tekstai.lt

Marina Cvetajeva. Menas ir sąžinė (pabaiga 2)


       KŪRYBOS BŪSENA

       Kūrybos būsena – tai apsėdimas. Kol nepradėjai – obsession28, kol nebaigei – possession29. Kažkas į tave įsikūnija, tavo ranka vykdo ne tavo, o ano valią. Kas jis? Tas, kuris trokšta per tave būti.
       Kūriniai mane visada pasirinkdavo pagal galią. Dažnai juos rašydavau – beveik prieš savo valią. Visi mano rusiški kūriniai tokie. Kai kurie Rusijos reiškiniai norėjo apsireikšti, pasirinko mane. Ir įtikino, sugundė – kuo? mano pačios galia: tik tu! Taip, tik aš. Ir pasiduodama – kartais sąmoningai, kartais aklai – paklusdavau, įsiklausydama į kažkokį mano klausai keliamą uždavinį. Ir ne aš iš šimto žodžių (ne rimų! vidury eilutės) pasirinkdavau šimtas pirmą, o jis (kūrinys) visam šimtui epitetų priešindavosi: mano ne toks vardas.
       Kūrybos būsena – tai sapno būsena, kai tu staiga, paklusdamas nesuvokiamai būtinybei, padegi namą arba nustumi nuo skardžio bičiulį. Ar tai tu padarei? Akivaizdu, kad tu (miegi, sapnuoji juk tu!). Būdamas visiškai laisvas, nekaustomas sąžinės, [tai padarė] gamtinis tavo aš.
       Durų eilė, už vienų kažkas (paprastai kažkas siaubinga) tyko. Visos vienodos. Ne tos – ne tos – ne anos – šitos. Kas pasakė? Niekas. Atpažįstu reikiamas pagal visas neatpažintas (anas – pagal visas ne tas). Taip ir su žodžiais. Ne tas – ne anas – ne anas – šitas. Pagal ne ano akivaizdumą atpažįstu . Bet kuris sapnuojantis bei rašantis žaibiškai atpažįsta. Sapnuojančio neapgausi! Žino, kas draugas ir priešai, pažįsta duris ir už jų prarają – ir viso to – nei draugo, nei priešų, nei durų, nei prarajos – neišvengs. Sapnuojančio neapgaus net ir pats sapnuojantis. Veltui sakau sau: nežengsiu (pro duris), nežiūrėsiu (pro langą) – žinau, kad žengsiu, dar sakydama: nežiūrėsiu – žvilgteliu.
       O, sapnuojančiojo neapgausi!
       Nors ir sapne yra išeitis: kai pasidarys per šiurpu – pabusiu. Iš sapno – pabudau, rašydama – įstrigau.
       Kažkas man apie Pasternako eiles: – Nuostabios eilės, kai jūs jas taip aiškinate, bet joms reikėtų rakto.
       Ne eilėms (sapnams) reikia rakto, o pačios eilės yra raktas į visa ko supratimą. Tačiau nuo supratimo iki priėmimo ne vienas žingsnis, o jokio: suprasti ir reiškia priimti, kitokio supratimo nebūna, bet koks kitoks supratimas – nesupratimas. Neatsitiktinai prancūzų [žodis] comprendre tuo pat metu [reiškia] ir suprasti, ir apkabinti, t. y. ir pripažinti: apimti.
       Nėra poeto, nepriimančio kurios nors iš stichijų, vadinasi, ir maišto. Puškinas Nikolajaus prisibijojo, Petrą dievino, o Pugačiovą – mylėjo. Neatsitiktinai vienõs puikios ir nepelnytai pamirštos poetės, be to, istorijos mokytojos, mokiniai į apskrities inspektoriaus klausimą: „Na, vaikai, kas jūsų mylimas caras?“ – visi: „Griška Otrepjevas!“
       Parodykit man poetą be Pugačiovo! be Apsišaukėlio! be Korsikiečio! – viduj. Poetas Pugačiovui [išreikšti] gali tik neturėti galių (priemonių).
Mais l'intencion y est – toujours30.
       Nepriima (atstumia ir net – išstumia) žmogus: valia, protas, sąžinė.
       Čia poetas gali tik vieno dalyko melsti: kad to, ko nepriima, nesuprastų: nesuprasiu, tai ir nesusigundysiu. Vienintelė poeto malda – kad negirdėtų balsų: negirdėsiu – tai ir neatsiliepsiu, nes išgirsti poetui – tai jau atsiliepti, o atsiliepti – jau įkūnyti – kad ir su visa neigimo aistra. Vienintelis dalykas, kurio meldžia poetas, – kurtumas. Arba – galimybės pasirinkti iš to, ką girdi, t. y. [galimybės] prievarta užspaust sau ausis, kad negirdėtų labiausiai viliojančių balsų. Prigimtinis pasirinkimas – girdėti tik tai, kas svarbiausia, – palaima, kurios beveik niekam neduota patirti.
       (Odisėjo laive nei herojaus, nei poeto nebuvo. Herojus – tasai, kuris ir nesurištas atsispirs, ir be vaško ausyse atsispirs, poetas tas, kuris ir surištas puls, kuris ir su vašku ausyse išgirs, t. y. vis tiek puls.
       Vienintelis dalykas, kurio nuo gimimo nesupranta poetas, – tokių pusiau priemonių kaip virvė ir vaškas.)
       Antai Majakovskis poeto savyje nepergalėjo ir išėjo paties revoliucingiausio iš poetų sukurtas paminklas savanorių vadui. (Poema „Krymas“, dvylika nemirtingų eilučių.) Atkreipkite dėmesį į vieną ar kitą galių klastą, kai pasirenka sau šauklį iš priešų. Sugalvok tu man, kad tą paskutinį „Krymą“ parašytų kaip tik Majakovskis…
       Kai, būdama trylikos, paklausiau vieno seno revoliucionieriaus: – Ar galima būti poetu ir priklausyti partijai? – jis net nesusimąstęs atsakė: – Ne.
       Taip ir aš atsakysiu: – Ne.

