Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/rdaugird.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/rdaugird.jpg


rdaugird.jpg


Nematomas žmogus

Koks kreivas
tavo skrydis
lyg leistųsi žemyn
pradurtas skepsio
dievo pirštas
ir spanguoles barstytų
pakeliui

ir jos žymėtų
mirties kilpą
o gal tik
mažą apskritimą
kur pėdos
uždengia akis
ir nebeleidžia išsigimt
kiekybiškai
ir tarsi delnas
vaikiškas
padaro vėl tave
nematomu




Lopšinė

Tu nebijok
miegok ramiai
tai tik garsai nakties
tai tik daina neužkastųjų
kai vėjas košia griaučius
o gal tai girgžda
skliauto kraštas
kai spaudžia šleifą
neatrasto pasaulio



 

Epitafija

Kai barikados smilksta
iškeldamos ant dūmų
skydo
vien ilgesį
pusiausvyros
tarp ištuštėjusios širdies
ir permirkusios žemės
vien norą
silpstantį
pavyt ties posūkiu
raukšles
nukritusias
nuo kūno
ir paaukoti lygų
veidą
antkapiui
nežinomos minties



 

Paralelinis pasaulis

Lyg dienoraščio puslapius
šita siena
nutrins kiaušinius
vardan laisvės
pasirinkti
gražiausią blogybę

tarsi moterį lietvamzdy
kuri inkščia
pasmaugus kelnaitėm
kalbančią lėlę
ir lietaus nesulaukia
ir suka ratu
savo krūtį
tarsi lemputę –
o gal užsidegs
būsimo laiko
belangėj?



 

Atsivertimas

Danguj kaip sūris išsilydęs –
pernokusi saulė
jos dėmės – angelų kapai
kur juodvarnių lizduos
prisiglaus išgelbėti iš rojaus


 

       Išeitis

       Ir prisiliest kakta prie veidrodžio kad pro akis išeidamas užklotum gedulingai plokštumą išnykusiems randams
       ir atakuotum vienareikšmiškai tas atramas lyg aisbergus chaotiškų skeveldrų apsupty
       ir nesuspėtum nesuspėtum pasiekti grindinio ūmai sugeležėjusia dvasia kuri barškėtų atsimušdama į tirštą orą o gal dejuotų sakydama „dar ne vėlu“ suvokdama vis apvalėjančius kampus lyg pirmą žingsnį link absoliuto kurio nerasi netgi su šunim
       todėl tikėt ar netikėt vienodai negražu todėl estetams lieka tik sušalti ties „zero“ padala



 

Jungtis

Ak išspjaukite jungtį
išėję
tiems kas geidžia
prie kažko
priartėt
ir kas vakarą
gulas ant lubų
tarp dviejų
išpaišytų
mėnulių

o iš ryto
juos sušeria
arkliui
kuris kabo
TV ekrane
ir kaip tiltas
užbraukia gyvenimą
trumpam suspurdėjusį
tarp dviejų
išlukštentų
dėmių



 

Pulsuojantis peizažas

I

Vėl atsirūgsta
praeitis
suklupusiais miškais
kurie paviršiun
kyla
iš apsemto slėnio
tačiau turbūt
nuo pastangų
išnyra kaip lavonas
ir laikinai išgelbsti
nuo nepritekliaus
spalvų
kol saulė
tarsi keršydama
išgręžia peizažą
ir kaulais
lyg rodyklėm
paženklina ribas

II

Tai praeities peizažas
dar žaliuoja
šlubuoja iš paskos
ant kojų
pasiskolintų
iš dabarties

jis dar garuoja
apsuptas žiemos
kol šiltas mūsų kraujas



 

Sugedusi atbulinė pavara

Jau nepavyt
savęs
dar neišsemto
ir kaulėtos kumelės
ant kurios užteko vietos
dar vienam

jau nesulaukt
kol vėl ataugs
žolė
išlįsdama kiaurai
pro juodą gaublį

jau paaiškėjo
kad klaustukas
tai apverstas prakąstas
varpas