Vieną dieną suskambėjo telefonas. Atsiliepiau.
       Tačiau skambintojas atsakyti man neskubėjo.
       – Alio, prašau kalbėti, – supykau, ir tai kažkas turėjo pajusti kitame laido gale.
       – Laba diena, – išgirdau toli žemą vyrišką balsą.
       – Laba diena...
       – Benedikta, tai – Gunaras…
       – ….
       Nesumojau, ką sakyti.
       – Skambinu iš Kijevo. Aš komandiruotėje. Iki šeštadienio. Bet atlikau viską, ką buvau susiplanavęs, ir dabar esu laisvas.
       – Atlikote, ką susiplanavęs, – kartojau nesuprasdama, ką visa tai reiškia ir kaip turėčiau įvertinti tai, kad jis atliko viską, ką buvo susiplanavęs.
       Bet tai, kad skambino jis, latvis, man kažką sakė, tik viskas buvo taip netikėta…
       – Taip. Aš jau pabaigiau savo darbą ir esu iki šeštadienio laisvas.
       Supratau… Viską supratau… Ietin mani tinte zivs, zilaja vakara… Telefoną jis susirado pats. Jis siūlėsi. Jis laukė, ką pasakysiu aš. Mane trenkė žaibas.
       – Tai skriskite į Vilnių! – sušukau.
       Man tai buvo netikėta! Tai buvo džiaugsminga! Ir tai reiškiau atvirai. Netikėta ir džiaugsminga... Ne su kiekvienu gi vyru pamatai meškeriojančią senutę elgetą… Išgirstas jo balsas žadėjo kažko labai daug, aš jutau, žadėjo, bet nenorėjau spėlioti ko… Buvau jau kiek aprimusi. Su atmintim nutraukiau ryšius. Draugų netektis ir romanas atėmė daug jėgų ir tarsi pasendino. Jaučiausi vyresnė negu buvau... Daugiau verkti dėl to, ką išvysiu pro langą, nebesiruošiau.
       – O jūs pasitiksite mane? – paklausė jis kažkaip labai rimtai, taip, kad iš karto atrodė panašu į tvirtą susitarimą.
       – Jau važiuoju į oro uostą! – energingai ir optimistiškai šūktelėjau.
       – Ne, – nusijuokė jis, – nevažiuokite, aš jums pranešiu, kada lėktuvas atskrenda.
       – Ne, nereikia, – kategoriškai uždraudžiau, – aš važiuoju ir vaikščiosiu ten, gersiu kavą, žiūrėsiu, kaip atskrenda ir išskrenda lėktuvai, – lauksiu jūsų, kiek reikės. Man patinka laukti.
       – Jūs norite laukti? Tai gali trukti labai ilgai.
       – Aš noriu laukti ilgai… – visiškai netikėtai sau atsakiau į šią aiškią potekstę.
       – Tada aš noriu atskristi tuojau pat, – pasakė jis ir padėjo ragelį.
       Kai pamačiau jį, išlipantį iš lėktuvo trapu, jaučiausi taip, tarsi šimtąjį kartą jį sutikčiau. Jis atėjo į laukiamąjį, ir mes iš karto apsikabinome. Supratau, kad visos preliudijos mūsų jau buvo atskirai išgyventos. Norėjau būti tik tuo, kuo esu. Ir kad jis leistų tokia būti.
       Ėjome namo saulei ritantis vėjuotu, pilnu tamsių ir apšviestų debesų, rudens dangumi. Saulė buvo tamsiai raudona, kaip vynas taurėje. Medžiai skvere prie mano namo jau buvo beveik be lapų. Seni kamienai – įmirkę nuo drėgmės. Mes ėjome ir abu jautėme, kad viskas vyksta taip, kaip turi būti, kaip visada turėtų būti, – jis turi eiti štai tuo keliu namo, aš turiu jį pamatyti štai pro šitą langą…
       Mes įėjome į kambarį, aš pakabinau jo lietpaltį, padėjau portfelį, o jį pasodinau į krėslą prie savo darbo stalo ir nuėjau atnešti arbatos.
       Kai grįžau nešina padėklu, jis sėdėjo atsilošęs, atsipalaidavęs ir užsimerkęs. Pripyliau puodelį arbatos ir priėjau prie jo. Jis neatsimerkė. Aš pritūpiau priešais ir ištiesiau padėklą.
       – Prašau, – tyliai pasakiau.
       Jis atsimerkė, paėmė arbatos puodelį iš mano rankų ir padėjo ant stalo. Pabandė apkabinti mane, tupinčią ant grindų, tačiau tikriausiai buvo nepatogu, tad jis priklaupė priešais, abiem rankom apkabindamas galvą priglaudė mane prie krūtinės – taip kartais apkabina vaikus – ir pernelyg ilgai nepaleido.
       Supratau, kad taip jis šiek tiek pasakė man apie save. Nežinojau apie jį nieko, bet jis bandė man kažką pranešti… Džiaugiaus, kad tas vakaras, pasakojimas apie paslaptingų vilkų gyvenimą ir tas rytmetis ant kalno vidury miškų tekant saulei, kai mes susitikome pirmą kartą, liko nepamirštas. Dabar tai buvo akivaizdu. Ir tai buvo visiškai kitkas, negu tai, ką patyriau šią vasarą ir rudenį.
       Ir prasidėjo tarp mūsų tai, kas kažkur, gal kitame gyvenime, gal kitoje realybėje, jau seniai buvo prasidėję, nes čia nebuvo pradžios. Vyko tik tęsinys…
       Nemiegojome visą naktį…
       Gulėjome, snaudėme, glostėme ir glamonėjome vienas kitą, bučiavomės kaip pamišę ir švelniai švelniai, tarsi išlydėdami vienas kitą į amžinybę. Kalbėjome mažai, o žodžiai buvo tokie reikšmingi, kad juos visus atsimenu…
       Paryčiui, saulei tekant, mes sėdėjome apsisiautę vienu pledu, gėrėme vyną iš vienos taurės ir rūkėme vieną cigaretę.
       – Sakyk man, – staiga atsisuko į mane ir įsmeigė žvilgsnį man į akis, – sakyk man tiesą: ar tau labai sunku?
       – Man? – nesuvokiau aš. – Žinoma, bus labai sunku, nes tu išvažiuosi, ir aš nebežinosiu, ką be tavęs darysiu. Man tavęs reikia. Tu esi mano išsigelbėjimas iš socialistinio realizmo, iš naujų laidotuvių nuojautos, iš gyvenimo be perspektyvos, iš nuolatinio laviravimo... Iš nereikalingumo jausmo.
       Jis susijaudino. Atrodė, tarsi akys pakeitė spalvą, bet gal man pasivaideno.
       – Atleisk, aš nežinau, kaip tavęs paklausti, na aš noriu, kad tu pasakytum tiesą, – ar aš labai tave skriaudžiu?..
       – Tu – mane? – nesupratau aš. – Aš laiminga, aš myliu tave, – kliedėjau ir buvau iš tikro laiminga, kad galiu kliedėti.
       Pamačiau jo nepasitikėjimą. Jis manimi netikėjo.
       – Kas tau? – klausiau. – Pasakyk – kas tau? Aš tau kartoju: esu laiminga su tavim. Čia ir dabar! Viskas! Nenoriu galvoti, kas bus, kai tavęs nebus.
