tekstai.lt

JŪRATĖ BARANOVA. Gilles Deleuze'as: filosofas ir literatūra

 
       Filosofija, literatūra, mokslas

       Gilles Deleuze'as (1925–1995) niekada nerašė romanų ir kitų literatūrinių kūrinių, kaip tai darė kiti žymūs filosofuojantys prancūzai – Jeanas-Paulis Sartre'as, Alberas Camus, Georges Bataille'us. Jis dėstė filosofiją, rašė apie klasikinius filosofus (Davidą Hume'ą, Gottfriedą Wilhelmą Leibnizą, Benedictą de Spinozą, Henrį Bergsoną, Friedrichą Nietzsche'ę, Immanuelį Kantą) ir kartu su bendraautoriumi Félixu Guattari'u paskelbė savo filosofijos sampratą (veikaluose „Kas yra filosofija?“, „Anti-Edipas“, „Tūkstantis plokštumų“). Tačiau tarp jo knygų apie F. Nietzsche'ę („Nietzsche ir filosofija“, 1962; „Nietzsche“, 1965) ir I. Kantą („Filosofinė Kanto kritika: Savybių doktrina“, 1963) įsipina ir tyrimai, rodantys filosofo dėmesį rašytojams bei literatūrai. 1961 m. G. Deleuze'as parašo studiją apie Leopoldą von Sacher-Masochą („Nuo Sacher-Masocho iki mazochizmo“), 1964 m. – apie Marcelį Proustą („Marcelis Proustas ir ženklai“), 1975 m. kartu su F. Guattari'u išleidžia knygą „Kafka: link mažosios literatūros“. Knygoje „Prasmės logika“ (1969) mirga „Alisos nuotykių stebuklų šalyje“ autoriaus Lewiso Carrollio ir žiaurumo teatro kūrėjo Antonino Artaud pavardės. Aptarinėdami savo knygą „Anti-Edipas“ abu autoriai pripažino, kad ji irgi, ko gero, bus kritikuojama dėl literatūriškumo pertekliaus. Juk literatūriškumas klasikinėje filosofijoje tarsi liudija negebėjimą argumentuotai pagrįsti teorinius dalykus, kai logiškai sukalti argumentai keičiami įvaizdžiais ir metaforomis. Tačiau G. Deleuze'o ir F. Guattari'o tai nebaugina. Jie drąsiai nutrina disciplinų ribas: „Bet ar mes kalti dėl to, kad Lawrence'as, Milleris, Keroucas, Artaud arba Beckettas žino apie šizofreniją daugiau nei psichiatrai ar psichoanalitikai?“1
       Ar tai reiškia, kad rašytojas gali pavaduoti ir filosofą, ir psichiatrą? Atrodo, kad G. Deleuze'as tiesiog neigia kurios nors minties rūšies, kaip jis pats pasakytų, primatą. Psichiatras – tai pirmiausia mokslininkas.
       Knygoje „Kas yra filosofija?“ G. Deleuze'as meną, mokslą ir filosofiją pavadina trimis didžiosiomis minties formomis, kurios gali pasipriešinti chaosui. Šios minties formos sukuria arba net užmeta chaosui tam tikrą imanencijos planą. Chaosas ir imanencijos planas yra konceptai, svarbūs G. Deleuze'o būties kaip tapsmo metafizikai paaiškinti. G. Deleuze'as nurodo tris skirtingas tokio galimo judesio trajektorijas. Filosofija, teigia jis, nori išsaugoti begalybę, suteikdama jai nuoseklumo. Ji išskleidžianti imanencijos planą per konceptualaus personažo veiksmą ir taip perkelia įvykius ar nuoseklias sąvokas į begalybę. Mokslas, kitaip nei filosofija, atsisakąs begalybės, kad būtyje rastų realų atramos tašką. Mokslo išskleistas imanencijos planas yra tik neapibrėžtos koordinatės, kuriose atskiri stebėtojai savo veiksmais apibrėžia įvykius, funkcijas ar referentinius teiginius. O menas, anot G. Deleuze'o, siekia sukurti baigtinumą, kuris aprėptų ir begalybę. Menas išskleidžia tokį kompozicijos planą, kuris per estetinių figūrų veiksmus kuria monumentus ir komponuoja pojūčius2.
       Kiekvienos minties kelią G. Deleuze'as laiko išskirtiniu. Trys minties formos kryžiuojasi ir pinasi, tačiau tai nėra sintezė ar susitapatinimas3. Tačiau tarp šių trijų planų įmanomas tam tikras atitikimų tinklas. Viename plane sukurtas elementas šaukiasi heterogeniškų elementų kituose imanencijos planuose. Mintis apskritai yra linkusi į heterogenezę. Ji skleidžiasi tarp dviejų pavojingų kraštutinumų. Iš vienos pusės minčiai gresia pavojus grįžti prie tos pačios nuomonės, kurią ji bando įveikti. Kitas pavojus – galimybė panirti į chaosą, kuriam priešinasi visi trys minties aspektai. Tokia minties strategija G. Deleuze'as grindžia savo pliuralizmą. Minties planų yra begalybė, nes nė vienas iš jų negalįs aprėpti viso chaoso pats nepranykdamas jame. Kiekvienas planas turi savo imanencijos konstrukciją, kiekvienas filosofas sukuria savo imanencijos planą, naują minties įvaizdį, todėl tame pačiame imanencijos plane negali būti dviejų didžių filosofų. Lygiai kaip ir rašytojų ar mokslininkų.
