1. Globalizacija, migracija, buvimas pasaulio piliečiais, laisvoji rinka – tokios ir panašios sąvokos tapo įprastos mūsų tikrovei ir kasdienybei. Kaip Jūs matote, vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite Lietuvos ateities perspektyvas, o gal – pavojus?

       2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar net negretintini dalykai. O gal vis dėlto? Ar galima teigti, kad visos knygos dabar gali būti prilygintinos prekėms, o visi kūrėjai – jų gamintojams?

       3. Pasitinkant Naujuosius metus, norėtųsi paklausti apie kūrybą vaikams. Dabar jiems leidžiama daug gražiai apipavidalintų, spalvingai iliustruotų, patrauklių knygų; jos – bent iš dalies – formuoja augantį žmogų, lemia jo pasaulėžiūrą, daro įtaką jo mentalitetui. Kokios tos knygos, Jūsų akimis, turėtų būti?


       GINTARĖ ADOMAITYTĖ

       1. Esu sėsli. Nebenoriu niekur. Nei iš Lietuvos, nei iš Vilniaus, nei iš savo Žirmūnų. Jei globalizacijos ir migracijos vėjai bandytų mane išpūsti iš mano namų, tikrai supykčiau. Bandyčiau stipriai kabintis į savo rašomąjį stalą, į senąjį krėslą, į knygų lentynas. Gal atsilaikyčiau. Kol kas tie vėjai mane aplenkia.
       Ir mano artimus...
       Likimas apsaugojo nuo jausmo, panašaus į mirtį ar į pusmirtę (jei tik galima tokį žodį tarti) – kai išlydi mylimą žmogų toli toli ir nebežinai, ar kada jį sutiksi. O jei sutiksi – tai kokį?
       Kita vertus, jaučiuosi šiek tiek apdalyta: jaunumėje tikrai būčiau lėkusi į tolimiausius kraštus ir pastudijuoti, ir juodžiausio darbo dirbti. Jei būčiau pasaulio mačiusi daugiau – ir savasis pasaulėlis regėtųsi spalvingesnis. Studijų metais daugybę mane dominusių dalykų privalėjau studijuoti pati. Taigi savamokslė...
       Ne, nemoku tinkamai atsakyti į jūsų klausimą. Nesugebu globaliai apie globalizaciją mąstyti.
       Tik žinau: liūdėsiu tą dieną, kai reikės atsisveikinti su litais. Man patinka, kad valstybės turi skirtingus pinigus, jie – ir meno kūriniai. Banknotų ir monetų dizainas – iškalbingas. Baugu, kad gali nebelikti ir savų pašto ženklų.
       Pasaulio erdvėje Lietuva bei lietuviai man yra labai mieli. Jei kiek mažiau zirstume, kiek daugiau juokautume – būtume dar mielesni. Randu ir ką skaityti, ir ką teatruose žiūrėti, ir ko klausyti – Vilnius yra dosnus miestas.
       Ar anksčiau, ar dabar nei pykau, nei stebėjausi, jei mūsų pasaulyje kas nors nežino, painioja lietuvius su latviais. Kai pavasarį vykau į pietus – į Voronežą, – viena geraširdė moteris man dovanojo šiltą megztinį. Sakė:
       – Jūs važiuojate į Sibirą. Sušalsite...
       Turiu prisipažinti: man Lietuvos gyvenimas pastaruosius trejus metus pagerėjo (pagražėjo...) ir todėl, kad išgujau iš savo namų televizorių. Anuomet piktindavausi dažniau, kvailesni ir nykesni atrodė tautiečiai. Nuolat namuose grojantis ir kalbantis „Klasikos“ radijas padeda saugoti iliuziją: gyvenu inteligentiškoje šalyje.
       Iliuzija, žinau – tik iliuzija! Bet... leiskite man ją turėti.
       Ji mano.