       Jis priglaudė mane prie krūtinės ir atsigulėme. Girdėjau plakant jo širdį. Stipriai, ritmingai. Viena ranka laikiau jį apsikabinusi ir galvojau apie jo kūną – koks tvirtas, raumeningas. Tai buvo gyvenimą pažįstantis ir nieko nebijantis kūnas. Anksčiau aš nepažinojau tokio kūno. Iš jo sklido pasitikėjimo ir saugumo jausmas.
       – Benedikta, sakyk man tiesą, prižadėk man sakyti tiesą… – išgirdau.
       – Žinoma, mylimasis… Žinoma… Klausk manęs, ir aš tau sakysiu tik tiesą. Tebūnie šis rytas atvirumo rytas… Klausk manęs… – man patiko sakyti žodį „mylimasis“. Kaip filmuose ar romanuose. Ir supratau, kad be to žodžio neįmanoma apsieiti. – Klausk.
       Bet jis neklausė, tik glostė mane susimąstęs, o galiausiai ištarė:
       – Tu tokia… Na tu tokia, kad aš nemoku tavęs paklausti, aš nežinau, kaip tavęs paklausti…
       – Aš tau padėsiu, – sukuždėjau, – tu nori sužinoti tai, ką nori visi žinoti – ar daug vyrų turėjau prieš tave… Na buvo… Nesakysiu, kad vienas. Aš buvau ištekėjusi, paskui išsiskyriau. Žinoma, buvo …
       – Ne, aš ne to noriu klausti. Tai tavo buvęs gyvenimas, ir niekas jo nebepakeis, net tu pati. Aš ne to noriu klausti... Bet dabar… Na aš nežinau kaip...
       – Kas, kas tau kelia rūpestį? – glostydama jo krūtinę tyliai šnabždėjau.
       – Nežinau, – jis atsiduso, – gal tu tokia, kad ne viską esi patyrusi ir nežinai, kuo tave skriaudžiu…
       Aš supratau… Jis negalėjo padaryti to, ko laukia visos moterys, – jis negalėjo dovanoti moteriai laimės, kuri mediciniškai vadinama orgazmu… Jis buvo...
       Bet man, garbės žodis, ne tai buvo svarbiausia.
       Aš jį mylėjau visai kitaip.
       Aš jį mylėjau oda, akimis. Mylėjau oru, kuris virpėjo tarp mūsų. Aš jį mylėjau viskuo ir visaip. Tai ne mažesnė laimė. Svaiginamas pojūtis...
       Bet aš turėjau jį nuraminti.
       – Aš, mielasis, supratau … Tu apie orgazmą, ar ne? – prikišusi lūpas prie jo ausies paklausiau. – Žinoma, kad esu tai patyrusi, ir ne kartą... Ir puikiai tai patiriu... Tačiau patikėk, aš tai patyriau su vyrais, kurie nė iš tolo neprilygsta tau. Tai, ką patiriu su tavimi, niekada nenorėčiau į nieką pakeisti. Aš tada nebuvau nei laisva, nei tokia kokia esu, nei jaučiau pasitikėjimą, nei man buvo saugu. Aš buvau suvaržyta, jaudinausi, man buvo kažko gėda ir nepatogu...
       Pradėjau pasakoti, kas jis man yra. Kalbėjau ir pati svaigau nuo žodžių. Supratau, kad man visai nesvarbu, kad mane mylėtų, – tikriausiai man svarbiausia pačiai mylėti. Jis buvo tas, kurį galėjau mylėti, kurį troškau mylėti, kuris atėjo ir pasidavė man – toks, koks yra.
       Aš kalbėjau, o jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į lubas, ir supratau, kad čia tik paviršius. Giluma lieka neišmatuota, neatverta ir nežinia, ar ji kada nors bus atverta. Nieko apie jį nežinojau. Bet kad ir ką būčiau sužinojusi – man nebūtų buvę svarbu.
       Aš jam kalbėjau ir kalbėjau, kalbėjau ir kalbėjau, ir mano kalbėjimas buvo panašus į pasaką ar į eilėraštį, į muziką ar į užkalbėjimą, o jis klausėsi spausdamas tvirta ranka mane prie savęs, po mano ausim plakė jo širdis ir jaučiau, kaip mes tampame vis artimesni ir artimesni, ir artimesni, tokie artimi, kad beveik esame vienas kūnas.
       Paskui mes užmigome, pabudome, maudėmės ir muilavome vienas kitą spalvotomis putomis, paskui kepėmės kepsnį, paskui vaikščiojome po miestą kaip įsimylėjėliai ir abu vienas kitą pagaudavome bežiūrinčius į parduotuvių virtinas, kaip vienas šalia kito atrodome. Ir aš galvojau: kodėl, kai tai daro vaikai, yra gražu, o kai suaugę – paleistuviška? Todėl, kad suaugę žmonės supranta, ko jie laukia po to. Todėl, kad dažniausiai tai būna nelegalu. Nelegali meilė kaip nelegali spauda, tik ją persekioja ne instancijos, o patys žmonės. Jie nori būti legalūs…
       Vakare uždegėme žvakes, gėrėme vyną, vėl naktis savo švelniomis kojomis vaikščiojo mūsų pojūčių viršūnėmis ir vėl jis klausė manęs, ar man labai sunku, kai jis mane skriaudžia, ir aš tikrai nesupratau, kaip jis gali mane nuskriausti taip švelniai mylėdamas ir rūpindamasis manimi. Jis man pasakė:
       – Nežinau, gal tu angelas...
       – Kodėl? – šypsojausi aš. – Todėl, kad kvaištu nuo tavo artumo?..
       – Kaip tu gali su manimi būti laiminga… Juk matai, kad negaliu tau visko duoti…
       – Tu man duodi daugiau negu viską, – atsakiau aš, – taip kūnas pripranta prie kūno, siela prie sielos… Mūsų nematomosios pusės dabar atsiskiria nuo mūsų ir vaikščioja debesimis. Jos mokosi. Tamsiai mėlyna žuvis atplaukia per dangų ir paleidžia rašalą, kad mes nematytume vienas kito, o išmoktume jausti… Mes mokomės. Ar tu jauti, kiek mes išmokome per tas kelias valandas? Juk mes nenorėtume būti kažkokiais automatais, jau ir taip kiekvieną dieną jais esame, bet naktys… Jos turi būti kitokios… Čia mes turime būti tikri… Tikrieji mes... Ietin mani tinte zivs zilaja vakaraIetin ietin tinte zivs zilaja vakara
       – O tikrieji mes – juk ne vien kūnai. Tiesą sakant, tikrieji mes – tai visai ne kūnai, – kalbėjau, – tikrieji mes – neregimosios mūsų pusės. Kai mes liečiamės jomis – liečiamės amžinybe ir begalybe...
       – Visa, ką tu kalbi, yra nuostabu... Tikiu viskuo, ką sakai, tikiu, kad esi angelas, – sakė jis man žemu vyrišku balsu, – amžinai esu tavo, bijau, kad nepaliktum manęs be savęs...