       Interviu, pavadintame „Filosofija“, G. Deleuze'as plėtoja mintį, kad mokslą, filosofiją ir meną reikėtų vertinti kaip tris skirtingas ir viena kitai svetimas melodijų linijas, kurios nuolatos susipina. Filosofija šioje sampynoje neįgaunanti jokio autoriteto. Tačiau, kita vertus, ji nepatirianti ir kūrybinio nevisavertiškumo. Filosofija taip pat kuria, ji konstruoja konceptus. „Kurti konceptus – ne mažiau sunku negu kurti naujas vizualines arba garsines kombinacijas, kurti mokslines funkcijas“4, – teigia G. Deleuze'as. Kūrėjas yra tas, kuris sukuria pats sau neįmanomybę ir tuo pat metu – galimybę. Kūryba primenanti daužymą galva į sieną. Siena simbolizuojanti neįmanomybę. Tačiau, šitaip ją daužant, atsiranda plyšys, – tiesos atradimo galimybė. Kasdienė nuomonė ir kasdienis suvokimas esą tvirti ir geometriškai teisingi. Todėl kūrybinį tekstą reikia rašyti skysčiu ir dujomis, tvirtina G. Deleuze'as5. Neabejotina, kad šios metaforos ateina iš gamtos mokslų. Ar toks fizikinis-cheminis įvaizdis ką nors pasako apie filosofiją ir literatūrą? G. Deleuze'as randa reikiamas jungtis. Filosofiją, meną ir mokslą jis sujungia bendra kūrybos prigimties ar kilmės samprata. Kūrybos procese filosofija iš sakinių ištraukia konceptus (jų G. Deleuze'as siūlo nepainioti su abstrakčiomis idėjomis), mokslas – prospektus (teiginius, kurių nereikia painioti su sprendimais), o menas ištraukia perceptus ir afektus (jie skiriasi nuo suvokimų ir jausmų)6.



       Filosofija kaip kūryba

       1991 m. išleistoje G. Deleuze'o ir F. Guattari'o knygoje „Kas yra filosofija?“ autoriai tvirtina, kad filosofija „nėra nei kontempliacija, nei refleksija, nei komunikacija“7. Kontempliacija, pasirodo, negalima be kūrybos. Kontempliuojami patys daiktai, kuriant jų specifinius konceptus. Antra vertus, refleksijos menas taip pat neapibrėžiąs filosofijos, nes matematikai ir menininkai irgi reflektuoja nelaukdami tam leidimo iš filosofų. Be to, filosofinės sąvokos nesukuriamos „susitarimo“ keliu. Todėl bendravimas ir komunikacija, autorių manymu, mažai ką gali pasakyti apie filosofijos esmę. G. Deleuze'as pakartoja F. Nietzsche's mintį, kad sąvokomis nieko negalime pažinti, jei patys nesame jų sukūrę. Sąvokų kūryba esanti jų konstravimas tam tikrame imanencijos plane. Filosofijos sąvokos esančios autorinės. Aristoteliui priklauso substancijos, R. Descartes'ui – cogito, G. W. Leibnizui – monados, I. Kantui – sąlygos, F. Schellingui – galios, H. Bergsonui – trukmės konceptai. Taigi filosofinės sąvokos turi savo kilmės datas ir savo autorius. G. Deleuze'as nemano, kad kažkada buvę kitaip, o šiuolaikinėje filosofijoje tai pasikeitė. Dramatiškos kalbos apie filosofijos kaip apie metafizikos mirtį jam atrodo varginantys, tušti tauškalai. „Šiandien sakoma, kad sistemos bankrutavo, bet pasikeitė tiktai sistemos sąvoka. Kol yra laiko ir vietos sąvokoms kurti, operacija, kuri tai daro, visada bus vadinama filosofija, arba bus neatskiriama nuo filosofijos, net jei bus pavadinta kažkaip kitaip“8.