       2. Konkurenciją sukuria ne kūrėjai. Ją sukuria kritikai, premijų teikėjai, kiti aptarėjai bei skleidėjai. Tai jie įsuka karuselę (kitaip ir negali būti...), o mes renkamės: smagiai ar baugščiai suksimės jos uždarame rate. Galų gale ar mums patiks tą karuselę iš tolo stebėti. Ne visada ir ne visus į ją įleidžia.
       Taip, yra žmonių, kurie, tikėjęsi premijos (ar valstybės stipendijos, dotacijos) ir jos negavę, bando protestuoti, aiškintis, bent jau teisintis. Atleisk jiems Dieve – jie nežino, ką daro. Ir...
       ...neduok man, Dieve, šitaip pasiligoti. Tie kovingieji dažniausiai arba labai jauni, arba jau garbaus amžiaus. Jaunystėje knygų neleidau, tai ir išbandymų išvengiau. Linkiu sau išmintingos senatvės.
       Kelis sykius kraupią konkurenciją esu stebėjusi Jaunųjų filologų konkursuose. Regis, konfliktus labiau sukėlė mokytojai. Ne mokiniai. Dabar konkursai tapo ramesni, draugiškesni. Išmokti oriai laimėti ar oriai pralaimėti – menas. Ir aktorinio meistriškumo prireikia – net labai, nors geriau būtų tiesiog savigarba. Jos pirmiausia konkursuose ir bandau mokyti jaunuosius.
       Kadaise esu sportavusi. Upėse ir ežeruose prairkluotos vasaros padėjo susivokti: stipriausias, meistriškiausias, geriausias – ne būtinai nuolat pirmas. Dažniau antras, trečias, ketvirtas... šeštas... Suvokiau ir rimtesnį dalyką: gyvenimas, tuo labiau kūryba – anaiptol ne sportas, ne varžybos ir ne lenktynės. Galbūt – žaidimas. Man – taip. Kai įkyri vienas, galiu imtis kito. Kai kam – lošimas.
       Jei ir lyginčiau knygas su kitomis prekėmis, tai pirmiausia su vynu. Brangiausias – kažin ar geriausias. Tačiau pigiausias vynas – tas, už kelis litus – tai jau nekas. Nors svaigiausias.
       Ir knygos kūrėjas man šiek tiek panašus į vynuogių augintoją ar sodininką, daržininką: niekada nežinai, koks bus derlius. Kas skanaus? Gal tik tavo artimiausieji, o gal užversi turgų, gal atiduosi viską pusvelčiui gudriam supirkėjui, gal...
       Nemanau, kad knygos kainuoja per brangiai. Manau, kad skaitantys žmonės per menkai uždirba, kad tas knygas galėtų pirkti. Tikrai žinau, kad ne visi bibliotekininkai sugeba už jiems skirtus pinigus išmintingai pirkti knygas, jas deramai lentynose sudėlioti. Kai kuriose bibliotekose ima ir juokas, ir siutas... Ko tik neužtinki lentynoje, pažymėtoje užrašu „Intelektualūs romanai“.
       Jei mėgčiau gaminti ar daryti tekstus, būčiau likusi ten, kur praleidau beveik dvidešimt metų – žurnalistikoje. Tai – konvejeris, ten tikrai gaminama. Ten nuodėmė plėsti savąjį žodyną. Tekstą privalu minimalizuoti iki kelių šimtų žodžių. Kai kuriose redakcijose esu stebėjusi (asmeniškai nepatyriau) kokčiausių konkuruojančių žurnalistų triukų. Ir aplinka tam iš tiesų palanki: vyresnybė kala į galvas, kad žmonės kvaili – iš jų kvailumo ir gyvename, taigi kvailinkime skaitytojus dar labiau. Rašytojų pasaulis man atrodo švaresnis. Gal panašus į salas: esame tame pačiame ežere (jei globaliau mąstyčiau, sakyčiau – jūroje, okeane), bet kiekvienas pats sau.
       Kartais man pasivaidena kraupiausias košmaras: knygoje įterpta reklama. Vienoje – kas dešimt, kitoje – kas dvidešimt puslapių. Arba koncerte – tarp simfonijos dalių. Jei taip nutiktų...
       Bet ką aš čia. Tai tik košmaras, kurio ir minėti nereikėtų. Kad neužkibtų kas.
       Bijau tapti rašytoja, gyvenančia pagal mugių grafiką. Bijau tapti priklausoma nuo reklamos triukų, leidėjų sutarčių. Ir stengtis žūtbūt įtikti adresatui – labai bijau. Nemėgstu šio žodžio. Adresatas tik tas, kuriam rašau laišką. Nors... Rašantis vaikams, ypač paaugliams, tartum vien tik to, daugelio nuomone, ir privalo paisyti.
       Man pavyko rasti leidyklą. „Gimtojo žodžio“ žmonės niekada nereikalavo, kad dalyvaučiau menkavertėse televizijos laidose. Priešingai: į kai kurias patarė neiti. Nespaudė, kad kuo skubiau atiduočiau rankraštį. Nežemino, kurdami mano knygoms idiotiškai pompastiškus ketvirtuosius viršelius. Nediktavo, apie ką ir kaip turiu rašyti. Nevaikė po susitikimus su skaitytojais (nuvykstame, bet saiko neprarandame). Nors leidyklai knyga – prekė, žinoma, kad prekė.
       Vis dėlto...
       Iš meilės – retsykiais tik iš meilės... – net versliausias leidėjas pateikia mums vieną ar kelias knygas. Dažniausiai – savo vaikystės knygas, jam kadaise svarbias.