       Kokia tai stichija, koks demonas, kuris tą valandą apsėdo Majakovskį ir privertė jį parašyti Vrangelį31? Juk savanoriai, dabar su tuo visi sutinka, nebuvo stichiškas reiškinys. (Nebent [stichijos] – stepės, kuriomis ėjo, dainos, kurias dainavo…)
       Ne Baltųjų judėjimas, o Juodoji jūra, į kurią, triskart pabučiavęs rusišką žemę, žengė Vadas (Majakovskis, M. Cvetajevos past.).
       Juodoji jūra tą akimirką.

       Nenoriu būti svetimų idėjų tramplinas ir svetimų aistrų garsiakalbis.
       Svetimų? Bet ar yra poetui kas – svetima? Puškinas, rašydamas „Šykštųjį riterį“, net šykštumą prisiėmė.
Ir Saljerio32 netalentą. Ne dėl to juk, kad svetimas, o kad – giminiškas, į mane pasibeldė Pugačiovas.
       Todėl sakau: nenoriu to, kas nevisiškai mano, ne tikrai mano, kas ne labiausiai mano.
       O jeigu labiausiai mano (kaip sapne) ir yra – Pugačiovas?
       – Nenoriu nieko, už ką 7-ą ryto neatsakysiu ir už ką (be ko) bet kurią dienos ar nakties valandą nemirsiu.
       Už Pugačiovą – nemirčiau – vadinasi, ne mano.

       Kitas gamtos kraštutinumas yra Kristus.
       Anas kelio galas yra Kristus.
       Visa, kas tarp – pusiaukelė.
       Ir juk ne poetui, nuo gimimo keliaujančiam skirtingais keliais, iškeisti juos – savo kryžkelės gimtąjį kryžių! – į visuomeniškumo ar bet kokias kitokias pusiaukeles.
       Sielą atiduoti už savo artimus.
       Tik tai poetui ir galėtų persverti stichiją.


