutiksim,
Szlektomis bajorais liksim24.


       Beliko šiuos kūrinius išspausdinti, ir čia pasitaikė gera proga. Netrukus M. Akelaitį aplankė Raseinių apskrityje gyvenęs Kijevo universiteto studentas Bronislovas Bucevičius, kuris apsiėmė atspausdinti raštus Klaipėdoje, Prūsijoje. Minėtųjų raštų spausdinimo peripetijas yra aprašęs Augustinas Janulaitis25. Kadangi A. Janulaičio pasakojimas yra labai netikslus, įvykius aptarsime pagal archyvinius šaltinius26.
       Tuo metu Klaipėdoje veikė būrelis žmonių, kurie buvo ryšininkai tarp Raseinių apskrities dvarininkų ir užsienio (Paryžiaus, Poznanės ir kt.) pergabenant draudžiamus raštus ir korespondenciją. Pagrindinis asmuo tarp jų buvo laikrodžių meistras, nuo Raseinių kilęs ir po 1830–1831 m. sukilimo apsigyvenęs Klaipėdoje Ruikovičius, jam talkino pirklys Šulcas ir suinteresuotų dvarininkų valstiečiai (Jonas Katutis, Magdalena Šimkienė ir Marcijona Gicienė).
       B. Bucevičius su M. Akelaičio raštais išvyko namo į Raseinių apskritį, Judrėnų dvarą netoli Švėkšnos. Pakeliui sustojo pas Raseinių apskrities Paragaudžio dvarininką Antaną Montvilą, kurio paprašė jį palydėti į Klaipėdą. Atrodo, kad A. Montvila Klaipėdą gerai pažinojo ir turėjo ten ryšių. Talkinant Ruikovičiui pas spaustuvininką Horchą jaunuoliai suderėjo išspausdinti 10 tūkst. egz. kurstančių M. Akelaičio kūrinių už 55 sidabro rb.
       Apie B. Bucevičiaus užsakymą sužinojo Ruikovičiaus pasitikėjimą įgijęs Prūsijos policijos seržantas Albrechtas, kuris apie tai pranešė Rusijos konsului Klaipėdoje, o tas – rusų administracijai pasienyje ir Lietuvoje. A. Montvila ir B. Bucevičius buvo areštuoti ir kvosti. Prabuvęs 4 mėn. Vilniaus kalėjime, B. Bucevičius prisipažino, kad kurstančius raštus rašė ir juos išleisti prašė M. Akelaitis. B. Bucevičius ir A. Montvila buvo paleisti, pirmasis ištremtas į Jaroslavlį valstybės tarnautoju, antrajam paskirta griežta policijos priežiūra. M. Akelaitį norėta suimti, jo ieškota, tačiau jis jau buvo emigravęs į Paryžių27.
       1863 m. M. Akelaitis grįžo iš užsienio į Augustavo guberniją, lietuviškąją Užnemunę, kuri tuo metu priklausė Lenkijos Karalystei, ir tapo sukilėlių Augustavo vaivadijos komisaro padėjėju. Jo dėka 1864 m. pradžioje čia vėl pasirodė lietuviški agitaciniai spaudiniai. 1864 m. M. Akelaitis lenkų Laikinosios tautinės vyriausybės pavedimu išspausdino laikraštuką „Żinia apej Lenku wajna su Maskolejs“, pasirašytą „Cziuoderiszkiu Mikałojus“. Laikraštuko išėjo du numeriai: 1864 m. vasario 1/13 ir kovo 1/13 d. Pirmajame, kurio faksimilę yra publikavęs A. Janulaitis, aprašyti 1863 m. Lenkijos sukilėlių mūšiai su rusais, gubernijos gyventojai raginami aktyviau kovoti sukilime. A. Janulaitis yra paskelbęs ir dar vieną panašaus turinio 1864 m. vasario 10/22 d. lietuvišką agitacinį raštą Lietuvos valstiečiams, kuris prasidėjo kreipiniu: „Mieli Brolej, kurie sermegas dewite, kajmuose giwenate ir sawo rankomis dirwa arete“28.
       Vykstant sukilimui, Lietuvos bei Lenkijos sukilėlių vadovybė lietuvių kalbą padarė ir oficialia savo raštų kalba. Lietuvos gyventojams į lietuvių kalbą ji išvertė svarbiausius raštus – 1863 m. sausio 10/22 d. dekretus į valstiečius apie laisvės ir žemės suteikimą ir apie tai, kad Lietuvos bežemiai, kurie dalyvaus sukilime, gausią žemės, o sausio 20/vasario 1 d. – lenkų Laikinosios tautinės vyriausybės manifestą. Augustavo gubernijos lietuvių valstiečiams išvertė įsakymą apie ponų surinkto činšo grąžinimą, įspėjimą, kad nepadėtų rusams ir neišduotų lenkų kovotojų29.