       Ir tą akimirką aš tylomis prižadėjau. Sau. Niekada jo nepalikti, neatsisakyti, nepamiršti, nepasitraukti nuo jo. Kad neįvyktų, kaip įvyko mano brangiam bičiuliui, – įlipau į traukinį, palikau jį vieną stoty ir niekada gyvo nebepamačiau...
       Antra diena praėjo kaip ir vakarykštė – kvaištant vienam nuo kito. Ir vėl atėjo naktis, ir viskas kartojosi.
       Man buvo gera, bet jaučiau, kad jis kenčia. Norėjau sužinoti, – juk viskas turi savas priežastis, tačiau klausti nesiryžau. Norėjau padėti jam. Ne dėl savęs, o dėl jo paties… Ir pradėjau galvoti, kad turiu padaryti kažką, apie ką esu girdėjusi, tačiau niekada nebuvau išbandžiusi… Ir bijojau jį įžeisti, – juk jis galėjo suprasti, kad man būtinai reikia to, ko nori visos moterys iš svetimo vyro. Savąjį kiekviena priima savaip, bet iš svetimo nori būtinai ir to… Meilės beveik niekas nesupranta be dviejų epidermio lopinėlių trinties. Man tai nebuvo būtina. Mano širdis ir visa mano esybė jautė, kad jis mane myli, ir man to pakako. Svarbiausia buvo meilė, ir aš ją turėjau jausti tiek iš akustinių, tiek iš regimųjų signalų. Visi žodžiai, kuriuos jis man pasakė, neatrodė nei tušti, nei banalūs. Pajutau, kad susidūriau su savitu ir visiškai savarankišku žmogumi ir kad mūsų likimai susipynė, o kas bus toliau – neįsivaizdavau.
       Išvažiuoti jis pasirinko paskutinį autobusą.
       Buvo beveik pasiruošęs išeiti, bet staiga numetė portfelį, atsiklaupė ant kelių, apkabino ir įsikniaubė į mano kojas virš kelių. Jis bučiavo mano kojas, šlaunis, pilvą, drabužį, kurį vilkėjau. Supratau, juste jutau, kad visa aš, kiekvienas mano kūno lopinėlis jam yra vienodai brangus, kažkoks… kažkoks ypatingai brangus. Tai jutau, kitaip negalėčiau paaiškinti. Jis bučiavo mane desperatiškai, tarsi su įsiūčiu, jėga, protestu, nesusitaikymu ir nepaklusimu… Tai buvo stipriausia, ką kada nors gyvenime esu patyrusi. Ašaros ritosi skruostais, nes jutau, kad tokia yra to vyro kalba ir kad dabar jis man kalba viską apie save. Ir kai aš atsiklaupiau prieš jį ir apkabinau galvą, pajutau, kad jo veidas irgi šlapias.
       Kai išėjome, jis buvo toks, kokį pirmą kartą pamačiau. Santūrus, vyriškas, ir supratau, kad jo kūnas – uždaryta dėžutė, nematai, kas viduje. Dėžutė uždaryta, o raktas – pas mane? Ne, rakto aš neturėjau. Ir nesiekiau turėti.
       Palydėjau jį į autobusų stotį, apsikabinome ir taip stovėjome, kol sulipo visi keleiviai. Kai jis atsitraukė nuo manęs ir paskutinis įlipo, pajutau, kad su juo išvažiuoja mano jausmai, mano protas, mano kūrybiniai gabumai, mano idėjos – mano naktys, rytai, saulėlydžiai, kuriuos matydavau pro langą, mano laisvalaikis, mano šventės, mano įgūdžiai, pomėgiai, visa mano patirtis ir skaudžiausios mano netektys… Be jo pasijutau nieko nebemokanti, nebegalinti, nebesugebanti ir nieko šiame pasaulyje nebeturinti. Buvau lyg ką tik gimusi. Ir tą vėjuotą vakarą autobusų stotyje, pro šalį vaikščiojant čigonėms, vėjui nešiojant popiergalius ir jam, mano mylimam vyrui, žvelgiant į mane pro autobuso langą, supratau, kad aš be šio vyro esu niekas, nes niekuo nenoriu be jo būti.
       Vairuotojas išlipo ir pradėjo knebinėtis bagažo skyriuje. Stovėjau ir žiūrėjau sau po kojomis. Ir jis išlipo, stovėjo šalia.
       – Eik… Maldauju… Prašau tavęs, nebestovėk taip… – išgirdau jo žemą, labai labai gerą balsą Jį buvo persmelkęs liūdesys ir rūpestis manimi.
       Aš žiūrėjau sau po kojomis ir bijojau, kad nepravirkčiau, todėl nieko nesakiau.
       – Maldauju tavęs, Benedikta… Nestovėk daugiau taip. Apsigręžk ir eik. Kai matau tave taip stovinčią, man atrodo, kad palieku vaiką, kuris nieko pasaulyje neturi. Aš negalėsiu išvažiuoti, jei tu būsi čia… O aš privalau važiuoti.
       – Važiuok, – tyliai pasakiau ir apsisukusi nuėjau.

       Prasidėjo mano gyvenimas, kokio nesu net sapnavusi.
       Socialistinis realizmas ir dėl jo kilusios problemos kažkur nuplaukė, mano draugai, išėję į neregimybę, buvo atskirti nuo manęs tikro realaus pojūčio. Laimė aplankė mane, ir žinojau, kad ilgam. Kiekvieną rytą pusę devynių suskambėdavo telefonas ir aš bėgdavau atsiliepti. Ir visada išgirsdavau jo latvišką:
       – Labryt…
       Kiekvieną rytą jis sveikindavo mane su prasidedančia diena ir kalbėdavo man tokius dalykus, nuo kurių visą dieną svaigdavo galva, šiurpdavo kūnas, o aš jo ilgėjausi nuo pat išvažiavimo.
       Aš jam sakydavau, kad myliu jį, kad laukiu jo, kad trokštu su juo visko, ką tik įmanoma patirti, o labiausiai to, ko dar nežinau. Aš jam sakydavau, kad jis pilnas paslapčių, kad jo balsas panašus į švyturio šviesą, kuri per rūką skverbiasi tolyn, kad tebejaučiu jo rankas ant savo kūno, kad… kad… kad…
       Beveik viskas, ką kalbėjau šiaip jau būtų didžiausios banalybės, tačiau jausmas, kurį išgyvenome abu, žodžiams suteikdavo tikros prasmės. Aš kliedėdavau iš laimės ir skubėdavau jam atsilyginti už pastovumą, už tai, kad kiekvieną rytą pusę devynių išgirstu jo balsą. Už tai, kad aš žinau, jog taip būna. Aš įsivaizdavau esanti vienintelė Tarybų Sąjungoje moteris, kuriai vyras skambina iš kitos respublikos kiekvieną rytą pusę devynių. Kokios mes, tarybinės moterys, vargšės…
       Bet tada aš jaučiausi pagarbinta tarp moterų. Tarp visų – ir tarybinių, ir ne…
       Apie Bronių niekada nebegalvojau, bet visada jaučiau, kad jis patenkintas tuo, jog aš myliu.
