Danijoje prieš porą metų šalies kultūros ministras nusprendė įvesti vadinamąjį kultūros kanoną – savotišką kultūros kokybės matą. Buvo nutarta iš aštuonių skirtingų kultūros sričių atrinkti po dvylika svarbiausių kūrinių. Sumanymo tikslas – pagyvinti kultūros diskusijas, prusinti piliečius, parodyti danų kultūros paveldo svorį ir svarbą. Taigi kultūros kanonas turėjo tapti pokalbių ir diskusijų kompasu. Tačiau pasiūlymas sulaukė smarkios kritikos. Vertinimo komisija, turėjusi atrinkti geriausius kūrinius, buvo apkaltinta elitiniu skoniu, šališkumu, vyrų dominavimu, o pats užmojis pavadintas oficialia valstybės kultūra. Šiaip ar taip, danų kultūros kanonas tebeegzistuoja, jį sudaro 96 kūriniai, reikšmingiausi architektūros, dailės, dizaino, dailiųjų amatų, kino, literatūros, muzikos, teatro ir vaikų literatūros pavyzdžiai.

       Vasaros pradžioje Švedijos riksdago kultūros komiteto atstovė Cecilija Wikström, atstovaujanti Liaudies partijai, pasiūlė sudaryti švedų literatūros kanoną. Pasiūlymo autorė pabrėžė, kad Švedijoje vaikai, ypač atvykėliai iš kitų kraštų, vis mažiau skaito, jų kalba, minčių raiška skurdi, o rašiniai suprastėję. Vaikų žodyną gerokai praplėstų klasikos kūriniai (pvz., Selmos Lagerlöf), ekspertų komisiją galėtų sudaryti mokytojai, pedagogikos specialistai, Švedų akademijos atstovai. Anot jos, literatūros kanonas turėtų tapti kultūros politikos tikslu, tam pritaria ir kitos partijos, išskyrus kairiuosius, kurie mano, kad politikai neturėtų nurodinėti, ką skaityti, norint skatinti domėjimąsi knygomis, reikia mokykloms skirti daugiau pinigų.

       Švedų literatūros kanono galimybė dabar plačiai aptarinėjama spaudoje. Kai kurie kritikai siūlo atrinkti ne autorius, o įvairių žanrų kūrinius, kiti mano, kad kiekvienas turėtų pats nusistatyti savo kanoną. Dėl klasikų – A. Strindbergo, W. fon Heidenstamo, S. Lagerlöf, A. Lindgren, P. Lagerkvisto ar V. Mobergo – dar sutariama, o dėl šiuolaikinių autorių nuomonės labai skirtingos.