tekstai.lt

Brigita Speičytė. Balsas paraštėj


b_98_149_16777215_0_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_speicyte.jpg       Elenos Karnauskaitės poezijos kalbančioji gyvai primena skandinavų moterų prozos veikėjas – atšiaurias, nejaukias ir neprijaukinamas moteris, suaugusias su šiaurės pajūrio peizažais, nepalenkiamai išgyvenančias savo nepalankias lemtis. Galima čia atpažinti ir tam tikrą žemaitiškumo išraišką. Trečiame poetės rinkinyje „Iš smilčių“ išsakomos patirties pobūdis – gyvenimas pažeme, nuolat nupustomas, sunešamas į nepatvarius pavidalus, vėl subyrantis. Rinkinyje galima pastebėti eilėraščių, kurie prasideda gyva, ritminga eilute, tačiau ritmas tuoj išblėsta, kalbos tėkmė sutrūkinėja ir, tarsi neradusi tvirtų prasmės atramų, skausmingai išsenka:

       gyvybės trapi kibirkštis dar rusena
       virpantis kardiogramos siūlas ekrane
       žada neaiškią viltį dar būsi čia vieną
       kitą akimirką suspaudžiu tavo ranką
       kad nebūtų taip baisu ties šia riba
       išsekęs skausmo ir kančios išvargintas
       kūnas tai viskas kuo gali pasikliauti
       viskas ką turi dabar kad nebūtų
       taip baisu laikykis už mano rankos
       laikykis už mano ašarų ir nevilties
       už mūsų meilės laikykis – – – – – –

                                         („Būti“, p. 25)

       Šioje poezijoje, kurią adekvatu aptarti egzistencinio mąstymo aspektu, kalba nepralaidi pasauliui – netekusi nemažos dalies savo galios paaiškinti, išreikšti patirtį, nutiesti patikimas, netrūkinėjančias prasmės gijas tarp daiktų ir žmonių („Kalbos nelaisvėje“, p. 89). Taip sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, pasižyminti kalbos nepatikimumu ir pasaulio uždarumu, sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkams („Upės tėkmė“, p. 68; „Dovana“, p. 51; „Nakties paveikslas“, p. 77). Todėl kiek paradoksaliai eilėraščiai sukomponuoti į tris skyrius: „Namai“, „Kitas krantas“, dar kartą „Namai“. Tai ne tiek prasmingos būties centrą apibrėžiantis, bet veikiau įkalinantis ir nuo jos atribojantis uždaras ratas, pelenais užnešama „amžinoji Pompėja“ („Laukiančioji“, p. 36).

       Pirmojo skyriaus namai yra ta vieta, kur žmogus gyvendamas visa užkrečia savo tuštuma ir beprasmybe, gyvastingas pasaulis nuslūgsta nuo jo lyg atsitraukianti banga, palikdama nerimastį ir grėsmės nuojautą. Žmogaus tarsi medūzos žvilgsnis sustingdo ką palietęs („Vitražai“, p. 15). Kartais kas nors iš anapus tokių „namų“ gali ir netyčia apsirikti, bet žmogaus buvimas juose yra gąsdinantis:

       tykiai sėdėjau prie atverto virtuvės lango
       ir svajojau taip tyliai kad netyčia įskridęs
       padauža vėjūkštis net nepastebėjo manęs
       jis pajudino vijoklius skimbtelėjo vario
       varpeliais ir tik įsivėlęs užuolaidon suprato
       kažkas čia ne taip išsigandęs atsitrenkė į
       lango stiklą blaškydamasis sudaužė
       keletą puodelių paskui netikėtai aprimęs
       susirangė įsaulėj ant palangės ir matyt
       baisiausiai pavargęs užmigo dar vaikas

                                         („Klaida“, p.14)

       Jaukesnis gyvenimo įspūdis (vėjūkštis – „dar vaikas“) – per klaidą.

       Vis dėlto pro slopinantį buities ritmą („Imperatyvai“, p. 13), pro vulgarų miesto naktinio gyvenimo „šokio ritmą“ („naktiniam mieste pamažu miršta...“, p. 11) įtemptai sekami vos pastebimi gyvybės tvinksniai, gyvo kūno ir gyvo gamtos pasaulio suartėjimai, supanašėjimai. Ši egzistencijos tikrumo patirtis, suprantama, yra ir mirties artumos išgyvenimas. Vienas gražiausių eilėraščių – „Atminai“. Su savo gyvenimu ir artimųjų netektimi nesutaiko nei bendruomeniniai papročiai, nei malda, tik melancholiškas močiutės gėlėtos suknelės ir gėlėmis sužydusio jos kapo sąskambis: „...stebėjau kaimo moteris suknelės / išeiginės į kuodus susegti plaukai / patogios menkai avėtos basutės / kulnai supleišėję nuo vaikščiojimo / basomis kėlė didesnį graudulį nei / Dievo žodis mano amžinatilsį / močiutė paliko tokį pat dar naują / bet jau nemadingą apavą niekada / neprireiks galiniam kambary / lakuotoj spintoj kabančių suknių / viena ypač tau tiko ant mėlyno / dugno didelės raudonos gėlės / sodriai žydi begonijos ant kapo“ (p. 26). Gėlėmis sužydęs kapas – tai tobulai su žmogaus kūnu sutampantis pasaulis tarsi „drabužis“, nebenusirengiamas kasdienai.