       Mano vyriškis man skambindavo rytais, o dar porą trejetą kartų per savaitę – ir vakarais. Ir tie vakariniai skambučiai būdavo panašūs į sapnus, nes lauke brėkšdavo, pro langą plūsdavo sutemos, oras tapdavo tirštas ir melsvas, priešais esančiame name nušvisdavo langai, o vyro balsas, žemas, švelnus ir pastovus kaip pasaulis, kalbėdavo man, kad jis mane mylės iki mirties.
       – Benedikta, atsimink, – kad ir kas nutiktų, – aš tave mylėsiu iki mirties.
       – Nemylėk manęs taip, – dejuodavau aš, – aš nebegaliu dirbti, nebegaliu rašyti, nebegaliu versti, – aš galvoju tik apie tave.
       – Tu gali rašyti, tu gali dirbti, tu gali versti, tu gali kurti ką tik nori, tu gali rašyti knygas, kokių neparašys nė garsiausi pasaulio rašytojai, nes tu esi tokia vienintelė, tavo širdis pilna meilės ir tu rašysi apie tai, kad skaitytų tie, kurie jos neturi. Tu esi kaip gamta, tu esi arčiausiai gamtos, tavo totemas yra vilkas, o vilkė iš visų gyvūnų labiausiai panaši į moterį… Tu esi gamta ir tas, kuris sukūrė dangų, žemę, medžius, vandenis, gyvūnus ir žmones, perduoda tau savo jėgą, – argi tu nesupratai, kokius didelius jo įgaliojimus turi? Tu nemoki meluoti, tu nedarai nieko, kas būtų gėdinga, o tai, kas kitam gėdinga, tau atrodo šventa, – kalbėjo jis.
       – Iš kur tu žinai, kokia aš esu, jeigu mane tik du kartus matei? – klausdavau aš.
       – Man užteko su tavim pabūti dešimt minučių... Mane prie tavęs traukė tai, kas nematoma. Pajutau, kad niekada daugiau tavęs nebesutiksiu – turiu prieiti ir ką nors pasakyti, paklausti, klausytis, nes prarasiu neatradęs. Tavyje labai daug gamtos. O gamta – amžinai nekalta, amžina gyvybė, amžinas optimizmas ir amžina kūryba. Atsimink, Benedikta, kad ir kas atsitiktų, aš tave mylėsiu iki mirties.
       – Bet kodėl tu taip kalbi, kas mums gali atsitikti? – klausdavau aš. – Negąsdink ir nežadėk man nieko bloga. Aš tave myliu ir noriu, kad taip būtų amžinai.
       – Tu esi gyva gamta, bet materijos pasaulis yra sustingusi, nebesivystanti ir nebekurianti gamta, o tokie žmonės kaip tu – jos priešai. Jis puola ir naikina juos arba prisijaukina. Ir tu nežinai, kaip gudriai jis gali tave prisijaukinti.
       – Ar tai – blogai? – klausdavau.
       – Tau tai neišeitų į gerą…
       – O kodėl?
       – Todėl, kad tu per daug išsiskiri iš kitų…
       – Negi? – gudraudavau aš.
       – Labai išsiskiri…

       Aš troškau, kad jis dažniau atvažiuotų.
       O jis neskubėjo. Jis man sakydavo, kad nežino, kada tai bus, nes jis nepriklauso vien sau.
       Vieną popietę buvau pakviesta dalyvauti renginyje, kuris turėjo baigtis šauniu banketu. Tai tikriausiai buvo jaunųjų rašytojų metinis kūrybos aptarimas Rašytojų sąjungos salėje sustūmus stalus, o gal – net „Dainavos“ restorane. Aš ruošiausi. Gana tūnoti namuose. Yra taip, kaip yra. Reikia gyventi! Reikia gyventi, reikia gyventi, reikia gyventi!..
       Suskambėjo telefonas.
       – Alio, – ištariau paskubom.
       – Čia – jūs?..
       Vyriškas balsas aiškiai „kabino“.
       – Aš. Su kuo kalbu?
       – Su kuo kalbate?.. Jums įdomu, su kuo kalbate?..
       – Ne man įdomu, o jums, jei skambinate. Prašau prisistatyti.
       – O, kokia jūs pikta… Neatrodė…
       Vištgaidis kažkoks… Padėjau ragelį.
       Tačiau telefonas dar kartą suskambėjo.
       – Nebūkite tokia pikta, – iš karto pradėjo tipas, – esu jūsų gerbėjas ir noriu paklausti, ar dalyvausite šiandien renginyje? Matot, aš irgi esu pakviestas kaip bandantis rašyti poeziją… Galbūt kada nors išleisiu… Moku mintinai jūsų dvi knygutes. Ar galėčiau kelias minutes pasikalbėti su jumis?
       – Tikėkitės, – atsakiau ir padėjau ragelį.
       Būdama duše išgirdau tarpmiestinį skambutį ir iššokau iš vonios kambario šlaputėlė, susisupus tik į rankšluostį. Ragelyje išgirdau Gunaro balsą, kažkokį keistą, sujaudintą. Beje, jis tokiu metu neskambindavo.
       – Tu kažkur ruošiesi? – paklausė jis.
       – Ruošiuosi, o iš kur tu žinai?
       – Varnos pasakė…
       Aš jam papasakojau, kur ruošiuosi eiti. Ką tik buvo išėjusi mano prozos knyga, kurią iš karto pamėgo skaitytojai, jie atpažino savo sumautą, bet gražų gyvenimą. „Nezapretiš' čeloveku žit' krasivo…“ – kartą išgirdau vienos medicinos daktarės žodžius, kurie man tapo reikšmingi. Iš tikrųjų neįmanoma uždrausti gyventi gražiai bet kokiom sąlygom, kam svarbu grožis, gali jį kurti. Jį kurdavo net išvežti į Sibirą žmonės. Aš norėjau išgirsti, ką tame susirinkime apie mano knygą kalbės. Juk visi, kurie ėjome tuo pačiu keliu, neturėjome nieko, tik kūrybą. Visi sunkiai mynė savo taką, nieko kito nemokėjo, tik mokėsi rašyti, kai kurie neturėjo darbo, kai kurie buvo išmėtyti iš Universiteto, ir kasdienis arbatos gėrimas Rašytojų sąjungos kavinėje užsikandant duona, už kurią nereikėjo mokėti ir kuri gulėjo lėkštelėse ant staliukų, valandų valandas kalbant daugiausia apie savo kūrybą, sudarė daugelio iš mūsų didesnę dalį egzistencijos. Aš jam pasakojau… Bet staiga šovė į galvą paklausti:
       – Gunarai, o gal tu norėtum, kad aš neičiau?
       – Nesąmonė… Kaip aš galėčiau?.. Tu turi gyventi savo gyvenimą. Tu turi pati rasti sprendimus, atsakymus į klausimus ir turi elgtis taip, tarsi manęs nebūtų…
       – Bet tu esi! – sušukau. – Ką tu čia dabar man kalbi? Tu esi, ir aš niekada nebegyvensiu taip, tarsi tavęs nebūtų!
       – Tu turi išmokti taip gyventi. Pirmiausia dėl to, kad aš už tave gerokai vyresnis. Antra, kad visiškai neaišku, kada ir kas gali mums atsitikti…
       – Mums atsitikti? – man nepatiko ta gaidelė. – Kur suki? Sakyk man viską, girdi?
