tekstai.lt

AUŠRA JURGUTIENĖ. Lyrika – estetinės savistabos žaizdras

      
b_163_241_16777215_0___txt_images_stories_lyrika.jpg        Rita Tūtlytė. IŠLIEKANTI LYRIKA: XX AMŽIAUS
LIETUVIŲ POEZIJOS VIDINIŲ STRUKTŪRŲ KAITA. –
Vilnius:
Gimtasis žodis, 2006. – 217 p.


       Knygą sudaro straipsniai apie poeziją, parašyti per Nepriklausomybės laikotarpį (tiksliau, nuo 1992-ųjų).
Studijos „Išliekanti lyrika“ objektas būtų dvejopas. Pirma – pati poezija, arba, kaip autorė rašo, lietuvių modernioji poezija, jos savitumo ir vertės įteisinimas (jos istorija fiksuojama tarp K. Puidos ir D. Čepauskaitės kūrybinių debiutų). Antra ne mažiau svarbi sritis – šios poezijos supratimo ir tyrimo rakursas. Pasinaudojus pačios knygos tekstu, tiktų iš jos pacituoti I. Kanto mintį, kad „grožis ir poezija nėra savaiminės vertybės“, jos tampa tokiomis, kaip jas supranta skaitančiojo ir suvokiančiojo sąmonė, kaip jos yra interpretuojamos, arba, leiskite pridurti, kaip jos yra aprašomos. Nors knygos pratarmė, pristatanti jos problematiką, labai lakoniška, o visa studija it pats modernusis eilėraštis yra sutrupėjusi į atskirų straipsnelių, įvairiomis progomis ir įvairiose vietose publikuotų, mozaiką, vis dėlto lyrikos supratimas ir tyrimas knygoje laikosi tam tikrų bendrų principų, kuriuos ir vertėtų pasiaiškinti.

       Kuo svarbi ir kuo problemiška autorės konstruojama moderniosios lyrikos paradigma, kurios centre kaip europinis atskaitos taškas regima Rainerio Maria Rilke's poezija?
       Kaip ypač svarbius išskirčiau kelis knygos aspektus. Pirmas, kad R. Tūtlytė įtikinimai ir sėkmingai nustato skirtį tarp romantinės, psichologinės, išpažintinės ir moderniosios fenomenologinės lyrikos, kurioje išpažintinis motyvas išlieka, bet jau daug labiau redukuotas, sudaiktintas, sukonstruotas ir užmaskuotas kaukėmis. Tiesa, naivioms romantikų išpažintims oponavusią modernistų poetiką jau yra aptaręs V. Kubilius „XX amžiaus lietuvių lyrikoje“, remdamasis W. Kayserio literatūros tyrinėjimais, tačiau R. Tūtlytės interpretacijose tai ištyrinėta žymiai plačiau ir konkrečiau.
       Antras ir bene svarbiausias knygos privalumas – autorės sukurtos puikios konkrečių eilėraščių interpretacijos. Iš jų išsiskirtų klasikų, arba, kaip ji rašo, ketvirto dešimtmečio ir iš jo tiesiogiai išaugusių poetų – S. Nėries, J. Aisčio, V. Mačernio, A. Nykos-Niliūno – eilės. Autorė atskleidžia, kaip metakalbinių interpretacijų kontekste vis dėlto dar galima įdomiai kalbėti apie poeziją, stebint ją iš lyrinio subjekto arba kalbėtojo pozicijos, ją susiejant su poeto biografiniais, ypač vaikystės, faktais ir autokomentarais, kultūriniais reiškiniais. Daug vertingų minčių pasakyta ir bendresniais kartų savivokos aspektais, tiriant sovietmečio ar naujausią poeziją (aptariant J. Strielkūno, J. Vaičiūnaitės, A. A. Jonyno, D. Čepauskaitės kūrybos savitumą).
