Devinti metai gyvenu gimtinėje – Anykščiuose, ant dešinio Šventosios kranto tėvų pasiaukojamai suręstuos namuos. Ikonografiškas pasaulis? Taip, čia gimiau ir augau, praleidau daug saulėtos laisvės akimirkų, tačiau kai po trisdešimties metų vėl sugrįžau į vaikystės ir paauglystės šalį... Buvo dienų ir naktų, kai miestelis Šventosios slėny dvėsavo po kojom kaip liūnas, dvokianti kirmėlynė, iš kurios kaukdamas norėjau lėkti į visas dvidešimt keturias puses! Negalėjau patikėti, susitaikyti, jog ir XXI a. pradžioj tebegyvos A. Vienuolio-Žukausko atsiminimų iš XIX a. ypatos: tamsios, pavydžios, godžios, žiaurios. Kaip, deja, menkai tepasikeitė žmonės per pastarąjį šimtmetį! Šok iš apmaudo nuo tilto...

       Bet pamažėl atsivėrė ir kitokių akimirkų. Mieli, nepakartojami kasdienybės ir gamtos mažmožiai, nuo kurių džiugiai suplakdavo širdis; pėdsekio, kalnakasio džiaugsmas išgirdus senovinį žodį ar posakį, aptikus pamirštą įvykį arba dienoraštį, „aukso grynuolį“. Ir visa tai slypėjo ne kvarciniuose pašventupių kloduose, ne dulkėtuose archyvuose ar apleisto dvaro rūsy, o tų pačių mano „mažųjų didžiųjų anykštėnų“, vieversėlių ir molio grumstelių, trobelėse ir atminty! Jų klausydamasis, klapsėjau ausimis, žagsėjau, kasiausi pakaušį – ir niekaip nesupratau, kaip šitie nuolat žeminti, kankinti, dergti, anot A. Baranausko, „juodo kaulo“ žmonės, sugebėjo išsaugoti tokį nepaprastą gyvastingumą?

       Nesakau, jog pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Bet – pasikeitė! Juo toliau, juo labiau jutau, kad stebuklingiausi yra paprasti, kasdieniai stebuklai. Noras liesti vandenį, medį, žolę, žemę. Intuityvus gebėjimas būti savo vietoje, susirasti savo tikslą ir pareigas. Neafišuojama, nedemonstruojama, niekam neprimetama aistra gyventi. Visi šie ir daugelis kitų natūralių galių, sprendimų, pasirinkimų ateina ne iš vadovėlių ar ideologinių įsitikinimų, o tarsi savaime, iš toli toli, iš amžių ir gal net kosmoso glūdumos! Elementarios tiesos – ir kartu kažkoks mistinis, pirmykštis žinojimas (kaip žiniuonio vidinė klausa, pasakanti, kokia žolė gydo nuo kokios ligos), gėrio, grožio, saugumo pajauta ir ilgesys, sąžinės kuždėjimas, prilygstantis Dievo balsui.

       Kartą žinomai psichoterapeutei pasakiau, kad nemokytos, nekilmingos mano „pasakų ir pasakojimų“ herojės neretai pranoksta pačias tikriausias „profesorkas“, o nuošalioj pašilėj gimusi ir porą skyrių tebaigusi mano motina išmanė apie vaikų auginimą geriau nei dabartinės aukštuosius baigusios, moderniausią literatūrą skaitančios moterys. Dvasios ligonių gydytoja labai nustebo ir išsitraukusi bloknotą puolė užsirašinėti; įtariu, ji nepatikėjo, kad ir paprastas žmogelis gali būti apdovanotas sielos akimis...