       Kad į liaudį naudinga kreiptis jos kalba, greitai suprato ir rusų valdžia. 1861 m. valdžios nurodymu bažnyčiose valstiečiai lietuviškai buvo raginami negiedoti patriotinių giesmių30. 1861 m. liepą Vidaus reikalų ministerija siūlė Liaudies švietimo ministerijai platinti knygeles liaudies kalba ir taip sumažinti lenkų politinę propagandą Vakarų gubernijose31. 1863 m. kovo 13/25 d. Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas nurodė svarbiausius vyriausybės potvarkius Kauno gubernijoje versti į lietuvių kalbą32. Lietuviškai buvo paskelbtas caro įsakymas dėl skirtinės žemės išpirkimo padedant vyriausybei (dėl kovo 1/13 d. „Nuostatų“ įgyvendinimo), valdžios nurodymu parengtas 1863 m. rugsėjo 6/18 d. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ganytojiškas laiškas prieš sukilimą33.
       XIX a. viduryje lietuvių kalbos vartojimo faktuose tautiškumo būta mažai. Jos vaidmuo 1863 m. sukilime buvo grynai politinis ir nepriklausė nuo to, kokios stovyklos atstovai ja naudojosi.

 
       1 Š e n a v i č i e n ė  I .  Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX a. 5–7-ajame dešimtmetyje. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.
       2 G i e y s z t o r  J .  Pamiętniki z lat 1857–1865, poprzedzone wspomnieniami osobistemi Tadeusza Korzona. – T. 1. – Wilno: Kurjer Litewski, 1913. – S. 168.
       3 Straipsnio tekste datos nurodomos ir pagal senąjį (Julijaus), ir pagal naująjį (Grigaliaus) kalendorių (senuoju ir naujuoju stiliumi). Nuorodose datos pateiktos pagal senąjį stilių, t. y. tokios, kokios jos yra XIX a. šaltiniuose.
       4 1861 m. vasario 15 d. varšuviečių manifestacija siekė paveikti į Žemės ūkio draugijos suvažiavimą susirinkusią bajoriją, kad toji viešai paskelbtų apie tautos nepriklausomybės siekį. Draugija buvo vienintelė Lenkijos gyventojų (žemvaldžių) organizacija, skelbusi save tikrąja lenkų valdžia ir priskyrusi sau tautos atstovavimo teisę. Įsikišus rusų kariuomenei, manifestacija pasibaigė penkių žmonių aukomis. Per susirėmimą kazokų sulaužytas bažnytinės procesijos kryžius tapo mistine Lenkijos emblema.
       1861 m. kovo 26–27 d. Varšuvoje įvyko dar viena manifestacija, protestavusi prieš rusų administracijos sprendimą panaikinti Žemės ūkio draugiją. Jos metu, naujausiais duomenimis, žuvo apie 100 žmonių (žr.:  N i e b e l s k i  E .  Duchowieństwo lubelskie i podlaskie w powstaniu 1863 roku i na zesłaniu w Rosji. – Lublin: Redakcja wydawnictw Katolickiego Uniwersytetu Lubelskiego, 2002. – S. 39).
       5 Pastarasis nurodė jį giedoti bažnyčiose visiems lenkų patriotams. (Сборник документов музея Графа М. Н. Муравьева (toliau – Сборник документов...) / Составитель А. Белецкий. – T. 1. – Вильна: Издание Общества ревнителей русского исторического просвещения в память Императора Александра III, 1906. – C. 202.)
       6 Patriotinės giesmės, rastos per kratas rusų valdžiai tiriant Liublino unijos minėjimą 1861 liepos 31 d. Kaune. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA). – F. 378. – PS. – 1861. – B. 102 г. – L. 85–89; Vilniaus generalgubernatoriaus raštas Nr. 173 vidaus reikalų ministrui, 1862 vasario 14. Ten pat. – B. 60. – L. 75–77; toks pats raštas: Сборник документов... – C. 228–229.
       7 Vilniaus generalgubernatoriaus raštas Nr. 173 vidaus reikalų ministrui, 1862 vasario 14. –LVIA. – F. 378. – PS. – 1861. – B. 60. – L. 75–77; toks pats raštas: Сборник документов... – C. 228–229.
