tekstai.lt

Marina Cvetajeva. Menas ir sąžinė (pabaiga 1)


       BANDYMAS PATEIKTI HIERARCHIJĄ

       Didelis poetas. Didis poetas. Aukštas poetas.
       Didelis poetas gali būti bet kuris didelis poetas. Kad būtų didelis, poetui tereikia didelio poetinio talento. Kad būtų didis, net didžiausio talento – maža, reikia turėti lygiavertį asmenybės talentą: protą, sielą, valią, ir kad visa tai tarnautų tam tikram tikslui (tokio derinio).
Nors aukštas gali būti ir visai nedidelis poetas, turintis visiškai kuklų talentą – kaip Alfredas de Vigny17, kuris tik dėl vidinės jėgos pripažįstamas pas mus kaip poetas. Šiuo atveju talento užteko kiek reikėjo. Kiek mažiau – ir būtų tiesiog herojus (kitaip tariant, nepalyginamai daugiau).
       Didis poetas apima [abu anuos] – ir suderina. Aukštas – didžio – ne[apima], kitaip sakytume: didis. Aukštis [kalbant apie aukštą] yra vienintelis skiriamasis bruožas. Todėl nėra didesnių už Goethe, bet yra aukštesnių, pavyzdžiui, jo jaunesnis amžininkas Hölderlinas, kuris nepalyginamai skurdesnis, bet liepsnojo tokiose aukštumose, kuriose Goethe – tik svečias. Juk ir didis mažesnis (žemesnis) už aukštą, net jei jie būtų vienodo ūgio. Ąžuolas – didis, kiparisas – aukštas.
       Genijaus žemiškieji pamatai pernelyg platūs ir tvirti, kad leistų jam – taip – pakilti. Shakespeare'as, Goethe, Puškinas. Jeigu Shakespeare'as, Goethe, Puškinas būtų aukštesni, jie daug ko neišgirstų, į daug ką neatsilieptų, iki daug ko tiesiog nenusileistų.
       Genijus: priešybių pusiausvyra, tad galų gale harmonija, o žirafa – išsigimėlė, būtybė, teturinti vienintelį matmenį – savo kaklą, žirafa yra kaklas. (Bet kuris išsigimėlis yra savo paties dalis.)
       „Poetas skrajoja debesyse“ – tai tiesa, bet tiesa tik apie vieną poetų rūšį: apie aukštus, grynai dvasinius poetus. Ir net ne skrajoja, o gyvena. Kuprius už savo kuprą moka, angelas už sparnus žemėje irgi moka. Bekūnis, tad beveik ir bevaisis, kaip išretintas oras, vietoj aistrų – mintys, vietoj žodžių – sparnuoti posakiai – tokie svečių iš dangaus žemiški bruožai.
       Vienintelė išimtis – Rilke, kuris ne tik vienodai aukštas ir didis poetas (kaip ir Goethe), bet ir tokio išskirtinio aukštumo, dėl kurio šiuo atveju nesumenksta kitos savybės. Tarsi Dievas, kuris kitiems dvasios poetams, duodamas viena, atima viską, šitam – tą viską – paliko. Nepagailėjo.

       Nėra lygių aukštumų. Tik vienos už kitas aukštesnės.

       Dideliam [poetui] menas – visada savaiminė vertybė, funkcija, be kurios negyvena ir už kurią neatsako. Didžiam ir aukštam – visada priemonė. Jis pats – kažkieno rankose – priemonė, kaip, beje, ir didelis [poetas] – kitose rankose. Be esminio skirtumo, kieno priemonė, kokiu mastu poetas suvokia tą savo priklausomybę. Kuo poetas dvasiškai didesnis, t. y. kuo jį laikančios rankos aukščiau, tuo labiau jis tą savo priklausomybę (tarnystę) suvokia. Jeigu Goethe nejaustų virš savęs ir savo darbų aukščiausiojo, jis niekada nebūtų parašęs paskutinio Fausto paskutinių eilučių. Duodama tik nekaltam – arba visa žinančiam.
       Iš tikrųjų visas poeto darbas tėra atlikimas, dvasinės (ne paties nusistatytos) užduoties fizinis įgyvendinimas. Lygiai kaip visa poeto valia – tai darbininko valia atlikti. (Asmeninės kūrybinės valios nebūna.)
       Fiziškai įkūnyti tai, kas jau yra dvasiškai (amžinai), ir dvasiškai įkūnyti, t. y. suteikti dvasią tam, ko dvasiškai dar nėra, bet kas trokšta būti, nepriklausomai nuo šio troškimo kokybinių skirtumų. Įkūnyti dvasią, geidžiančią kūno (idėjų), ir sudvasinti kūnus, kurie geidžia sielų (stichijų). Žodis idėjoms yra kūnas, stichijoms – siela.
       Bet kuris poetas vienaip ar kitaip – idėjų arba stichijų tarnas. Būna (apie juos jau kalbėjau) – tik idėjų. Būna – ir idėjų, ir stichijų. Būna – tik stichijų. Bet ir šiuo kraštutiniu atveju jis vis dėlto kažkieno pirmas žemas dangus: tų pačių stichijų, aistrų. Žodis – stichija, kuri vienintelė iš visų stichijų iš prigimties prasminga, dvasinga. Žemas, artimas žemės dangus.