 

       INTOXIQUES

       – Kai būnu tarp literatų, dailininkų, tokių… jaučiuosi, lyg būčiau tarp… i n t o x i q u e s.
       – Bet kai jūs su dideliu menininku, dideliu poetu, jūs taip nepasakysite, atvirkščiai: visi kiti jums pasirodys apsvaigę.

(Pokalbis po vieno literatūrinio renginio)

       Kalbėdama apie meno žmonių apsėstumą aš visai nenoriu pasakyti, kad juos užvaldė menas.
       Menas yra tai, per ką stichija valdo – ir užvaldo: tai priemonė valdyti (stichijoms – mus), o ne patvaldystė, užvaldymo būsena. Ne paties juk dvi rankos valdo dirbantį skulptorių ir ne sava – poetą!
       Kai užvaldo savos rankos, mus jau valdo kažkas kitas.
       – Tai – apie didelius menininkus.
       Bet menas neretai iš tiesų užvaldo, nes esama – ir nepalyginamai daugiau nei poetų – apsišaukėlių, estetų, kurie gurkštelėjo ne stichijos, o meno, – būtybių, žlugusių ir Dievui, ir žmonėms – ir žlugusių veltui.
       Demonas (stichija) aukai atlygina. Tu man – kraują, gyvybę, sąžinę, garbę, aš tau – tokią galią (nes galią duodu aš!), tokią valdžią visiems (išskyrus save, nes tu – mano!), tokią mano glėby – laisvę, kad bet kuri kita galia tau sukels šypseną, bet kuri kita valdžia bus – per maža, bet kuri kita laisvė – varžanti
       – ir bet kuris kitas kalėjimas – erdvus.
       Menas savo aukoms neatlygina. Jis jų net nepažįsta. Darbininkui moka darbdavys, o ne staklės. Staklės gali tik be rankos palikti. Kiek aš jų mačiau, berankių poetų. Su ranka, netinkama jokiam kitam darbui.

       Menininko nedrąsa prieš kūrinį. Jis pamiršta, kad rašo ne jis. Viačeslavas Ivanovas man sakė (Maskva, 1920 m., įtikinėjo rašyti romaną): „Tik pradėkit! jau ties trečiu puslapiu įsitikinsite, kad jokios laisvės nėra“, – tai reiškia: mane užvaldys daiktai, arba demonas, būsiu tik nuolanki jo vykdytoja.
       Pamiršti save – pirmiausia pamiršti savo silpnumą.
       Kas apskritai kada nors ką nors galėjo [padaryti] savomis rankomis?
       [Tereikia] leisti ausiai girdėti, rankai judėti (o kai nejuda – laukti).
       Neatsitiktinai visi [poetai] pabaigę [sako]: „Kaip man tai stebuklingai pavyko!“ – ir niekada: „Kaip stebuklingai aš tai padariau!“ Ne „stebuklingai pavyko“, o per stebuklą – pavyko, visada per stebuklą, visada palaima, net jeigu tai siuntė ne Dievas.
       – O koks valios vaidmuo? Aišku, didžiulis. Na kad ir nepultum į neviltį, belaukdamas, kol potvynis tau kažką atplukdys.
       Iš šimto eilučių dešimt – duodamos, devyniasdešimt – užduodamos: nesidavusios, bet kaip tvirtovė – pasidavusios, kurias išgavau, t. y. pagaliau išgirdau. Mano valia ir yra klausa, nepavargti klausytis, kol išgirsiu, ir nerašyti nieko, ko negirdėjau. Ne juodo (beviltiškai ieškant pribraukyto) lapo, ne balto lapo baimintis, o savo lapo: savavališko. Kūrybinė valia yra kantrybė.