       G. Deleuze'o ir F. Guattari'o nuomone, kaip menininkas parenka dažus ir savo skonį išreiškia spalvomis, taip filosofas turi skonį konceptams. Formuluodamas savo konceptą filosofas jaučia baimę ir pagarbą, jis linkęs ilgai dvejoti, „bet jis gali apibrėžti konceptą tik per kūrybą, kurios neįmanoma pamatuoti. Vienintelė šios kūrybos taisyklė yra imanencijos planas, kurį jis išskleidžia, ir vienintelis kompasas yra keisti personažai, kuriems jis suteikia gyvybę“9. Autoriai čia pat vėl prisimena F. Nietzsche'ę, kuris sąvokų kūrybą siejo su išskirtiniu filosofiniu skoniu. Rašydamas apie F. Nietzsche'ę G. Deleuze'as aptaria jo konceptualiuosius personažus. Nurodo ir Zaratustros gyvūnus: erelį, gyvatę, asilą, kupranugarį, liūtą, vorą, beždžionę, neūžaugą ir demoną. Taip pat prie konceptualiųjų personažų priskyrė Dionisą ir Kristų, aukštesnįjį žmogų, paskutinį popiežių, du karalius, bjauriausiąjį žmogų, savanorišką elgetą, raganių, klajojantį šešėlį, pranašą10.
       Rašytojas kuria ne konceptualiuosius, o estetinius personažus. Jie skiriasi. Estetinis personažas atskleidžia dar nežinomą ir nenuspėjamą afektą, o ne konceptą. Tačiau konceptualius ir estetinius personažus jungia vienas bendras reikalavimas: jie privalo būti originalūs ir išskirtiniai, net jei yra antipatiški. Sąvoka turinti būti įdomi, net jei mums ji ir atrodytų atgrasi.



       Literatūra ir gyvenimas

       G. Deleuze'as, kaip ir F. Nietzsche, pamatą savo koncepcijai suranda paties gyvenimo sampratoje. Gyvenimas jam yra beasmenė ir neorganinė galia, kuri peržengia bet kokį išgyvenamą patyrimą. Šios ontologinės sampratos ištakos siekia ne tik F. Nietzsche'ę (gyvenimo kaip „valios galiai“ prielaidą), bet ir H. Bergsono élan vital idėją. Tačiau G. Deleuze'as neignoruoja šiuolaikinių gamtamokslinių atradimų. Kaip pažymi D. W. Smithas, iš šiuolaikinės moderniosios biologijos jis perima „variacijos“ ir „selekcijos“ konceptus11. Į klausimą, „kaip literatūra koreliuoja su gyvenimu?“, G. Deleuze'as neatsakytų kaip formalistinės estetikos tęsėjas Claivas Bellas, kuris, sekdamas I. Kanto suformuluotu estetinio sprendimo nesuintersuotumo principu, tvirtino, kad estetinę emociją sukelia tobula forma ir todėl „tobulas meno mylėtojas, kuris gali pajusti gilų formos reikšmingumą, pakyla virš laiko ir vietos atsitiktinumų“12. G. Deleuze'o požiūriu, gyvenimas turi tiesioginį ryšį su literatūra, nes pats rašymas yra gyvenimo kelias, kuriuo peržengiama tai, ką verta išgyventi, ir tai, kas yra išgyventa.
       Šią problemą G. Deleuze'as svarsto esė „Literatūra ir gyvenimas“. Rašymo fenomenui paaiškinti jis pasitelkia kai kurias įžvalgas iš Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių. Šiuose dienoraščiuose W. Gombrowiczius apmąsto literatūros ir filosofijos priešingumą ir jį vertina kaip išraišką drastiškiausio, neišsprendžiamo kultūros konflikto, kylančio dėl dvilypių žmogaus siekių: formos, pavidalo, apibrėžtumo troškimo ir, kita vertus, nenoro pripažinti pavidalą ir paklusti formai. Žmonija, pasak rašytojo, turi nuolatos save apibrėžti ir nuolatos tuos apibrėžimus paneigti. Realybė nėra daiktas, kurį būtų galima visą visutėlį išreikšti forma. Forma nesutampa su gyvenimo esme. Tačiau bet kokia mintis, kuria norima apibrėžti tą formos ir realybės nesutapimą, taip pat tampa forma ir tokiu būdu tik patvirtina tai, kad mes trokštame formos.
       Tačiau tai yra tik troškimas, nes visi filosofiniai ir etiniai samprotavimai egzistuoją tiktai begalybės, kuri esanti dar-ne-visai-forma, fone. Ši begalybė, teigia W. Gombrowiczius, nesanti nei šviesa, nei tamsa, o tik visa ko mišinys, fermentas, netvarka, nešvara, atsitiktinumas. Ši dar-ne-visai-formos ir dar-ne-visai-reikšmingumo sfera yra nenuspėjama ir netikėta. Filosofas, anot W. Gombrowicziaus, negali jos paaiškinti, – tai rašytojo sritis. „Stengiausi parodyti, kad žmogui paskutinė instancija yra žmogus, o ne kokia nors absoliuti vertybė“13.