       Matyt, etiniais argumentais (kai iš rašytojo reikalauja idėjiškumo, t. y. aukštumo) galima paaiškinti iš pirmo žvilgsnio nesuprantamą dalyką, jog dešimtąjį dešimtmetį labiau vertintas Nadsonas, o ne Puškinas, kuris buvo, jei ne labai neidėjiškas, tai bent mažiau idėjiškas už Nadsoną, ir kad ankstesnioji karta labiau vertino Nekrasovą pilietį, o ne tiesiog Nekrasovą. Juk visas tas nežabotas bazaroviškas utilitarizmas – tik teigimas ir reikalavimas aukštumų kaip gyvenimo esmės – tik rusiškas aukštumų supratimas. Mūsų utilitarizmas – dvasingumo poreikis. Mūsų „nauda“ – tik sąžinė. Rusija, jos garbei sakau, tiksliau, jos sąžinės garbei ir ne jos meniškumo garbei (dalykai, kuriems vienam kito nereikia), visada tikėjosi iš poetų, tiksliau: visada ėjo pas juos – kaip mužikas pas carą – tiesos. Ir gerai, kad toks caras buvo Levas Tolstojus, o ne Arcybaševas. Rusija juk ir prie Arcybaševo Sanino18 mokėsi gyventi!


 

       MALDA

       Ką galime pasakyti apie Dievą? Nieko. Ką galime pasakyti Dievui? Viską. Eilės Dievui – malda. Dabar nerašoma maldų (išskyrus Rilke, ir šio pasaulio mažųjų [daugiau] maldų nežinau), taip yra ne dėl to, kad neturėtume Dievui ką pasakyti, ir ne todėl, kad to, ką turime, neturime kam sakyti – yra ką ir yra kam, – o dėl to, kad sąžinė neleidžia melsti ir šlovinti Dievą ta pačia kalba, kuria per amžius šlovinome ir meldėme – absoliučiai viską. Kad dabar ryžtumės Dievui tiesiogiai žodį tarti (melstis), reikia arba nežinoti, kas yra eilės, arba – pamiršti.
       Prarastas pasitikėjimas.

       Blokas pasakė apie ankstyvąją Achmatovą: „Achmatova rašo taip, tarsi į ją žiūrėtų vyras, o reikia rašyti taip, tarsi į tave žiūrėtų Dievas“. Pirmą, demaskuojančią, šio pasakymo dalį prisitaikykime kiekvienas sau, o antroji dalis – šventa tiesa. Kaip prieš Dievą, akistatoje su juo.
       Bet kas mumyse tada liks – ir kas iš mūsų?


 

       IŠ KUR ŽVELGSI

       Dvasinio pasaulio požiūriu menas yra savotiškas fizinis dvasios pasaulis.
       Fizinio pasaulio požiūriu menas – savotiška fizinio pasaulio dvasia.
       Matuojant nuo žemės, tai pirmas oro – dangaus – milimetras virš jos (nes dangus prasideda iškart nuo žemės, arba jo apskritai nėra. Patikrinti galima matuojant tinkamu matu).
       Matuojant nuo dangaus viršaus – tai tas pats pirmas milimetras virš žemės, bet paskutinis – iš viršaus, tad jau beveik žemė, iš pat viršaus – visai žemė.
       Priklauso nuo to, iš kur žvelgsi.