 

       POETAS IR GAMTA

       Menas yra mano ir visos neveikiamosios gamtos – karas. Mano, žmogaus, karas[, skelbiamas] erdvei ir laikui. Mano, o per mane ir visko, kas laikina, mūšis su nebūtimi.
       Jeigu rožės žydėtų amžinai, gyvenčiau amžinai, skaitydama, pavyzdžiui, pasakas, – nebūtų mirties, nebūtų ir meno. Įamžinti – tai išplėšti iš mirties nagų.
       Menas yra mano ir visos gamtos atsakas į naikos iššūkį, metamą gamtai arba jos neatsakytą. Gamtos dėsniai – viso labo dėsniai, kuriems ji, gamta, paklūsta – kenčiami, bet ne pagimdyti, – ir prieš kuriuos ji visomis savo žolėmis (ir eilėmis) sukyla. Amžina gamtoje tėra jos siekimas amžinybės.
       Čia mes su gamta, susitaikiusia su savo sielos nemarumu, esame amžiams bendrininkai, nes negalime priimti to iššūkio, suprasti jo prasmės ir susitaikyti su savo mirtimi.
       O gamta teisingai daro pasirinkdama poetą. Rožė vis taip pat vys ir mylimojo rankose, ir mokslininko rankose, ir tikinčiojo rankose: pirmasis ją išsidžiovins ant krūtinės, antrasis – stalčiuje, o trečiasis – ant altoriaus. Visi eina pas rožę turėdami tikslų, visiems ji tik priemonė. Ir tik poetas visas – priemonė.
       Poeto ir gamtos sąjunga neperskiriama. Jos nuoskauda – tai mano nuoskauda, jos pergalė – mano pergalė. Kas aš? Gamta, kurią maištauti pažadino sąžinė. Tu – tie demonai manyje.
       Medis vėlyvą rudenį išvarytas iš rojaus. O baltas beržas – teprisikels!
       Taip, tai mano ir visos gamtos skelbiamas karas nebūčiai, taip pat pusiau būčiai, į kurią panardintas dar neįvardytas daiktas.
       Yra ne tik daikto įsakai, bet ir jo zonos, kurios – neperžengiamos. Kai mano sąžinę spaudžia [kokia nors] galia, aš atsakau – ne. Jeigu spaudžia – ne, o jeigu prašo? Jeigu Undinė meldžia nemarios sielos, kaip tu jai neatiduosi – savos? (ir pati virsi jūros puta, nes toksai turėtų būti visų tavo sąjungų dėsnis, bet ir pabaiga tokių pasakų visad vienoda: atiduodami sielą stichijai, patys tampame stichiškomis dvasiomis, kurioms – kas duos sielą?)

Į viršų

       APIE VIENĄ KLAUSOS RŪŠĮ

       Ta klausa ne mistinė, nors ir ne fizinė. Tiek ne fizinė, jog jokių žodžių apskritai negirdi, o jei ir girdi, nesupranti, kaip per miegus. Fizinė klausa arba miega, arba sąmonės nepasiekia, užleisdama vietą kitokiai klausai.
       Girdžiu ne žodžius, o kažkokį begarsį priedainį galvoje, kažkokį motyvą – tarp užuominos ir įsakymo, bet apie tai būtų per ilgai [kalbėti], – tai ištisas atskiras pasaulis, ir pasakyti apie jį – atskira priedermė. Tik esu tikra, kad ir čia, kaip visur, galioja kažkoks dėsnis.
       Kol kas tiek: tikrai girdžiu, nors ne ausimis, t. y. dar vienas įrodymas, kad
       – Yra ?ą?-?? (ana ten)!

       Poetas apsišaukėlis meną laiko Dievu ir tą Dievą pats pasidirba (be to, laukia iš jo lietaus!).
       Netikras poetas visada dirba pats.
       Netikros poezijos požymis: nėra duotų eilučių.
       Tarp jų būna ir didelių meistrų.

       Bet nutinka ir poetams, ir genijams. [Puškino] Himne Marui yra dvi tik autorinės eilutės:

И счастлив тот, кто средь волненья
Их обретать и ведать мог
33.

       Puškinas, akimirkai demono paleistas, neiškentė iki galo. Taip, o ne kitaip nutinka, kai patys arba pas kitus randame eilutę užkamšai, tą poetinį „vandenį“, kuris yra ne kas kita kaip užvaldymo seklumos.
       Pažvelkime į visą fragmentą.