       G. Deleuze'as nepriešina literatūros ir filosofijos kaip W. Gombrowiczius. Literatūra ir filosofija yra nors ir skirtingos, bet vis dėlto susipinančios melodijos linijos, kiekviena savaip išreiškiančios tam tikrą minties vaizdą. Veikale „Literatūra ir gyvenimas“ jis mini H. Bergsoną ir F. Nietzsche'ę, bet nevadina jų filosofais. Visa, ką jie rašė, G. Deleuze'o interpretacijoje pakliūva į tą pačią – literatūros – rubriką. Taip pat jam svetimas ir W. Gombrowicziaus išskirtas žmogaus kaip aukščiausio matmens patosas. G. Deleuze'as depersonalizuoja literatūrą. Tačiau G. Deleuze'ui priimtina W. Gombrowicziaus įžvelgta literatūrinio rašymo kaip judėjimo dar-ne-visai-formos link idėja. Rašymas neatskiriamas nuo tapsmo, teigia G. Deleuze'as.
       Taip į jo filosofiją sugrįžta iš F. Nietzsche's perimta būties kaip tapsmo metafizika. Ir rašantysis, ir jo sukurti personažai yra to paties tapsmo depersonifikuoti segmentai. Rašymas yra procesas, gyvenimo kelias, kuris tapsmą padaro galimu. F. Nietzsche's „Linksmajame moksle“ vienas iš susidvejinusių pokalbio personažų klausia: „Bet kodėl gi tu rašai?“. Kitas personažas atsako, kad jį ima pyktis ir jis gėdijasi rašymo, bet nerandąs kito kelio savo mintims išreikšti. „O kodėl gi tu nori jų atsikratyti?“ – klausia pirmasis personažas. Antras atsako daug ką paaiškinančiu retoriniu klausimu: „Kodėl noriu? Argi aš noriu? Aš privalau“14. Šiame F. Nietzsche's teksto fragmente rašantysis tampa nuo jo nepriklausančio mechanizmo sraigteliu. Kodėl rašantysis jaučia gėdą? G. Deleuze'as tarsi atsako į tai: „Gėda būti vyru – ar nėra geresnės priežasties rašyti?“15 Rašydamas gali išsiveržti iš savęs, būti kažkuo kitu: gali tapti moterimi, gyvūnu ar daržove, gali tapti molekule ir tuo pat metu likti visiškai nesuvokiamas. J.-M. G. Le Clézio romanuose G. Deleuze'as įžvelgia šių permainų vidinį sąryšingumą. Toks tapsmas perskirsto galių sandūrą. Anot G. Deleuze'o, vyras visada norįs valdingai suteikti formą materijai, o moteris, gyvūnas ar molekulė visada vidiniu skrydžiu išvengia savo formos. Tapti kažkuo kitu nereiškia įgyti formą, o tik surasti nepanašumo, neišskiriamumo ir neapibrėžtumo zoną, kur daugiau negali būti atskirtas nuo moters, gyvūno ar molekulės. Tapti gyvūnu, teigia G. Deleuze'as, reiškia tapti tuo, kuris žino, kaip reikia numirti, nes kaip tik gyvūnai turį mirties jausmą ar jos nujautimą16.
       Knygoje „Kas yra filosofija?“ G. Deleuze'as ir F. Guattari's teigia, kad mąsto ir rašytojas, ir filosofas. Menininkas mąsto ne mažiau negu filosofas, bet jis mąsto afektais ir perceptais, o filosofas – konceptais. Rašytojas sukuria estetinius personažus, lygiai kaip ir filosofas kuria konceptualius personažus. Tačiau G. Deleuze'as jų netapatina. Nors ir vieni, ir kiti neatskiriami nuo tapsmo, tačiau jų trajektorijos išsiskiria. Estetinis personažas pavaldus jusliniam tapsmui, ir tai esąs veiksmas, kurio metu jis be paliovos tampa kažkuo kitu. Konceptualiame tapsme įprastas įvykis išvengia to, kuo jis yra. Konceptualus tapsmas esąs absoliutus heterogeniškumas, o juslinis tapsmas esąs kitybė, sugauta ekspresijoje17. G. Deleuze'as ir F. Guattari's pripažįsta, kad literatūros kaip meno kompozicijos planas ir filosofijos imanencijos planas gali įsigauti vienas į kitą taip, kad vieno dalys gali būti sudarytos iš kito dalių. Tačiau, autorių manymu, šios dalys negali susilieti į sintezę, jos lieka heterogeniškos. Mąstytojas gali modifikuoti mąstymą, įtraukti naujus mąstymo įvaizdžius ir įsteigti naują imanencijos planą. Sąvokų kūrybą jis gali pakeisti įvaizdžiais iš poezijos, prozos, tapybos ar muzikos kūrinių. Lygiai taip pat galimas judėjimas priešinga kryptimi, – konceptualius personažus gali kurti rašytojas. Tokius mąstytojus G. Deleuze'as ir F. Guattari's vadina „pusiau“ filosofais. Nors jie ir nesą išminčiai, bet tuo pat metu yra kažkuo daug daugiau nei filosofai. Jie išsiskleidžia ir išsišakoja išlaikydami dviejų kūrybos tipų heterogeniškumą ir niekada jų nesintezuodami. Bet kaip tik šių dviejų mąstymo tipų sandūroje – tarp filosofijos ir literatūros – užgimsta nauja minties išraiškos galia. Taip Sųrenas Kierkegaardas ir F. Nietzsche iš teorinių ir muzikinių Don Žuano ir Zaratustros estetinių figūrų sukūrė konceptualius personažus. G. Deleuze'as ir F. Guattari's pamini ir rašytojus „pusiau“ filosofus (Hölderliną, Kleistą, Rimbaud, Mallarmé, Kafką, Michaux, Artaud, Melville'į, Lawrence'ą, Millerį), kuriais galima žavėtis todėl, kad jie parašė romaną apie B. de Spinozos filosofiją18. Kodėl B. de Spinozos? Todėl, kad G. Deleuze'ui artimas kaip tik šis filosofas. Galbūt galima įžvelgti įvairesnių rašytojų ir filosofų heterogeninių rizominių paralelių? G. Deleuze'as to nedaro. Bet pati jo nužymėta dviejų heterogeninių planų susipynimo idėja atveria tokią metodologinę galimybę. Ją galima taikyti ir šiuolaikinės lietuvių literatūros analizei ir interpretacijai. Tokiais „pusiau filosofais“ lietuvių literatūroje būtų galima laikyti Bronių Radzevičių, Ričardą Gavelį, Sigitą Parulskį, Aidą Marčėną, Herkų Kunčių. Iš priešingos, filosofų pusės, estetinį kompozicijos planą į savo mąstymą drąsiai integruoja Arvydas Šliogeris.



