tekstai.lt

Nuotrauka kabos ir po šimto metų. Poetę Neringą ABRUTYTĘ kalbina literatūrologas Regimantas TAMOŠAITIS


       – Žmogaus tapatybė, jo savastis yra jo istorija. Žmogus yra tai, ką jis gali papasakoti apie save – apie savo kilmę, aplinką, sutiktus žmones, skaitytas knygas. Užbaigta istorija vadinasi likimas, baigtinis pasakojimas, o gyvieji savo likimą dar tik kuria. Kūryba reikalauja atvirumo ateičiai ir nuoširdaus santykio su praeitimi. Ar galėtum, Neringa, pasakyti, kaip dabar matai savo asmenybės ir kūrybos ištakas, kaip vertini vaikystę Neringoje, kiek ji įėjo ne tik į tavo vardą, bet ir į charakterį, meninę vaizduotę, kiek davė impulsų tavo eilėraščiams? Ką tau dabar reiškia šis buvęs laikas – „prarastąjį rojų“, „aukso amžių“ ar tiesiog blėstančią atmintį?

       – Žmogus yra ne tik jo žinoma istorija, bet ir tai, ko jis negali papasakoti apie save. Mano kilmė vis dėlto neaiški, nežinau, kuo buvau iki savo gimimo. Aišku, savo motiną ir tėvą prisimenu, jiems esu prirašiusi krūvą šlykščių eilėraščių, – tokius rašiau būdama net maždaug dvidešimt penkerių. Ir tik visai neseniai išaugau iš paauglystės (pykčio, seilėjimosi, gyrimosi), nors gal dar ne visai. Mano likimas nėra mano rankose, nors žinoma liberalistinė patarlė sako kiek kitaip. Vaikystėje galvodavau apie savo ateitį su dideliu pasitikėjimu: ak, nustebinsiu pasaulį, sužibėsiu talentu, sukursiu nuostabių dalykų... Buvau atvira kiekvienam sutiktajam (dėl to, aišku, dažnai nukentėdavau, nors kartais ir laimėdavau vieną kitą įkvėptą eilutę). Mano ankstyvieji metai Neringoje verti ištisos knygos, bet jiems aprašyti man trūksta tam tikro talento. Apskritai manau, kad jo niekada ir neturėjau. Tiesiog buvau naivi, šventai pasitikinti žmonėmis, pasauliu, savimi... Tas naivumas ir teikė jėgų, leido šio to pasiekti. Tegu jis tik sugrįžta, tas jausmas, aš nieko prieš. Tas prarastasis rojus, rojaus ruduo, aukso aliejaus ratiliukai varganoj studentiškoj sriuboj, – tegul visa tai iškyla į sentimentalų blėstančios atminties paviršių. Kol dar jos neužgrobė alzheimeris.

       – Tavo pavardė Lietuvių literatūros enciklopedijoje – pačioje pradžioje. Raidyno atsitiktinumas, bet dar neseniai buvai laikoma viena iš labiausiai žadančių poečių (kažkada V. Kavoliui Vilniaus universitete Krėvės auditorijoje taip ir pasakei: iš   n a u j a u s i ų    a š   g e r i a u s i a, ir tuo metu, ko gero, tai buvo tiesa). Kaip dabar įsivaizduoji save lietuvių poezijoje, kokius artimus kūrėjus ir knygas jauti šalia? Ko šalintumeisi? Kas tau yra artima, ir kas – svetima?

       – Buvau........?J Oi, tas ženkliukas pats pasirodė... Ir jau nebesu? Net ir tu manęs nelaikai geriausiaJ? Nejau aš taip sakiau kažkada? Gal ir sakiau, bet tikrai ne Kavoliui. Niekad nesu su juo kalbėjus. Tik Niliūnas sakė, bet gal juokais, Krėvės auditorijoj susitikime su studentais; sakė maždaug, kad esu geriausia. „Geriausias“ gal ne pati geriausia kategorija poeto kokybei. Yra daug gerų. Gal „kitoks“, autentiškas ir t. t. Daug aiškint ir nereik. Man patinka lietuvių poetai, turiu jų naujas knygas, skaičiau. Marčėną, Parulskį, Grajauską, Radvilavičiūtę, Rastauską, Žagrakalytę, Staponkutę, Platelį, Kunčių, Beresnevičių, Papievį ir dar daugybę visokių muilinių autoriųJ. Mat noriu žinot, kas vyksta Lietuvoj – skaitydama spaudą susipainioju... Nacionalizmas ir neoliberalizmo idėjos man atrodo klaikiai svetima. Artima – socializmas, kurio pagrindu sukuriama socialinės globos valstybė.