       Neseniai palaidojom mokytoją Joną Juknevičių. „Džonį“ – taip jį vadino seni ir jauni. Fenomenalių gabumų vyrą, išmokiusį kelias anykštėnų kartas. Amžinatilsį Džonis – atleisk man, Rašytojų sąjunga, už tokį palyginimą! – buvo apdovanotas talentais gal net gausiau nei A. Baranauskas! Poliglotas – vienu metu galėjęs skirtingose klasėse dėstyti vokiečių, prancūzų, anglų kalbas (o kur dar visos kitos!), profesionalaus lygio smuikininkas ir šachmatininkas, visų pripažintas daržininkas ir sodininkas, medžiotojas, žvejys, fotografas, keliautojas, buvęs lakūnas ir boksininkas... Retos erudicijos, dvasingumo, o bene keisčiausia šiais laikais – išskirtinio kuklumo žmogus, tik iš prigimtinio smalsumo sužinojęs esąs bajoras nuo Vytauto laikų...

       Apkritai šviesių žmonių provincijoj kur kas daugiau nei įsivaizduoja miesčionys. Tačiau šiuokart, bent mano akimis, Anykščių padangėj atsivėrė tuštuma – lyg Grainio liepai nuvirtus. Štai epizodas, apibūdinantis mano buvusį mokytoją. Nuvykęs pas sūnų Irmantą į Šiaurės Dakotą (JAV), jis iškart „užkibo“ už tenykščių indėnų – lakotų – kalbos. Triūsė tol, kol sudarė lietuvių–lakotų kalbų žodynėlį. „Kam jis skirtas? Ir kas jį išleis, juo naudosis?“ – paklausiau. „Išspausdinsiu kelis egzempliorius, vieną duosiu Vilniaus universitetui, kitą – Mažvydo bibliotekai, gal kam kada prireiks.“ Negalvojo apie jokį atlygį, asmeninę naudą, šlovę. „Gal kam kada...“

       Ne sykį bandžiau šio „provincijos“ žmogaus akimis pažvelgti į tai, kas dedasi Lietuvoje, – ir pradėdavau rausti! Kasdien klausydamasis radijo mažiausiai dešimčia pasaulio kalbų, Džonis nepriklausė jokiai partijai, niekad nesiveržė į jokią valdžią. Kokie vargšai ir apgailėtini jam turėjo atrodyti nuolatiniai Anykščių svečiai – skardžiabalsiai sostinės politikai, ministerijų pareigūnai, seimūnai! Savo ausimis girdėjau, kaip vienas Seimo narys, dažnas TV kanalų svečias, viešai rūgodamas Lietuvos stojimą į NATO ir Europos Sąjungą, geranoriškai nusiteikusiai salei Venedikto Jerofejevo stiliumi rėžė:

       – Lietuvai – p-ec!

       Kitas, nors ir labai garbaus amžiaus, didžiavyriškai grasino, kad jei valdžia nepadarys to ir ano, visi kils prieš ją su šakėmis; trečias net pasišokinėdamas (kad būtų didesnis) gyrėsi, girdi, jam milijoną užkalti – kaip kopūstų pavalgius driokstelti! Ketvirtas, pakeitęs gal jau tris partijas, aiškiai klausėsi tik pats savęs, nes išgirdęs klausimą lyg niekur nieko tęsė, ką pradėjęs... O žmonės buvo naiviai patikėję, kad ir valstybės vyrai dar laiko juos žmonėmis... Po tokių susitikimų jauties lyg mazgote per veidą gavęs (kuo jie mus po galais laiko?!) – ir nenorom svarstai: ar begėdiškas valdžios žmonių susireikšminimas, kalbėjimas lyg nuo bokšto, nematymas nieko, išskyrus save, nėra savo tautos interesų išdavystė? Kas tuomet tikroji provincija – ir tikroji dvasios sostinė? Tradicinė samprata, jog teisybė ir tvarka ateina iš karalių, matyt, bus gerokai pasenusi...

