tekstai.lt

JŪRATĖ SPRINDYTĖ.Kitokia esė

 b_163_250_16777215_0___txt_images_stories_mazgas.jpg
Vytautas Martinkus. ŠUNS MAZGAS. – Vilnius:
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 159 p.

       „Suraizgyta, sumazgyta, į mūsų prozos centrą pastatyta“, atėjo į galvą kalambūras, džiaugiantis vykusia Vytauto Martinkaus knygos antrašte „Šuns mazgas“, gerai atitinkančia dviejų esė (tradiciškai vadinamų apysakomis) turinius – keistai ir neišpainiojamai sunarpliotų realijų nenuobodų tyrinėjimą. Šunmazgis yra arba neatmezgamas, arba netikras, lengvai atsirišantis mazgas. „Tu čia šunmazgį užmezgei, o gerojo nemoki“, – sako liaudis. Bet literatūroje geruoju mazgu neką sudominsi. Abi esė turi ir po ambicingą paantraštę: „Šuo, kuris paliovė lojęs“ vadinama „metempsichozės išmone“ (sielų persikėlimo išmone), o „Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną“ – „amplifikacija“ (nušvitimu). V. Martinkus net pats prisipažįsta, kad rašė „komplikuodamas, movistiškai“ (p. 106), tik, laimei, sąmoningi komplikavimai šiuokart nesugadino tekstų, o suteikė jiems intrigos ir daugiaplaniškumo.
       Abu kūriniai patraukia sociokultūrinių sąmazgų gausa ir dabar retomis proziniame pasakojime metafizinėmis prošvaistėmis. Kaip frazeologizmas „šuns mazgas“ turi ambivalentišką prasmę (ir sunkiai, ir lengvai atmezgamas), taip daug kas šiose esė ambivalentiška. Tai skatina mąstyti, todėl V. Martinkaus pasakojimus laikau tikrosios esė pavyzdžiais, nors jų formatas gal dešimtkart pranoksta kanoniniais mūsuose tapusių eseistinių rašinėlių apimtis. Filosofo erudicija, fenomenologinis santykis su pasauliu leidžia priartėti prie mąsliosios esė žanro prigimties. Galima abu kūrinius vadinti ir esė-apysakomis, žanrai hibridai turi šansų atnaujinti literatūrą. Abiejuose atpažįstama autobiografinė dimensija. Šeimos nariu tapusio Ukvio istorija papasakota su meile ir empatija konkrečiam šuniui, o pasakotojo vertybių perkainojimo drama – stengiantis garbingai apmąstyti istorinio virsmo padarinius. Tokie išpažinimai įdomūs ir sociologijos, ir kūrybinės psichologijos požiūriu. Reikia susikurti naują kūrybos motyvaciją. Rašytojas jaučia tam tikrą senųjų atramos taškų krachą, bet nepasiduoda.
       Esė „Šuo, kuris paliovė lojęs“ prasideda nuo kasdieniško gesto – tėvas šešiolikmetei dukrai padovanoja šunį, ir tuo suteikia postūmį netikėtam žmonių susvetimėjimo tyrimui (svarbus atskaitos taškas – 1989-ieji). Dvigubos pasakojimo struktūros įtaiga atsiranda dėl netikėtos jungties tarp gamtos pastovumo (šuo) ir sąmonės sąmyšio (ideologinis, socialinis virsmas tampa išbandymu pasakotojui – aktyviam to meto kultūros politikui, susijusiam su nomenklatūra). Pirmasis kursyvu išskirtas, vadinasi, reikšmingas žodis – „nekalba“. Šunys nemanipuliuoja žodžiais, bendrauja patikimiau ir moka tyliai harmonizuoti šeimos narių santykius, absorbuoti blogį:

„Jis perima visų mūsų ligas. Nejau nematai, kad jo liga – tai mūsų ligos?“ (p. 78), – sako dukra.

Natūraliomis reakcijomis ir instinktais besivadovaujantis šuo reprezentuoja pozityviąją būties pusę, o ideologijos ir retorikos yra išdavikiškos, chameleoniškos, laikinos, ir gamtos–sąmonės dualizmo byloje jos atrodo nekaip. Filosofijos dėstytojo patirtis leidžia V. Martinkui kvalifikuotai pasamprotauti apie tikrovės ir sąmonės santykį ar daikto, kaip kalbos ženklo, veikimą.
       Patyręs prozininkas (dešimties knygų autorius) gerai kuria pasakojimo struktūrą – vienu metu plėtoja skirtingus naratyvus, šunų dramatiškas lemtis supina su aktualiais svarstymais apie ryšio teorijas, žodžio labilumą, kūrybos dalią lūžio metais. Kodėl taip greit nuvertėjo uždeganti Sąjūdžio retorika? Ar keičiasi literatūros paskirtis? Ar tokios jau vertingos sovietmečiu buvo potekstės ir nutylėjimai (juos net drįstama pavadinti „šiukšlėmis su praba“, p. 17)? Kodėl žodis toks bejėgis tarp artimųjų?