Есть упоение в бою
И бездны мрачной на краю,
И в разъяренном океане,
Средь грозных волн и бурной тьмы,
И в аравийском урагане,
И в дуновении Чумы!
Все, все, что гибелью грозит,
Для сердца смертного таит
Неизъяснимы наслажденья –
Бессмертья, может быть, залог!
И счастлив тот, кто средь волненья
Их обретать и ведать мог
34.

       Dabar po žodį:
       – И счастлив тот – kaip menka, per menka po didingų наслажденье ir упоенье, be to, akivaizdžiai kartojamasi, кто средь волненья – apie kokį jaudulį čia kalbama? ir koks vėl menkas žodis (ir tai, kas juo vadinama!). Po visų uraganų ir bedugnių! Gyvenimiškos sumaišties alegorija po tikro vandenyno bangomūšos. Их обретать и ведать мог – įgyti neapsakomus malonumus – vokiškai? Bet kuriuo atveju ne puškiniškai ir ne rusiškai, toliau: и ведать (pasikartojimas, nes įgydamas ir žinai) мог. Na kaipgi tokiu atveju negalėsi?
Plg. prancūzų: heureux celui qui a pu les connaitre35, o apskritai tuščiažodžiavimas šiame kontekste atrodo barbariškai.
       Taip nutinka, kai ranka aplenkia klausą.

       Grįžkime prie poetų apsišaukėlių.
       Netikras poetas. Poetas. Literatūros auka. Demono auka. Abu Dievui (gėriui) pražuvę, bet jei jau žūti – geriau garbingai, jei velki jungą – geriau garbingą.
       Deja, šeimininko nepasirinksi.


 

       IŠEITIS

       Nerašyti visko, ko norisi, bent jau neaiškinti visko, ką parašai. Turėti bent šiek tiek gėdos.
       Kad gerai parašyta – ne pasiteisinimas, o nusikaltimas.
       Vieno prancūzo naivi ištarmė: „Nerašau nieko, dėl ko reikėtų raudonuoti prieš savo dukras“, – iš tikrųjų teisinga. Tik ne prieš savo dukras, o prieš savo AŠ.
       Geriausia apskritai nieko neversti raudonuoti – pripažinti savo ydą: savo meną – samdiniu, pasirengusiu tarnauti bet kam, kas mokės (kalbu ne apie pinigus, o apie mūsų darbo teikiamą džiaugsmą, aukščiausią atlygį), o save – samdiniu pas aną, pirmąjį, samdinį.
       Nenoriu rašyti himno Pugačiovui, kaip nenoriu ir proza jo – kartoti. Po tuo himnu nepasirašau. Nenoriu rašyti meilės eilėraščių, nes už žemiškąją meilę ir grašio neduočiau.
       Nenoriu.
       „Noriu būti, ir būti – per tave“, – taip gali šauktis moteris arba vaikas. Kūdikystė. Ir čia aš jau ne vergas, kuriam įsakinėja, o išvaduotojas, kurio šaukiamasi. Čia manęs stichija įbaugindama neužvaldo, o pati bijosi (nakties, vienišumo). Kaip grandine pririštas Kaščėjus, prašantis lašo vandens.
       Tačiau gamta bijo ne tik mirties, bet ir nemirtingumo. Pavyzdžiui. Mano [poemoje] „Jegoruška“ upę žegnoja Jegoras, ir – upės aimana:

Теперь я уже крещеная
Крещеная, прощеная...
36

       Laisva upė grobuonė mano pačios lūpomis aimanuoja – kodėl? Nes išgelbėta. Ir mano pačios širdis plyšta iš skausmo kartu su jos [širdimi]. Nes vietoj upės dabar – krikštyta upė, turinti sąžinę ir atsakinga.
       Tesruvena jos žaisminga kalba.