       W. Dilthey'aus pateiktą kultūros kaip neatskiriamų gyvenimo patyrimo, užrašymo ir suvokimo procedūrų sampratą autorė papildo fenomenologijos ir egzistencializmo perspektyvomis. Tai – plataus konteksto filosofinė pozicija, kurios pradžia – dar romantinis panestetizmas, traktavęs kūrybą kaip patį geriausią gyvenimo pažinimo būdą. Bet tai, ką mes pavadiname gyvenimu, reikalauja atidesnės analizės. W. Dilthey'ui, kuris dar akcentavo patyrimo ir pasaulėjautos koncepcijas, o biografiją laikė vienu iš svarbiausių žanrų, būdinga traktuoti gyvenimą kaip hermeneutiniais ratais vis geriau pažįstantį patį save, o fenomenologai, jau daugiau pabrėžę išraiškos imanentiškumą ir estetinės vaizduotės interpretacinę galią, susitelkė prie komunikavimo su kitu, arba dialogo problemos. Reikia pažymėti, kad R. Tūtlytės knygoje modernios lyrikos samprata, nors ir grindžiama labai abstrakčia fenomenologinės subjekto ir objekto vienybės idėja bei iracionaliųjų filosofijų bendrąja tradicija, labiau artima W. Dilthey'ui nei fenomenologui R. Ingardenui ar egzistencialistui J.-P. Sartre'ui. Jos straipsniuose siekiama ir vis dar tikimasi atspėti poezijos unikalumo mįslę, artistiško kalbėtojo paslaptį. Ne tik neoromantikų, bet ir kitų kartų poeziją autorė linkusi tirti kaip individualaus biografinio (kamerinio) gyvenimo estetizavimo procesą, telkiasi prie „Aš“ percepcijos, nei prie socialinių, politinių ir istorinių kontekstų. Gyvenimo upė eilėraštyje ir jo interpretacijoje praplukdoma tarp dviejų krantų. Vienas – tai eilėraščio subjektas, jo pasaulėjauta, nes pasaulis fenomenologiškai veriasi taip, „kaip veriasi jam (J. Aisčiui – A. J.) jo jutimuose ir fantazijose“ (p. 102). Kitas krantas – tai kūrinio forma, stilius, patirto įspūdžio objektyvizavimas, pamatymas iš šalies, reflektavimas ir įprasminimas:
„J. Aisčio lyrika nėra išpažintinė tradicine prasme, – kalbantysis siekia atverti ne save, daug labiau siekiama pasakyti pamatytą grožį, įspūdžio šakotumą ir ypač jo procesualumą. <…> Jutimiškumas intensyviai estetizuojamas“ (p. 106). Eilėraščio skaitymas čia plėtojasi iš noro geriau pamatyti kitų gyvenimus, kad per juos geriau būtų suvoktas ir savasis. Estetinis patyrimas vertinamas todėl, kad rodo ne tik gyvenimo patirtį, bet ir kaip ji įgyjama. Tad menas praranda ryškesnį visuomeninį tikslą, nes jo didžiausias siekis – skaitytoją nukreipti į save ir savęs stebėjimą. W. Dilthey'ui net atrodė, kad poetai savo kūryboje gyvenimo patyrimus tik sustingdo, bet nėra pajėgūs jų tinkamai reflektuoti, todėl jiems, jau nekalbant apie plačiuosius visuomenės sluoksnius, ir reikalingi kritikai bei filosofai. R. Tūtlytės knygoje tokių švietėjiškų idėjų jau nerasime, bet ši studija yra visai neblogas minėtų idėjų praktinis pavyzdys. Todėl net atrodo, kad kartais R. Tūtlytė yra neoromantiškesnė už pačius neoromantikus. Jos interpretacijos yra su įkvėpimu parašyti eseistiniai tekstai pačia geriausia šio žodžio prasme. Nei per ilgi, nei nuobodūs, informatyvūs ir stilingi. Atsiradę iš geriausių lietuvių literatūrologijos tradicijos pavyzdžių, jei prisiminsime V. Mykolaitį-Putiną, V. Zaborskaitę, V. Daujotytę, V. Kubilių, labai natūraliai įaugusius į R. Tūtlytės mąstymą, bei nuolat cituojamus V. Skrupskelytę ir R. Šilbajorį. Šie bruožai sudaro knygoje sutelktų interpretacijų savitumą ir jėgą, bet sykiu ribą ir tam tikrą trūkumą. Kadangi teigiama, jog moderniosios lyrikos variklis – fenomenologinės arba estetinės distancijos stiprėjimas, eilėraščio daiktėjimas ir literatūriškėjimas, lyrinis „aš“ pernelyg užtveriamas siaurokame estetizmo ir grožio tobulybės lauke, neleidžiant jam stipriau susiliesti su visuomeniniais kūrybos kontekstais ar tuo, kas iškrinta iš hermeneutinio rato darnos (išimtį sudarytų keli tekstai apie A. Miškinį ir B. Krivicką).