       Antai žiniasklaida nepavargdama ir nesidrovėdama trimituoja apie vis kitus nusikaltimus, savižudybes, nelaimingus autoįvykius – tautiečiai ne tik žirniais pabiro po gėlėtas pasaulio lankas, bet ir namie patys vieni kitus sėkmingai pribaiginėja. O ar matyt šviesa tunelio gale? Kažkodėl neteko girdėti optimistiškų atsakymų, prognozių. Nedovanotinai, apgailėtinai maža žiniasklaidoj ir gerų darbų, šviesių asmenybių, gražios patirties, kitaip tarus – dvasinės paramos. (Elitiškasis „Stiliaus“ tipo gyvenimas, manau, ne vienam sukelia ne tiek pavydo, kiek pasibjaurėjimo niežulį...) Tūli miestelių ir kaimų gyventojai, viską sąžiningai stebintys ir besidedantys galvon, nesupranta: kaip, iš kur nušvis išganingieji pragiedruliai, jei net patys įstatymų leidėjai laužo įstatymus, sėda teisiamųjų suoluosna? Ima kyšius, prisigeria kaip kiaulės, grobia žemes, savivaliauja miškuose ir ežeruose? Ar kas suskaičiavo, kiek, tarkim, Seimo narių padarė autoavarijų, sužeidė ir suvažinėjo žmonių, viršijo greitį? Tai ko stebėtis, kad eismo taisykles pažeidinėja vaikėzai? Arba: kaip mes išnaikinsim brakonierius, apeliuosim į piliečių sąžinę, jei su prožektoriais pyškina net valstybės šulai, o kilus skandalui, labiausiai nukenčia tie, kas šį faktą iškėlė dienos švieson...

       Mažo miestelio mažam gyventojui kyla vis daugiau klausimų! Štai paima į rankas literatūrinį laikraštį mano bičiulis lituanistas, pavarto – ir klausia: kam jis skirtas? Kodėl išvis leidžiamas? Supermodernūs, su nūdiena jokių sąsajų neturį tekstai, teorijos, įdomios tik specialistams, atsitiktiniai vertimai, svarbūs nebent būreliui nepripažintų genijų prie taurelės ar žvakės... Ne vieno literatūrologo straipsny tiek tarptautinių žodžių ir vingrybių, pranašysčių ir visokių kloakų, kad net lietuviškos minties nebepagauni, – kur jau ten suvoksi ir mokiniams paaiškinsi lietuvių literatūros procesą!.. Taip mano bičiulis mokytojas teisinasi, kodėl neskaito literatūros savaitraščių, – nors kaip tik lituanistai turėtų būti vos ne pagrindiniai tokių leidinių skaitytojai!

       Nedidelis „provincialus“ atradimas: kur beklausinėjau – Utenoje, Anykščiuose, Vyžuonose – aktyviausi skaitytojai, knygų pirkėjai yra ne gydytojai, ne valdininkai ar verslininkai, net ne šiandieniniai mokytojai, o pensininkai. Vertinant socialiniu požiūriu, labiausiai nuskriausta, skurdžiausia visuomenės dalis! Turinti moralinę teisę įsižeisti, nutolti nuo aktyvaus gyvenimo, savišvietos. Bet yra atvirkščiai – ir dažnai skambanti nuomonė, girdi, knygos, laikraščiai neperkami pirmiausia todėl, kad žmonės neturi pinigų, pakimba ore. Dar įdomiau, kad kaip tik provincijos žilagalviai, vos suduriantys galą su galu (ko jau ko, o dantų nesusidėsi!), ne tik patriotiškai pėdina prie bet kokių rinkimų urnų, bet ir nemažai laiko aukoja kūrybai, saviraiškai. Kiek jie išleidę eilėraščių, apsakymų, prisiminimų rinkinių, kolektyvinių ir autorinių! Buvau belinkstąs manyti, jog tai būdinga tik „literatūriniams“ Anykščiams ar nepaprastai gabiems svėdasiškiams, bet kai pernai metų pabaigoj nukakau į Radviliškį, „Literatūros aruodų“ šventę, buvau verste užverstas rajono literatų knygelėm...

