tekstai.lt

VITAS AREŠKA. Eilėraščiai dievams

 
juodoji.jpg       Stasys Stacevičius. JUODOJI. – Vilnius: Vaga, 2005. – 117 p.

       Stasys Stacevičius su nauju eilėraščių rinkiniu „Juodoji“ įsiterpia į dabartinės lietuvių poezijos avangardą, kurį siejame su T. Venclovos, S. Gedos, A. Marčėno, D. Kajoko ir kai kurių kitų poetų kūrybos tradicija. Tačiau įsiterpia dar gan problematiškai. Minėtą tradiciją, tiksliau pasakius, pasirinktą kūrybos kryptį vysto gerokai radikaliau. Jo pasakojimo ir mąstymo stilių, žodžio fantaziją pavadinčiau žodžiu „asmeniška“. Labai asmeniškai suvokia save ir aplinką, savo laiką ir ypač poetinį vaizdą, kurio skaitymas ir suvokimas pradžioje šiek tiek glumina, sukelia nemažą įtampą tarp teksto ir suvokėjo, skaitytojo. Pradžioje atsitiktinai atsiverčiau ir perskaičiau pirmąją eilėraščio strofą.

       Ilgiausioj nakty sutrumpėtų grubi lyguma,
       prailgėtų gal nelyguma ar upelė, skambiau pasiilgtum,
       ilgiau... Neilga tų ilgiausių naktų ilguma, skaidri ir neilga –
       lyg prailgint mintelių – daug! – prisižadėjus per neilgas Ilges. (p. 85)



       Pagalvoji, jog tai tikros pamišėliškos eilės, pamišėliška fantazija. Bet tai ir ne siurrealistinis stilius, nes juntame foniką, žodžio akustiką, kurią poetas sąmoningai forsuoja. Tai nėra pats geriausias eilėraštis, vaizduojantis S. Stacevičiaus mėgstamą nemigos psichologinę situaciją, pusiau apsnūdusio žmogaus būseną. Tačiau garsiaraštis yra svarbesnis už kokį nors apibrėžtą motyvą ar idėją. Gal tai sąmoninga žaismė, gal net ironija.Ypač kai poetas paaiškina: „Geografinės padėtys lovoje bei galvoje nesutampa“. Ir šiaip daug ką kita paaiškina poetas savo esė „Žymėtos knygos“ („Literatūra ir menas“, 2006, balandžio 28). Autoironiškai pabrėžia, jog lietuje pabirusias eiles reikėtų perleisti per ugnį ir paaukoti dievams, „nes jie liko ištikimiausi poezijos skaitytojai ir girdėtojai ne tik Lietuvoj“.
       Pats poetas paaiškina, kaip atsirado rinkinio pavadinimas „Juodoji“, susiedamas jį su juodosios keramikos dirbiniais – Teresės Jankauskaitės kūriniais, kurių nuotraukos atsirado ir knygos iliustracijose. S. Stacevičius ironiškai prasitaria, jog knygos ir keramikos ryšys esąs tik toks, kad keramika primena kūrybos dužumą. Ir jos vertę supras tik po tūkstantmečio. Šiaip keramikos kūrinių ir eilėraščių tiesioginio ryšio skaitytojas tikrai nepastebės, nes jo, išskyrus interpretacijas minėtame esė, tarytum ir nėra. Iš tikrųjų tas ryšys – keleriopas. Juoda – stipriausia spalva, ji sukoncentruoja savyje visą likusių spalvų spektrą, simbolizuoja tam tikrą būties ir grynojo meno filosofiją. Tai ugnies išgryninta esmė, švari nuo viso to, kas yra šiukšlės, priemaišos, triukšmingas, laikinas fonas.
       S. Stacevičius irgi pasirinko gryną, švarią medžiagą – žodžio garsą ir spalvą. Tai, kas atitraukia meną nuo išankstinio su vienu ar kitu žodžiu susijusio turinio, išankstinės idėjos. Emocinės būsenos ir patyrimai išreiškiami pirmiausia per žodžio akustiką, foniką, instrumentuotę, žodžio aidą, neįvardijant, nedeklaruojant jausenos. Nors ir ne visada tai pavyksta. Sunku, beveik neįmanoma net ir po intensyviais sąskambiais, gaudžiančia fonika paslėpti žodžio pirminių prasmių. Kad ir kaip būtų keista, S. Stacevičiui kartais pasiseka. Nes pirmiausia išgirsti fonetinį gaudimą, o tik grįždamas gali ieškoti patirčių įvardijimo, ieškoti, iš kur atsirado užrašyti žodžiai, ką jie gali pasakyti apie realią situaciją. Pavyzdžių gausu.