 

       APIE POETĄ IR VAIKĄ

       Dažnai poetą lygina su vaiku dėl abiem būdingo nekaltumo. Man jie panašūs nebent neatsakingumu. Neatsakingumu visur, išskyrus žaidimus.
       Kai jūs į tuos žaidimus ateisite su savomis žmogiškomis (dorovinėmis) ir žmoniškomis (visuomeninėmis) normomis, jūs žaidimą tik sujauksite, o gal net pribaigsite.
       Su sava sąžine – sudrumsite mūsiškę (kūrybinę). „Taip nežaidžiama“. Ne taip žaidžia.
       Reikia arba išvis uždrausti žaidimus (mums – vaikams, Dievui – mums), arba nesikišti.
       Kas jums – tik „žaidimas“, mums – pats rimčiausias dalykas.
       Rimčiau net nemirsim.


 

       KĄ UŽ KĄ IR KAM TEISTI

       Žmogų apsėdo demonas. Teisti demoną (stichiją)? Teisti ugnį, kuri sudegino namą?
       Mane? Tarkim.
       Už ką? Už sąžinės, valios, galios stoką: už silpnumą.
       Atsakau klausimu:
       Kodėl iš visų, kurie vaikšto Maskvos ir Paryžiaus gatvėmis, kaip tik mane apsėda ir, atrodo, taip apsėda, kad iš burnos putos nebėga, ir lygioj vietoj nekrentu, nei į ligoninę, nei į nuovadą neišveš.
       Kodėl – jei apsėstas – toks išoriškai nekaltas (nepastebimas) būdamas apsėstas (juk rašyti eiles – taip nekalta!) ir – jei esu nusikaltėlis – kodėl mano kaltumas atrodo toks padorus? Kodėl – jeigu visa tai tiesa – nesu paženklinta? Dievas šelmę ženklina, kodėl gi Dievas šitos šelmės neženklina?
       Kodėl, atvirkščiai, užuot auklėjus – skatinama, užuot paskelbus nuosprendį – teigiama, esą nepakaltinama?
       – Aš darau bloga!
       Visuomenė (sugundytųjų choras): – Ne, tu darai gera.
      
Juk ir pati ideologiškiausia iš visų pasaulio vyriausybių poetą sušaudė ne už eiles (esmę), o už darbus, kuriuos galėjo padaryti bet kas37.
       Kodėl turiu pats sau būti daktaras, tramdytojas ir apsauginis?
       Ar ne per daug iš manęs reikalaujama?
       Atsakysiu atsakymu.
       Visi sąmoningi pakaltinami. Jeigu turiu sąžinę (sąmonę), aš visiems laikams ir visais atvejais, nusižengdama jos įstatymams, iš valios silpnumo ar dėl talento galios (pagal išgales) – kalta.
       Dievui, bet ne žmonėms.
       Kas gali teisti? Kas žino. Žmonės nežino, tiek daug nežino, kad ir mane, kažką dar žinančią, supainios. O jeigu teisia, ta – kaip ta minėtoji vyriausybė – ne už eiles, o už darbus (tarsi poetas turėtų darbų – išskyrus!), už gyvenimo atsitiktinumus, kurie tėra padariniai.
       Mane, pavyzdžiui, smerkia už tai, kad aš savo šešiamečio sūnaus neleidžiu į mokyklą (visoms iš eilės šešioms ryto valandoms!), nesuprasdami, kad neleidžiu jo kaip tik dėl to, jog rašau eiles, tokias:

       (Iš eilių Byronui)

Свершилось! Он один меж небом и водою...
Вот школа для тебя, о ненавистник школ!
И в роковую грудь, пронзенную звездою,
Царь роковых ветров врывается – Эол
38.

       – O tokias eiles rašau todėl, kad neleidžiu. Eiles giriate, o už sūnų teisiate? Ak jūs, grietinėlės laižytojai!

