G r i g o r i j u s   Č c h a r t i š v i l i s  (Григорий Чхартишвили) – vertėjas iš japonų ir anglų kalbų, eseistas ir beletristas, išgarsėjęs stilizuotais detektyviniais romanais ir apysakomis, kuriuos pasirašo Boriso Akunino slapyvardžiu. 1999 m. jis išleido knygą „Rašytojas ir savižudybė“. Joje išsamiai tyrinėja savižudybės fenomeną. Autorius, nagrinėdamas įvairius istorinius, teisinius, religinius, filosofinius savižudybės aspektus, daugiausia dėmesio skiria literatų-savižudžių likimams, kaip padidintos savižudybės rizikos grupei, ir kartu kaip išskirtiniams ir savitiems homo sapiens atstovams. Knygą užbaigia „Literatūricido enciklopedija“, kurioje pateikiama daugiau nei 350 trumpų biografinių duomenų apie rašytojus, savo noru pasitraukusius iš gyvenimo, taip pat glaustai aprašomos jų mirties aplinkybės. „Metų“ skaitytojams siūlome knygos skyrių „Japoniška savižudybė“ ir jo priedą „Charakirio teorijos ir praktikos įvadas“.

       VERTĖJAS


Mane stebina, kad mirtis europiečiams kelia tokį siaubą. Vienintelis jų troškimas – gyventi. Jie bijo ne tik kalbėti, bet net ir galvoti apie mirtį. Todėl visa europietiška kultūra yra vienašalė, pernelyg pasvirusi į gyvenimo pusę.

Tokomatsu Entai. „Japonų požiūris į mirtį“  
     

       Įtikinamiausią įrodymą, kad savižudiškumas yra nekintamas japonų tautinio charakterio bruožas, pateikia statistika. Unikalus atvejis žmonijos istorijoje: nūdien savižudybių rodiklis Japonijoje yra lygiai toks pat, koks 1882 metais, kai Saulės kilmės šalyje (o visai ne Tekančios saulės šalyje, kaip ją vadina daugelis, nes tai yra vertinys iš anglų kalbos) pirmąkart buvo tyrinėjamos mirtingumo priežastys. Per praėjusius šimtą ir daugiau metų būta, žinoma, ir pakilimų, ir atoslūgių – pagal bendrąjį Durkheimo dėsnį. Per didžiuosius karus, kaip ir dera, savižudybių skaičius sumažėdavo, o ekonominio šalies nuosmukio ir socialinių persitvarkymų metais – išaugdavo. Pavyzdžiui, šeštajame XX a. dešimtmetyje, kai, pralaimėjus imperijai, okupuotoji Japonija skausmingai kūrė naują gyvenimo santvarką, naują socialinę struktūrą, naują etiką, japonai žudėsi dažniau nei kas nors kitas. Japonų savižudybės pasaulyje siekė 8 proc., o gyventojų – tik 3 proc. Labiausiai savižudybių epidemija pakenkė jaunimui, o 20–29 metų moterų savižudybės tapo dažniausia mirties priežastimi.

       Tačiau vos tik visuomeniniai sukrėtimai truputį aprimdavo, magiškas vidurkis (17–18 savižudybių 100 000 tūkstančių gyventojų) kaskart su nepaaiškinamu atkaklumu atsikurdavo. Nesikeičia ir būdinga „dviejų viršūnių“ savižudybių kreivė, kurią suicidologai vadina „japonišku modeliu“: aukštas jaunimo savižudybių lygis, nuosmukis vidutinio amžiaus žmonių grupėje ir naujas pakilimas sulaukus senatvės. Tautinė specifika būtinai išlieka.

       Specifiką aš suprantu kaip vien japoniškas savižudybės motyvacijas ir atmainas. Natūralu, kad dauguma japonų žudosi dėl visai „trivialių“, bendražmogiškų priežasčių, tačiau gana dažnai pasitaiko grynai tautinio kolorito tragedijos, o tai leidžia rimtai kalbėti apie „savižudybę japonišku veidu“.

       Kitaip negu nacionaliniai rusų, vokiečių ir britų charakteriai, kuriuose ne taip jau lengva aptikti savižudiškos elgsenos šaknis, japonų psichokultūriniame modelyje jos yra išsišakojusios ir glūdi tiesiog paviršiuje.