       Autorius kaip kūrėjas: ligonis ar gydytojas?

       Ar tai reiškia, kad kūrybos šaltiniu tampa koks nors psichologinis paties rašančiojo trūkumas ar formos stygius? Gal beprotybės pliūpsniai, o gal mirties ilgesys? Juk gėda – tai psichologinis jausmas. Gal apie rašymo kilmę ką nors galėtų pasakyti psichoanalizė?
       Sigmundas Freudas kūrybiškumo šaltinį įžvelgė kūrėjų vaikystės traumose ir lygino meną su neurotiniu fantazavimu. Jis retoriškai klausė: „Ar iš tikrųjų mes turime teisę bandyti palyginti rašytoją su „sapnuojančiu vidury baltos dienos“, o jo kūrinius – su dienos sapnais?“19 Atsakydamas į šį klausimą S. Freudas suskirstė rašytojus į senovės epikus bei tragikus, kurie temų sėmėsi iš istorinės tikrovės. Antrai grupei priklausą tie, kurie patys kuria savo temas. Iš šių jis išskyrė tik vieno tipo – populiarius, sakytume, bestselerių – autorius. S. Freudas demaskuoja tokios literatūros populiarumo priežastis, nurodydamas skaitytojo susitapatinimą: skaitytoją žavi pagrindinio herojaus nesužeidžiamumas. Jeigu pirmo tomo pabaigoje tokiam herojui iškyla pavojus, skaitytojas gali būti tikras, kad antro tomo pradžioje jis jau išsigelbės. S. Freudo požiūriu, „iš to išdavikiško nesužeidžiamumo požymio be vargo atpažįstamas Jo Didenybė Aš, visų svajonių ir romanų herojus“20. Daugelyje vadinamųjų psichologinių romanų S. Freudui krito į akis tai, kad tik vienas veikėjas – pagrindinis herojus – vaizduojamas iš vidaus, lyg rašytojas tūnotų jo sieloje. S. Freudas priėjo išvados, kad tuometinio psichologinio romano savitumas atsiradęs iš šiuolaikinio rašytojo polinkio autoanalizės būdu suskaidyti savąjį Aš į kelis dalmenis ir taip konfliktiškas savo dvasinio gyvenimo tėkmes perkelti į kelis veikėjus21. Radikalią psichoanalitinę kūrybos ištakų aiškinimo hipotezę pasiūlė S. Freudo mokinys Carlas Gustavas Jungas. Jo požiūriu, kūrybos šaltinis yra ne asmeninės neurozės, o kūrėjo gebėjimas išreikšti kolektyvinės pasąmonės archetipus. Jeigu S. Freudo mokykla, teigia C. G. Jungas, laikosi nuomonės, kad kiekvieno menininko asmenybė yra infantiliškai ir autoerotiškai apribota, tai tokia nuomonė gal ir gali būti taikoma menininkui kaip asmeniui, bet ne jo viduje glūdinčiam kūrėjui. „Juk pastarasis nėra nei autoerotiškas, nei heteroerotiškas, nei apskritai erotiškas, jis pačiu didžiausiu laipsniu yra objektyvus, beasmenis, netgi nežmogiškas arba antžmogiškas, nes kaip menininkas yra kūrinys, o ne žmogus“22.