       Provincija kukli. Nedrąsi. Naivokai patikli. Ir – Viešpatie! – kokia kantri! Gal net fatališkai. Kartais sunku besuprasti, kaip mūsų tautiečiai iš tiesų nepasičiupo šakių?! Darbo miestely nėra, valdininkai stumdo, daktarai verčia mėnesius laukti talono, mėnesiui baigiantis, plaukia ne pajamos, o mokesčių kvitai... Pasaulio anykštėnų bendrija (yra tokia!), jos sekretorė Bronė Lukaitienė (buvusi ilgametė kultūros darbuotoja, mero patarėja kultūrai) pasiūlė surengti Anykščiuose akciją „Gerumo dienos“. Idėja tokia: jei jau suskatom burtis į bendruomenę, tai ir padėkim vieni kitiems! Tęsdami prieškario tradiciją, patys, nelaukdami valstybės, fondų, labdaros organizacijų, kiek išgalėdami paremkim sunkiau besiverčiančius pažįstamus, kaimynus – tada pagalba bus ne tik finansinė, „privaloma“, bet ir dvasinė, neformali. Ir štai... B. Lukaitienė:

       „Iš pradžių susilaukėm kritikos, ypač iš valdininkų, žurnalistų: cha, sumanė naujovę, labdaros organizacijų per akis, tegu kiekvienas dirba savo darbą, ir visiems visko užteks! Bet netrukus atsivėrė mums patiems netikėtas tragiškas vaizdas: niekieno neremiamų, tačiau neįtikėtinai skurdžiai gyvenančių žmonių – šimtai... Faktai pakoregavo išankstinę nuomonę, jog labiausiai vargsta senukai, vieniši žmonės. Šitie žmonės dar gauna pensijytes ir, gyvendami labai kukliai, dažnai ne tik nesiskundžia, bet ir padeda savo vaikams.

       Sunkiausiai verčiasi vienišos motinos (ne asocialios) su vaikais, ligoniai. Kad nereikėtų mokėti alimentų, išsiskyrę vyrai neretai savo buvusiai šeimai palieka butą ar net namą, bet iš ko jai verstis, mokėti mokesčius? Namo kampo neatsikąsi, namui išlaikyti reikia pinigų, o kokia dažnos moters algelė? Nueini į tokią šeimą, matai: stogas kaip stogas, baldai kaip baldai, bet visa tai iš vakar, o šiandien nebėra iš ko pataisyti sugedusio šaldytuvo ar viryklės, sumokėti už elektrą, kurą, sočiau papietauti. Tai ir stovi po virykle vietoj kojų akmenys, tai ir laukia pamėlyniję, alkani vaikučiai duonytės, mėsytės kaip baudžiavos laikais... O kas dedasi bendrabučiuos! Ten jau nebėra ne tik normalių baldų, bet ir sienų, langų... Ligoniai gi neretai todėl ir yra ligoniai, kad neturi iš ko nusipirkti vaistų, nes jei nusipirktų, nebeturėtų už ką pavalgyti...“

       Pasak B. Lukaitienės, graudžiausia jai buvo matyti, kaip nevilčiai palikti žmonės (kartoju – tai netaikytina degradavusiems) gėdijasi savo skurdo, nors kalbėdami šluostosi ašaras, nedrįsta kur nors kreiptis, prašyti. Kenčia, meldžiasi ir laukia, kada pradės pildytis valdžios, seimūnų rinkimų pažadai, kada pagelbės Europa ir galbūt atsitiktinumas ar koks ponas... O, kad jiems kas dovanotų nors lašelį to įžūlaus pasitikėjimo, gražbylystės, kuria trykšta partijų partijyčių lyderiai, garbūs svečiai iš sostinės!

       ...Dorai atlikti savo darbą, išauginti gerus vaikus; ginti, saugoti šeimą, tėvynę, jos papročius, kalbą; nepakęsti melo, išdavystės, smurto, priespaudos; mylėti artimą, padėti nelaimėje, užjausti... Ir viskas, ir užtenka, kad jaustumeis laimingas, nugyvenęs visavertį gyvenimą! Tokia niekur neužrašyta, niekieno nepasirašyta, bet daugelį amžių gyvuojanti sveikos žmonių bendruomenės sutartis. Provincijos žmogus tai puikiai suvokia, jaučia kaip savisaugos instinktą, buvimo žemėje prasmę. Tačiau kuo jis gyvas, kuo laikosi, dažnai jam pačiam nebeaišku. Na nebent protėvių paveldu: narsa, neregėta kantrybe...