„Gyvūnai, kurie nekalba, galėtų lemtingai pakeisti mūsų pastangas susikalbėti: suprasti, jog žmogaus ištariami žodžiai nėra jokia pradžia ir pabaiga. Yra kitos kalbos. Daug kalbų“ (p.18).

Kaip antai šuns lojimas (amsėjimas, urzgimas, staugimas, inkštimas etc.). Jei kam mažiau rūpi rašytojo visuomeninės ir kultūrinės refleksijos, kūrinius galima skaityti kaip skaudžias ir jautriai papasakotas istorijas apie šunis su tragedijos ir mistikos elementais. Rimanto Šavelio romane „Šuo, vardu Trepsis, arba Saulėleidis Baltijos kelyje“ (2000) irgi vaizduojamas posąjūdinis laikas, tik šuva Trepsis ten parduodamas ir aukojamas žmonių, o V. Martinkaus pasakojime visų numylėtinis Ukvis tarsi pats pasiaukoja, sugerdamas šeimoje ir visuomenėje tvyrančią blogio energiją (realistinė motyvacija – erkės įkandimas ar prielaida apie šunų marą – paradoksaliai nublanksta).
       Kad šuva tampa ne tik išmintingu tarpininku tarp gamtos ir sociumo, bet ir santarvės simboliu, tai nė kiek nesumažina individo atsakomybės – įvardyti, su kokiu kraičiu į pertvarką ir naujus laikus atėjo V. Martinkaus karta (juk jos kūrybinės brandos metai sutapo su sovietmečio slogučio „branda“). Tam reikia savikritiškai susivokti priklausomybės laike, įvertinti savo tuometinę laikyseną, konjunktūros pagundas, pripažinti naujosios transformacijos sunkumus. Savivokos aktas atrodo sąžiningas, tačiau kai kurios išvados ir tezės kiek dviprasmiškos, nes svarstymai apie tuos dalykus turi švelnų išsiteisinimo atspalvį. Pasitelkęs dialektikos įgūdžius, autorius formuluoja įtaigiai aptakius sakinius apie buvusios kūrybinės laisvės ypatingumą:

„Kai šiandien kas sako, jog sovietmety jis nebuvo laisvas, jis užmiršta, kad jokia laisvė nėra supakuota lyg prekė demokratijos vertybių krautuvėje. Ištarti kai kurį žodį, parašyti kai kurį žodį nelaisvėje yra tokia baugiai erdvi laisvė, kurią pervertinti beveik neįmanoma“ (p. 95).

Esė teikia daug medžiagos sovietmečio recepcijai. Mažai kalbama apie nomenklatūrinį statusą, itin daug apie komunikacijos instrumentą – žodį, jo misiją ir negalias, negebėjimą reikšti pakitusią tikrovę.

„Sunku parašyti žodžius visiems. Tokių juk nebūna“ (p. 93),

– sako V. Martinkus, bet, inspiruotas šiuolaikinių teorijų, gal pernelyg išaukština, net mistifikuoja kalbos prigimtį ir galias, mažumėlę ignoruodamas, kad už kiekvieną žodį juk atsako jį tariantis, o ne pati kalbos būtis! Logiška, kad minėtą „švelnų išsiteisinimo“ atspalvį kaip tik suteikia (gal net nesąmoningai) filosofinės retorikos įgūdžiai. V. Martinkaus, kaip filosofo ir literatūrologo, metodologinis instrumentarijus ir žodynas formavosi fenomenologijos, hermeneutikos, kalbos filosofijos, egzistencialistinės humanistikos tradicijų lauke. Skaitydama V. Martinkaus kritikos straipsnių knygą „Literatūra ir paraliteratūra“ (2003) pastebėjau, kaip autoriaus pamėgti žodeliai tarsi (iš M. Heideggerio žodyno), ir-ir, plyšys, tarpas padeda apibūdinti pereinamosios epochos prieštaravimus ir slidžias tapatybes, išvengiant apibrėžtumo. Ir yra, ir nėra. Lyg taip, lyg ne. Tarsi menas, tarsi vertybė, tarsi žinojimas… Ir simptomiška laikui, ir patogu, ir funkcionalu. Apmalšina konfliktiškumą:

„Rašiau straipsnius, balansuodamas tarp prosovietinės retorikos ir to, kas kasdien atsirasdavo kaip nauja patirtis. Sava“ (p. 37).