       Apie perdėtos savidrausmės pavojų jau esu kalbėjęs minėdamas užslėptą vokišką jausmingumą. Japonams ši savybė pasireiškia dar stipriau. Nuo senų senovės buvo laikoma nepadoru atvirai rodyti stiprius jausmus, o santūrumas ir nuosaikumas buvo garbinami kaip svarbios dorybės. Ši nuostata leidžia išvengti minimalių kasdienių konfliktų, tačiau nesudaro sąlygų neigiamoms emocijoms išlieti. Didelis stresas, kai apsauginis elgsenos mechanizmas nėra pakankamai veiksmingas, gali prasiveržti tiek išorine, tiek vidine agresija. Pastaroji pasitaiko dažniau, o tai aiškinama tradicinio auklėjimo ypatumais.

       Tipiškam japonui yra būdinga orientacija ne į asmenines, o į kolektyvines vertybes. Būti nepriklausomam, originaliam, nepanašiam į kitus – blogas tonas. Blogybių blogybė – egocentrizmas. Griežtos struktūros visuomenė nepritaria asmeninei iniciatyvai, nuolat versdama žmogų jaustis ne vienišu kovotoju, o „komandos nariu“. Japonui yra būdinga savo tapatybę apibrėžti priklausymu konkrečiai grupei.
Nėra nieko baisiau už ostrakizmą1. Viduramžiais aukščiausia bausmė japonų bendruomenėje buvo ne mirtis, o gėdinga tremtis. Apkritai gėda yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis japonų etinę sistemą. Judėjų ir krikščionių moralė grindžiama nuodėmės samprata (nusižengti negalima, nes už tai atsakysi Dievui arba, jei esi nereligingas, savo sąžinei), o japonas elgiasi dorai todėl, kad bijo apsijuokti ir tapti pasmerkimo ar patyčių objektu.

       Grupinė priklausomybė japonui yra tiek apsauginiai šarvai, tiek Achilo kulnas: ji sergsti nuo asmeninių negandų, nes bendras reikalas svarbesnis už asmeninį, bet kartu grupei tenkantis smūgis suvokiamas kaip asmeninė tragedija. Mes nustebę žiūrime, kaip prieš kameras raudoja vienos bankrutavusios japonų korporacijos prezidentas ar kaip linkčiodamas atgailauja aukštas valdininkas, pakliuvęs į nemalonią istoriją. Panašiais atvejais neretai ir nusižudoma. Užsieniams tai panašu į japonišką egzotiką. Vadinamasis „vaidmens narcisizmas“ verčia japonų tarnautoją suvokti ir vertinti save pirmiausia kaip tam tikro profesinio vaidmens atlikėją, paverčia žmogų sklandžiai veikiančio mechanizmo sraigteliu. Tai naudinga visuomenei ir nepavojinga individui – ligi tol, kol mechanizmas neišsiderina ir sraigteliai nepradeda byrėti.

       Kita vertus, silpnai išsivystęs ego buvo būdingas užvakarykštei (feodalinei) ir vakarykštei (pramoninei) Japonijai. Nūdien šalis sparčiai juda į poindustrinę visuomenę, kurioje egzistuojanti socialinė-psichologinė konstrukcija neišvengiamai taps anachronizmu. Jaunieji japonai labai skiriasi nuo savo tėvų: mašinos, kurią vairuoja kažkas kitas, sraigtelių vaidmuo jiems nepatinka. Nūdienos Japonijai daug nerimo kelia naujosios kartos tingumas, neatsakingumas, o ypač – egoizmas. Ko gero, ne tokioje tolimoje ateityje savižudybė dėl bjaurios situacijos darbe taps retenybe. Tačiau vargu ar ši metamorfozė iš esmės paveiks savižudybių statistiką. Veikiausiai tiesiog įvyks restruktūrizacija – „visuomeninių“ savižudybių sumažės, o „asmeninių“ – padaugės.

