Princas Kuramoči ir perlų šakelė nuo Penglai kalno

       Princas Kuramoči buvo apsukrus žmogus ir nusprendė veikti kitaip. Nuėjęs į imperatoriaus rūmus paprašė, kad jį išleistų pailsėti, pasimaudyti karštose versmėse Kiūšiū saloje. Paskui į mergelės Kagujos namus nusiuntė žinutę, kad važiuoja atvežti perlų šakelės, ir išvyko iš sostinės. Visi jo tarnai palydėjo šeimininką iki Nanivos pakrantės17. Princas norėjo, kad jo kelionė būtų didžiausia paslaptis, todėl į jūrą daug žmonių neėmė. Išsirinko tik pačius artimiausius, o kitus išsiuntė namo.
       Aplinkinius įtikinęs, kad išvyko į tolimą ir ilgą kelionę, nepraėjus nė trims dienoms, princas Kuramoči slapčiomis parsiyrė į sostinę.
       Kadangi buvo labai galingas ir įtakingas žmogus, grįžęs susikvietė šešetą pačių geriausių ir garsiausių karalystės auksakalių ir nuošalioje vietoje, kad netyčia neužklystų smalsi akis, pastatė namą. Dirbtuves su žaizdrais aptvėrė trigubomis sienomis, įkurdino ten auksakalius, o pats apsigyveno gretimuose kambariuose. Nepagailėjęs šešiolikos dvarų su visomis valdomis ir podėlio gėrybių, įsakė meistrams padaryti perlų šakelę, tokią, kaip ją nupasakojo gražuolė Kaguja.
       Kai auksakaliai baigė darbą, pasirodė, kad šakelė nesiskiria nuo užsakytosios. Ji buvo meniškai ir dailiai padaryta, o kad niekas nesužinotų, Kuramoči ją paslapčia nuvežė į Nanivos uostą. Į imperatoriaus rūmus buvo nusiųsta žinutė, kad jo šviesybė laivu grįžo namo, tačiau po kelionės yra labai pavargęs ir nusikamavęs. Daugelis atėjo pasitikti princo.
Perlinė šakelė buvo padėta į pailgą kelioninę dėžutę ir kruopščiai slepiama nuo pašalinių akių, tad per žmones pasklido gandas, kad princas Kuramoči į sostinę pargabenęs paties Udumbaros medžio žiedą18. Šios žinios pasiekė ir gražuolę Kagują, ir ją persmelkė bloga nuojauta, kad dabar jau nebėra kelio atgal: ji turės ištekėti.
       Neilgai trukus jaunikis pabeldė į gražuolės vartus, ir namiškiams buvo pranešta, kad atvyko princas Kuramoči. Šis pasitikti atskubėjusiam bambukų kirtėjui nepamiršo pasakyti, kad dovaną atnešė net nepersirengęs kelionės drabužių. Maža to, negailėjo savo gyvybės ir jėgų, nes bet kokia kaina norėjo parnešti gražuolei perlinę šakelę, ir štai ji jau čia. Paprašęs ją perduoti panelei Kagujai, pats laukė už durų. Senukas nunešė šakelę dukrai. O šioji rado prie šakelės prisegtą raštelį:

Aš nieko negailėjau,
Buvau pasiryžęs pražūčiai pasmerkti kūną ir sielą,
Kad tik negrįžčiau namo nenuskynęs šakelės,
Kurią puošia uogelės perlų
19.

