2005 m. vasario 4 d. įvyko neeilinis Rašytojų sąjungos suvažiavimas, skirtas naujiems rašytojų organizacijos įstatams patvirtinti.

       Gana gausiai iš visos Lietuvos susirinkusius rašytojus pirmajame posėdyje, kuriam pirmininkavo J. Aputis ir V. Sventickas, pasveikino kultūros ministras V. Prudnikovas. Rašytojų sąjungos pirmininkas J. Liniauskas perskaitė finansinę ataskaitą, atsakė į klausimus. Valdybos ataskaitą perskaitė pirmininko pavaduotoja B. Jonuškaitė-Augustinienė. Abiem ataskaitoms suvažiavimas pritarė.

       Antrajame posėdyje, kuriam pirmininkavo P. Dirgėla ir V. Martinkus, buvo tvirtinami nauji, su Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymu bei Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu suderinti, Rašytojų sąjungos įstatai. Darbas vyko sklandžiai – konstruktyviose diskusijose buvo pateikta naudingų pasiūlymų, nauji įstatai priimti vieningai.

       Pabaigoje suvažiavimo dalyviai atviru laišku kreipėsi į Lietuvos valdžią ir visuomenę. Šį laišką spausdiname.

 

       Lietuvos valdžiai ir visuomenei

       A t v i r a s  l a i š k a s

       Po nešvaraus Lietuvos turto išsidalijimo per Lietuvą ritasi ir kita grobikiško cunamio banga – prisidengdami Lietuvos gyvenimo modernizacija, finansų galingieji ir jų bendrovės be atodairos ėmė naikinti mūsų krašto gamtos, istorijos, kultūros paveldą. Toji banga ritasi ne tik palei Baltiją, ji siekia gražiausius Lietuvos gamtos kampelius, ežerus ir upes.

       Ryškiausias tokios agresijos pavyzdys yra UAB „Vilniaus Akropolis“ invazija į gražiausią mūsų sostinės kampelį – Šeškinės šlaitus. Vilniaus ir visos Lietuvos žmones jau kelintas mėnuo šiurpina išrinktos valdžios bejėgiškumas, o gal ir nenoras pasipriešinti brutalios jėgos ir teisinio nihilizmo demonstracijai. Virš Šeškinės šlaitų – žaliosios Vilniaus karūnos – lyg koks piktybinis auglys jau kelintas mėnuo stūkso iškilęs statinys ir komandos laukiantys statybų kranai. Viso Vilniaus (ir visos Lietuvos) akivaizdoje dabar vyksta amoralus sąmokslas: iš esmės sunaikindamas Šeškinės draustinį, pradėjęs neteisėtą statybą, kuri dėl protestuojančių žmonių balso yra lyg ir sustabdyta, „Akropolis“ stengiasi laimėti laiko, kad būtų galima susitvarkyti popierius ir kad tai, kas buvo neteisėta, taptų teisėta. Lyg pasityčiojimas iš visuomenės balso atrodo paskelbtasis konkursas ir jo rezultatai: nenorėjot šešių aukštų, kuriuos užmerkusi akis palaimino Aplinkos ministerija, tai dabar gausit keturiolikos aukštų monstrą!

       Mes, neeilinio Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviai, klausiame: ar mūsų valstybėje jau iš tikrųjų nebėra jėgos, kuri galėtų sustabdyti tą grėsmingą bangą? Ar dar ilgai į šį ir panašius procesus nemačiom žiūrės Prezidentas, Premjeras, gamtos, istorijos, kultūros paveldo naikintojų į kampą užspausta Aplinkos ministerija?

       Kreipiamės į neabejingąją Lietuvos visuomenę: netylėkime!


       Neeilinio Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviai   

    

       Vilnius, 2005 m. vasario 4 d.