Stingdo mintis, kad svarbus dvidešimtojo amžiaus literatūros kūrinys – rusų emigranto Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“ – vagystė. Remdamasis latvių literatūrine spauda, A. Valionis „Metų“ antrame numeryje taip informavo:

       „Sensaciją sukėlė Vokietijoje rastas rašytojo Heinzo von Lichbergo romano „Lolita“ rankraštis, parašytas 1916 metais. Vokiečių autoriaus kūrinys beveik identiškas 1955-ųjų rudenį pasirodžiusiai rusų rašytojo V. Nabokovo „Lolitai“.

       Gyvendamas arčiau minėtos „sensacijos“ pirminių šaltinių, noriu pratęsti kalbą apie jos atsiradimą. Lygiai taip pat ir apie bešlovę baigtį.

       Žarijos įpūtimo vieta – 2004 metų pavasarinė Leipcigo knygų mugė. Ne vien ši knygų prekybos vieta stengiasi kuo nors ypatingu atkreipti į save dėmesį. Panašiais atvejais pasiseka net į literatūros istoriją įsirašyti. Šį kartą puikią galimybę pamėtėjo Frankfurto dienraštis „FAZ“. Jame kritikas ir germanistas Michaelis Maaras (nurodydamas ir savo informatorių – Rainerį Schellingą) paviešino, kad garsioji V. Nabokovo „Lolita“ turi už save keturiasdešimčia metų vyresnę „seserį“. Esą tai užmiršto žurnalisto ir rašytojo Heinzo von Lichbergo (1891–1951) novelė „Lolita“. Ne romanas! Tai aštuoniolikos puslapių prozos kūrinėlis, dienos šviesą išvydęs 1916 m. Atspausdintas „Groteskų“ rinkinyje. Taigi vyresnioji Lolita ne koksai nors paslaptingas „rankraštis“.

       Prie „sensacijos“ veiksmingumo prisidėjo ir dienraštyje „FAZ“ pridurta aplinkybė, kad emigrantas V. Nabokovas „net 15 metų su vyresniosios Lolitos autoriumi gyveno viename mieste (Berlyne)“.

       Be galo miela pasirodė ši žinia ne vienam žiniasklaidos atstovui. Gal nė vienos „Lolitos“ neskaičiusiam. Skubėjimas leido ne visai tiksliai informuoti. Štai citata iš Pietų Vokietijos stambaus dienraščio „SZ“: „V. Nabokovas ir Heinzas von Lichbergas Berlyne kartu gyveno...“

       Užtat netrukus pasigirdo ir vokiečių literatūros kritikos sunkioji artilerija. Po ranka 2004-ųjų balandžio 22 d. savaitraštis „Die Zeit“. Puslapis skirtas pasaulinei literatūrai. Išsamus straipsnis apie seseris dvynukes („Die doppelte Lolita“). Jis turi ir paantraštę: „Garsusis Vladimiro Nabokovo romanas nei plagiatas, nei nesąmoningas Heinzo von Lichbergo novelės „Lolita“ pamėgdžiojimas (Nachahmung)“.

       Sužinome, kad „abu kūriniai“ labai skiriasi. V. Nabokovo romane Lolita Haze – vienuolikmetė. Taigi vaikas. Heinzo von Lichbergo ispanė Lolita Ancosta (spėjama: 15-18 metų) – subrendusi mergina. Ji dirba tėvui priklausančiame uostamiesčio pensione. Patsai gimdytojas skatina dukterį moteriškais kerais vilioti svečius, jogei ilgiau pas juos gyventų. Šitaip į „vyresniosios“ Lolitos glėbį patenka ir pagrindinis novelės veikėjas. Jam nereikia „pirma vesti motiną, kad priartėtų dar ir prie atžalos...“

       O dėl dviejų rašytojų gyvenimo – tuo pačiu laiku! – tuometinėje keturių milijonų gyventojų Vokietijos sostinėje? Svarbi aplinkybė, kad V. Nabokovas tuomet gyveno labai uždarai. Gausių rusų emigrantų inteligentų „gete“. Jis taip ir nepamėgo Vokietijos. Beveik nemokėjo vokiečių kalbos (prisipažinimai memuarų knygoje „Prabilk, Atmintie!“).

       Bulvariniai rašeivos sulipdė ir kelias „Lolitos“ plagiato galimybių versijas. Štai viena jų: skurstantis rusas važiuoja tramvajumi. Jis pamato vyriškį „su ypatingomis menininko akimis...“ Užkalbina. Susipažįsta. Pasikeičia kūriniais...

       Visgi lieka tikimybė, kad novelė „Lolita“ galėjo patekti į būsimojo romano „Lolita“ kūrėjo rankas. Gal padėjo vokiečių kalbą mokėjusi, labai nuoširdžiai vyrui talkinusi V. Nabokovo žmona? Pagaliau ir silpnai kalbą įvaldęs žmogus galėtų perskaityti tokį trumpą kūrinį. Tarkime, rašytojo pasąmonėje išliko ir mergaitės vardas, ir novelės turinys. Ir subruzdėjusi mintis: „Parašyčiau geriau!..“ Po keturių dešimtmečių tai ir tampa kūnu.

       Beveik vienu balsu tariama kritikų išvada: jei rašytojams atimtume „impulso“ teisę šį tą skolintis iš kitų rašto šaltinių, liesa pasidarytų literatūra. Juk didįjį J. W. Goethe sukurti „Faustą“ paakino paprastas liaudžiai skirtas leidinėlis iš 1587 metų. Th. Mannas, parašęs romaną „Daktaras Faustas“, jau rėmėsi daugeliu pirmtakų... Gi pasirodžius šio rašytojo „Užburtam kalnui“ stropuoliai aptiko, kad jau 1907 m. Johannesas Uhtenwoldtas publikavo knygą „Apie ligonius ir sveikuosius šveicarų Davose“. Į panašų priekaištą būsimasis Nobelio premijos laureatas atsakė: „Nesistengiu būti atradėjas. Kaip rašytojas privalau iš mane sudominusios medžiagos šį tą padaryti...“

       Galėtume paklausti, kamgi naudinga 2004-ųjų pavasarinės Leipcigo knygų mugės „sensacija“? Nebent vyresniosios „Lolitos“ kūrėjas Heinzas von Lichbergas (jo tikroji pavardė – Heinz von Eschwege) apsidžiaugtų. Jei dar gyventų. Beje, ta proga tapo žinomi ir kai kurie šio žmogaus gyvenimo faktai. Jis parašė knygą apie pirmąjį orlaivio „cepelino“ skrydį per Atlantą. Buvo Berlyno radijo reporteris, vedė reportažą 1933 m. sausio 30-osios vakarą, kai rinkimus laimėjęs A. Hitleris savo šalininkus pašaukė į triumfo žygį per Brandenburgo vartus.
       Praėjusių metų Leipcigo knygų mugė dėl „Lolitos“ bylos ilgai savęs nevargino. Į pabaigą „sensacija“ jau buvo užmiršta.