       Gražuolės nenudžiugino nei prašytos lauktuvės, nei eilės, o dar į kambarį nekantriai įlėkė senukas bambukų kirtėjas ir ėmė pamokslauti:
       – Jo šviesybė, tavo palieptas, atnešė nuostabią šakelę, kuri visiškai nesiskiria nuo tos, kuri auga ant Penglai kalno. Dukrele, nieko nepadarysi, dabar turėsi pasižadėti princui. Princas net nepersivilkęs kelioninių drabužių atvyko pas mus. Kitos išeities nelieka, teks kuo greičiau ištekėti.
       Gražuolė neištarė nė žodžio, tik pasirėmusi rankomis liūdnai susimąstė. Dabar atrodė, kad tikrai kito kelio nebėra. Princas galvojo lygiai taip pat:
       – Na dabar tai ji tikrai nebegali atsisakyti, turės būti mano, – sulig tais žodžiais jis leido sau pakilti į verandą šalia merginos miegamojo.
       Senukas neįžvelgė nieko blogo:
       – Juk tai medžio šaka, visa nukabinėta perlais, tokios mūsų šalyje niekada nerastum. Tu negali už jo neiti. Ir žmogus jis geras, išauklėtas, – įkalbinėjo dukterį senukas.
       – Skaudu, tėveli, man girdėti tavo žodžius. Aš visiškai nenoriu tekėti, iš visos širdies norėčiau atsisakyti savo žodžių. Bet juos jau ištariau, tai ką man dabar daryti? – guodėsi ji savo globėjui. Rankose sukiodama nepaprastąją šakelę, kurią taip nelengva gauti, ji liūdnai galvojo, kaip toks nuostabus daiktas galėjo pakliūti princui į rankas. Tuo metu senukas jau pradėjo ruoštis vestuvėms ir dabinti miegamąjį. Paklausė būsimojo žento ir apie kelionę:
       – Kokioje vietoje auga tas nuostabus medis su tokiomis nuostabiomis šakomis? Ten juk turėtų būti neįtikėtinai gražu, pasakiška!
       Atsakydamas princas pradėjo pasakoti:
       – Viskas prasidėjo prieš trejus metus, antro mėnesio dešimtą dieną. Įsėdau aš į savo laivą Nanivos pakrantėje ir išplaukiau į atvirą jūrą. O juk visiškai nežinojau, kur turėčiau vykti, net neįsivaizdavau, kur galėtų augti toks medis. Tačiau galvojau, kad vis tiek nebūtų prasmės gyventi be nuostabiosios mergelės Kagujos, tad atsidaviau jūros vėjo malonei ir leidausi jo nešamas. Mąsčiau, kad jei prarasiu gyvybę kur nors toli nuo savo namų, tokia jau bus mano lemtis, o jei vis dėlto man lemta gyventi, tai visą likusį laiką praleisiu keliaudamas ir ieškodamas Penglai kalno, apie kurį sklinda įvairiausios legendos. Irdamasis per plačiausias jūras, klajojau po margą pasaulį, palikęs savo gimtąją šalį toli toli, už dešimčių tūkstančių mylių. Net keletą kartų, negailestingų audringos jūros bangų supamas, aš vos amžiams nenukeliavau į jūros dugną. O kartą vėjų genamas priplaukiau nežinomą šalį, kurioje gyveno į velnius panašūs gyvūnai, jau kėsinęsi mane nužudyti. Būdavo, kad ir pasiklysdavau pametęs kryptį jūroje, nebežinodavau, iš kur atplaukiau, ir visiškai neįsivaizduodavau, kur man keliauti. Ne kartą ir ne du visiškai nebeturėdamas maisto, išnaudojęs visas kelionės atsargas, tenkinausi ant atsitiktinio kranto išsikastomis žolių šaknimis. Sykį nežinia iš kur išniro klaiki pabaisa, kuriai nupasakoti žodžių trūksta, ir jau ketino mane suėsti. Daug kartų teko gelbėtis nuo bado jūros kriauklėmis. Dažnai keliaudamas papuldavau į vietas, kur nėra nė vieno žmogaus, galinčio padėti. Tada susirgdavau keisčiausiomis ligomis, net užmiršdavau, kur ir ko aš klajoju po šį pasaulį.