       Kitas S. Freudo mokinys Jacques Lacanas, kitaip nei jo mokytojas, psichoanalitinį metodą taikė ne rašytojo asmenybės, o išskirtinai jo tekstų analizei. Tačiau ir jis neatsilaikydavo pagundai ką nors pasakyti ir apie rašytojo asmenybę. Pavyzdžiui, apie Jameso Joyce'o tapimą rašytoju J. Lacanas išsakė negrakščią hipotezę, kad tai įvyko todėl, jog šis buvęs nepakankamai vyriškas. Pradžioje ir „Jauno žmogaus portretą“, ir „Ulisą“ jis skaitė tiesmukai, kaip rašytojo autobiografiją, neskirdamas J. Joyce'o nuo Stepheno Dedalus, pats save projektuodamas į J. Joyce'ą ir vadindamas jį simptomu, atpažįstamu iš jo kūrinių. Kita vertus, J. Lacano garbei reikia pažymėti, kad jis daug ko pasimokė iš J. Joyce'o, ypač iš jo kalbos. Jis net teigė, kad psichoanalitikai turėtų tapti J. Joyce'o pasekėjais, tada jie žinotų, koks turi būti teisingas gydymas.
       1993 m. G. Deleuze'as išleidžia esė rinkinį „Kritika ir klinika“ („Critique et Clinique“), kuriame svarsto santykį tarp filosofijos, literatūros ir gyvenimo. Interviu „Apie filosofiją“ jis sako, jog svajoja apie tyrimų seriją tokiu pat pavadinimu. Tačiau šis sumanymas, anot G. Deleuze'o, nereiškia, jog jis manąs, kad didieji autoriai ar didieji menininkai sirgo kokiomis nors kilniomis ar sublimuotomis ligomis. G. Deleuze'as atsisako ieškoti jų kūryboje neurozės ar psichozės ženklų, kurie atskleistų talento paslaptį ir taptų kūrinius aiškinančiu šifru. G. Deleuze'as apverčia santykį tarp autoriaus, ligos ir psichoanalitiko. Psichoanalizė aiškina autoriaus kūrybingumą per jo neurozę, t. y. per ligą. O G. Deleuze'as kaip tik, atvirkščiai, suteikia autoriams galią diagnozuoti ir gydyti. L. von Sacher-Masochas – kaip autorius, kaip rašytojas – diagnozavo iškrypimą, kuris buvęs senas kaip pasaulis, ir suteikė tam iškrypimui savo vardą. Jis geba tai parodyti, teigia G. Deleuze'as, ne todėl, kad pats serga šia liga, o todėl, kad yra didis simptomatologas. Panašiai M. Proustas diagnozuojąs ženklus, F. Kafka – demoniškas galias, kurios laukia mūsų visų23. Civilizacijos ligas diagnozavo F. Nietzsche.
       Juk ir menininko, ir filosofo kaip civilizacijos gydytojo įvaizdį G. Deleuze'as perima iš F. Nietzsche's. Psichoanalitikas pasakytų: bet juk pats F. Nietzsche buvo ligonis. Tačiau G. Deleuze'as taip nemano, nors ir F. Nietzsche's ligos nenutyli. Knygą „Nietzsche“ jis pradeda kaip tik nuo filosofo biografijos ir nuo jo ligos apmąstymo. G. Deleuze'as konstatuoja, kad F. Nietzsche iš tiesų dažnai buvęs neramus ir patyręs daugybę frustracijų. Aptaria jo skausmingai neišsipildžiusią meilę Lu Salomei, nutrūkusią draugystę su Richardu Wagneriu, vis stiprėjantį uždarumo ir vienatvės jausmą. Kartu su F. Nietzsche kantriai pereina visą jo sąmonės laipsniško tamsėjimo kelią. Prisimena keistus filosofo laiškus, kuriuos šis 1888 m. pabaigoje rašė Augustui Strindbergui. Netgi pacituoja jau atsivėrusią F. Nietzsche's beprotybę ženklinantį turinį: „Aš sukviečiau Romoje monarchų įpėdinių asamblėją, noriu sušaudyti jaunąjį Kaizerį. Iki pasimatymo. Nes mes dar pasimatysime. Tačiau su viena sąlyga: išsiskirsime… Nietzsche-Cezaris“24. Buvusio draugo kompozitoriaus R. Wagnerio žmonai Kozimai F. Nietzsche parašęs: „Ariadna, aš myliu tave. Dionisas“25. Rašydamas šiuos paskutinius laiškus, F. Nietzsche nebesuvokė savo tapatumo, pasirašydavęs juos tai „Dionisu“, tai „Nukryžiuotuoju“. G. Deleuze'as aptinka, kad F. Nietzsche's ligos simptomai jau reiškėsi ir 1875, ir 1881 metais. Jis eina dar toliau ir klausia, tarsi pats būtų gydytojas-diagnostikas: ar galima laikyti 1888 metus ankstesniųjų priepuolių tęsiniu ir ar tai nereiškia, kad ši liga kažkaip integravosi į pačią