       – Juk tu supranti, kad aš ne visiškai priklausau sau, todėl tau negaliu visko pažadėti …
       – Nepriklausai sau, kol pakankamai aiškiai nežinai, kas tau visų svarbiausia, – baikim tą temą… Nejaudink manęs, negąsdink ir nepadaryk, kad man būtų liūdna.
       – Na gerai, neliūdėk, – jis draugiškai pradėjo mane raminti, – atsimink, kad aš tave mylėsiu iki mirties. Kad ir kas atsitiktų. O labiausiai – tuos vandens lašelius, kurie tau ant kaklo… Ir šlapią plaukų sruogą įstrižai antakio…
       – O Viešpatie! Iš kur žinai? – netekau žado.
       – Ir tą oranžinį rankšluostį, kurį laikai suspaudusi ties krūtine…
       – Gunarai…
       – Viskas. Bėk. Bučiuoju…
       Aš atsisėdau ant lovos. Mane krėtė virpulys. Skruostais sruvo ašaros, o širdis buvo perpildyta jausmų. Tai, kad jis kažkokiu būdu „pamatė“ mane, sukėlė audrą. Pajutau, tarsi jis žiūrėtų į mane ir nenuleistų akių. Persėdau į krėslą ir ėmiau su juo kalbėtis. Pasakojau, kaip baisiai jo laukiu, kaip myliu jį, kaip man jo reikia, kaip man saugu su juo… Ir maldavau, kad jis atvažiuotų. Elgiausi kaip kliedintis vaikas, ir tai galėjo atrodyti baisiausia banalybė, jei ne diagnozė. Pati tai supratau, tačiau nebesuvaldžiau jausmų. Aš jo nebijojau, aš nieko neslėpiau nuo jo, ir tai tapo pavojinga, nes nebevaldoma. Pajutau, kad išsprūdau iš savo pačios kontrolės.
       Telefonas vėl suskambėjo.
       – Alio, – pakėliau ragelį žinodama, kad skambina jis.
       Kelias sekundes jis tylėjo, o paskui visiškai pasikeitusiu balsu paklausė:
       – Tu neišėjai?
       – Taip… Tu matai mane šlapią po dušo, tu žinai, kad aš susisupusi į oranžinį rankšluostį, – kur aš po to begaliu eiti? Kas man begali atstoti tą telepatiją!.. – išrėkiau aš ir padėjau ragelį.
       Ir nugrimzdau kažkur, kur plaukė vaizdai, keisdami vienas kitą, keitėsi amžiai, epochos, mačiau save ir jį skirtingais drabužiais, skirtingomis, visada dramatiškomis, visada ribinėmis aplinkybėmis, ir visada vienas kitą mylinčius. Kai kažkas paskambino durų skambučiu, kambaryje jau plaukiojo prieblanda ir aš tebebuvau apsisiautusi tik plačiu oranžiniu rankšluosčiu, kurį kadaise nusipirkau iš vienos jūreivio žmonos, kai jos vyras parplaukė iš užsienio, – tokių mūsų parduotuvėse nebūdavo…
       Durų skambutis grąžino mane į realybę.
       Atidariau duris, ir įėjo jis, nešinas dideliu glėbiu baltų stambiažiedžių gėlių ir nemažu krepšiu bandelių, kurios jau buvo, tiesa, padžiūvusios, bet tą vakarą išgelbėjo nuo maisto ruošimo. Mes buvome vienas kito ir mūsų sielos plaukiojo sutemoje, muzikos garsuose, kuriuos mums dovanojo paprastas magnetofonas, paskui jos, apsnigtos ir laimingos, skraidė už lango degant daugiaaukščių langams ir skvero takelių žibintams, po to, kai aš pasakojau jam savo dienines vizijas, jos nunėrė kažkur į praeitį, vėl grįžo atgal, ir aš, bijodama, kad jis vėl nepradėtų klausinėti, ar labai mane skriaudžia, jam į ausį sušnabždėjau:
       – Gunarai, ar aš tavęs neįžeisiu, jeigu…
       – Tu – manęs? Juokinga tu… Kaip tu galėtum mane įžeisti?
       – Na aš norėjau paklausti, ar neįžeisiu tavo autonomijos, jeigu elgsiuosi su tavimi taip, kaip norėčiau… Jeigu aš pabandyčiau tai daryti, nežinau, ar pasisektų… Bet aš labai to noriu… Prašau tavęs…
       Ir aš pakilusi pasiėmiau knygą. Tai buvo Izidės raudos. Aš skaičiau jam tolimos karalienės raudas, kol ji ieškojo po pasaulį išmėtyto sukapoto vyro Ozyrio kūno. Jutau, kad mano balsas sklinda iš manęs be pastangų, tarsi karalienė kalbėtų už mane, ir mačiau, kaip jo skruostais ritasi ašaros.
       Ir aš bučiavau jį visą iki kojų, ir mylėjau jo plačias, kaulėtas pėdas, jo kojų pirštus kampuotais sąnariais, jo čiurnas, jo raumeningas, sausokas subrendusio vyro blauzdas, lūpomis liečiau jų odą ir kilau aukštyn… Ir… neišdrįsau padaryti to, apie ką buvau tik girdėjusi, bet kas galbūt būtų išsprendęs jo problemą. Aš troškau… Aš norėjau ir jaučiau, kad turiu tai padaryti, ir, man atrodo, kad būčiau net mokėjusi, tačiau mano lūpos nesiryžo – aš išsigandau, kad mano nepatirtis bus visai ne taip įvertinta ir aš jį įžeisiu. Meilė kaip ir magiškasis realizmas, apie kurį kalbėjo Saulius Tomas, – tuo ir magiška, kad jos išmoksti iš jos pačios, tačiau prietarai – Didysis inkvizitorius, kuris...
       Bet man atrodo, kad mums vis tiek pavyko… Taip, kaip niekam daugiau niekada nepavyks.
       Man tikrai atrodo, kad mums pavyko… Izidės raudos, tų paprastų, bet neįprastų žodžių, kurių net neįsivaizduoji moters lūpose, jėga persmelkė mus. Jis verkė bučiuodamas mane taip pat, kaip aš jį. Mes virpėjome apsikabinę vienas kitą. Aplink mus ėmė virpėti, banguoti erdvė, ir mes bangavome kartu su ja. Visa, kas sudarė mus, išsklido iš mūsų pro odą, akis, rankas... Mes virtome šviesos ir palaimos bangomis, mūsų tapo daug – mes pripildėme kambarį ir išsiveržėme pro sienas į erdvę, tik mūsų kūnai, praradę mus, lengvi tarsi pergamentas, apsikabinę tvyrojo prieblandoje. Ir nežinia, kiek laiko buvome erdve, šviesa, amžinybe ir begalybe ten, kur nebuvo nieko iš šio gyvenimo, kurį, apraizgęs kaip didžiulis voras, laikė socialistinis realizmas.
       – Kaip tu taip padarei? – išgirdau jo tylų balsą prie ausies.
       Sugrįžau atgal. Švito.
       Jo akys skverbėsi į mane. Jos buvo nustebusios. Jose buvo meilė ir užsispyrimas – suvokti, kas įvyko. Jis manė, kad aš žinau kažkokią paslaptį.
       Aš papurčiau galvą.
       – Ne aš… Izidė… – ištariau.