       Aitryn trūkstamiausių balsai ar pūga priekabiauja,
       kodėl tu gailyn... Priekabiauja pietiniai langai
       ir... Pūga iškylauja vaiskaus pasaulėlio
                                                        pusiaujy,
       kur savo pasaulius lankiau, o tu – savo lankei. (p. 65)



       Stilistinė vienybė pasiekiama per garsiaraštį, skambėjimo giminystę, ir tai suartina visą žodyną. Bendra žodžių gaida ir yra tas ryšys su juodąja keramika. Gaida, garsas, fonetinė spalva sugeria leksinę esmę, visas spalvas, visus garsinius niuansus. Turinį išreiškia pačios medžiagos faktūra. Taip atsitinka ne tik keramikoje, bet akmens ar medžio skulptūroje, tapyboje ir kitose kūrybos formose ar žanruose. Viskas priklauso nuo techninio meistriškumo. S. Stacevičius aiškiai pademonstruoja sugebėjimus kurti tokias struktūras, kuriose žodžio medžiaga atskleidžia potencialias, nesibaigiančias galimybes. Kitas klausimas – ar patiks skaitytojui, ar jis jau yra pasiruošęs gėrėtis taip išlaisvintu nuo išankstinio turinio žodžio grožiu? Kaip ir tuo, kas sukuriama pusiau miego, pusiau sapno ar sąmonės išjungimo būsenoje.
       Bet jei akmuo ar molis išankstinio turinio neturi tiek, kiek jo turi žodis, tai sąmoningai siaurinti tą turinį yra rizikinga. Ar verta? Ar verta absoliučiu eilėraščio herojumi, veikėju padaryti žodį? Geriausių rezultatų vis dėlto pasiekiama eksploatuojant visus galimus žodžio niuansus. Suprantama, pagal kitokius, neįprastus principus gretinant žodžius, gimsta naujas žodžio turinys, visai kitoks, negu tas, kurio mes laukiame. Avangardinės kryptys nuo seno pasinaudoja šitokiu kūrybos principu, siekdamos surasti naujų žodžio prasminių niuansų. Žodis gražus tik kuopoje. S. Stacevičius atsimena ir sintaksės galimybes. Pavyzdžiui, staiga sustabdo sakinio įsibėgėjimą, įterpdamas kokį nors neiginį ar jungiamąjį žodelį. Leksikos lygmenyje nesilaiko žodžio prasminės hierarchijos. „Ir aš užmirštu: ar akmens, ar vandens čia atėjęs? / Pasveikint mėnulį? Įveikt Šv. Raštą ar širšę?“ (p. 48). „Ledas nuslinko per langą, / lėtai, lėtai slenka plaukai“ (p. 75).
       Būtume neteisūs, jei sakytume, jog S. Stacevičius nekuria tradicinių, naivių ir suprantamų visiems eilėraščių, kur mintis ir garsinė instrumentuotė susijungia.

       Auklėtoja Apolonija, aišku, baugu,
       kad suabejojom labai jau svarbiom abejonėm,
       užsisvajojom, pabėgome iš pamokų –
       iš istorijos, iš astronomijos...Verk,
                                             Apolonija! (p. 54)


       Randame rinkinyje ir retorinės, pavyzdžiui, antitezinės kompozicijos eilėraščių. „Pirmojoje pinigo pusėj grūmoju audroms debesims, / o antrojoj – į naktį žiūriu, už galvos susiėmęs“ (p. 59). Primena A. Baltakio kompozicinį principą.
       Su juodąja keramika S. Stacevičiaus eilėraščius sieja dar vienas niuansas. Tai jo mėgstami Šiaurės peizažui būdingi ženklai, šalčio stichijos įspūdžiai: pusnys, pūgos, šerkšnas, skersvėjai, iš Šiaurės atridenti rieduliai, o ypač pasikartojantys Šiaurės vėjo malūnų simbolis. Koks Šiaurės peizažo ryšys su keramika? Ugnis ir šaltis, šaltas vėjas išgrynina viską, nuvalo tai, kas laikina, sezoniška, kenksminga. Tokį sveikumą ir grynumą simbolizuoja ir laukinė gamta, vilkai. „Labai pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo, / nes – kaukiant vilkams – trobesiai lyg atgauna šventumą“ (p. 11). Malūnai matuoja laiko tėkmės sąlygiškumą. „Potyliuos tarpiniuos vėjo malūnuose / iš valandėlės primalčiau daug metų“ (p. 42). Dar būgnininkas, aitvarai – poetinės fantazijos, prisiminimų ir nevaržomos laisvės ženklai. Visa tai amžina, atsieta nuo apibrėžto laiko, kaip ir kryžiumi sudėtos rankos. Eilėraštis koncentruotai išreiškia būties esmę ir vertybių pastovumą.
       S. Stacevičius, išmokęs avangardinės, modernios ir tradicinės poezijos pamokas, pasinaudojo sukaupto meistriškumo turtais. Iš dalies jis pasuka tam tikro eksperimento keliu, gal kategoriškiau negu kiti paneigia linijinę gramatinę logiką, siekia sukurti specifinę poezijos kalbą. Tai įdomus bandymas. Tačiau grojimas akustinėmis žodžio gaidomis pernelyg kartojasi, sukelia monotonijos įspūdį. Kaip ir pusiau rimtos ir pusiau žaismingos intonacijos. Šie reiškiniai yra susiję su mūsų laiko psichologinėmis sąlygomis. Įvairios aktualijos – politinės, moralinės, socialinės – pasirodė kaip nepriimtinos bendrųjų humanistinių vertybių požiūriu. Todėl bėgama nuo tos problematikos kad ir individualaus suvokimo link. Bėgama į save, į sapnų, ezoterinės fantazijos erdvę. S. Stacevičiaus eilėraščiai atsiranda iš siauros, itin asmeniškos patirties, subjektyvių įspūdžių, savo etninės aplinkos, kas ne visuomet turi universalią prasmę. Svarbų vaidmenį atlieka pasąmonės impulsai ir knyginė kultūra. Tačiau tai įdomus kūrybinis reiškinys – diskutuotinas, problemiškas, sukeliantis ir pasipriešinimą, ir sutikimą, pripažįstant poeto meistriškumą.