       Grįžtant prie esė „kūriniškumo“, reikia pabrėžti, kad tiek minėtus apmąstymus, tiek kasdienines scenas sugebama integruoti į visumą ir pateikti kaip egzistencines situacijas. Šunų ir žmonių istorijos ne tik organiškai supintos, bet ir interpretuoja, papildo viena kitą, taip kilstelėdamos kūrinius nuo buitinio lygmens link „Pasaulio Skliauto“.
       Būtis apysakose prabyla išties nežodinėmis ir dažnai neracionaliomis apraiškomis: nuojautomis, paslaptimis, sutapimais, numatymais, esminiais signalais ar praregėjimais; tuo, ką fenomenologai vadina „blyksniais“. Panašius mistinius, ezoterinius motyvus ar atvėrimus („ko nemato akis, negirdi ausis“) paprastai sunku deramu lygiu įterpti į tekstą ir išvengti popsinio pigumo, bet V. Martinkui pavyksta. Šeimyninės sagos atšvaitai siejami su platesniais kontekstais. Ekstrasenso ištarmė apie pasakotojo būsto aurą (XVI a. Gureckių rūmai senamiestyje) pagilinama pasaulio žemėlapio vizijomis ir žlugusiomis socialinių utopijų aiškiaregystėmis. Užmenama antikvarinio krėslo mįslė – kokia praeities šmėkla, „vaiduoklė dama“, jame tebesėdi? Galbūt mėgęs tą vietą Ukvis turėjo psichometrinių savybių – mokėjo atgaminti, atspėti praeitį pagal daiktus? Gal siela yra tai, „ką mes sutinkame vadinti siela“ (p. 81), bandydami prisikasti iki esmingiausių slėpinių?
       Dar įsidėmėtina, kad V. Martinkaus esė užsimenama apie šiandien svarbius (nes susvyravusius) literatūros ir literatūrologijos atraminius dėmenis: siužetą, fabulą, atomazgą, kulminaciją, naratyviškumą, dviejų istorijų koegzistenciją ir pan. Visa tai, iš ko susidaro literatūros visata: „Literatūra tebekuriama Žodžiu, per Žodį, Žodyje. Žinant, jog žodžio yra per maža. Reikalingas sakinys, pastraipa, skyrius. Struktūra“ (p. 65). Antros esė pradžioje suinteresuotai gvildenami formalieji, sakytume, techniniai rašytojo laboratorijos aspektai, o juk nūnai visi rašo kaip išeina; retas atvejis, kad rūpėtų profesiniai dalykai, rašymo išmanymas! Kadangi esė vadinasi „Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną“, esame įvesdinami į sudėtingą realybės patyrimo juslėmis problematiką (žinoti – nebūti tuo, kas esi; matyti – ne tai, kas yra). Smagu skaityti skaidrų, bet nepaviršutinišką senelio ir anūko filosofinį dialogą apie (ne)galimybę adekvačiai matyti pasaulį, apie regėjimo rūšis: sapną, fantaziją, atsiminimus, vidinius vaizdinius, intuityvias įžvalgas, slaptąsias daiktų akis, kalbos ženklus (metaforas, oksimoronus, topus „sielos akys“ ir „žiūros protas“). Berniukas kūrybingai nupiešia susapnuotą, bet niekada neregėtą šunį Ukvį iš pirmosios esė – šuva yra tapęs šeimos legenda. Subtiliais būdais skleidžiama, kad tikrovė kiekvienam gali būti tik optinės iliuzijos sukeltas, individualios patirties padiktuotas vaizdinys – toks subjektyvus jos suvokimas. Senelis anūko piešinyje įžiūri šuns portretą („Jis buvo informatyvus pagal Einsteiną“, p. 149), o mama ir močiutė – tik žalsvų taškų ir rutuliukų kratinį. Senelio interpretacijoje veikia visas su anūku praleisto sekmadienio tūris, turtinga rezonuojančių motyvų sistema, tankus kultūrinių asociacijų tinklas, o moterys leipsta iš nuovargio po ilgos kelionės ir daugybės savų įspūdžių (lankė garbingų protėvių tėvoniją ir kapus). Esė sukonstruota be priekaištų, kiekviena detalė preciziška (pvz., vaikaitis piešinį laiko dėžutėje nuo saldainių „Kaukė“). Finalinis akcentas (močiutė susižeidė akį, kad praregėtų) poetinės logikos požiūriu neginčytinas.
       „Akių apgaulėje“ daugiau nežinios, abejonių ir stoiško skepsio negu pirmojoje esė. Savosios tapatybės ieškoma išsinėrus iš socialinių statusų ir visuomeninių vaidmenų, ieškant ryšio tarp prigimties, sąmoningumo ir bendražmogiškos lemties, todėl pasakotojo akistata su savimi negailestingesnė, introspekcija gilesnė. Jis jau senelis, išmintis svarbiau už kokį nors teisinimąsi gentainiams:

„Ramiai aiškintis, viską pasverti, nieko nesmerkti. Niekuo nesistebėti. Žinoti ir tylėti“ (p. 156).

       „Šuns mazgas“ – kietai suveržta, neįprastos kondicijos proza su didele sakinio įkrova, skatinanti klausti ir mąstyti, gundanti būsimų interpretacijų įvairove.