F. Nietzsche's kūrybą? Į abu klausimus G. Deleuze'as atsako teigiamai ir netgi išsako konkrečią, jo paties manymu, F. Nietzsche's ligos diagnozę. G. Deleuze'as manąs, kad tai ne psichozė, o demencija26 (paralysis progressiva). Dar daugiau, paskutinius laiškus, parašytus jau praradus proto ryškumą, G. Deleuze'as irgi laiko F. Nietzsche's kūrybiniu palikimu, ženklinančiu ekstremaliausią tašką – kūrybos pabaigą. Kodėl tada, nepaisant šių atskleistų biografinių detalių ir ligos ženklų, G. Deleuze'as įsitikinęs, kad F. Nietzsche's kūrybai liga nedarė įtakos? Paradoksalu, bet savąją kūrybos prigimties sampratą G. Deleuze'as paremia paties F. Nietzsche's įžvalgomis. Psichoanalitikas pasakytų: gydytojas-sveikasis remiasi paciento-ligonio diagnoze. Tačiau G. Deleuze'as į F. Nietzsche'ę žvelgia kaip į mokytoją, o ne kaip į pacientą, nors F. Nietzsche's asmenybės subyrėjimas ir G. Deleuze'o turima laiko distancijos perspektyva jam tą galimybę tikrai suteiktų. Tačiau šia galimybe G. Deleuze'as nepasinaudoja. Jo F. Nietzsche's kaip autoriaus fenomeno interpretacija gali būti kvalifikuojama kaip išskirtinio interpretacinio padorumo ar net kilnumo ženklas. Apskritai G. Deleuze'as, rašydamas apie kitus autorius, niekada nesinaudoja kritikui pavaldžia pranašumo galia. Jis kalba kartu su F. Nietzsche ir už F. Nietzsche'ę. Jis kalba už tą, kuris pats jau nebegali kalbėti. Pats F. Nietzsche, teigia G. Deleuze'as, niekada negalvojęs, kad filosofijos šaltiniu gali būti kančia, negalavimas ar ilgesys. Nors filosofas, taip kaip jį suprato F. Nietzsche, neišvengiamai turįs kentėti. Liga F. Nietzsche'i nebuvo įvykis, kaip nors iš vidaus galintis paveikti smegenis-objektą arba kūną-objektą. Liga ir sveikata jam buvusios tarsi dvi viena kitą keičiančios perspektyvos. Ligoje jis matęs požiūrį į sveikatą, o sveikatoje – požiūrį į ligą27.
       Kažkada F. Nietzsche rašė, kad beprotybė gali būti kaukė, už kurios slypi lemtingas ir pernelyg tikras žinojimas. Tačiau šios F. Nietzsche's ištaros G. Deleuze'as nelinkęs laikyti jo paties likiminiu ženklu ir filosofą ištikusios beprotybės nelaiko paskutine jo kauke28. Beprotybė ženklina momentą, kai kaukes liaujamasi keisti. Kol kaukės keičiamos, tol autorius yra pajėgus kurti. Iki to laiko, kol F. Nietzsche pajėgė keisti perspektyvas, jis galėjo pereiti nuo sveikatos prie ligos ir nuo ligos – prie sveikatos. Šis gebėjimas, mano G. Deleuze'as, yra didžiulės F. Nietzsche's „sveikatos“ išraiška. Kaip tik ši „sveikata“ ir leidusi jam kurti. Tik tada, kai menas keisti perspektyvas ir kaukes F. Nietzsche'ę apleidęs, jo liga sutapo su jo kūrybos pabaiga29. Interviu „Apie filosofiją“ G. Deleuze'as pripažins, kad menininkas ir filosofas dažnai yra trapios ir silpnos sveikatos. B. Spinozos, F. Nietzsche's, D. H. Lawrence'o organizmai buvo silpni, sutrikdyta jų vidinė pusiausvyra. Tačiau, nepaisant to, juos palaužė ne mirtis, o gyvenimo perteklius, – perteklius viso to, ką jie patyrė, apie ką mąstė. Gyvenimas jiems buvęs tarsi pernelyg didelis. Kurti, tvirtina G. Deleuze'as, tai ne bendrauti, o priešintis. Jis įžvelgia gilų vidinį ryšį tarp ženklų, įvykių, gyvenimo ir vitalizmo. Gyvenimo galia nesanti vien organinė, ji galinti glūdėti ir paveikslo linijoje, ir rašte, ir muzikoje. G. Deleuze'as įsitikinęs, kad nėra tokio meno kūrinio, kuris nenurodytų vartų į patį gyvenimą. Bet apie gyvenimą psichoanalitikas mažai ką gali pasakyti, nes jis nesuvokia gyvenimo ženklų ir simbolių, viską redukuodamas į vieną, D. H. Lawrence'o žodžiais tariant, „mažą purviną paslaptį“. Todėl menininkams ir filosofams G. Deleuze'as siūlo pernelyg nesidomėti psichoanalize, nebent išimtiniais atvejais30.