       Tolerantiškas ir net prijaučiantis japonų požiūris į savižudybę turi gilią priežastį. Japonai ramiau žiūri į mirtį. Tai anaiptol nereiškia, kad jie nebijo mirties – tiesiog juos mažiau negu vakariečius baugina mintys apie mirtį. Budologas ir nacionalizmo ideologas Tomomatsu Entai (1895–1973) rašė: „Tiems, kurie nori vien gyventi, kurie laiko save pasaulio bamba ir siekia paimti iš gyvenimo kuo daugiau, mirtis visada bus pikų dama, kelianti siaubą. Visa europiečių civilizacija vadovaujasi lozungu: „Bet kas, tik ne mirtis“. Tai urvinė civilizacija, susisupusi į kokoną“. Nuo krikščioniško šūkio memento mori europietis krūpteli, nutaiso rūgščią miną ir kuo greičiau ima galvoti apie kažką malonaus. Japonui, priminus apie mirtį, nuotaika nė kiek nesuges. Pirmiausia todėl, kad jie niekad jos nepamiršta. Kasdienio, buitinio požiūrio į savo mirtį ištakos yra religija – budizmas ir konfucianizmas. Zeną, tiesioginio veiksmo budizmą, kaip ginklą pasirinko ir kūrybiškai perdirbo japonų karinė aristokratija, kurios ideologija ir etika daugiausia formavo japonų tautinį mentalitetą. Viduramžių Europoje bajorija kaip gynėjų luomas gana greitai išsigimė į parazitų luomą, o samurajai, griežtai laikydamiesi konfucianizmo kanono, laikė save prastuomenės tėvais ir mokytojais.
Pirmasis bušido2 teoretikas Yamaga Soko (1622–1685) samurajų privilegijų teisėtumą aiškina šitaip: iš samurajaus nereikalaujama, kad jis dirbtų – darbas prastuomenės dalia; samurajui užginta kautis, nes karai – jau praeities reliktas. Bet nejaugi samurajus – parazitas? Ne. Jo misija – rodyti japonų tautai moralinės elgsenos pavyzdį, ugdyti savo ir pavaldinių dorovę. O kadangi amžiams bėgant panieka savo gyvybei buvo skelbiama tauriausia kilniausio japonų luomo dorybe, ši idėja neišvengiamai įaugo į visos tautos kraują. Garsi samurajų maksima teigia: „Ryte pabudęs, galvok apie mirtį“. Palyginkime su japonų liaudies patarle: „Jei mirtis tau niekis, viską pasieksi“. Dar jėzuitai, pirmieji iš europiečių atsidūrę Japonijoje, kaip pagrindinę čionykščių ypatybę minėjo neįprastai lengvą požiūrį į mirtį. Japonai – vienintelė nacija, estetizavusi ir kuo nuodugniausiai išplėtojusi ritualinę savižudybę – charakirį3.

       Nemažą vaidmenį japonų požiūriui į savižudybę atlieka ir sena, kultūroje įsigalėjusi savanoriško pasitraukimo iš gyvenimo poetizacija. Romantinė aureolė, Vakarų tradicijoje gaubianti kai kuriuos savižudybės būdus, Japonijoje spindi dar ryškiau ir šviesiau. Kilnaus herojaus ar herojės savižudybė – pagrindinis klasikinės japonų literatūros siužetinis veiksmas, gražiausias ir labiausiai jaudinantis iš visų galimų finalų. Laiminga pabaiga maždaug kaip “ir ėmė jie gražiai gyventi, vargo nepažinti, tėvą motiną karšinti“ arba „gyveno jie ilgai ir laimingai“, japonų požiūriu, nuobodi ir netgi neskoninga. Visai kitas dalykas „Romeo ir Džuljeta“ (išradinga variacija junshi tema, apie kurią kiek vėliau) arba pjesė „Audra“, kurioje Katerina, patekusi į beviltišką padėtį (ji nusikalto vyrui ir negali susijungti su mylimuoju), pasielgia kaip tikra japonė: nusiskandinti nušokus nuo skardžio – kaip tai romantiška.

       Japonų kalboje egzistuoja visas savižudybės glosarijus, kuriame kiekvieną savižudybės rūšį atitinka atskira sąvoka.