       Reikia susimąstyti dėl literatūros dėstymo vidurinėje mokykloje. Mažiesiems duoda „Skenduolį“ ir stebisi, kai išsigąsta. Vyresniems – Tatjanos laišką ir stebisi, kai įsimyli (kaunasi dvikovose). Įduoda bombą ir stebisi, kai sprogsta.
       Ir – baigdama apie mokyklą:
       Jeigu tos eilės apie Byroną jums patinka – paleiskite vaikus (už tą „patinka“ atlyginkite) arba pripažinkite, kad „patinka“ nėra daiktų ir eilių matas, kad tai ne eilių ir daiktų matas, o tik jūsų (ir autorės) menkumo, mūsų visų silpnumo prieš stichiją, už kurią kada nors ir dar čia, žemėje, sumokėsim.
       Arba paleiskit vaikus.
       Arba išplėškit iš vadovėlių eiles.

       Niekam nesuteikiu teisės teisti poeto. Todėl kad niekas nesupranta. Tik poetai nesupranta, bet jie ir neteis. O dvasininkas atleis.
       Vienintelis teismas poetui – savo paties teismas.

       Bet, be teismo, yra dar – kova: mano – su stichija, jūsų – su mano eilėmis.
[Linkiu] nepasiduoti: man – jai, jums – man. Ir nesusigundyti.

       Kur tasai dvasininkas, kuris pagaliau negalėtų man atleisti už eiles?


 

       PABAIGA

       Tačiau ar tai būtų įsakymas, ar prašymas, ar per baimę, ar per gailestį mus valdytų stichijos, nepatikima nė viena: nei krikščioniška, nei pilietinė, nei jokia kitokia prieiga. Prie meno priėjimo nėra, nes jis – grobikas. (Vos tik rengiasi prieiti – jis jau laiko tave pričiupęs.)
       Pavyzdžiui. Borisas Pasternakas visai nuoširdžiai, apsikrovęs visokiomis medžiagomis, rašo, nusirašinėja nuo gyvenimo – net atsitiktinumus! – „Leitenantą Šmitą“, o pagrindinis jo kūrinio veikėjas – medžiai mitinge. Pasternako aikštėje jie – vadai. Kad ir ką Pasternakas rašytų – visada [vaizduojamos] stichijos, o ne asmenys, kaip „Potiomkine“ – jūra, o ne jūreiviai. Garbė Pasternakui (Boriso, kaip žmogaus, sąžinei) už jūreivius ir garbė jūrai, garbė talentui – už jūrą, tą nepasotinamą jūrą, kuriai visų mūsų gerklių per maža ir kuri mus visus su visomis mūsų eilėmis ir sąžinėmis visad užgoš.
       Tad jeigu nori tarnauti Dievui arba žmonėms, apskritai nori tarnauti, daryti gerus darbus, stok į Gelbėtojų Armiją ar dar kur kitur – ir mesk poeziją.
      
O jeigu tavo talentas giedoti nenugalimas, nesiguosk vildamasis, kad – tarnauji, net parašęs „Šimtą Penkiasdešimt Milijonų“39. Tai tik tavo talentas giedoti tau patarnavo, rytoj tu jam patarnausi, ir jis nuneš tave kur nors už devynių marių arba žemių.

       Vladimiras Majakovskis, visus dvylika metų ištikimai tarnavęs –

Всю свою звонкую силу поэта
Я тебе отдаю, атакующий класс!40

       baigė stipriau negu lyriniu eilėraščiu – lyriniu šūviu. Visus dvylika metų Majakovskis žmogus mėgino nužudyti Majakovskį poetą, tryliktaisiais poetas pakilo ir pribaigė žmogų.
       Jeigu šiame gyvenime įvyksta savižudybė, ji yra ne ten, kur ją mato, ir truko ne tą akimirką, kai buvo nuspaustas gaidukas, o dvylika gyvenimo metų.
       Joks valstybinis cenzorius taip nedorojo Puškino kaip Vladimiras Majakovskis pats save.
       Jei šiame gyvenime įvyksta savižudybė – ji ne viena, o dvi, ir abi ne savižudybės, nes pirma – žygdarbis, o antra – šventė. Pergalė prieš gamtą ir jos pašlovinimas.
       Gyveno kaip žmogus ir mirė kaip poetas.