       Ir padėjau galvą jam ant krūtinės, kur stipriai ir ritmingai plakė širdis.

       Kiekvieną rytą švelni paežerė, kur stovėjo kūrybinio jaunimo stovyklos palapinės, buvo apgaubta alkoholio tvaiko. Kartu su rūku, kylančiu iš šiltos ir drėgnos žemės, „zverobojaus“ (taip vadinosi pigiausia degtinė vietinėje kaimo parduotuvėje) garai sklido iš palapinių, nuo laužavietės, iš daugybės kūnų, kartu su prikimusiais, praradusiais savo lankstumą garsais – iš kolegų burnų... Tekanti saulė apšviesdavo dar teberusenantį laužą, keistų jaunų žmonių porą, pievos migloje šokančią pagal jiems vieniems girdimą melodiją. Subrendę nuogi vyrai dainuodami arijas iš operų traukdavo maudytis į ežerą ir išgąsdindavo jaunutę smuikininkę – muzikos mokyklos auklėtinę, kuri jau gerą valandą stovėdavo įsibridusi iki čiurnų į vandenį tarp nendrių ir grodama „gaudydavo“ katarsį.
       Supratau, kodėl visi laukia tų stovyklų, prisimena jas tarsi laisvės oazę, kur dvi savaites gali protestuoti, prakaituoti, daryti beveik ką nori, – tik svarbu, kad klausytumeisi paskaitų, kurias skaito lektoriai iš TSKP Centro Komiteto, dar svarbiau, kad tie lektoriai arba ideologinio skyriaus vadai, inspektuojantys kūrybinio jaunimo idėjinį parengimą, neužkluptų stovyklautojų „nebūdinga tarybiniam menininkui“ poza. Bet to išvengti būdavo sunku.
       Saulius Tomas naktis praleisdavo su juodosios keramikos „žvaigžde“ – abu tik Ievos ir Adomo kostiumais. Ne, jų miegančių niekas neužklupdavo, nes jie nemiegodavo. Didžiulėje kareiviškoje palapinėje-angare jie be jokio siūlo ant kūno kurdavo gyvas žinomų paveikslų reprodukcijas: „pusryčius žolėje“, „apsinuoginusią machą“ ir daug kitų, kuriuos gerai žinojo dailininkė ir savo žiniomis lavino jauną garsų rašytoją. Po vienos iš „pamokų“ kaip tik ilgas Sauliaus Tomo kojas, kyšančias iš po nedidelės eglutės, ir pastebėjo pro šalį einantis Draugas Sigizmundas – Saulių Tomą tos pamokos tiek išvargino, kad jis nusprendė relaksuotis išgerdamas „zverobojaus“.
       – O čia kas? Iš kokios sekcijos? – sustojo Draugas Sigizmundas.
       – Iš rašytojų, – klusniai atraportavo šalia einantis „mūsiškis“ rašytojas iš antro RS aukšto.
       – Gal jis galėtų persikelti kitur, kad tokio pavyzdžio nematytų kiti draugai? – šį kartą Draugas Sigizmundas buvo labai tolerantiškas.
       – Matote, jis šiek tiek pavargęs... – skubėjo aiškinti funkcionierius iš RS, – sunku būtų jį dabar kaip nors perkelti į kokią nors mažiau apšviestą vietą...
       Draugas Sigizmundas pastovėjo prie plačiai pražergtų Sauliaus Tomo kojų ir užsiėmė nosį – nemalonus buvo „zverobojaus“ kvapas.
       – ...mažiau apšviestą vietą... – niurnėjo Draugas Sigizmundas. – Taigi – į mažiau apšviestą vietą... Tokius reikėtų – į neapšviestą vietą... Kokioms penkiolikai parų...
       Žinoma, pademonstravęs tokią „nebūdingą tarybiniam menininkui pozą“, galėjai knygų nebeišleisti ir dešimtmetį. Šį kartą taip neatsitiko. Pavojus praslinko laimingai...
       Stovykloje beveik kiekvienas vakaras buvo skiriamas kuriai nors kūrybinei sąjungai – rašytojų, dailininkų, kompozitorių, kino menininkų ir kt. Tai reiškė, kad tą vakarą savo meninę programą parengs ir parodys tos sąjungos nariai. Žinoma, atvykus Partijos ideologinio skyriaus vadams, programa būdavo skiriama jiems, juk jie – meno, mokslo ir apskritai mūsų gyvenimo vadovai (tuo jie buvo tvirtai įsitikinę).
       Draugas Sigizmundas buvo ypač pavojingas. Visi atsiminė, kaip Rubas – astrofizikas, atsidūręs poezijos avangarde, kartą „pavargęs“ ir basas grįždamas namo pro paminklą tarybiniam karvedžiui Černiachovskiui, kuris „išvadavo“ Vilnių, krito į akis einančiam per aikštę Draugui Sigizmundui. Jį ištiko šokas. Kaip galima leisti, kad šiais laikais rašytojas eitų basas per miestą? Ne per kokį Pasvalį ar Plungę, o per Vilnių, kur daug užsieniečių vaikšto Lenino prospektu!.. Tai – provokacija! Kad kapitalistinis užsienis rašytų apie mūsų tikrovę kaip apie buržuazinę praeitį! Esą jauni žmonės Tarybų Lietuvoje neturi batų…
       Kliuvo visiems poetams. Universiteto profesoriai, daktarai – visi tarsi didinamuoju stiklu tyrinėjo mūsų poeziją ir rašė šlykščias, banalias recenzijas. Mūsų stovykloje Draugas Sigizmundas perskaitė paskaitą, įsirašė ją į šalia padėtą magnetofoną. Kai tik jo kalba pakrypdavo apie užsienio imperialistus, jis pakeldavo balsą ir beveik rėkdavo: „...o tie šuneliai užsienyje tegul loja kiek nori! Mūsų tarybinės tikrovės jie neapjuodins! Mūsų menas, mokslas, darbo žmonių gyvenimas – akivaizdus įrodymas, kad tik Komunistų partija teisingai vadovauja visoms mūsų gyvenimo kryptims“.
       Po paskaitos visos kūrybinės sąjungos parengė po meninį numerį Draugui Sigizmundui palinksminti. Balerinos šoko kažkokį nupeštų vištelių šokį, o ant žolės susėdęs „jaunimas“ rėkaliojo Almos sukurtus šūkius: „Tegyvuoja, tegyvuoja menas su pakelta koja!“ – tai neužkliuvo Draugui Sigizmundui, nes tarybiniai šūkiai, prasidedantys žodžiu „tegyvuoja“, buvo būdingi visoms tarybinėms demonstracijoms. „Ženk gyvenimo keliu – su pakeltu rodikliu!“ Tai irgi buvo gerai, nes laikraščiuose nuolat buvo rašoma apie pakeltus žemės ūkio ir pramonės rodiklius.
       Kūrybinis jaunimas siautėjo, o Draugas Sigizmundas sėdėjo kalbėdamasis su drauge iš rajono partijos komiteto ir, ko gero, nelabai suprato, ką tie šūkiai iš tiesų reiškia.