Ir taip plaukiojau po jūras nešiojamas įvairiausių vėjų, gainiojamas jūros bangų, kol galiausiai, praėjus penkiems šimtams dienų po išvykimo, apie Drakono valandą20 išvydau tolumoje stūksantį kalną. Prisiyriau prie jo, kad galėčiau geriau apžiūrėti. Pasirodo, šis jūroje plūduriuojantis kalnas yra be galo didelis. Be to, jis labai aukštas ir neįsivaizduojamai gražus. Aš iškart pagalvojau, ar tik tai nebus ta vieta, kurios aš taip ieškojau ir dėl kurios aš klajojau po viso pasaulio jūras, tačiau vis dar nebuvau įsitikinęs, be to, buvo baisu ir neįprasta nežinomame pasaulyje. Tad tiesiog liepiau plaukti aplink tą salą, sukti ratą po rato, ir taip praslinko gal dvi, gal trys dienos, kol vieną vakarą ūmai pamačiau į fėją panašią būtybę. Tai buvo nuostabiai graži moteris, kuri staiga išniro iš kalno glūdumos. Nešina sidabro ąsočiu, ji ėjo pasisemti vandens. Aš išlipau iš savo laivo ir taip į ją kreipiausi: „Pasakyk, o nuostabioji būtybe, kaip vadinamas šis kalnas?“ Moteris atsakė: „Šį kalną vadiname Penglai vardu“. Per visą gyvenimą, praleistą šiame pasaulyje, nebuvau išgirdęs džiugesnės žinios. Dar paklausiau: „Koks tavo vardas, gražuole?“ Ji pasisakė esanti Ukanruri21 ir staiga pranyko kalno glūdumoje. Apžiūrėjus kalną iš arčiau, buvo aišku, kad nebus taip paprasta į jį įkopti, – jis buvo status ir kupinas pavojų. Susiradęs po skardžiais nuožulnesnę vietą, takeliu ėjau aplinkui ir stebėjausi negirdėtais neregėtais žydinčiais medžiais. Nuo kalno viršūnės tekėjo upė, kurios vanduo spindėjo auksu, sidabru ir safyrais. Per upę buvo permestas tiltas, pastatytas iš įvairiausių brangakmenių. Netoliese augo medis, švytintis nuostabiausiomis spalvomis. Tereikėjo išsirinkti vieną jo šakelę ir grįžti namo. Kad ir kaip gaila, ši šakelė nėra pati gražiausia iš visų, augusių ant to medžio, bet ji labiausiai atitinka jūsų dukters aprašytąją, todėl ją ir nuskyniau. Kokia vis dėlto nuostabi ta Penglai sala! Į nieką pasaulyje nepanaši! Bet aš jau turėjau, ko ieškojau, ir nekantravau grįžti namo. Todėl sėdau į laivą, sulaukiau palankaus vėjo ir išplaukiau. Kelionė atgal truko ilgiau nei keturis šimtus dienų, bet aš laimingai pasiekiau gimtuosius krantus. Manau, kad tai buvo dievų malonė. Tik vakar iš Nanivos grįžau į sostinę. Nespėjęs persirengti kelionės drabužių, kurie iki šiol tebėra permirkę sūriu jūros vandeniu, atvykau pas jus.
       Taip kalbėjo princas Kuramoči. Senukas atsakė eilėmis:

Ilgus metus,
Tokius ilgus kaip bambuko kamienas,
Aš kirtau bambukus,
Tačiau neteko man patirti tiek vargų
Net ir gūdžiausiame miške.

       Princas jam atsakė:
       – Ilgus metus mano širdis kentėjo varginama likimo siųstų išbandymų, tačiau šiandien, išgirdusi jūsų žodžius, ji nurimo.
       Paskui sueiliavo:

Mano rankoves
Merkė ašaros ir jūros vanduo,
Bet šiandien jos išdžiūvo,
Ir likimo siųsti vargai
Pasimiršo greit.

       Taip jiedviem besikalbant į kiemą išsirikiavę vorele atėjo šešetas vyrų.
Vienas jų, rankose laikęs raštą, įspraustą į perskeltą bambuko viršūnėlę22, prabilo:
       – Mes esame karališkieji juvelyrai, aš vadinuosi Ajabe no Učimaro. Daugiau nei tūkstantį dienų mes tarnavome princui, per tą laiką pasninkavome, neėmėme į burną nei ryžių, nei kviečių, nei čiumizos, nei sorų, nei sojų, kad sukurtume perlų medžio šakelę. Tačiau iki šiol mums neatlyginta už darbą. Gavęs, kas žadėta, galėsiu apdalyti neturtingus pameistrius ir išmokyti savo amato naujus žmones.
       Kalbėtojas nusilenkė ir įteikė atsineštą raštą. Senukas bambukų kirtėjas, klausydamas juvelyrų kalbos, negalėjo patikėti, kad tai gali būti tiesa ir kad Kuramoči viską melavo. O princo širdis atsidūrė kulnyse, stovėjo jis kaip nesavas.
       Kaguja, išgirdusi, kas darosi, paliepė tarnams atnešti juvelyrų laišką, kurį išvyniojusi perskaitė:
       „Kilmingasis princas tūkstantį dienų slėpėsi kartu su mumis, žemakilmiais meistrais, visą tą laiką gyveno tuose pačiuose namuose. Mums buvo liepta sukurti nuostabaus grožio brangiųjų akmenų šakelę, o už tai pažadėta pelninga tarnyba imperatoriaus rūmuose. Bet mes negavome jokio žadėto atlygio. Visai neseniai sužinojome, kad ši šakelė buvusi skirta panelei Kagujai, kuri netrukus turėtų tapti princo gyvenimo palydove. Tad atskubėjome į šiuos garbingus namus prašyti, kad mums būtų sumokėta tai, kas pažadėta“.
       Toks buvo juvelyrų laiškas. Gražuolė jau buvo susitaikiusi su savo lemtimi, tačiau perskaičius apie nesumokėtą atlygį jos apsiniaukęs veidas nušvito ir ji pirmą kartą tą dieną nusišypsojo. Pasikvietusi senuką bambukų kirtėją, jam tarė:
       – O aš juk iš tiesų buvau pamaniusi, kad ši šakelė nuo Penglai kalno. Bet kadangi tai tebuvo pats niekingiausias melas, kuo greičiau grąžink ją princui.
       Senukas nesipriešino:
       – Dabar, kai žinau, kad šakelė padirbta, nedvejodamas grąžinsiu dovaną.
       Gražuolė, nesitverdama savyje iš laimės, prisiminė gavusi iš princo eilėraštį ir nutarė, kad pagaliau atėjo metas sueiliuoti atsakymą, kurį nusiuntė kartu su nelemtąja šakele:

Galvodama, ar tai tiesa,
Klausiausi aš tavęs
Ir į šakelę aš žiūrėjau.
Bet ji tebuvo papuošta
Tavais melais
Ir perlais padirbtais.

       Senukas, prieš tai labai maloniai kalbėjęs su svečiu, dabar nebenorėjo jam nė žodžio tarti, todėl apsimetė miegąs. Princui jau nebebuvo patogu pasilikti gražuolės namuose, jis nebežinojo nei kur prisėsti, nei kur prisiglausti, todėl, sulaukęs sutemų, tylomis išsmuko laukan.
       Tuo metu Kaguja pasikvietė princą apskundusius juvelyrus, kurie išgelbėjo ją nuo nelauktų vedybų, ir taip jiems tarė:
       – Kokia laimė, kad jus sutikau!
       Ir sumokėjo jiems galybę pinigų – tiek, kiek jie buvo uždirbę tarnaudami princui. Apsidžiaugę vyrai padėkojo jai:
– Dabar mūsų viltys išsipildė su kaupu.
Tačiau pakeliui į namus jų jau tykojo princas su savo tarnais. Meistrus taip sumušė, kad jie krauju paplūdo. Nebuvo naudos ir iš atlygio, gauto už pravargtą princo tarnyboje laiką. Buvęs ponas atėmė iš jų pinigus, ir vargšams pamiršus uždarbį teko bėgti kuo toliau nuo princo rūstybės.
       Tačiau princas nenurimo:
       – Tokios gėdos aš negalėsiu nuplauti per visą gyvenimą. Dar nebuvo buvę, kad aš negalėčiau gauti kokios nors moters. Žmonės, mane matydami, viską prisimins ir pirštais mane užbadys. Nebegaliu gyventi šiame pasaulyje.
       Taip taręs, vienui vienas išėjo į aukščiausius kalnus ir juose pasislėpė. Visi dvariškiai, visi jam tarnavę žmonės pasiskirstė grupelėmis ir iškeliavo ieškoti savo šeimininko, bet niekur negalėjo rasti. Tada nusprendė, kad jis bus pražuvęs kalnuose, ir grįžo nieko nepešę atgal. O princas, degdamas iš gėdos, bent kelerius metus nesirodė namuose. Taip kilo posakis: „Nesurandamas it perlas“.