       Antras skyrius „Kitas krantas“ turi ir kelionės į kitą Baltijos krantą realijų („Visbis“, p. 39), tačiau ryškesnė čia vidinės kelionės – apmąstymų apie kitą, susidūrimų su kitu – linija. Asmeninės dramos, išskyrusios į skirtingus krantus, nuotrupos („Dalybos I“, p. 46), iš atstumo dar labiau išryškėjanti pasaulio tuštuma ir nepažinumas, bejėgė kalba, nesulaikanti patirties, neatlaikanti jos slėgio („Gęstančios automobilių šviesos po langais...“, p. 44; „mano gyvenime per daug gyvenimo“, p. 54), pro „kito kranto“ svetimumo slėgį vos suvirpantys savasties prisiminimai („Visbis“, 39; „Bandau taikytis su pasauliu“, p. 52). Skyrius baigiamas eilėraščio „Virsmas“ išsinėrimo iš senos odos motyvu (p. 59).

       Tačiau oda juk atauga ta pati, nors ir nauja. Trečio skyriaus „Namuose“ bendra atmosfera iš tikrųjų nepasikeičia. Išsiskiria lengvos ironijos niuansas, lydintis kalbančiosios pastangas suderinti jos gyvenamojo pasaulio vidinį ir išorinį ritmą: „mokausi ištikimybės savo buvimui / plaukų spalvai nagų formai kvepalams / vonios druskos aromatui mokausi valgyti / raudoną papriką ančiuvius krabus midijas / <...> mokausi būti ištikima / tam atvaizdui kurs dabar ryškėja vonios / apniukusiam veidrody migdolinei akių / formai ir spalvai ji nuolat kinta mainosi / mokausi ištikimybės kad galėčiau būti / tokia permaininga kaip pajūrio vėjas / kad pati savęs nerasčiau sugrįžus“ („Ištikimoji“, p. 65). Ironija dėl šių ritmų nesuderinamumo neužslopina nerimo: „...esu kasdien ir nepamainomai tuo pačiu laiku / kaip traukinys arba užrašas prie uosto vartų / slow speed muxuu xod lėta eiga priešybė / visam mūsų auto-, techno-, info- ir visokiam / kitokiam gyvenimui slow speed sakau sraigei / Tiškevičiaus parke slow speed paskutinei / vasaros dienai plaukiant iš Smiltynės keltu / ieškau išganingo perspėjimo darbininkai / perdažo uosto krantinę likę tik s-o-s...“ („Slow speed“, p. 87). Ironija prasiveržia mizantropiškai apmąstant buvimą su kitais („Dolce vita“, p. 83).

       E. Karnauskaitės poezijoje surasta įtaigi pasaulėjautos ir poetikos dermė. Be minėtojo „išblėstančio“ eilėraščio modelio, tekstuose dar meistriškai vartojamas perkėlimas (anžambemanas). Perkėlimas čia nėra eilėraščio „spyruoklė“, užlaikanti – įtempianti prasmę, kad efektingiau ją atpalaiduotų. Perkėlimas laisvina sintaksinius frazės ryšius, sukuria raizgios kalbos tėkmes, sunkiai atrandamo žodžio įspūdį, išskaido pasakymą į atskiras frazes, tarp kurių esantis ryšys ima atrodyti veikiau atsitiktinis, nebūtinas, kadangi nutraukta eilutė galėtų būti ir kitos visumos fragmentas. Sekant tokią lėtą eilučių slinktį, sąmonę prislegia neišsakomos emocijos svoris, tarsi nejauki tyla pokalbyje. Eilėraščių kalba nedaugiažodė, įvairiau neintonuojama, uždara, nekelianti beveik jokių intertekstinių asociacijų, o jei jų pasirodo – verčiama jomis abejoti. Ši kalba susijusi su savita rašančiosios tapatybe – transformuotu „beraštės moters“ variantu: „<...> mano prosenelė / vietoj parašo dėdavo kryžiuką / močiutė nemokėjusi skaityti mat / nelankė mokyklos anksti ištekėjo / vienas po kito gimė vaikai kur jau / ten knygos ir mokslas kai reikėdavo / parašo pavardės raides piešdavo / žiūrėdama į daug kartų skleistą / apglamžytą popierėlį“ („Kitokia“, p. 27). Moters „neraštingumas“, – tai atsisakymas išreikšti poetės amžininkų lietuvių kūrybai taip pat būdingą tuštumos ir beprasmybės pajautą agresyvia, naikinančia kalba. E. Karnauskaitės melancholija nors tiršta, bet neįkyri, nesureikšminanti kenčiančio „ego“, nepiktžodžiaujanti, kažkokiu būdu išsauganti kalbančiosios orumą. Rinkinyje jį palaiko ir daili Gražinos Oškinytės grafika. Šis „balsas kad ir paraštėj“ („Autografas“, p. 63) neveda į autodestrukciją. Šiaurietišką moterišką atkaklumą remia turbūt paskutinis motyvas – tylus, gal net nesąmoningas, gal ir gerokai priblėsęs, bet vis dėlto – gyvybės principo suvokimas (plg. „slopinantis šios vasaros karštis“, p. 7). Apie buvusios Žemaičių kunigaikštystės moteris nuo Nevėžio Czesławas Miłoszas „Gimtojoje Europoje“ yra paliudijęs: „Kobiety były zrobione z najmocniejszej tkaniny“ („Moterys buvo iš tvirčiausio audinio“). Šio tvirtumo gija įausta ir į E. Karnauskaitės eilėraščius.