       (Taip pat siela, kurią buities žmogus laiko dvasingumo viršūne, dvasios žmogui yra beveik kūnas. Su menu lyginu neatsitiktinai, nes eilės (apie jas pirmiausia pagalvoju, sakydama „menas“) – visas eilių įvykis – nuo tada, kai poetas užvaldomas [stichijų], iki pat skaitytojo – vyksta vien sieloje, tame pirmame, pačiame žemiausiame, dvasios danguje. Ir tai anaiptol neprieštarauja tam, kad menas – gamta. Nėra gamtos be sielos, tėra nesudvasinta.
       Poetas! Turintis gyviausią sielą ir kaip dažnai – gal kaip tik dėl to – toks mažiausiai dvasingas iš visų pasaulio daiktų!)

       Fier quand je me compare19 – nieku gyvu! Nes apie tai, kas žemiau už poetą, net nekalbu, užtenka savigarbos nesilygiuoti į tai, kas žemiau. Mat žvelgiu vis dėlto – iš apačios, ir svarbu ne apačia, bet aukštybės, į kurias žvelgiu.
       Humble quand je me compare, inconnu quand je me considere20, mat norint ką nors apžiūrėti, reikia virš to dalyko pakilti, įterpti tarp savęs ir jo visą atstumo vertikalę – atsisakyti savęs. Nes vis dėlto žiūriu – iš viršaus! Mano viršus – į save apačioj. Ir kas man belieka tai matant – kaip ne apstulbti… arba neatpažinti.

Брала истлевшие листы
И странно так на них глядела,
Как души смотрят с высоты
На ими брошенное тело
21.

       Taip kada nors aš žiūrėsiu, ne, taip jau dabar kartais žvelgiu į savo eiles…


 

       POETO DANGUS

       – Dvasininkai tarnauja Dievui savaip, jūs – savaip.
       – [Tokie žodžiai –] šventvagystė. Kai rašau savo [poemą] „Molodec“ – apie vampyro ir merginos meilę – jokiam Dievui netarnauju. Tiksliau, pati žinau, kokiam tarnauju. Kai rašau apie totorius, taip pat jokiam Dievui netarnauju, išskyrus vėją (pagonišką dievą). Visi mano rusiški kūriniai stichiški, todėl – nuodėmingi.
Reikia skirti, kokios galios im Spiel22. Kada pagaliau mes liausimės laikę galią tiesa, o kerus – šventumu?!
       Menas – pagunda, gal pati paskutinė, pati subtiliausia ir pati neįveikiamiausia žemiškoji pagunda, kaip tasai paskutinis debesėlis ant paskutinio dangaus, į kurį mirdamas žvelgė – į nieką tada jau nežvelgęs ir kurio atspalvius žodžiais mėgino [nusakyti] – visus žodžius tada jau pamiršęs brolio brolis – Julesas Goncourt'as23. Trečioji karalystė su savais įstatymais, iš kurios taip retai išsigelbstime į aukščiausiąją (ir kaip dažnai – į žemesniąją!). Trečioji karalystė, pirmas nuo žemės dangus, antroji žemė. Tarp dvasios dangaus ir giminės pragaro menas yra skaistykla, iš kurios niekas nenori į rojų.
       Kai aš prieš dvasininką, vienuolį, net gailestingąją seserį – visuomet – būtinai! – nuleidžiu akis, aš žinau kodėl. Dvasininko, vienuolio, net gailestingosios sesers akivaizdoje mano gėda yra – ženklas.
       – Jūs darote gerą darbą.
       – Jeigu mano kūriniai kilnina, šviečia ir skaistina – taip, jeigu gundo – ne, ir geriau jau man akmenį pakabintų ant kaklo.
       O kaip dažnai vienas ir tas pats kūrinys, tame pačiame puslapyje, toje pat eilutėje ir skaistina, ir gundo. [Kūrinyje –] toks pat abejotinas gėralas, kaip kerėtojos katile: ko tik neprimesta ir neprivirta!

       Kiek pražudė, ir maža – išgelbėjo!

       Ir akimirksniu – kaltinamojo:

Темная сила!
Мра-ремесло!
Скольких сгубило,
Как малых – спасло24.