       Garbingiausia ir labiausiai pavydėtina mirtis – pasiaukojimas mūšyje, kurio japonai nelaiko savižudybe. Samurajus, vykstantis į karą, turi galvoti ne apie grįžimą namo su pergale, o apie žūtį mūšio lauke. Išlydėdami sūnų, chrestomatiškai pavyzdiniai japonų tėvai sakydavo ne „saugok save“, o „mirk kaip didvyris“. Nuo tokios spartietiškos dvasios darosi kažkaip nejauku, net jei spėtume, kad tėvai garsiai kalbėjo viena, o galvojo kita. Šiaip ar taip, sūnūs į palinkėjimą žiūrėdavo rimtai, ir per patį pirmą ginkluotą Europos susidūrimą su Japonija, rusų–japonų karo metu, mikado kareiviai sukrėtė „raudonplaukių“ (tai yra mūsų protėvių) vaizduotę savo savižudiškomis atakomis. Jackas Londonas, buvęs japonų armijos korespondentas, pasibaisėjęs rašo, kaip atvira vietove kareiviai eina į frontalinį rusų įtvirtinimų šturmą ir kaip šrapnelis juos guldo šimtais. Amerikietis šioje, jo nuomone, nusikalstamoje taktikoje įžvelgė barbarišką japonų karvedžių panieką savo pavaldinių gyvybei. O iš tikrųjų savižudiška ataka neabejotinai vyko „apačių iniciatyva“.

       Antrojo pasaulinio karo metais, ypač į jo pabaigą, pasiaukojimas tapo viena iš imperatoriškosios armijos taktikos priemonių. Savižudiškas kario, kurį užvaldė troškimas žūtbūt, net savo gyvybės kaina sunaikinti priešą, polėkis yra toli gražu ne vien japoniškas reiškinys ir tikriausiai atsirado kartu su karu. Pirmasis karo Ramiajame vandenyne kamikadzė buvo... amerikietis: 1942 m. birželio 5 d. Midvėjaus mūšio metu leitenantas Flemingas savo lėktuvu taranavo japonų kreiserį. Mes pamename ir Raudonosios armijos lakūnus, pakartojusius savižudišką kapitono Gastello pikiravimą. Bet viena – polėkis, ir visai kita – apgalvotas, neafektuotas sprendimas, kurį priėmė tūkstančiai jaunų japonų, savo noru užsirašiusių į lakūnų savižudžių, pėstininkų savižudžių, jūreivių savižudžių eskadriles, batalionus ir būrius.

       Tragedija – puikesnė už komediją, laidotuvės – didingesnės už vedybas. Graži mirtis vertesnė už laimingą gyvenimą – tokia estetinė nuostata persmelkia visą japonų kultūrą ir palengvina savižudybės pasirinkimą. Japonų karinių maršų žodžiai pribloškia pesimizmu, apskritai nebūdingu šitam žvaliam muzikiniam žanrui. Visame pasaulyje ir visais laikais marširuojantys kareiviai traukė dainas apie tai, kaip jie įkrės priešui į kailį, o paskui su pergale grįš namo. Tik ne japonai. Antrojo pasaulinio karo japonų lakūnų maršas, laisvai išvertus, skamba taip:

Lyg sakuros gležni žiedai
Pražydę ant šakos liaunos,
Mes žinom, kad gyventi mums tiktai
Bus lemta lig pirmos šalnos.

       Turbūt nuo tokios rikiuotės dainos bet kurioje kitoje armijoje pagausėtų dezertyrų, tačiau japonams ji kėlė kovinę dvasią.