       Dešinysis ministras Abe ir ugninės pelės kailiukas

       Dešinysis ministras Abe no Miuši buvo labai turtingas žmogus, jo namams nieko nestigo. Kaip tik tais metais iš Kinijos buvo atvykęs pirklių laivas, ir ministras su jais užmezgė dalykinius ryšius. Tad sugalvojo jis kinų prekijui Vang Dzingui nusiųsti tokį laišką: „Girdėjau, kad tik jūsų krašte galima gauti ugninės pelės kailiuką. Nupirkite ir atsiųskite man tokį“. Parašęs išsirinko iš savo tarnų patį drąsiausią, tvirčiausią ir patikimiausią vyrą, vardu Ono no Fusamori, įdavė jam laiškelį ir liepė plaukti į Kiniją.
       Fusamori, laimingai pasiekęs Kiniją ir prisistatęs į Vang Dzingo namus, įteikė jam ministro laišką ir sumokėjo už paslaugas. Pirklys išskleidė laišką, įdėmiai jį perskaitė ir parašė atsakymą:
       „Jei jūs kalbate apie ugninės pelės kailiuką, tai tokio dalyko mūsų šalyje tikrai nėra. Žinoma, teko girdėti nemažai gandų apie ugninę pelę, tačiau iki šiol niekas jos savo akimis nematė. Juk jei tai būtų kažkas, ką galima gauti kurioje nors šio pasaulio šalyje, be abejonės, jis būtų atgabentas ir pas mus. Šiaip ar taip, kailiuką būtų be galo sunku gauti. Tačiau gal kas nors panašaus buvo atvežta į Indiją. Tuomet galingiausi radžos arba šiaip turtingi žmonės tikrai namuose turės šį daiktą. Jei ne, per jūsų tarną grąžinsiu visus sumokėtus pinigus“.
       Pagaliau atėjo diena, kai Ono no Fusamori išplaukė atgal į Kiūšiū salą, o iš ten iškeliavo į sostinę. Ministras, sužinojęs, kad Fusamori jau keliauja namo, pasiuntė tarną, raitą pačiu greičiausiu žirgu, kokį tik buvo galima rasti ministro arklidėse.
Fusamori persėdo ant eikliojo ristūno ir nuo Kiūšiū iki sostinės atjojo per septynias dienas23. Ministras išvyniojo naujausią pirklio laišką, jame buvo parašyta:
       „Išsiuntinėjau pasiuntinius į įvairias šalis, ir galų gale vienas jų man pranešė, kad esama tokio daikto kaip ugninės pelės kailiukas. Tačiau jį ir dabar, ir senovėje buvo labai sunku gauti. Jau neatmenamais laikais iš šventosios Indijos žemės atkeliavo nepaprastas žmogus, kuris ir atgabeno į Kiniją kailiuką. Įsikūrė jis vakariniuose kalnuose, ir iki šiol atvežtoji brangenybė saugoma vienoje iš tų kalnų šventyklų. Kreipiausi į imperatoriaus rūmus prašydamas leisti nusipirkti šį kailiuką, tačiau vakarų žemių gubernatorius man pasakė, kad jūsų pasiūlyta suma yra per maža, kailiukas kainuoja brangiau. Taigi teko primokėti dar penkiasdešimt auksinių monetų. Šiuo laivu siunčiu jums pirkinį ir prašau sumokėti trūkstamą sumą. Jei jums tai per brangu, reikalaujame kuo skubiau pirkinį grąžinti“.
       Tai perskaitęs, ministras tik garsiai nusijuokė:
       – Ir ką jie man sako! Juk tai visiškai menki pinigai, tai nėra toks dalykas, kurio aš negalėčiau įpirkti. Koks esu laimingas perskaitęs tokią žinią ir galiausiai savo rankose turėdamas šį kailiuką! – taip pasakęs, atsisuko į Kinijos pusę ir parklupęs ant žemės nusilenkė.
       Ministras apžiūrėjo dėžutę, į kurią buvo įdėta suknia iš pelės kailio. Dėžutė buvo nusagstyta įvairiausiais safyrais ir nuostabiai spindėjo apšviesdama visą kambarį. Pats kailiukas mainėsi visais dangaus atspalviais, o plaukelių galai žibėjo auksu. Jis atrodė kaip didžiausia brangenybė, pats nuostabiausias dalykas pasaulyje, kuriam lygių surasti neįmanoma. Ugninės pelės kailis vertinamas todėl, kad iš jo pasiūtas drabužis nedega ugnyje, bet jo įstabus grožis pranoko visas jo stebuklingas savybes.
       – Taip, dabar aš suprantu, kodėl gražuolė Kaguja taip norėjo šio kailiuko. Nesu matęs nuostabesnio dalyko, – dėdamas suknelę atgal į dėžutę grožėjosi Abe.
       Kaip reikalavo paprotys, jis nusiskynė medžio šakelę, kuri labiausiai tiko sezonui, pasipuošė prašmatniausiais darbužiais ir išvažiavo pas savo mylimąją tvirtai įsitikinęs, kad šią naktį ir visą likusį gyvenimą praleis su gražuole kaip jos vyras. Dar spėjo sukurti eilėraštį:

Aš be galo kentėjau deginamas meilės ugnies,
Bet šio drabužio net ji nepalies.
Tik ašarų permerktos rankovės išdžiūvo
Iš džiaugsmo, kad šiandien galėsi užsivilkti
Iš stebuklingo kailio pasiūtą drabužį.

       Atkakęs į gražuolės namus, ministras atsistojo prie vartų ir palaukė, kol išėjo senukas, paėmė iš jo rankų dėžutę su suknia ir nunešęs parodė savo dukrai. Gražuolė apžiūrėjo kailiuką ir tarė:
       – Kokia nuostabi oda, koks neįprastas daiktas! Tačiau aš nežinau, ar tai tikrai tas daiktas, kurio aš prašiau.
       – Iš tikrųjų, gal reikėtų patikrinti, bet iš pradžių pakvieskime ministrą užeiti vidun, – atsakydamas į dukters žodžius pasiūlė senukas. – Juk tu pati žinai, tokio kailio neįmanoma pamatyti šiame pasaulyje, tad verčiau patikėk, kad tai – ne klastotė. Ir daugiau nebekankink žmogaus.
       Vesdamiesi ministrą į vidų, ir senukas, ir senutė buvo giliai širdyje įsitikinę, kad jau šį kartą tikrai įvyks vestuvės ir nuoširdžiai tuo džiaugėsi. Bambukų kirtėjas labai liūdėjo dėl to, kad jo duktė taip ilgai negali ištekėti, ir norėjo ją suvesti su geru ir protingu žmogumi, tačiau gražuolė visada atsisakydavo ir senukai negalėjo pasipriešinti nė vienam jos norui. O duktė jau buvo sugalvojusi naują išbandymą:
       – Pasak legendų, ugninės pelės kailiukas nedega ugnyje, tad reikia jį įmesti į liepsną, ir jei jis nesudegs, patikėsiu, kad čia ne akių dūmimas, ir ištesėsiu žodį, duotą šiam žmogui. Tu sakei, kad šiam drabužiui nėra lygių pasaulyje ir kad neturėčiau abejoti jo tikrumu, tačiau man reikia rimto įrodymo. Na nėra ko delsti, meskime suknelę į ugnį!
       – Ką gi, jei jau yra tokia legenda, tai reikia išbandyti, – sutiko senukas ir perdavė šiuos žodžius dešiniajam ministrui. Ministras nebuvo labai patenkintas.
       – Juk tokio kailio netgi pačioje Kinijoje nebuvo ir turėjau daug vargo, kol pavyko jį gauti. Kokios dar gali būti abejonės?
       – Aš visiškai sutinku su jūsų nuomone, tačiau tokia mano dukters užgaida, tad kuo greičiau meskim kailiuką į liepsną ir baikime šį reikalą, – bambukų kirtėjas sviedė drabužį į liepsnas, ir jis akimirksniu sudegė. – Oi, pažvelkit, gryniausia klastotė!
       Tai išvydus, dešiniojo ministro veidas pažaliavo kaip žolė, auganti aplink namus, keliai pradėjo linkti, ir jis susmuko vietoje. O gražuolė Kaguja neregėtai nudžiugo, ji, žinoma, visiškai nenorėjo tekėti už ministro. Dar kartą perskaičiusi nevykėlio gerbėjo eilėraštį, parašė atsakymą, įdėjo į tą pačią dėžutę, kurioje buvo ugninės pelės kailiukas, ir grąžino ją ministrui.

