„Nemanau, kad istorija, kurią ketinu papasakoti – vienintelė. Daugybė buvo panašių ir nepanašių, ir ne mažiau graudžių. Ši – ne tik graudi, man ji išskirtinė savo begaline švara, teisybe, meile, švelnumu ir skausmu – ne juoduma, o atlaidumu, skaidriu liūdesiu, išgrynintu ligi virpančio spindėjimo.“ Taip poetė Ramutė Skučaitė prisimena žmones, kurie, Sibiro tremtyje patyrę netekčių ir kitokių negandų, tapo itin jautrūs šalia esančiam. Atrodo, vargas turėtų kietinti širdį, bet ir šiais laikais dažnai įsitikiname: daug sunkiau atlaikyti gundymus turtais ir galiomis nei išbandymus vargu ir nepritekliais.

       Eilutės, už kurių užkliuvo akis skaitant naujausią R. Skučaitės knygą „Varinis angelas“, puikiai apibūdina pačios autorės atsakingą požiūrį į žodžio meną. Matyt, tik skaidrios sielos žmogus gali visą gyvenimą išsaugoti jautrią vaikystės klausą. 1966 m. išleidusi pasaką „Klaidų miestas“, šiuo metu rašytoja yra per dvidešimties įvairaus žanro knygų vaikams autorė, neseniai knygynuose pasirodžiusio žymiausio XVII a. pasakų kūrėjo, literatūrinės pasakos pradininko Charles'o Perrault eiliuotų pasakų rinkinio „Motulės žąsies pasakos“ vertėja. Pusę tiek – per dešimt – poezijos knygų yra parašiusi suaugusiems. Ant darbo stalo – nauji eilėraščiai, naujų rinkinių apmatai. Nors klausiama, kaip ji pati padalija save vaikams ir suaugusiems, poetė pirmiausia cituoja profesorę Viktoriją Daujotytę: „...poezija yra arba jos nėra“ ir tik vėliau priduria, kad vis dėlto rašymą vaikams skiria nuo rašymo suaugusiems. Svarbiausia – kokybė, įkvėpimas, akimirksnio pajauta. Poetės eilėraščiai skatina vaiką pamatyti aplinkos bei apskritai gyvenimo grožį, ugdo taurius jausmus, kuria jaukaus saugumo atmosferą: juose daug šypsenų, pokštų, švelnaus humoro, jie tęsia folklorinės improvizacinės, meditacinės poezijos tradiciją, kviečia įsiklausyti į akimirkos pajautą, įsižiūrėti į esaties grožį:

Klauso mažas ešeriukas,
Ką dainuoja ežeriukas:
– Mik, žuvyte sidabrine,
Sidabrine ir auksine!
Glausk šonelį prie žolės,–
Mano žolės patylės,
Kol šešėliais apsiklosi,
Kol užmigsi, kol miegosi,
Kol sapnuodamas dugne
Susapnuosi ir mane.

 

 
(eil. „Lopšinė ešeriukui“)

      
       R. Skučaitės eilėraščiams, kurie tradiciškai priskiriami suaugusiųjų poezijai, būdingas akistatos su vaikyste išgrynintas jautrumas, iškalbingos liaudies pasakų aliuzijos, išplečiančios žmogaus būties baigtinumo refleksijų erdvę:

Amžinas pavasario pavojus –
Viską atiduot išsikovojus.
Akys apšerkšnijo – žalčio kvapas,
Iš didžiulių grumstų – mažas kapas.

 

 
(eil. „Kovo paveikslėlis“)

      
       R. Skučaitės kūryba vaikams ir suaugusiems šią autorę daro savą visoms kartoms ir išlaiko ją populiariausiųjų pozicijose. Tai paliudijo ir spalio 26 d. Rašytojų sąjungos klube įvykusi dviguba poetės 75-ojo gimtadienio ir naujausio poezijos bei prozos rinkinio „Varinis angelas“ sutiktuvių šventė: salė lūžo nuo norinčiųjų pasiklausyti ir pasveikinti poetę, jos vaikiškų eilėraščių dvelksmo tebelydimi muzikos meistrai (kompozitorius Andrius Kulikauskas ir violončelininkų kvintetas „Qin Celli“: Edmundas Kulikauskas, Dainius Palšauskas, Lionius Treikauskas, Raimundas Jasiukaitis ir Dainius Misiūnas) grojimu ir žodžiais pirmi padėkojo poetei už vaikystę su jos eilėraščiais. Vilniaus mero padėką perskaitė miesto savivaldybės kultūros skyriaus darbuotoja. Vakaro vedėjas Valentinas Sventickas, subtiliai išdėstęs esminius R. Skučaitės poezijos bruožus (įprastoms analizės procedūroms sunkai pasiduodantį muzikalumą, impresionistiškumą, abstrakcijų vengimą, ištikimybę klasikinėms formoms) ir atsargiai klausinėjęs poetės apie jos vaikystę, tėvų namus, turėjo nemenką varžovą – aktorių Gintarą Mikalauską, skaitantį, paties prisipažinimu, R. Skučaitės eilėraščius nuo 1985 m.

       Kalbant apie artimiausią R. Skučaitės aplinką verta paminėti, kad tai viena iš retesnių – menininkų – šeimų: vyras taip pat rašo, vaikaitė griežia poetės vaikystės smuiku, kita dukra tapo poetės knygų bendraautore – subtiliomis, natūraliai į poezijos diskursą įsiliejančiomis iliustracijomis ji dalyvauja jau ne pirmame mamos projekte, abi kartu arba atskirai skina pripažinimo laurus: poetė dukart pripažinta geriausios metų knygos autore („Lopšinė ešeriukui“, 1994 m.; „Laiškas sekmadieniui“, 2002), duktė nuskynė gražiausios metų knygos dailininkės laurus („Takelis iš naujo“, 2001 m.; „Laiškas sekmadieniui“ buvo pripažinta ir gražiausia Europos knyga).