       Samurajų ir kamikadzių pasiaukojimas kelia pagarbą, tačiau tikėkimės, kad ši japoniškos savižudybės atmaina jau atgyveno. Nugrimzdo į praeitį ir kita paplitusi japonų savižudybės rūšis – oficialiai vadinama junshi („nusekti į mirtį“). Iš pradžių šis paprotys buvo gedulo apraiška mirus siuzerenui: atsidavę vasalai, nepajėgdami ištverti netekties, pasidarydavo charakirį. Junshi buvo laikoma didžiausia lojalumo apraiška ir išaukštindavo giminę, kurios atstovas šitaip pasiaukojo. Viduramžiais, kai samurajų luome vyravo tikras altruistinės savižudybės kultas, panūdusių pasekti šeimininko pavyzdžiu buvo tiek daug, kad vyriausybė galų gale uždraudė šią tradiciją. Tačiau junshi pasitaikydavo ir po draudimo. Vienas iš garsiausių – grafo Maresuke Nogi ir jo žmonos savižudybė 1912 m. Šlovingasis generolas, vadintas gyvuoju Bušido kodekso įsikūnijimu, prarado gyvenimo skonį dar nuo Port Artūro apsiausties laikų, kai prie miesto sienų krito du jo sūnūs. Jis norėjo nusižudyti iškart po karo, kad išpirktų taktikos klaidas, kurios pernelyg brangiai kainavo japonų armijai, tačiau imperatorius Meiji buvo prieš. Tada generolas sulaukė valdovo mirties ir pasidarė junshi. Jo žmona padarė tą patį, nusekusi paskui savo šeimininką, tai yra – vyrą. Ilgą laiką grafo ir jo ištikimos sutuoktinės atsisveikinimo nuotrauka kabojo daugelio japonų būstuose.

       Mūsų laikais firmos tarnautojai, žinoma, nesižudo gedėdami dėl generalinio direktoriaus mirties, tačiau junshi po senovei yra gana paplitusi – tik ne dėl ištikimybės valdžiai, o dėl asmeninių priežasčių. Japonijoje dažniau nei kurioje nors kitoje šalyje našlys ar našlė nusižudo nepajėgdami ištverti netekties skausmo. Įprastinės rusiškos paguodos logika („Nieko nepadarysi, gyventi tai reikia“) japoniškai skamba kaip absurdas. Reikia? Kam reikia?

       Dar vienos tradicinės savižudybės rūšies – inseki-jisatsu – pasikeitė tik forma, o turinys liko toks pat. Ši trumpa žodžių samplaika verčiama ilgu ir gremėzdišku sakiniu (ko gero, dėl sunkiai įsivaizduojamos pačios idėjos): „savižudybė suvokus savo kaltę dėl to, kas įvyko“. Žmogui, padariusiam didelę klaidą, yra tik vienas būdas išvengti gėdos, kuri, japonų supratimu, nepalyginamai blogiau už mirtį. Savanoriška bausmė iš dalies ar net visiškai grąžina nusikaltusiajam garbingą vardą. Kadaise atperkamąją savižudybę samurajui buvo galima primesti teismo sprendimu – paprastai ne už patį sunkiausią nusikaltimą. Tačiau daugelis japonų iš padidintos savigarbos darydavosi inseki-jisatsu be jokios prievartos ir dažnai europiečių akimis nereikšminga dingstimi. Vatelio, princo Condé majordomo, savižudybę amžininkai ir palikuonys palaikė ekscentrišku pokštu. Vargšelis persivėrė špaga išsigandęs, kad karalius laiku negaus žuvies patiekalo. Samurajaus požiūriu, toks poelgis yra absoliučiai normalus, kuris liudija, kad princui tarnauja žmonės, suprantantys žodžio „atsakomybė“ prasmę. 1945 m. rugpjūtį nusirito ištisa karininkų ir valdininkų savižudybių banga: atimdami sau gyvybę, patriotai „atsiprašydavo“ imperatoriaus už tai, kad nesugebėjo apginti jo švento asmens nuo priešų. Inseki-jisatsu yra ne tokios retos ir dabartinėje Japonijoje. Bankrutavusio ir klientus (partnerius, kreditorius) nuskurdinusio verslininko laukia trys keliai: pabėgti į užsienį, sėsti į kaltinamųjų suolą arba nusižudyti. „Naujasis rusas“ veikiausiai pasirinktų pirmąjį (nebent užsitikrintų deputato neliečiamybę), Vakarų verslininkas – antrąjį, japonas – trečiąjį kelią.