       3. Taip. Pagaliau Lietuvos vaikai gali skaityti daugybę kuo įvairiausių knygų. Ir ne tik...
       Vaikų knygas ėmė gerbti – pripažino! – ir Lietuvos kultūros spauda. Jos recenzuojamos. Apžvelgiamos. Net ir jūsų klausimas man, retsykiais rašančiai vaikams, maloniai glosto širdį.
       Be menkiausių pastangų galiu nusakyti savąjį vaikiškos knygos idealą. Parodyti. Jis arti mūsų. Rasite knygynuose. Pigus – jei apie kainą, ne apie vertę ar reikšmę. Touve's Janson „Nematomą vaiką“ praėjusį rudenį įsigijau tik už 5 litus.
       Gera vaikų knyga yra ta, kuri džiugina tris kartas – senelius, tėvus ir vaikus. Taigi daugiasluoksnė, kelių klodų, mįslinga, apglėbianti laiką.
       Manau, kad vaikų ir suaugusių literatūra turi vieną esminį skirtumą: vaikams svarbu kitaip pateikti. Skaitytojui būtina padėti. Dailininkas tampa svarbesnis už rašytoją. Privalu, nors ir nelengva, su tuo susitaikyti rašančiam... Juk aš pirmoji, aš! Aš visa tai sumaniau! Bet vaikas ranką ties ne į mane – į iliustraciją. Į paveikslėlį... Šiuo metu bene dažniausiai minimas pasakininkas Vytautas V. Landsbergis iš tiesų pastebėtas ir smagiai pasauliui pagarsintas buvo tik tada, kai jo knygas ėmė iliustruoti Sigutė Ach, galbūt ir skrajojanti ties kičo riba, bet į jį neprasmenganti, vaikams labai suprantama.
       Tai, kad knygų vaikams ir paaugliams Lietuvoje leidžiama be galo daug, savaime neigia mitą: niekas nebeskaito, nebeskaitys... Kaip jau minėjau, leidėjams knyga – prekė. Jie žino, ką daro.
       Nekenčiu knygų paaugliams, kurios baigiasi saldžiai laimingai. Kuriose rūpesčiai – tartum „muilo operoje“ – patys nuslopsta paskutiniuose puslapiuose. Nedora taip rašyti. Jei smagu kvailinti – kvailinkime suaugusius, bet ne tuos žmones, kurie tik auga. Išsiskyrę tėvai susitaiko, merdinti močiutė pasveiksta, mylimas vaikinas grįžta ir apkabina... Negera knyga, jei baigiasi netikrai gerai. Kenksminga, jei autorius skaitytoją moko vien tik laimėti. Dvigubai kenksminga. Ir kad moko, ir kad laimėti.
       Pažįstu žmonių, kurie beveik kasdien patiria širdies smūgį. Visada, kai tik žingsniuoja Gedimino prospektu palei buvusią „Svajonę“, tapusią McDonald'su. Man, niekada nemėgusiai saldumynų, svarbiau, kad tik kokčiai nenusaldėtų vaikų bibliotekos, knygynų vitrinos.
       Su vaikais būtina kalbėtis apie viską – ir apie liūdesį, ir apie sielvartą, ir apie mirtį. Jei nekalbėsim – negebės jie gyventi šiame globaliame, migruojančiame, konkuruojančiame ir labai žiauriame pasaulyje; nepajėgs išsipainioti iš laisvos rinkos nelaisvės; nedrįs būti baltomis varnomis – tokiomis baltomis ir lakiomis stipriasparnėmis, kad jų nekapotų.
       Iš vaikystės skaitymų – ir mano drąsa kurtis iliuzijas. Suvokiant – tai tik iliuzijos... Nėra pasaulyje liūdnesnės knygos už Januszo Korczako „Karalių Motiejuką“. Kaip man pavyko, kad su ja augau. Knygynuose jos nėra. Neieškokite.