       8 Trakų apskrities kariuomenės vado Maksimilijono Černiako parodymai Vilniaus ypatingajai tardymo komisijai. Восстание в Литве и Белоруссии,1863–1864 гг. (toliau – Восстание...). – Москва: Издательство «Наука», 1965. – C. 171–176.
       9 Kauno gubernatoriaus pranešimas vidaus reikalų ministrui, 1861 lapkričio 22. Революционный подъем в Литве и Белоруссии в 1863–1864 гг. (toliau – Революционный подъем...). – Москва: Издательство «Наука», 1964. – C. 380–381; Pulkininko Ivano Skvorcovo pranešimas žandarų šefui, 1862 vasario 27. – Ten pat. – P . 405–408.
       10 Žr.: B i r ž i š k a  V .  Aleksandrynas. – T. 3. – Vilnius: Sietynas, 1990. – P. 363.
       11 Knygelės giesmės buvo verstos iš lenkiškos knygelės „Pieśni patriotyczne“ (žr.: B a r a n a u s k a s  A .  Raštai. – T. 1: Poezija. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 552).
       12 J a n u l a i t i s  A .  Mikalojus Akelaitis. – Vilnius: Mintis, 1969. – P. 54.
       13 Pulkininko Henriko Bo raportas Nr. 130 Vilniaus generalgubernatoriui, 1861 rugpjūčio 29. – LVIA. – F. 378. – PS. – 1861. – B. 111a. – L. 31.
       14 Antai giesmė „Jeszcze Polska nie zgineła“ buvo lietuviškai giedama Vilniuje, 1861 liepos 31 d., per Liublino unijos minėjimui skirtą pasilinksminimą (Žinios apie pasilinksminimą, vykusį Belmonte liepos 31 d.–1861 rugpjūčio 1. – LVIA. – F. 378. – PS. – 1861. – B. 43. – L. 115–116). Ši giesmė buvo įdėta ir į jau minėtą Panevėžio kunigų rankraštinę knygelę.
       15 Pulkininko Henriko Bo raportas Nr. 130 Vilniaus generalgubernatoriui, 1861 rugpjūčio 29. – LVIA. – F. 378. – PS. – 1861. – B. 111a. – L. 30. Panašų tekstą išspausdino: J a n u l a i t i s  A .  Spausdintieji ir nespausdintieji 1863–64 m. sukilimo raštai. – Karo archyvas. – T. 1. – Kaunas, 1925. – P. 209–211.
       16 Kauno gubernatoriaus raštas Nr. 1545 vidaus reikalų ministrui, 1861 lapkričio 11. – LVIA. – F. 378. – PS. – 1861. – B. 43a. – L. 45–47; Kauno zemskinio ispravniko raštas Nr. 347 Kauno gubernijos karo viršininkui, 1861 spalio 14. – Ten pat. – B. 108. – L. 5–6.
       17 Vilniaus policmeisterio pranešimai Vilniaus generalgubernatoriui, 1861 gegužė–1862 rugpjūtis. – Ten pat. – B. 43.
       18 Vilniaus generalgubernatoriaus raštas Nr. 1503 vidaus reikalų ministrui, 1861 gruodžio 9. – Ten pat. – B. 73a. – L. 309–310.
       19 Kauno gubernatoriaus pranešimai Vilniaus generalgubernatoriui apie kurstančius žemaitiškus atsišaukimus, 1862 kovo 15–rugpjūčio 1. – Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – MAB). – F. 22–4. – L. 1–41.
       20 Faksimilė atspausdinta: Архивные материалы Муравьевского музея, относящиеся к польскому восстанию 1863–1864 г.г. в пределах Северо-Западного края (toliau – Архивные материалы...) / Сост. А. И. Миловидов. Виленский временник. – Kн. 6, ч. 1. – Вильна: Губернская типография, 1913. – C. 129.
       21 Faksimilė atspausdinta: Ten pat. – P. 49; Kauno gubernatoriaus pranešimas Nr. 893 Vilniaus generalgubernatoriui, 1862 balandžio 19. – Ten pat. – P. 58.
       22 Jo originalas: Kauno gubernatoriaus pranešimai Vilniaus generalgubernatoriui apie kurstančius žemaitiškus atsišaukimus, 1862 kovo 15–rugpjūčio 1. – MAB. – F. 22–4.
       23 Po kruvinosios 1861 m. vasario 15 d. varšuviečių manifestacijos Lenkijos Žemės ūkio draugija išsiuntė adresą carui, kuriame išsakė laisvės ir tautinio atskirumo viltį, prašydama caro malonės.