       Kita tradicinės savižudybės atmaina – kanshi („mirtis iš įsitikinimo“). Taip mirė ankstyvosios krikščionybės kankiniai, rusų sentikiai ir budistų vienuoliai, kurie susidegino gyvi protestuodami prieš Vietnamo karą. Japonijoje kanshi naudojama ir plačiau – ne tik kaip protesto išraiška, bet ir kaip argumentas ginčijantis: štai kokie nuoširdūs mano įsitikinimai, jie man svarbesni už gyvybę. Senojoje Japonijoje samurajus galėjo nusižudyti vien dėl to, kad atkreiptų aukštesniųjų institucijų dėmesį į vieną ar kitą faktą. Pavyzdžiui, 1891 m. jaunas karininkas pasidarė viešą charakirį, kad vyriausybė laikytųsi griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Mūsų akimis, toks poelgis yra beprotiškas, tačiau, kaip žinoma, japonų vyriausybė netrukus iš tiesų pasirinko antirusišką kursą, kuris baigėsi karu. Vienas iš palyginti nesenų kanshi pavyzdžių (1976) – demonstratyvi kino aktoriaus Maeno Mitsuyasu savižudybė. Nuosavu lėktuvu jis įsirėžė į politinio machinatoriaus Kodamos Yoshio, įvėlusio vyriausybę į purviną korupcijos skandalą, namus.

       Kita paplitusi kanshi rūšis – šeimyninė buitinė savižudybė, kurios griebiasi apgauti ar pamesti sutuoktiniai, o kartais net nuotakos ir uošvės, kad „sugadintų gyvenimą“ savo skriaudikams. Tai pasitaiko ir kitose šalyse, tačiau tik be sumanymo teisėtumo patoso.

       Garsiausia klasikinė japoniška savižudybė yra shinju, sutartinė savižudybė (tiesiogiai išvertus – „širdies gilumoj“ arba „širdžių vienuma“), kuri savo ruožtu skirstoma į joshi (įsimylėjėlių savižudybę) ir oyako-shinju (tėvų savižudybę kartu su vaikais). Joshi – tema plati, be to, ji glaudžiai siejasi su literatūra ir literatais, todėl meilės dramoms aš skirsiu atskirą skyrių. O šeimyninę savižudybę vadinu „klasikine japoniška“ ne todėl, kad ji yra vien tik lokalus reiškinys. Tėvai nusižudydavo kartu su vaikais įvairiomis epochomis, įvairiose šalyse ir dėl įvairiausių priežasčių. Panašių pavyzdžių pateikiama ir „Literatūricido enciklopedijoje“, ir ne iš japonų, o iš Europos literatūros. Vokiečių rašytojas Jochenas Klepperis (1903–1942), pirma, savo nelaimei, buvo vedęs žydaitę, antra, laikėsi griežtų moralinių principų. Kai gestapas nusprendė deportuoti rašytojo žmoną ir podukrą, visa šeima nusinuodijo dujomis. Kur kas trivialesnė priežastis, dėl kurios nusižudė austrų–vengrų rašytojas grafas Jánosas Mailáth'as (1786–1855). 1848 m. revoliucijos nuskurdintas ir sunkios ligos nukamuotas, jis nusižudė kartu su dukra, kuri ištikimai jį mylėjo ir daugelį metų ėjo sekretorės pareigas. Tėvas ir dukra susirišo virve, į drabužius prikrovė akmenų ir nusiskandino ežere – žodžiu, chrestomatiškesnės oyako-shinju ir nebūna.

       Šios savižudybės atmainos „japoniškumą“ apibrėžia ne egzotiškumas (kaip matome, tai toli gražu ne taip), ne ypatingas jos paplitimas Japonijoje ir netgi ne tai, kad būtent japonai nukalė specialų terminą. Pamatinis skirtumas yra toks: jei kitose šalyse gimdytojas, pasmerkęs savo vaikus mirčiai, kelia siaubą ir būna pasmerktas, tai Japonijoje į tokį poelgį žiūrima su atjauta ir supratimu.