       VYTAUTAS V. LANDSBERGIS

       1. Visos Lietuvos ir pasaulio perspektyva kybo ant plauko, mokslininkai jau garsiai skambina varpais, kad esama mažiausiai dešimties apokaliptinių ekologinių prognozių, kurios išsipildys artimiausiu metu. Sustojusi Golfo srovė ir ledynmetis, tirpstanti Antarktida ir tvanas... Kai kurios šių prognozių gali reikšti viso pasaulio katastrofą.
       Viena iš tokių tragiškų grėsmių – cheminis Antrojo pasaulinio karo ginklas, palaidotas Baltijos jūroje. Konteineriai, kuriuose šie nuodai buvo užkonservuoti, jau surūdijo, ir tik klausimas, kada visos tos medžiagos pradės keliauti jūromis bei gruntiniais vandenimis. Jei taip nutiks, Baltijos jūra taps mirties jūra, o visos valstybės aplink ją bus negyvos.
       Taigi – laisvoji rinka ir pasaulio pabaiga. Tokie du, rodos, nesuderinami reiškiniai, bet vienas kitą papildantys. Galbūt besaikė, godžioji laisvoji rinka mus ir atvedė prie dabartinės padėties, prie tokių svarstymų.
       Nacionalumas yra gražus ir būtinas, tačiau dabar svarbiausia reikia ieškoti to, kas vienija, bet ne skiria. Regis, nuvalkiotas terminas – meilė. Tačiau vis dėlto tik ji gali suvienyti, pakeisti ir išgelbėti. Kartais atrodo, kad lietuvių tauta pokario metais prarado gebėjimą mylėti. Nesavanaudiška, dieviška meile. Aukotis...
       Juk neretai išprievartautas vaikas prisiriša prie prievartautojo. Vėliau jo meilė irgi ima reikštis prievartaujant kitus, ir štai tokio „marazmo“ kupinas mūsų menas, gyvenimas, šeimų santykiai... Pakeisti juos, mano nuomone, galėtų nebent intensyvus ir teisingas dvasinis judėjimas į laisvę, atlaidumą, toleranciją, į savęs pažinimą. Bet Lietuva galbūt tam dar nepribrendusi, mūsų šalyje nėra dvasios lyderių, Mokytojų. Tada tik lieka laukti stebuklo. Godo...
       Esti nuomonių, kad palyginti sparčiai besikeičianti gamta aktyviai skatins ir žmonių dvasinę brandą. Panašiai kaip kad 1991 m. Sausio 13-ąją rusų tankai suaktyvino lietuvių gebėjimą aukotis, mylėti artimą savo ir nebijoti žūti už tėvynę.
       Kokia lietuvių perspektyva iš tokios perspektyvos? O. Milašius Lietuvą matė kaip Šiaurės Atėnus, kaip kelrodę šviesos valstybę. Manau, kad Dievui nėra nieko neįmanoma, tik svarbu patiems patikėti tuo, ko jo prašome. Žvelgiu į M. K. Čiurlionio paveikslus ir tikiu, kad toks yra ateities pasaulio menas. To pasaulio, kuris išliks, pasibaigus virsmui.