       Dar vienas įdomus knygos bruožas – originalus vientisos moderniosios lyrikos paradigmos sukūrimas, į jos zoną įtraukiant dalį egzodo ir sovietmečio kūrybos. Iš dalies jos istorija atsiranda spontaniškai, nes knyga sudėliota iš atskirų straipsnių, o nerašyta kaip monografija. Kita vertus, pavadinimo paantraštė „XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita“ išduoda, kad autorei rašant atskirus straipsnius bendroji kaita rūpėjo ir buvo vienaip ar kitaip apmąstyta. Nors R. Tūtlytė sąmoningai lyg ir nedaro labai didelių istorinės raidos korekcijų, laikydamasi nusistovėjusio skirstymo į neoromantinę jausminę, žemininkų intelektualiąją ir sovietmečio egzistencinę ir estetinę poeziją (gal derėjo studijoje labiau afišuoti sovietinę „tyliojo modernizmo“ koncepciją), tačiau jos knygos dalys, atliepdamos šios raidos slinktis, įdomiai išryškina jos priešingą, nei esame įpratę, regresyviąją galią, savotišką kūrybos trauką atgal, tūpčiojimą vietoje, tik įvairiomis žanrinėmis formomis ir kalbiniais pavidalais. Kiekviena knygos dalis apsuka ratą vis apie tą pačią eilėraščio „aš“ ašį, tik nauju spinduliu fiksuodama vis kitokias jo raiškos formas. Lietuvių moderniosios lyrikos istorija atsiveria kaip nuolat vis kitaip ir netikėtai pasikartojančių „aš“ estetinių impulsų plėtra, atsitiktinumų mozaika. Taip koreguojama įprasta modernizmo istorijos linijinė progresija ir priežastingumo samprata, dominavusi V. Galinio modernizmo studijoje ir kitose literatūros istorijos knygose.
       Tačiau mokslo studija, pateikianti savas išvadas, negali nekelti problemų bei užduočių ateities tyrimams.
       Svarbiausias knygos terminas „modernioji lyrika“ yra, man regis, labiausiai pažeidžiamas, nes žodžio „modernioji“ lietuviškas vertimas lyg ir reikštų šiuolaikinė ar naujausia, bet juo norima pasakyti ne tai, o tipologizuoti tam tikrą lyrikos istorinę formą, be to, knygos paantraštėje ji net sutapatinama su visa XX a. poezija (knygoje per mažai dėmesio skirta moderniosios lyrikos santykiui su avangardu aptarti). Pabrėžiamas skirtumas tarp modernistinio ir moderniojo eilėraščio, akcentuojant radikalaus (H. Radauskas) ir nuosaikaus (J. Aistis) modernumo skirtumą, bet jis tipologiškai kažin ar yra sėkmingas, nes įstumia tyrinėjimą į nereikalingą kazuistiką. Tarkim, rašant apie V. Mačernio kūrybą, minimas modernizmas ir modernistinė sąmonė, bet kūrybai taikomas epitetas „moderni“ (p. 119), ir tokių vietų yra ne viena. Išpažintinio lyrinio eilėraščio modelis, kaip įtikinamai formuluoja autorė, yra bendras ir romantinei (XVIII–XIX a.), ir moderniajai poezijai (XX a.). Modernusis eilėraštis atsimena romantinį išpažintinį modelį, bet sykiu jį neatpažįstamai transformuoja savos poetikos technologija, romantikų pradėtą kūrybos estetizavimą nuvesdamas iki kraštutinumų. Romantinės ir modernistinės lietuvių lyrikos opoziciją, man regis, galėtume sėkmingai išreikšti labai paprasta išpažintinio ir „išpažintinio“ modelių opozicija vietoje knygos pratarmėje pateiktos klasikinio ir modernaus modelių opozicijos. Nenuostabu, kad vietoj modernistinio pasirinkus moderniojo eilėraščio terminą, sunku aiškiau nustatyti jo pradžios ir pabaigos ribas, jos knygoje lyg ir be reikalo paliktos istoriškai atviros. Pratarmėje dominuojančios kažkodėl