       1985 m. Kalifornijoje 32 metų japonų emigrantė, sukrėsta vyro neištikimybės, pamėgino nusižudyti kartu su dviem mažais vaikais. Moterį išgelbėjo, vaikų – ne. Amerikos teismas „pabaisą“ nuteisė už pirmojo laipsnio žmogžudystę, o tai Japonijoje sukėlė tikrą šoką ir protestų bangą. Japonų požiūriu, amerikiečiai parodė barbarišką žiaurumą: maža to, kad vargšės šeima suiro, kad žuvo vaikai, kad jai neleido mirti, tai dar užtraukė gėdą ir daugeliui metų uždarė į kalėjimą. Japonė motina, pasiryžusi mirti kartu su vaiku, taip elgiasi ne iš egoizmo, o vadovaudamasi etine nuostata, jog klasta yra blogiau už mirtį. Palikti savo bejėgį vaiką priešiško, negailestingo pasaulio malonei, kai ji pati verčiau nutaria pasitraukti iš šio pasaulio, – pikčiausia išdavystė. Japonijoje dažniau negu kur kitur dar ir šiandien pasitaiko ikka-shinju („visos šeimos savižudybė“) – paprastai dėl ekonominių sumetimų. Čia jau galima daryti prielaidą ne apie trumpalaikį proto aptemimą, ne apie isterijos priepuolį, o apie kruopščiai pasvertą sprendimą, šeimai pasitarus ir pritarus.

       Už mažylius sprendžia tėvai, o paaugus vaikams suicidinė iniciatyva neretai priklauso jiems. Ir čia mes susiduriame su viena iš skaudžiausių šiuolaikinio japonų gyvenimo temų – paauglių savižudybėmis. Visuomenė niekaip negali susitvarkyti su šia rykšte – kasdien vidutiniškai nusižudo trys nepilnamečiai japonai, o mėginimų nusižudyti yra keliskart daugiau. Motyvai sukrečia. Bet kuris vaikas, už išdaigas likęs be ledų, gali svajoti, kaip mirs ir štai tada tėvas ir mama gailėsis to, ką padarė. Bet japonų vaikai lengviau nei jų bendraamžiai užsienyje nuo svajų pereina prie darbų. Priešmirtiniuose, vaikiška rašysena prikeverzotuose rašteliuose galima perskaityti maždaug štai ką: „bijau egzamino“, „išbarė mokytoja“, „tėtė nenupirko slidžių“. Būna ir rimtesnių priežasčių. Kasmet nusižudo apie pusantro šimto bendraklasių užguitų moksleivių. Nejaugi japonų vaikai išsiskiria ypatingu žiaurumu savo bendraamžiams? Visai ne, vaikai kaip vaikai. Tačiau japonų mažamečiai parijai kur kas skaudžiau reaguoja į ostrakizmą ir pasityčiojimą. O svarbiausia – kitoks požiūris į mirtį.

       Mums įprasta nuo vaikų „slėpti“ visa, kas susiję su mirtimi. „Senelė išvažiavo“, sakom mes, nenorėdami traumuoti vaiko. Dėl to vaikams vėlai susiformuoja mirtingumo samprata, ji netampa esminių gyvenimo pažinimo formų dalimi. O japonų vaikai į mirtį žiūri ramiai. Jie nuo pat mažumės žino, kad yra mirtingi, ir šis faktas ne toks baisus, kadangi suvokiamas kaip duotybė. Toks mąstysenos skirtumas matyti, tarkim, iš pavyzdžio su „tamagochi“ žaisliuku, iš pradžių sugalvotu japonų vaikams. „Mirtingo“ numylėtinio idėja niekada neateitų į galvą Vakarų žaislų išradėjams. Koks šokas vaiko psichikai – stebuklingas žvėrelis „mirė“! Užsienio vaikams tenka sugalvoti modifikacijas paverčiant viščiuką angelėliu ir pan. Mažiesiems japonams vargšo „tamagochi“ mirtis nėra problema: jie liūdnai atsidus, tvarkingai palaidos ir pareikalaus iš tėvų naujo žaisliuko.

       1 Ostrakizmas – valstybei pavojingų asmenų ištrėmimas senovės Graikijoje (vert. past.).
       2 Kario kelias (vert. past.)

       3 Šiai temai yra skirtas VI skyriaus priedas (autoriaus past.).

       Versta iš:
       Чхартишвили Г. ПИСАТЕЛЬ И САМОУБИЙСТВО.
       Изд. 3-е. Москва: Новое литературное обозрение, 2003

       Iš rusų k. vertė LINAS RYBELIS