       – Na, matau, kad ir man laikas! – sušuko žinomas talentingas aktorius Girdonis. Panosėj nupiešti ūsiukai ir ant galvos užtėkštas meksikietiškas sombreras darė jį beveik neatpažįstamą. Aktorius pasičiupo gitarą ir, plonomis kojomis aistringai apsižergęs instrumentą, išstypčiojo į žalią pievelę tarp sėdinčio kūrybinio jaunimo ir stalo, už kurio sėdėjo draugai iš partijos. Sušvilpė taip, kaip, jo manymu, meksikiečiai švilpia savo žirgams, ilgesingai suklykė, pasuko vieną ranką ore, tarsi mestų lasą...
       Visi sužiuro.
       – Meksikiečių liaudies daina „Kukurukuku“, – pranešė žaviai besišypsanti poetė Alma, o Girdonis, žaibiškai nusimovęs kelnes ir likęs tik su stringais, ėmė keistai ropoti veja – dviem kojomis ir viena ranka, nes antrąja brązgino beveik žeme besivelkančios gitaros stygas. Nuo kūrybinio jaunimo būrio atsiskyrė trys vyrukai: vienas nešinas gitara, antras – smuiku, trečias – saksofonu, taip buvo sudarytas Girdoniui reikalingas muzikinis fonas.
       Trijomis ropojęs aktorius sustojo netoli Draugo Sigizmundo.
       Vyrukas jau grojo meksikietišką melodiją, operos solistai, sėdintys tarp kūrybinio jaunimo, niūniavo „Kukurukuku“, – tai irgi buvo tik muzikinis fonas. Girdonis staiga suvaidino baisiai išsigandusį, atsigręžė į Draugą Sigizmundą, sekundę tylėjo, ir, susiėmęs už galvos, tarsi ji plyštų pusiau nuo to, ką pamatė, su visomis meksikietiškomis vingrybėmis uždainavo:
       – Kukurukuku kompaaaaaaanija! Kukurukuku kompaaaaaaaanija!!!
       Pantomimos judesiais sėdintiesiems ant žolės jis rodė, kokia baisi kompanija už jo nugaros – Draugas Sigizmundas, jo vietinė partinė draugė ir nomenklatūrininkai iš rašytnamio matė tik beveik nuogą, stringų juostele tepridengtą aktoriaus užpakalį, kyšantį iš po didžiulio margo, pusę nugaros uždengiančio sombrero. Tai ir buvo pasirodymo „vinis“ – parodyti tiems... iš partijos – užpakalį!..
       Švelniame vakaro ore pasklido pavojaus kvapas.
       – Tegyvuoja tautų draugystė! – pradėjo šaukti kūrybinis jaunimas. – Mums broliai visos tautos! Visi už vieną – vienas už visus! Visų šalių proletarai, vienykitės!
       Šūkiai buvo tarybiniai, stringais pridengtas užpakalis tik kelias akimirkas žvelgė į Draugą Sigizmundą, o jo savininkas, čiupęs gitarą, pabrėžtinai energingai užtraukė: „...juodas jis, kaip anglis ant pakaušio skrybelis – amiiiigo meksikaaano…“, nes draugas Sigizmundas visada vaikščiodavo su skrybėle.
       Tą pačią akimirką pasigirdo garsus skardinis „pokšt“. Visi metėsi prie raudonų žigulių, kurie įsirėžė į cementinį elektros stulpą – vienintelį šioje gražioje vietovėje.
       Pavėlavęs kūrybiškai atsinaujinti, „aklai“ atvažiavo kompozitorius Bražinskas. Ant kapoto buvo prisitvirtinęs didžiulį plakatą su užrašu: „Mergos – AMBA SEX“.
       Netrukus Alma Draugui Sigizmundui eiliuotai aiškino: „Šičia – jei neatpažins kas – kompozitorius Bražinskas. Manė, nieks jo nesuseks, užsirašė – AMBA SEX“.
       Kitą – paguodos eilėraštį – paskyrė poetei Benediktai, „kuri šioje kūrybinėje stovykloje nesugebėjo atskleisti savo individualybės“. Tai buvau aš.
       – Trys kambariai, ir jokio vyro, – nors aš labai vėlai gulu, bet sklinda kvapas nuo kefyro labiau negu nuo svaigalų… Ahhh… Kad dar gyvenime pajusčiau, jog moteris jauna esu, ateik Strielkūnai arba Guščiau, nes man vienai – labai baisu…
       Draugas Sigizmundas, rytojaus paskaitai skaityti palikęs lektorių Draugą Juršėną, išvažiavo liūdnai linguodamas galvą...
       – Jaunime, jaunime, kol kas jūsų geriausias menas – žemiau juostos.
       Juršėnas nebuvo toks bukas ir neužrašinėjo, kas dalyvauja jo paskaitoje, o kas ne. Ir, anot Almos, „lingavo dobilai, čežėjo šienas, kai skaitė paskaitas Juršėnas“.
       Vakarais degė laužai, beveik nekalbantis jaučio sprandu humoristas, nepakentęs prisėdusios kino režisierės ugningų pastangų, nubrido į ežerą taip ir neištaręs nė žodžio, o prie kino mėgėjų palapinės jaunas berniukas, įsikibęs į palapinės kuolą, graudžiai verkė ir pavymui nueinančiam barzdotam draugui šaukė:
       – Sugrįžk, aš myliu tave... Aš nieko daugiau taip... nieko nemylėsiu...
       Garbanotas, barzda apžėlęs taip, kad matėsi tik pupelės formos nosytė, nedidukas kino bičas ropštėsi ant podiumo, greitomis padaryto iš dviejų porų kryžmai sukaltų pagalių ir netoliese esančios tuščios daržinės durų. Jau vyko grožio konkursas, ir mažutėlis akiniuotas gėjus negalėjo praleisti progos išeiti ant podiumo kaip grožio karalienė. Jis iš dailininkių skarelių buvo susiraišiojęs šonuose prasiskiriantį sijoną, šis nežinia kokiu būdu laikėsi ant pilvuko. Apačioje kažkas skambino lėkštėmis ir samčiais – jie atstojo būgnelius, saksofonas virpino rytietišką melodiją, o pupelės nosytės savininkas, palikęs girtą nebepaeinantį draugą, šoko pilvo šokį kaip įsijautusi mažutė moteris. Saulius Tomas, kuris vėl buvo „nulūžęs“, nuo tos virpančios muzikos ir triukšmo pabudo. Jis tučtuojau suprato: gėjus naudojasi podiumu, kad išreikštų savo vidinį aš, o gal ir prisistatytų tiems, kurie jo dar nepažįsta.
       Na jau ne! Saulius Tomas šito leisti negalėjo. Jo reakcija į moterų ignoruotoją buvo efektinga. Jis, sagstydamasis intymiąsias kelnių sagutes, atsistojo, kaip sulėtintame kino filme dideliais žingsniais priėjo prie podiumo. Kai ant jo užlipo, kelnės jau buvo nusmauktos.
       – Paduokit man tą kurvą! – riktelėjo Saulius Tomas ir puolė prie pilvą demonstruojančio berniuko.
       Suprasdami, kad Sauliaus Tomo protestas labiau nenuspėjamas negu kino bičo šokis, kelios rankos nedelsiant įsikibo į Sauliaus Tomo kojas.
       – Duo-kit man tą kur-vą, – Saulius Tomas skiemenimis spaudė žodžius.