išimtinai vien tik vokiečių literatūrologų nuostatos negali paaiškinti nacionalinės modernistinės lyrikos savitumo, nors ir leidžia įžvelgti svarbių dalykų. Jei pritariame vokiečių literatūrologų nuomonei, kad modernistinė lyrika formuojasi iš konflikto su tradicine (klasikiniu romantiniu eilėraščiu), tai istoriškai jos pradžios negalime nematyti radikalioje J. A. Herbačiausko, B. Sruogos ir K. Binkio pozicijoje („tolyn nuo Maironio“). Šiuo požiūriu labai svarbus straipsnis apie V. Mykolaitį-Putiną, kurio kūryboje nurodomi tam tikri fenomenologiniai bruožai: regėjimo ir intuityvaus esmės įžiūrėjimo, sintetinimo motyvai, dvasios sutemų refleksijos, subjektyvi laiko slinktis, akustinis ir jutiminis sąlytis su pasauliu. Išties pirmieji lietuvių modernistai atrodo labiausiai romantiški, nes simbolius susikūrė beveik išimtinai iš gamtinių įvaizdžių, bet jų poezijoje išpažinties slopinimą simbolinėmis meditacijų konstrukcijomis jau galima būtų aiškinti kaip tam tikrą modernizmą. Jei toks istorinis kontekstas pratarmėje būtų aiškiau aprašytas ir nurodytas, ne tokia atsitiktinė atrodytų ir studijos pradžia – straipsnis apie K. Puidos rinkinį „Iš sermėgiaus krūtinės“. Tada jis būtų labai motyvuotai matomas kaip V. Kubiliaus atliktų modernizmo pradininkų – M. Gustaičio ir E. Steponaičio – interpretacijų papildymas. Ar modernistinės lyrikos istorijai galima dėti tašką (tokių minčių keltų D. Čepauskaitės poezijos interpretacija), ar dar ne, kokia jos sankirta su postmoderniąja lyrika, kurioje blėsta estetizmo sureikšminimas, palieku apmąstyti pačiai autorei ir kitoms šiuolaikinės lyrikos tyrėjoms bei tyrėjams. Nors modernioji lyrikos istorija knygoje yra profesionaliai pateikta kaip natūrali nacionalinės literatūros savastis, pratarmėje vertėjo ją dar labiau konkretizuoti ir paaiškinti, palyginant kad ir su kitais lietuvių lyrikos tipais ir išlyginant duobes, kurias paliko knygon nepatekusių labai reikšmingų poetų kūryba.
       Knygoje pratęsiami V. Daujotytės fenomenologiniai poezijos tyrimai. Pati fenomenologijos tradicija yra gyvybinga ir įdomi, leidžianti kūrinį skaityti patirties (eilėraščio „aš“) ir kultūros filosofijos sankirtoje: „Lietuvių moderniam eilėraščiui „aš“ figūra buvo itin reikalinga: poetinis išsisakymas skleidėsi ne tik „arti gyvenimo“, bet ir gyvenimą apmąstančių filosofijų lauke; jas savitai išreiškė. Sąsaja su „gyvenimo filosofija“ ypač atsekama ketvirtojo dešimtmečio poetų pasaulėjautoje. Ši sąsaja – knygos leitmotyvas. „Gyvenimo filosofijos“ laukas motyvuoja ir „išgyvenimo“ žanrą, ir jį reprezentuojančią ryškią „aš“ figūrą“ (p. 10). Tačiau ši literatūros fenomenologijos tradicija, Lietuvoje dažniau kuriama iš literatūros ir filosofijos bendrųjų motyvų sąsajų, o ne kaip skaitymo teorija ir interpretacinė metodologija, turi ir savų pavojų, nes kreipia literatūros tyrėją ir kritiką jam nelengvų filosofinių kontekstų ir miglotų filosofavimų link, gresia pavojus juos pernelyg apibendrinti ir suniveliuoti, nedarant aiškesnių skirties slenksčių tarp iracionalios filosofijos šakų (gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo) ar jų konkretesnių mokyklų. Beje, šia proga kiltų ne visai retorinis klausimas, ar fenomenologiškai perskaityti įmanoma tik fenomenologiškai parašytus tekstus?