       2. Manau, kad konkurencija yra nesąmonė. Jeigu nori, kad žmonės imtų pavydėti vieni kitiems bei vieni kitų nekęsti, suskirstyk juos į gerus ir blogus. Geresnius ir blogesnius.
       Lietuva yra itin kritiška savo atžvilgiu valstybė. Tai tarsi nieko bloga iš pirmo žvilgsnio... Bet tokioje aplinkoje nesukuriama nieko gera.
       Modernioji pedagogika rekomenduoja nevertinti vaikų kūrybos, nes vertinant galima netyčia sugniuždyti vaiką – viena vienintele neatsargia, pernelyg kritiška pastaba. O juk visi vaikai yra labai gabūs. Ir suaugusiems galioja tie patys dėsniai. Kritikai, kurie, skatinami savo puikybės ar nevisavertiškumo komplekso, džiaugiasi kūrėjų nesėkmėmis ir jas akcentuoja, padidina, sužlugdo džiaugsmo ir šviesos kūrybą. Tuomet kūryba tampa juodesnė, niūresnė; nors gal ir kokybiškesnė, bet skaudi, savižudiška. Deja, tokių kritikų-giltinių (ypač kino, teatro sričių) Lietuvoje – dauguma. Todėl sutikęs kitokį – besidžiaugiantį ir silpnesniu kūriniu, suvoki, kad jis – Mokytojas.
       Ar gali gimti gera kūryba konkurencijos sąlygomis? Paradoksalu, bet gali. Tačiau tik tokiu atveju, kai konkurencija suvokiama kaip siūlymas, bet ne žeminimas, kai konkuruoja pasiūlymai.
       Štai kad ir Lotynų Amerikos magiškojo realizmo romano bumas. Juk jį surežisavo, rodos, sugalvojo J. L. Borgesas – šis pasiūlė savo draugams laikytis trijų principų, kurie padėtų provincialią literatūrą paversti pasaulinio lygio reiškiniu. Štai tie principai:
       pirma – perprasti ir išmokti madingiausios to meto prozos kalbą ir stilių;
       antra – ta išmoktąja kalba (t. y. stiliumi) perpasakoti vietines meilės istorijas, anekdotus ir pan.;
       trečia – nuvykus į užsienį pasiimti kokios nors premijos ar dalyvauti literatūriniame simpoziume, aukštinti ne save, bet savo draugus: „Mano kūryba yra niekis, palyginti su...“
       Ir jiems pavyko.
       Dabar viskas prilyginama prekėms – knygos, rašytojai, moterys ir net vaikai. Toks keistas ir nejaukus laikas prieš įvykstant virsmui. Ir nieko nepadarysi – taip veikia laisvoji rinka. Šie procesai gali būti suprantami netgi kaip įdomūs, nes, dalyvaudamas juose, turi stengtis iš paskutiniųjų tapti populiarus ir „masinis“, važinėti į susitikimus, būti žmonėse ir girdėti juos. Gebėti nukonkuruoti V. Šerėną ir kitus „kultūros“ veikėjus. Tiesiog tokios šiuo metu mūsų krašte žaidimo taisyklės, o regimas rezultatas – intelektualinė, dvasinė krizė, pilietiškumo badas, masinė emigracija, depresija, nusigėrimas. Tauta lieka be galvos, širdies, tik su storu pilvuku ir lyties organais. Manau, kad tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva nekritiškai taikyti amerikietišką kultūros modelį yra neprotinga; tokio taikymo padariniai – mažėja menui pasiaukojusių profesionalių žmonių, juos – kaip ir Mokytojus – pakeičia skurdžiai arba pervargę „chaltūrščikai“.