       Akiniuotas berniukas buvo nutrauktas nuo podiumo, o Saulius Tomas toliau protestavo.
       – Na žinote... – nejaukiai šypsodamasis kosčiojo draugas Juršėnas, – kai kurių kūrybinių eksperimentų man gal ir nereikėtų matyti...
       Ir vėl lingavo dobilai, čežėjo šienas, vėl skaitė paskaitą Juršėnas, kažkas žvejojo, kažkas gėrė, kažkas lakstė nuo vieno trumpo sijonėlio prie kito...
       Gyvenome ir linksminomės kaip mokėjome. Ir socialistinis realizmas negalėjo uždrausti linksmai gyventi ir tyčiotis iš varžtų ir apribojimų. Jeigu dar turėsime galvoje, ką daugelis iš mūsų kūrė, – tai buvo „tylioji rezistencija“.
       Bet vieną vakarą...
       Iš tolo per visą stovyklą aidėjo duslūs smūgiai.
       Gintaras – poetas „iš Dievo malonės“ – labai nepoetiškai tvatino kažkokį tipą, kuris, apsimetęs inžinieriumi, vis žvejodavo prie pat stovyklos ir iš netoliese pastatyto raudono žigulio vis traukdavo menininkams po kokį egzotišką butelį.
       Kojos pačios nešė link oranžinės vokiškos to žvejo palapinės, kur jau šurmuliavo daug žmonių. Mačiau, kaip du vyrai bandė atplėšti nuo pargriauto „inžinieriaus“ Gintarą. Jis kaip užhipnotizuotas talžė nelaimingą „poezijos mylėtoją“, ir kai juos pagaliau išskyrė, kruvinas vyrukas liko tysoti ištryptoje žolėje.
       Komjaunimo Centro komiteto „berniukas“, kuris ir buvo visos stovyklos vadas, iškvietė greitąją, o kol ji važiavo, vyrai atsikvošėjusį Gintarą įgrūdo į Operos teatro solisto mašiną ir išvežė į Vilnių. Ten buvo visų chuliganų rašytojų stogas – gydytoja psichiatrė, kurios barzdotas sūnus taip pat rašė eilėraščius. Ji visada paguldydavo į savo skyrių poetą, kuris turėdavo laikinų sunkumų dėl teisėtvarkos pažeidimų... Gintaro išsigelbėjimas nuo teismo ir galbūt nuo kalėjimo dabar buvo ten.
       – Kurva ufonautas man už pautų negraibys! – kriokė į mašiną grūdamas raudonais akių baltymais, kruvinomis rankomis, paklaikusiu žvilgsniu poetas. – Kurva ufonautas manęs per subinę neverbuos!..
       Gintaras kažkaip išsiaiškino, su kuo geria iš nematyto butelio. O ufonautais savo poezijoje jis buvo pakrikštijęs saugumiečius, taip suvedinėjo su jais sąskaitas – patirdamas didelį kūrybinį džiaugsmą ir mažiausiai rizikuodamas patekti į jų „skraidančią lėkštę“.
       Atvažiavusi greitoji nejudantį pritvatintą vyruką išvežė į ligoninę. Atvykusiems milicininkams visi liudijo, kad tas vyrukas nežinia iš kur pasirodė, nuolatos gėrė ir apskritai buvo įtartinas.
       – Niekas nesuprato, ko tam tipui čia reikia. Juk čia ir nepažvejosi – argi tokioje žmonių maišalynėje kas žvejoja? Tikrai kažkoks keistas tipas, – aiškino milicininkui eidami palei ežerą vyrai.
       – Tai ne tipas, chebra, tai – saugumo majoras, – pasakė milicininkas vienam smuikininkui į ausį, – užsirovė bernas kaip reikiant... Darykit dabar ką nors... Ir kas jam užėjo? Ar jis kuo neserga?
       – Serga, serga! Jis gydosi...
       – Na čia gali būti lengvinanti aplinkybė, – samprotavo milicininkas... – Jeigu majoras išgyvens, jeigu jo neužmušė...

       Grįžusi iš stovyklos prisimindavau sėdėjimą prie laužo iki paryčių. Aplinkui baigiančius sudegti storus rąstus šokinėdavo ugninės salamandros ir grauždavo juos mėlynais dantimis... Į dangų šuorais kildavo spiečiai mažyčių kibirkščių, už nugaros grodavo, šokdavo, dainuodavo, šlepsėdavo žingsniai, girdėdavosi kuždesiai... Basas pėdas glausdavau prie karštos žemės tol, kol neišlaikiusi karščio turėdavau pasitraukti tolyn nuo ugnies. Laužui blėstant ir švintant rytiniam dangaus pakraščiui slinkdavau artyn prie rusenančių žarijų. Viskas buvo reikšminga – ir įkaitusi žemė po kojų padais, ir tamsioje erdvėje išnykstantys švieselių spiečiai, ir lietuviškos dainos, atplaukusios iš mūsų būties gilumos, prie krūvos rąstų, ant kurių sėdėdavo keli jauni žmonės, niekaip kitaip nepajėgiantys pasakyti, ką jaučia šiam gyvenimui, tik dainos žodžiais: „...kam tu, motinėle, mane auginaaaiii, kodėl mažutėlio nenuskandinaaaiii? Būčiau pavirtęs aš lydekėliu, būčiau nevargęs sunkių vargelių...“
       Kartą už nugaros pasigirdo tylūs žingsniai, ir ant suoliuko, ant kurio aš priešais laužą sėdėjau, išdygo Saulius Tomas.
       Jis apkabino mane.
       – Na kaip tu laikais? – nusišypsojo taip, kaip tik jis vienas mokėjo. Saulius Tomas buvo skeptikas, o skeptikų šypsenos visada atrodo graudžios.
       – Kenčiu, Sauliau. Labai myliu vieną žmogų. Ir nebežinau, kaip toliau gyventi.
       – Tai miegok su juo, – patarė jis. – Negi esi prietaringa ir pripažįsti tik santuokinę meilę?.. Miegok – vienintelis kelias.
       – Negaliu… Jo čia nėra, – atsidusau.
       – Tai palauk, grįši ir atrasi...
       – Tu nesupratai – jo nėra...
       – Kaip – nėra? O kur jis yra? Kalėjime? – netikėtai nusijuokė jis, matyt, įsivaizdavęs mane bemylinčią kokį galvažudį ar mušeiką, ar vagį…
       – Jis negyvena čia, jis gyvena kitur…
       Saulius Tomas nuoširdžiai susirūpino.
       – Tai blogiau, – balsu mąstė bičiulis, – tai blogiau… Girdėjau, kad yra kažkokie pratimai, mankšta ar kas… Gal vitaminų gerk… Man taip nėra buvę… Ką manai daryti?
       – Ką aš darysiu... Nelaimė. Lauksiu, kol kas nors pasikeis. Meilė – visada nelaimė.
       – Beprote, – apkabino per pečius bičiulis, – tavo nelaimė – Didžioji Spalio socialistinė revoliucija, o ne meilė...
       Iš tikrųjų jis pataikė į dešimtuką. Bet revoliucijos padarinių mano meilė pakeisti negalėjo, kaip ir revoliucija – meilės...