       Tai, kad nuo S. Kierkegaardo filosofijoje atsirado poreikis leistis nuo idealistinių abstrakčiųjų projektų prie iracionaliųjų gyvenimo lygmenų, kasdienybės modusų apmąstymo, lyg ir pakankamai aišku, bet ar galime tai tiesmukai susieti su poezijos pokyčiais? Vokiečių kultūroje gal ir taip, bet, matyt, irgi tik atskirais aspektais. O ar galima vokiečių filosofijos ir kultūros ypatumus be didesnių korekcijų perkelti į lietuvių kultūrą, kuri patyrė ir kitokių įtakų? Kad aprašomi filosofijos ir literatūros panašumai neatrodytų kaip tyrėjo kūrybos vaisius, lauktume daug konkretesnių genetinių ir archyvinių paaiškinimų, kaip per lietuvių filosofijos ar publicistikos grandis perėjo, kokiais pavidalais lietuvių literatūroje įsitvirtino vienos ar kitos aptariamos vokiečių kultūros, filosofijos idėjos. Tokios dokumentacijos studijoje tikrai esama, ir labai įdomios, bet esama ir lengvesne ranka, mažiau argumentuotai padarytų apibendrinimų (tarkim, B. Brazdžionio poezijos artumas M. Heideggeriui, p. 64–68 ir kt.).
       Juk poezija jau nuo Platono buvo suvokta ir kaip filosofijos priešingybė, kaip juslinio (ir todėl ne visai moralaus) pažinimo sritis, pažinimą suvokiant kaip pasaulio referencijos, pakartojimo malonumo veiksmą. Jei fenomenologinį santykį su pasauliu atidžiau palygintume su estetiniu, pamatytume tą patį dėmesį jusliniam pažinimui. Jį iš romantikų, pirmųjų asmenybės gyvenimo filosofų, savaip perėmė ir praplėtė realistinė psichologinė proza ar net simbolistinė poezija, susitelkusi prie dvilypės simbolio struktūros kaip neišskiriamos jutiminio ir intelektualaus pažinimo dermės. Todėl, kai kalbame apie patirties reikšmę kūrybai, XX a. fenomenologija poezijos srityje vargu ar sukėlė tokias permainas kaip filosofijos sferoje. Gal net būta stipresnio priešingo veiksmo, kai fenomenologai, tarkim, M. Heideggeris, privertė susimąstyti pačius filosofus, kokia jiems gali būti svarbi meninė kūryba ir grožinė literatūra. Didžiausias iš fenomenologinio konteksto atėjęs smūgis XX a. literatūrai – visiškai sutrupinta jos „savaime suprantama“ forma. Alogiško kalbėjimo dominantė, priežastingumo ir visų dialektinių sintezių atsisakymas. Meninės dviprasmybės išlaisvinimas. Vietoj kilnių tiesų – problemiškos egzistencijos iškilimas ir ryšių su plačia auditorija nutraukimas, orientuojantis į intelektualų skaitytoją. Ši korekcija iš esmės neprieštarauja moderniojo eilėraščio modeliui, svarbiausiam R. Tūtlytės knygos tipologiniam atradimui, tik ji skatintų tolesnius šios krypties tyrimus dar patikslinti ir sukonkretinti, o iš dviejų terminų – modernusis ar modernistinis – skatintų rinktis antrąjį, tipologiškai apibrėžtesnį. Modernistinės lyrikos interpretacija yra įtaigi ir sėkminga dar ir todėl, kad autorė, kaip prisipažino per knygos pristatymą, ją rašydama aiškinosi, kas jai dar nuo studijų laikų atrodė svarbiausia. Turime sąžiningai pripažinti, kad knyga stipriai pažadina daugelio prisiminimus, kai poezija mums labai daug reiškė, nors dabartinis gyvenimas ir kultūra į mus jau yra pasisukę visai naujais savo istoriniais profiliais.