       Bijau, kad ir mirdama… Beje, мра pavartojau kaip moters vardą, moterišką galūnę, mirties skambesį. Мор. Мра. Mirtis galėtų vadintis, o gal kur nors, kada nors ir vadinosi – Мра. Žodžio daryba, kaip ir bet kokia kitokia, tėra vaikščiojimas klausos – liaudies ir prigimtinės – takais. Įsiklausymas į klausą. Et tout le reste n'est que litterature25.
      Poetas tarnauja ne vienam dievui. Geriausiu atveju mūsų krikščioniškasis Dievas priklauso jo dievų legionui.
       Niekada ateistas, visada daugiadievis, tik toks skirtumas, kad aukščiausieji irgi turi vyriausiąjį (taip buvo ir pagonybėje). Daugelis [poetų] ir to nepripažįsta ir aklai gretina Kristų su Dionisu nesuprasdami, jog vien lyginti šiuos vardus – šventvagystė ir piktžodžiavimas.
       Menas būtų šventas, jei gyventume anuomet arba anie dievai – dabar. Poeto dangus lygiuojasi kaip tik į Dzeuso pakojį: Olimpo viršūnę.


 

       GRŪDO GRŪDAS

...И шлешь ответ.
Тебе ж нет отзыва... Таков
И ты, поэт!


       „Ne poetas“, „daugiau nei poetas“, „jau ne“ arba „ne tik“ poetas… Bet kurgi ir kas yra – kai taip sakoma – poetas? Der Kern des Kernes, grūdo grūdas.
       Poetas yra atsakas.
       Pradedant žemiausia paprasčiausio reflekso pakopa ir baigiant aukščiausia – Goethe's atsakymais – poetas yra tam tikras ir visada tas pats meninis sielos refleksas: į ką – tai jau klausimas – gal tiesiog į smegenų tūrį. Puškinas sakė: į viską. Toks genijaus atsakymas.
       Tas meninis sielos refleksas ir yra grūdo grūdas, apimantis ir nežinomą častuškų autorių, ir Antrojo Fausto kūrėją. Be jo nebūna poeto, tiksliau, kaip tik jis ir yra poetas. Nesuvokiamas poeto stebuklas.
       Iki minties, net iki bet kokio jausmo visą būtybę giliausiai ir akimirksniu, nelyginant elektros srovė, persmelkiantis sielos refleksas į reiškinį bei žaibiškas, net beveik priešlaikinis, į jį atsakas.
       Atsakas ne į smūgį, o į oro dvelktelėjimą – dar nepajudėjusį daiktą. Atsakas į dar-ne-smūgį. Ir ne atsakas, o prieš-atsakas. Visada į reiškinį, niekada į klausimą. Pats reiškinys ir yra klausimas. Daiktas per poetą smūgiuoja sau, klausia apie save. Tai paties reiškinio – dar nepasireiškusio ir pasireiškiančio tik tuo atsaku – įsakas [poetui] atsakyti. Įsakymas? Taip, jeigu SOS – įsakymas (pats įsakmiausias).
       Pirmiau negu buvo (o buvo visada, tik dar neatėjo laikas – kaip anas krantas dar nepriartėjo prie kelto).
Dėl to poeto ranka taip dažnai ir pakimba ore, kad atramos – laike – dar nėra (nicht vorhanden27). Poeto ranka – net pakibusi ore! – reiškinį sukuria (prikuria). Ta pakibusi ranka ir yra poeto netobulas, beviltiškas, bet vis dėlto kūrybinis [veiksmas]: būki. (Kas mane šaukė? – Tyla. – Tai turiu tą, kuris šaukė, sukurti, t. y. įvardyti. Taip poetas „atsiliepia“.)
       Dar šis tas. „Meninis sielos refleksas.“ Tai meninis skausmo refleksas, nes siela – tai mūsų gebėjimas jausti skausmą. (Ne galvos, ne dantų, ne gerklės – ne – ne – ne ir t. t., o apskritai skausmą.)
       Tas poeto grūdo grūdas (pats meno amatas – niekai) – tai ilgėjimosi galia.


 