       3. Kartais sakoma, kad kurti meną vaikams – tai atlikti misiją. Tačiau man norisi paklausti, kokia gi yra ta mistinė meno ar literatūros misija? Argi suaugusiems skirtas menas neturi misijos? Mano akimis, bene tiksliausiai apie meną yra kalbėjęs skulptorius Vilius Orvidas: „Kūryba turi tarnauti išsivadavimui, o ne pavergimui“. Jei kūryba sujudina dieviškuosius žmogaus pradus – ji išvaduoja, tačiau primityvioms, sakyčiau, „beždžioniškoms“, žmogaus juslėms pataikaujančios jos formos pavergia.
       Kita vertus, neabejotina, kad vaikų literatūra turėtų skleisti šviesą, meilę, ugdyti amžinąsias dvasines vertybes. Deja, nežinau jokio recepto, kaip to pasiekti. Galbūt būtų galima teigti, kad, norint dovanoti šviesą, pirmiausia pačiam reikia stengtis tapti mažyčiu „šviesoforu“. Tačiau paveikus gali būti ir priešingas modelis, kaip J. Biliūno pasakojime „Kliudžiau“, kuris šviesą skleidžia per pasakotojo patiriamą nuopuolį, atgailos dėsnį. Arba dar vienas prisiminimas: Sąjūdžio krikštatėvis Saulius Pečiulis, kalbėdamas apie Lietuvos valstybės dvasinę misiją, teigė, kad mūsų trispalvėje vėliavoje yra užkoduotas šviesoforo simbolis. „Lietuva bus valstybė, reguliuojanti, kam, kur ir kada važiuoti“, – juokavo jis.
       Literatūra vaikams (ir ne tik vaikams!) – tai visų pirma autoriaus išsivadavimas iš paties savęs, tai darbas su savimi: savo psichika, vaikyste, praeitimi, nuodėmėmis. Tokia kūryba kyla iš tobulumo ilgesio. Rašantysis vaikams turėtų stengtis likti tarsi dviejose pozicijose – ir savo skaitytojo bendraamžis, draugas, juokdarys, net chuliganas, ir kartu Mokytojas, gal net rytietišku požiūriu – kaip stipresnės dvasinės etikos, kosminių kodų ar principų puoselėtojas. Tik kaip tokį turinį įvilkti į vaikams, jaunimui suprantamą ir jų mėgstamą formą? Sudėtinga. Gal reikia pabandyti tekstais repuoti? Beje, man atrodo, kad, kuriant literatūrą vaikams, reikėtų dažniau naudoti neišsemiamus mūsų tautosakos lobius, juk mūsų kaukai, laumės ir bezdukai mažiesiems būtų nemažiau įdomūs, negu kokie nors „Hario Poterio“ elfai. Gerai bent, kad spektaklių vaikams kūrėjai semiasi idėjų iš to stebuklingo folkloro aruodo.
       Apskritai „Hario Poterio“ pavyzdys gali būti pamokomas – kaip susikalbėti su plačia auditorija. Įvertinant šios bei kitų panašių knygų pasisekimą, akivaizdu, kad juntamas didžiulis stebuklų, mistikos poreikis, ir tai nėra blogai. Tačiau kartais sutrinku, supratęs, kad mano vaikams kažkodėl nebeįdomus Karlsonas ar Mažasis princas... Taip, viskas keičiasi, todėl reikia bandyti atpažinti televizijos ir kompiuterių sujauktą dabartinių vaikų sąmonę, įsiklausyti į ją ir patiems prisiversti būti to naujojo pasaulio dalimi. Rašantysis vaikams turi išmanyti mažne viską: ir „Harį Poterį“, ir lietuvių padavimus bei legendas, ir kompiuterinius žaidimus, ir sekso technikas, ir Kristaus bei Budhos gyvenimą. Sumaišius visas šias žinias su asmenine patirtimi, su pilnatvės ir meilės ilgesiu, gali gimti kas nors vertinga. Bet – nebūtinai…