       Lietuvių literatūros mokslui fenomenologijos greitai prireiks ne tiek dėl moderniosios lyrikos modelio tyrimų, o kaip kritinio mokslinio mąstymo fakto, reikalaujančio pirmiausia išsiaiškinti visų mūsų vartojamų sąvokų ir teiginių, kuriais remiamės, tikslumą ir aiškumą. Žinoma, vienareikšmių atsakymų nerasime. Bet kad šiuolaikinė lie tuvių literatūrologija, kiek ji įstengia būti mokslu, darytų pažangą, būtina jos dalyviams užsikrėsti fenomenologinio abejojimo dvasia, vengti tarsi savaime aiškių apibendrinimų, sąvokų ir daugiau dėl jų viešai diskutuoti. Ar gali būti mokslas be polemikos? Lietuvių humanitariniame moksle vis dar per daug monologinės dvasios, diskusiją suvokiant kaip ne itin pageidaujamą ir mandagiai priimamą kritiką.
       Lyriką ir jos istoriją turime tokią, kaip mes ją perskaitome ir perrašome. Knyga „Išliekanti lyrika“ eina hermeneutiniu pagarbos tradicijai, modernizmo klasikai keliu. Jos stiprybė – mokėjimas gėrėtis eilėraščio gražumu, atsirandančiu iš gyvenimo įspūdžio suestetinimo.
       Interpretaciją autorė kuria iš hermeneutinės tikėjimo ir pasitikėjimo dvasios, redukuodama didesnės kritikos, įtarinėjimo, abejojimo, ginčo, nesusikalbėjimo momentus. Todėl knygą ir pavadinčiau modernistinės (ar, kaip autorė rašo, moderniosios) lyrikos kanono įprasminimu. Išimtis tėra vienas kritiškesnis straipsnis „Kieno tapetai gražiausi“ – apie jaunųjų, tik pradėjusių leisti poezijos knygas, kūrybą. Bet tai tik išryškina R. Tūtlytės santykio su praeities lyrikos žvaigždėmis pozityvumą. Autorė linkusi įsiklausyti, priimti, pritarti, apibendrinti, ieškoti kūrybą pateisinančios ir glaudžiančios visumos, hermeneutinio rato principo. Tai empatiška, siekianti į eilėraščio „aš“ būvį įsijausti kritika, dar aplenkianti mąstymo ir rašymo tapatybės problemą.
       Kaip mokslinį laimėjimą, be jau minėtų, išskirčiau R. Tūtlytės straipsnį apie V. Mačernį, kuriame epitetas „egzistencinė lyrika“, remiantis konkrečiomis nuorodomis į filosofiją, M. Heideggerio tekstus, jau yra pripildytas svaraus turinio. Tačiau straipsnyje „Bronius Krivickas: „Kad be galo jaustum globą švelnią“ (1995) V. Mačernio palyginimas su B. Krivicku, sukeičiant jų vaidmenis kartoje („V. Mačernis prieš B. Krivicką atrodo vaikas: jis dar tik nori, prašo leisti patirti gyvenimą <...>, tik eina į jį. B. Krivicko poezijoje atsiveria subrendęs žmogus“, p. 134) yra ne tik įdomus, bet ir provokatyvus. Gal tokias išvadas skatino daryti straipsnio parašymo metas, pirmųjų Nepriklausomybės metų euforija, bet jos paliekamos galioti ir toliau. Kūrybos vientisumą ir esmingumą apmąstančioje R. Tūtlytės knygoje pirmenybė B. Krivickui teikiama už „egzistencinių idėjų ir heroizmo programų asmenybišką realizaciją“, kuri ir jo kūrybą, dar daugiau, net ir gyvenimą „daro vientisą“. Labiau subrendusiu laikomas tas, kuris yra vientisesnis, derindamas žodį su gyvenančiu kūnu. O V. Mačernis, kaip klausiantis ir egzistenciškai reflektyvus poetas, šiuo požiūriu nebegali prilygti. Suprasdama ir gerbdama R. Tūtlytės vertinimą, noriu iškelti kelias pastabas. Autorė cituoja labai svarbius B. Krivicko kartą ideologiškai brandinusius A. Maceinos ir J. Girniaus tekstus („Kiekviena tauta gyva tik savo narių nuolatiniu jai pasiaukojimu. Vadinamoji tautos valia kraujo bendruomenę paverčia sąmoninga tauta“, p. 134). Tai idėjos, kurios paskatino B. Krivicką rinktis partizano kovos ir mirties kelią. Žiaurusis idealizmas, išprovokuotas karo ir pokario tautų konflikto ir pareikalavęs daugybės žmonių aukų. Autorė kritiškiau jo nevertina, nors po A. Škėmos kritikos išeivijoje ir M. Ivaškevičiaus romano „Žali“, skaitytojas jau vargu ar galės be išlygų pritarti tokiai pozicijai. Ypač kai taip gražiai kalbėję poeto mokytojai ir ideologai nenuėjo kartu su juo į pokario miškus, linkdami reflektyviojo egzistencializmo ir pasitraukimo pozicijon. Todėl abejočiau, ar galima taip paprastai nusakyti V. Mačernio ir B. Krivicko priešpriešą. Aišku tik viena: istorija abiejų jaunų poetų lemtį išsprendė labai panašiu tragiškos žūties gestu. O lietuvių literatūros istorijai vertėtų ryžtingiau atsisakyti pernelyg tipiškų kartos vaizdinių, kad išvengtume neįveikiamų vertinimo sunkumų ir priartėtume prie didesnės tiesos galimybės.