       Būti žmogumi svarbiau, todėl kad reikalingiau. Gydytojas ir dvasininkas reikalingesni už poetą, todėl kad jie prie mirties patalo, o ne mes. Gydytojas ir dvasininkas žmogiškai reikalingesni, visi kiti – visuomeniškai. (Ar svarbu pats visuomeniškumas – kitas klausimas, į jį galėsiu atsakyti tik [negyvenamoje] saloje.) Išskyrus veltėdžius (visas jų rūšis) – visi svarbesni už mus.
       Ir tai žinodama, ir būdama sveiko proto bei šviesios atminties pareiškiu, kad į jokį kitą savojo darbo nekeisčiau. Suvokiu, ką darau. Todėl man nebus atleista. Tik tokie kaip aš Paskutiniame sąžinės teisme ir bus teisiami. Bet jeigu yra Paskutinis žodžio teismas – prieš jį mano sąžinė švari.

       1932

       Цветаева М. СОБРАНИЕ СОЧИНЕНИЙ В 7-Х Т.
       Москва: Эллис Лак, 1994

 

___________
       17 Alfredas-Victoras de Vignis (1797–1863) – prancūzų poetas.

       18 Michailas Arcybaševas (1878–1927) – rusų rašytojas. Saninas – jo vardu pavadinto Arcybaševo romano (1907) veikėjas.
       19 Didžiuojuosi save lygindamas (pranc.).
       20 Nusižeminu save lygindamas ir jaučiuosi savęs nepažįstantis, kai apžiūrinėju (pranc.).
       21 Ėmiau trūnijančius lapus ir taip keistai į juos žvelgiau, taip žvelgia sielos iš aukštybių į žemėje paliktus kūnus, – ne visai tiksli citata iš Fiodoro Tiutčevo eilėraščio „Она сидела на полу…“ (1858).
       22 Žaidžia (vok.).
       23 Broliai Goncourt'ai, Edmondas (1822–1896) ir Julesas (1830–1870), prancūzų rašytojai. Gyvenimo pabaigoje Julesas sirgo atminties sutrikimais.
       24 Tamsios jėgos! Mirties amatas! Kiek pražudė, kiek nedaug – išgelbėjo.
       25 O visa kita tėra literatūra (pranc.).
       26 …ir atsaką siunti. O tau neatsiliepia niekas. Toksai ir tu esi, poete! – iš A. Puškino eilėraščio „Эхо“ („Aidas“, 1832).
       27 Neduota (vok.).
       28 Užvaldymas, manija (pranc.).
       29 Valdymas (pranc.).
       30 Bet ketinimas yra visada (pranc.).
       31 Tokios poemos V. Majakovskis neparašė. M. Cvetajeva greičiausiai turi omeny epizodą iš poemos „Хорошо!“ (1927), kur Vrangelis bėga iš Krymo.
       32 „Šykštusis riteris“ (1830), „Mocartas ir Saljeris“ (1830) – A. Puškino kūriniai.
       33 Laimingas tas, kuris patirti jį galėjo.
       34 Svaigulys apima mūšyje bei ant bedugnės krašto, jisai taip pat tarp didelių bangų ir migloje, arabiškame viesule ir Maro dvelksme. Visa, kas gresia žūtimi, yra mirtingai širdžiai nepaaiškinamas malonumas – galbūt yra tai nemarumo laidas. Laimingas tas, kuris patirti jį galėjo.
       35 Laimingas, kas galėjo juos išbandyti (pranc.).
       36 Dabar aš jau krikštyta, man nuodėmės atleistos…
       37 Čia kalbama apie Nikolajų Gumiliovą.
       38 Pagaliau! Jis vienas tarp dangaus ir vandens… Štai tau mokykla, mokyklų nekentėjau! Ir į krūtinę, kurią pervėrė žvaigždė, įsiveržė likimo vėjų karalius – Eolas! – iš M. Cvetajevos eilėraščio „Я берег покидал туманный Альбиона…“ (1918).
       39 V. Majakovskio poema „150 000 000“ (baigta 1920 m.).
       40 Visą savo skambią poetinę galią aš tau atiduodu, atakuojanti klase! – netiksli citata iš poemos „Владимир Ильич Ленин“ (1924).