       Rašyti, teigia G. Deleuze'as (turėdamas galvoje grožinę literatūrą), tai nereiškia atgaivinti savo asmeninius prisiminimus, keliones, meilės ir liūdesio, sapnų ar fantazijų istorijas, į tai kreipia psichoanalizė, akcentuodama infantilinę Edipo komplekso struktūrą. Kaip tik priešingai, literatūra, anot G. Deleuze'o, pasuka kita kryptimi ir atsiranda tiktai tada, kai ji už regimų asmenų santykių suranda beasmeniškumo galią. Šio beasmeniškumo G. Deleuze'as nelaiko bendrybe. Tai atskirybė, pasiekusi aukščiausiąjį tašką: žmogus, moteris, gyvūnas, pilvas, vaikas. G. Deleuze'as pripažįsta, kad literatūriniai charakteriai yra puikiai individualizuoti, jie negali būti neryškūs ir bendri, tačiau jų individualumas pakeliąs juos į tam tikrą neapibrėžtumą, tarsi į tapsmą, kuris jiems patiems esąs per galingas. Literatūra negalinti egzistuoti be mitinės fabulos, tačiau tai nesanti jokia ego projekcija. Literatūra nėra dviejų pirmųjų asmenų tarpusavio dialogas, ji prasidedanti tada, kai autoriaus sąmonėje gimsta trečias asmuo, atimantis iš jo galią pasakyti „aš“. G. Deleuze'as šią idėją perima iš Maurice'o Blanchot, kuris tą autoriuje gimusį tretįjį „aš“ vadina neutraliuoju31. Autorius (menininkas ir filosofas), sako G. Deleuze'as interviu „Apie filosofiją“, negali pasitenkinti jau buvusiu, jau išsemtu savo asmeniniu gyvenimu. Netgi rašydamas apie savąjį „aš“ iš tiesų jis nerašo apie save, apie savo prisiminimus ir savo ligas. Rašymo aktas visada yra bandymas padaryti iš gyvenimo kažką viršasmeniško, išlaisvinti gyvenimą iš įkalinimo32.

 
       1 D e l e u z e  G .  Entretien sur l'Anti-oedipe (avec Félix Guattari) // Pourparles 1972–1990. – Paris: Les éditions de minuit, 1990. – P. 37.
       2 D e l e u z e  G . ,  G u a t t a r i  F .  What is Philosophy? – New York: Columbia University Press, 1994. – P. 197.
       3 Ten pat. – P. 24.
       4 Ten pat. – P. 162.
       5 Ten pat. – P. 175.
       6 Ten pat. – P. 24.
       7 Ten pat. – P. 80.
       8 Ten pat. – P. 9.
       9 Ten pat. – P. 78.
       10 D e l e u z e  G .  Nietzsche // D e l e u z e  G .  Pure Immanence. Essays on Life. – New York: Zone Books, 2001. – P. 92–101.
       11 S m i t h  D .  W .  A Life of Pure Immanence: G. Deleuze's „Critique et Clinique“ Project // D e l e u z e  G .  Essays Critical and Clinical. – Mineapolis: University of Minnesota Press, 1997. – P. XIV.
       12 B e l a s  K .  Kas yra menas? // Grožio kontūrai / Sudarė B. Kuzmickas. – Vilnius: Mintis, 1980. – P. 134.
       13 G o m b r o w i c z  W .  Dienoraštis 1953–1956. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 169.
       14 N i e t z s c h e  F .  Linksmasis mokslas. – Vilnius: Pradai, 1995. – P. 121.
       15 D e l e u z e  G .  Literature and Life // D e l e u z e  G .  Essays Critical and Clinical. – Mineapolis: University of Minnesota Press, 1997. – P. 1.
       16 Ten pat. – P. 2.
       17 D e l e u z e  G . ,  G u a t t a r i  F .  What is Philosophy? – P. 197.
       18 D e l e u z e  G . ,  G u a t t a r i  F .  What is Philosophy? – P. 66–67.
       19 F r o i d a s  Z .  Rašytojas ir fantazavimas // Grožio kontūrai / Sudarė B. Kuzmickas. – Vilnius: Mintis, 1980. – P. 79.
       20 Ten pat. – P. 80.
       21 Ten pat. – P. 79.
       22 J u n g a s  K .  Rašytojas // Grožio kontūrai. – P. 185.
       23 D e l e u z e  G .  Les Intercesseurs // Pourparles 1972–1990. – Paris: Les éditions de minuit, 1990. – P. 195.
       24 D e l e u z e  G .  Nietzsche // Pure Immanence. Essays on Life. – New York: Zone Books, 2001. – P. 63.
       25 Ten pat. – P. 63.
       26 Demeñcija (lot. dementia – beprotybė), įgyta silpnaprotystė (red. past.).
       27 Ten pat. – P. 57–58.
       28 Ten pat. – P. 59.
       29 Ten pat. – P. 64–65.
       30 D e l e u z e  G .  Les Intercesseurs. – P. 195.
       31 D e l e u z e  G .  Literature and Life // D e l e u z e  G .  Essays Critical and Clinical. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 1997. – P. 3.
       32 D e l e u z e  G .  Les Intercesseurs. – P. 196.