       Tie R. Tūtlytės straipsniai, kurie atidengia naujus konkrečius istorinius kūrybos klodus ir faktus (o kūryba čia, kaip minėta, yra suvokiama kaip neatskiriama gyvenimo išraiška ir meniškai sustingdyta jo forma), kelia įdomių minčių ir klausimų. Nors straipsnio „Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Jonas Aistis: priartėjimas“ pavadinime ir matome autorės mėgstamą „artumo“ akcentą, jame, pasinaudojus to meto šaltiniais, puikiai atskleisti kūrybinio bendravimo sunkumai, kurių įsisąmoninimas labai reikalingas ne tik vakarykštei dienai, bet ir mūsų šiandienai geriau suprasti. Tarp didelio talento poetų nebuvo ir nebus saldžiosios harmonijos. Ir dar, kaip atskleidžiama minėtame straipsnyje, tikro, vadinasi, laisvo kūrybinio artumo negali būti be kritinės refleksijos. Čia nėra vietos pataikūniškumui ir epigoniškumui. Geriau netobulas J. Aistis nei H. Radausko tobulybė: tokią išvadą pasidarys autorės įžvalgiai aprašytas A. Nyka-Niliūnas, draugavęs su pastaruoju ir viešai konfliktavęs su pirmuoju.
       Knygos autorė atlieka labai svarbų darbą – laisto šiandien smarkiai džiūstančio poezijos augalo šaknis. Tiesa, šiandienos situacija knygoje nedramatizuojama. Modernistinė lyrika, kurioje reiškėsi vieni iš stipriausių lietuvių kūrybiniai genai, ne tik praplečiama naujais tyrimais, bet ir aktualizuojama kaip estetinės savistabos būtinybė, reikalinga šiandienos skaitytojui: „...meninio pasaulio konstravimo dėsnius turėtume suformuluoti kitaip: kiekviena buities akimirka svarbi visada, nes ji visada įvairiais ryšiais susijusi su visu žmogaus gyvenimu. Todėl ji ir vertinga. Eilėraštis kaip tik leidžia tai pamatyti“ (p. 167). „Ši poezija balansuoja tarp naivaus atvirumo ir literatūrinio estetizavimo“ (p. 181). Įsiklausyti į tokio balansavimo virpesius autorė ir pakviečia savo knygos skaitytoją.
       R. Tūtlytės studija moko eilėraštį suprasti ypatingu būdu: ne tik jį skaityti, bet ir stebėti, kaip gamta, pereidama per žmogų (eilėraščio „aš“), tampa kultūra. Knyga dar ne prekė, o kultūrinis vaistas visuomenei, kad ji nepavirstų laisvosios rinkos auka, vien tik pinigus gaminančia mašina. Tokiu būdu literatūrologija, be profesinės tiriamosios veiklos, prisiima ir dvasinės kultūros ugdytojos, skaitytojo egzistencijos laisvinimo funkciją. Simboliška, kad šią knygą išleido „Gimtojo žodžio“ leidykla.