Tu žinojai,
Kad stebuklingas kailis sudegs.
Nepalikdamas jokio pėdsako.
Todėl ir nekurstei jausmų širdy,
Kad ugnis nepasiglemžtų drabužio.

       Taip ministras ir grįžo namo. O visi kaimynai klausinėjo vieni kitų:
       – Kaip ten baigėsi ministrui Abe? Juk jis sugebėjo gauti ugninės pelės kailį, tai teks dabar gražuolei Kagujai tekėti už ministro. Ar jie jau gyvena kartu?
       – Gražuolė nusprendė išbandyti ministrą ir, prisiminusi legendas, įmetė kailiuką į ugnį, kur jis sudegė be pėdsako. Taip ir nevedė ministras gražuolės, – atsakydavo kiti.
       Nuo to laiko apie visus darbus, kurie baigiasi nesėkme, imta sakyti: „Buvo ir pražuvo kaip ministras Abe ir jo kailiukas“.

       17 Dabartinio Osakos miesto apylinkės.
       18 Pasak budistinių legendų, šis figmedis žydi kartą per tris tūkstančius metų.
       19 Aliuzija į nežinomo autoriaus eilėraštį iš pirmosios imperatoriaus rūmų įsakymu sudarytos japonų poezijos antologijos „Kokinwakashū“, sutrumpintai – „Kokinshū“ („Senosios ir naujosios eilės“; X a. pr.):

                   Vasaros drugelis
                   Skrenda į ugnį naktyje
                   pražūčiai save pasmerkdamas,
                   Nes kaip ir širdis mana
                   Nori patirti, kas yra liepsna.
                                                                    („Kokinshū“, 544)

       20 Senovės Japonijoje para turėjo dvylika valandų, kiekviena jų vadinama pagal kinų zodiako ženklus. Drakono valanda tęsėsi nuo septintos iki devintos ryto.
       21 Kituose teksto variantuose fėjos vardas yra Hokanruri, tačiau iki šiol nežinoma, kokiais hieroglifais reikėtų užrašyti šį žodį, tad neaišku, ką jis reiškia.
       22 Taip derėdavo teikti laiškus aristokratams.
       23 Senovėje tokia kelionė trukdavo keturiolika dienų, taigi Fusamori prireikė tik pusės įprasto laiko.

       Versta iš:
       Japonijos klasikinės literatūros rinktinė, 12 / Nauja redakcija.
       Tōkyō: Shōgakukan, 1994

       Iš senosios japonų k. vertė MARTYNAS ŠIAUČIŪNAS