       24 Raštų originalai: LVIA. – F. 378. – PS. – 1861. – B. 16. – D. 2. – L. 5–18. Abu šie raštai publikuoti: J a n u l a i t i s  A .  Spausdintieji ir nespausdintieji 1863–64 m. sukilimo raštai. – P. 213–216. Jų rusiškas vertimas yra: Сборник документов... – C. 33–35.
       25 J a n u l a i t i s  A .  Mikalojus Akelaitis. – P. 53–57.
       26 Rusijos konsulo Klaipėdoje raštas Rusijos pasienio su Prūsija reikalų komisarui, 1861 gegužės 20. – Революционный подъем... – C. 21–22; Prūsijos policijos seržanto Albrechto raportas, 1861 geužės 31, 1861 rugpjūčio 21. – Ten pat. – P. 22–24, 25 (šaltinių publikacijoje neteisingai nurodytas raporto adresatas); Bronislovo Bucevičiaus parodymai Vilniaus tardymo komisijai, 1861 lapkričio 7. – Ten pat. – P. 25–27; Vilniaus generalgubernatoriaus raštas žandarų šefui, 1862 sausio 26. – Ten pat. – P. 27–29; Vilniaus tardymo komisijos raportas Vilniaus generalgubernatoriui, 1862 gegužės 21. – Ten pat. – P. 30; Vilniaus generalgubernatoriaus raštas Nr. 517 Vilniaus tardymo komisijai, 1861 liepos 24. – Сборник документов... – C. 81–82; Vilniaus generalgubernatoriaus raštas Nr. 1620 žandarų šefui, 1861 gruodžio 22. – Ten pat. – P. 226–227; Pulkininko Ivano Skvorcovo raštas Nr. 363 Vilniaus generalgubernatoriui, 1861 gruodžio 8. – Ten pat. – P. 221–222; Vilniaus generalgubernatoriaus raštai Nr. 98, 100, 102 vidaus reikalų ministrui, Vilniaus komendantui ir Kauno gubernatoriui, 1862 sausio 26. – Архивные материалы... – C. 6–10.
       27 Sužinota tik, kad jis 1860 m. vasarį–rugsėjį gyveno Rietave pas kunigaikštį Irenėją Oginskį, kur rašė botanikos vadovėlį ir sudarinėjo priežodžių žemaičių tarme rinkinį. Rugsėjį išvyko į Vilnių pas generolą leitenantą Jegorą Vrangelį, kuris buvo Vilniaus švietimo apygardos globėju, su I. Oginskio rekomendacija tikėjosi gauti parapijos mokytojo vietą. Tos vietos jam gauti nepavyko, tad liko Vilniuje dirbti „Kurjer Wileński“ („Виленский Вестник“) redakcijoje, rašė straipsnius, pasirašinėdamas Mužiku iš Marijampolės. 1861 m. apsigyveno Kauno apskr., Surviliškyje, pas taikos tarpininką Joną Kudrevičių, dirbo jo sekretoriumi. Paskui buvojo pas dvarininką Adomą Medekšą; netoli Kauno, Vilkijoje, persikėlė per Nemuną į Lenkijos Karalystę, nuvyko pas dvarininką Gawrońskį į jo dvarą Marijampolės apskr. Netrukus per Prūsiją pasitraukė į Paryžių, ten buvo jau 1862 m. pradžioje.
       28 J a n u l a i t i s  A .  Spausdintieji ir nespausdintieji 1863–64 m. sukilimo raštai. – P. 232; J a n u l a i t i s  A .  Mikalojus Akelaitis. – P. 59.
       29 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – T. 2: 1861–1917. – Vilnius: Mintis, 1965. – P. 47–50; Восстание... – C. 321; J a n u l a i t i s  A .  Spausdintieji ir nespausdintieji 1863–64 m. sukilimo raštai. – P. 207–232.
       30 Kauno vicegubernatoriaus raštas Nr. 1080 Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui, 1861 rugsėjo 14. – LVIA. – F. 1671. – Ap. 4. – B. 83. – L. 143–144.
       31 Vidaus reikalų ministerijos ataskaita Ypatingajam komitetui, 1861 liepa, ne vėliau 14 d. – Революционный подъем... – C. 41–45.
       32 Vilniaus generalgubernatoriaus raštas Nr. 470 Kauno gubernatoriui, 1863 kovo 13. – Архивные материалы... – C. 318.
       33 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – T. 2: 1861–1917. – P. 52; V a l a n č i u s  M .   Ganytojiški laiškai / Parengė V. Merkys, B. Vanagienė. – Vilnius: Žara, 2000. – P. 167–170.