       POETŲ TIESA

       Tokia ir poetų tiesa: pati neišvengiamiausia, pati neapčiuopiamiausia, pati neįrodomiausia ir įtikinamiausia, tiesa, gyvenanti mumyse tik akimirką (kas tai buvo?) ir pasiliekanti vien mumyse, kaip šviesos ar [jos] netekties atšvaitas (ar tai išvis buvo?). Neatsakinga ir neturinti pasekmių tiesa, kurios – dėl Dievo meilės – nemėgink sekti, nes ji ir poetui negrįžtama. (Poetų tiesa – tai takas, užželiantis paskui jo žingsnius. Nė pats jo neįžiūrėtų, jeigu mokėtų žingsniuoti sau iš paskos.) Nežinojo, kad ištars, o dažnai ir sako. Nežinojo, kol nepasakė, ir pamiršo, kai tik ištarė. Ne viena iš begalinių tiesų, o vienas iš jos begalinių pavidalų, neigiančių vienas kitą, vos pradedi gretinti. Vienkartiniai tiesos aspektai. Arba tiesiog – dūris Amžinybės širdin. Būdas: palyginti du paprasčiausius žodžius, kurie stoja greta kaip tik taip. (Kartais – atskirti vien brūkšniu!)
       Būna užraktų, kuriuos atrakinsi tik žinodamas tam tikrą skaičių kombinaciją. Kai ją žinai, atrakinti – vieni niekai, kai nežinai – stebuklas arba atsitiktinumas. Toks atsitiktinumas arba stebuklas nutiko mano šešiamečiam sūnui, kuris pasuko ir vienu judesiu atrakino užsegtą sau ant kaklo grandinėlę ir taip pašiurpino jos savininką. Žino ar nežino poetas skaičių kombinaciją? (Poeto požiūriu, visas pasaulis užrakintas ir viską reikia atrakinti – kiekvienąkart kitas [užraktas], dar vienas reiškinys – dar vienas užraktas, o po užraktu – ta pati tiesa, kiekvienąkart kita – vienkartinė – kaip ir pats užraktas.) Ar poetas žino visas skaičių kombinacijas?

       Mano motina turėjo įprotį – vidury nakties persukinėti laikrodį, kai šis sustodavo. Atsiliepdama į jo, nustojusio tiksėti, tylą, nuo kurios, matyt, ir pabusdavo, persukinėdavo tamsoje, nežiūrėdama. Rytą laikrodis rodė tą, manau, kaip tik tą absoliučiai tikslų laiką, kurio taip ir nesužinojo anas nelaimingas karūnuotasis tiekos skirtingų ciferblatų stebėtojas ir tiekos vieno su kitu nesutampančių dūžių klausytojas.
       Laikrodis rodė [laiką].

       Atsitiktinumas? besikartojantis nuolatos žmogaus gyvenime yra likimas, reiškinių pasauly – dėsnis. Tai buvo jos rankų dėsnis. Jos rankų išmanymo dėsnis.
       Ne: „Mano motina turėjo įprotį“, o jos rankos turėjo įprotį – tiesos.
       Ne žaisdamas, kaip mano sūnus, ne pasitikinčiai, kaip užrakto savininkas, ir ne sąmoningai, kaip anas numanomas matematikas – ir aklai, ir sąmoningai – klausydamasis tik rankos (kuri – pati klauso – ko?) – taip poetas atrakina užraktą.
       Nežino vienintelio teisingo: savimi – kaip ir užraktu – pasitikinčio užrakto savininko – gesto. Poetas nėra nė vieno užraktų savininkas. Todėl atrakina visus. Ir todėl, atrakindamas iškart bet kurį, antrąkart neatrakina nė vieno. Nes – ne paslapties savininkas, o tik praeivis.

       17 Alfredas-Victoras de Vignis (1797–1863) – prancūzų poetas.
       18 Michailas Arcybaševas (1878–1927) – rusų rašytojas. Saninas – jo vardu pavadinto Arcybaševo romano (1907) veikėjas.
       19 Didžiuojuosi save lygindamas (pranc.).
       20 Nusižeminu save lygindamas ir jaučiuosi savęs nepažįstantis, kai apžiūrinėju (pranc.).
       21 Ėmiau trūnijančius lapus ir taip keistai į juos žvelgiau, taip žvelgia sielos iš aukštybių į žemėje paliktus kūnus, – ne visai tiksli citata iš Fiodoro Tiutčevo eilėraščio „Она сидела на полу…“ (1858).
       22 Žaidžia (vok.).
       23 Broliai Goncourt'ai, Edmondas (1822–1896) ir Julesas (1830–1870), prancūzų rašytojai. Gyvenimo pabaigoje Julesas sirgo atminties sutrikimais.
       24 Tamsios jėgos! Mirties amatas! Kiek pražudė, kiek nedaug – išgelbėjo.
       25 O visa kita tėra literatūra (pranc.).
       26 …ir atsaką siunti. O tau neatsiliepia niekas. Toksai ir tu esi, poete! – iš A. Puškino eilėraščio „Эхо“ („Aidas“, 1832).
       27 Neduota (vok.).

       Iš rusų k. vertė DARIUS KOVZAN