       – Ar tau rūpi tai, kas vyksta Lietuvos kūrybiniame gyvenime? Gal iš Danijos jis atrodo labai mažas, provincialus, mėgdžiojantis? Taip man atrodė kadaise grįžus iš stažuotės Amerikoje: lietuviškas draugų ratas, visi rašo vieni apie kitus, įsitikinę, kad yra labai originalūs, unikalūs, net postmodernūs. Ką iš šiuolaikinių poetų siūlytum versti kad ir į danų kalbą? Ar pati nemėgini ką nors pasakyti šia kalba?

       – Man rūpi. Kaip ir visur kitur, knygų esama blogų ir gerų. Natūralu, kad rašo vieni apie kitus, – kas gi čia blogo? Bet juk yra visaip. Pavyzdžiui, naujas V. Papievio romanas „Vienos vasaros emigrantai“, kur jis rašo apie save Paryžiuje, panašia stilistika kaip ir „Ruduo provincijoj“, bet man vis tiek smagu skaityti. G. Grajausko „Erezijos“ stilius mane erzina, tiesiog užknisa, nors pats romanas visai smagus, ir bent gali pasimokyt, kaip neturėtumei rašyti. Iš M. Ivaškevičiaus irgi galima pasimokyti nerašyti. Šiuolaikiniai poetai, A. Marčėnas neišverčiamas, S. Parulskis labiau, aš dar labiau, visi kiti dar labiau. Žodžiu, tikra šaizė.

       – Kas tu esi ten, kaip naujos patirtys – šeima, pažįstamų ratas, kalba, literatūra, kultūra – formuoja tavo asmenybę? Kaip tas pasaulis atsiliepia kūrybai? Kokią įtaką vaizduotei daro kitos šalies gamtos ir urbanistinis peizažas?

       – Aš ten esu kas? AŠ ESU VIEŠPATS TAVO DIEVAS. Aš esu Ados Mama! Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau turėti Adą Lietuvoj, o be jos tiesiog susenčiau, pastipčiau, nekęsčiau savęs ir viso gyvenimo. Danijoj geros sąlygos tam. Nereikia dirbti ir galvoti apie pinigus. Šiuo metu labiausiai mane ir įkvepia dukra, rašau eilių rinkinį pavadinimu „Ada“. Ada su visais savo žaisliukais ir kauliukais! Kiti žmonės, daugiausia danai, neturi man didelės įtakos, beveik jokios. Gal nebent tą, kad aš tapau mandagesnė. Peizažas? Man patinka atvirukai su peizažais ir tam tikrais pasažais.


       – Tavo pirmieji poezijos rinkiniai – spontaniškas, maištingas jaunatviškų emocijų proveržis; aforistiškai glaustos, paradoksalios ir greitos įžvalgos, – jos trapios lyg smėlio raibuliai kopose ir spindinčios lyg saulės blyksniai bangose. Tai tik metaforos, kuriomis noriu perteikti skaitant kilusias nuotaikas, – nenoriu teorizuoti, kad nepradėtum atsakinėti pernelyg rimtai. Bet ilgainiui juk viskas sustabarėja, darosi inertiška? O gal atsiranda prasmingas brandumas? Ar gali ką nors pasakyti apie savo kūrybinį brandumą?

       – Mano pirmieji poezijos rinkiniai yra gražūs. Dabar aš ir pati esu graži. Bent sau.
       Pareiga, atsakomybė, branda – visos tos kategorijos yra taikomos skurdžiams. Man priimtinas laisvas įsipareigojimas, kai daroma tai, kas patinka. Man, pavyzdžiui, patinka rūpintis Ada, nes ją beprotiškai myliu, ir tos meilės man neatstos jokie vyrai. Tam tikru požiūriu tapau ir laisvesnė. Man dabar rūpi kiti dalykai, pastebėjau, kad ir rašau kiek kitaip. Aišku, gyvenu su vyru, kuris yra Ados tėvas – esu tuo tikra visu šimtu procentų.

       – Gal gali paprastai papasakoti – kaip gyveni, ką veiki, ką planuoji ar net ką sapnuoji? Visa, ką pasakysi, bus prasminga. Ar atvažiuosi į Lietuvą?

       – Lietuva, priglausk savo dukrą, išmokėk man didelę vieno milijono litų invalido pensiją, tada tikrai atvažiuosiu.

       – Prisimeni Rašytojų sąjungos kavinę „Suokalbis“? Dabar ji vadinasi „Trečias brolis“. Ten kabo tavo nuotrauka, tokia dramatiška – su ašara akyse. Vis pasižiūriu...

       – Tikiuosi, ta nuotrauka kabos ir po šimto metų. Nebent savininkai pasikeistų.