       RENATA ŠERELYTĖ

       1. Bijau, kad šios didingos sąvokos mane ima keistai veikti – kuo toliau, tuo labiau. Galvoje pasidaro tuščia, ir išsigąstu lyg prieš egzaminą, kurio ne visus klausimus esu išmokusi.
       Užtat atsakysiu trumpai drūtai – svarbiausia vykstant globalizacijai, kurią neretai suvokiu ir kaip žmonių (ypač mažų tautų ir kultūrų atstovų) unifikaciją ir niveliaciją, man yra išlikti lietuve ir kalbėti gimtąja kalba. Kalba man iškyla kaip tautinis prioritetas. Tačiau kadangi mūsų tauta visada buvo kontroversiška ir jos prioritetai gana smarkiai keitėsi, matyt, turėčiau susitaikyti su tuo, kad moderniam lietuviui šitie dalykai nėra joks prioritetas...

       2. Sovietiniais laikais buvo socialistinis lenktyniavimas, dabar – konkurencinė kova. Kuo iš tiesų šie dalykai skiriasi, aš nežinau. Tada dalijo pereinamąsias gaireles, dabar – reklaminius lankstinukus... Tada kalbėjo apie komunizmo statytojo, dabar – apie vartotojo, anot J. Erlicko, „didybę ir grožį“... Galbūt visgi skaudžiausia yra tai, kad iš idealisto ir kovotojo skaitytojas virsta savimi patenkintu vartotoju, mat literatūros vartojimą (pasiūlą ir paklausą) geriausiai atspindi ne profesionalų nuomonė, bet leidyklų sudaryti skaitomiausių knygų dešimtukai ar geriausios metų knygos rinkimai per LTV. Bet taip, matyt, ir turi būti. Jeigu būtų kitaip, tai jau būtų ne soti ir graži mūsų realybė, o F. Kafkos „Metamorfozė“...

       3. Knygų vaikams ir paaugliams iš tikrųjų išeina tiek, kad sunku (netgi neįmanoma!) jas visas aprėpti. O tendencijos čia panašios kaip ir knygų suaugusiems leidyboje: leidžiami bestseleriai ir „elitiniai“ kūriniai (supraskite – knygos, skirtos nedideliam skaitytojų būriui, ir tai dažnai būna poezija), yra „jausmų knygos“ (net tokia serija egzistuoja – „Meilės UAB“!..), skirtos paauglėms mergaitėms, ir įvairiausio pobūdžio skaitaliena su fentezi ir „rytų–vakarų“ kovų elementais berniukams. Ir nors leidyklos dar nesudarinėja vaikų knygų dešimtukų, jeigu knygos anotacija skelbia, kad tai yra „geriausia“, „stulbinama“, „graibstoma“, „J. Rovling stilių primenanti“ knyga, galite būti beveik šimtu procentų tikras, kad skaitydamas rasite tą patį, ką siūlo ir „geriausiu“ tituluojamas bestseleris suaugusiems – prastą stilių, išpūstą aktualiją etc.
       Žodžiu, ir vaikai užpilami menkaverte literatūra, tik suaugusiajam jau nebepadėsi (jis yra įsitikinęs, kad jo literatūrinis skonis teisingas ir neapskundžiamas!), o vaikų literatūrinį skonį galbūt dar galima ugdyti, formuoti... Bet ar daug tėvų turi tam laiko ir noro?.. Ar mato būtinybę?.. Jei jie patys skaito „Da Vinčio kodą“ ar „Šeicho nuotaką“? Ir tokios literatūros skaitymas jau ne dvasinis poreikis, bet savotiška priklausomybė?..
       Neduoti vartotojui to, ko jis geidžia, būtų baisiausias nusižengimas laisvajai rinkai ir moralinė skriauda visuomenei. Taigi manyčiau, kad skaitaliena ir toliau užims svarbią nišą, bet turėtų išlikti ir alternatyvios – stilingos, geros, kultūringos – vaikų literatūros poreikis. Nes išeina nemažai gerų vaikams skirtų knygų, ir jos neretai nustebina, netgi labiau nei plačiai garsinami lietuviški ar užsieniniai bestseleriai.