P r a m o g o s

       Šiuo metu moksleiviams daugiausia pramogų teikia miesto inteligentija. Vilkaviškyje buvo nemaža tarnautojų inteligentų, bet jie savo kultūrine veikla niekuo nepasižymėjo. Mieste nebuvo sporto organizacijų, saviveiklininkų, vaidinimų, koncertų, parodų. Todėl ir nebuvo progų su jais pabendrauti. Jie pasižymėdavo tik šokiais. Vilkaviškio kareivinėse buvo įsikūręs kavalerijos pulkas, kurio karininkai buvo visų merginų pažiba. Miesto salėje griausmingai grodavo pulko orkestras, šokėjų trenksmas, tačiau mokiniai tik iš tolo galėdavo pasigėrėti.
       Tik retkarčiais mokyklos klasėje moksleiviai pašokdavo. Mokykla neturėjo savo kapelos, tad kviesdavo mane, kad savo smuiku kokią polkutę pagročiau. Mokytojai kokių nors kultūringesnių pramogų suruošti neprasimanydavo. Mokykla net savo organizuoto choro neturėjo. Tik pačios mokinės, išmokusios liaudies dainų, taip sudainuodavo, kad mums sukeldavo pasigėrėjimą ir kažkokį ilgesį.
       Mokiniai savo iniciatyva suruošdavo mokykloje vaidinimų. Jie pasirinkdavo pjesę, pasiskirstydavo roles, patys būdavo režisieriais, grimoriais. Mano išlikusiame dienoraščio lapelyje rašoma, kad mokiniai kino salėje 1920 m. sausio 18 d. suvaidino pjesę „Užburti turtai“. Čia pažymima, kad publika ypač buvo „užganėdinta“ monologais ir eilėraščių deklamacijomis.
       Tiems viešiems renginiams daugiausia iniciatyvos parodydavo P. Glovackas. Jam rūpėdavo ne tik pajuokinti žiūrovus, bet ir paleisti kokią nors politinę žiežirbą. Po vienos suvaidintos pjesės, kurios aktoriumi buvo patsai P. Glovackas, iškirto staigmeną. Susirinkusiems mokiniams, mokytojams ir kai kuriems aukštiems valdžios pareigūnams jis su užsidegimu padeklamavo V. Kudirkos eilėraštį „Ne tas yra didis, prieš ką milijonai, prispausti retežiais, žemyn galvas lenkia“. Pasigirdo mokinių plojimai, bet klerikalams ir miesto ponams pasirodė grėsmingas maištas.
       Sekmadieniais, jei neišvykdavome į tėviškes, pasigėrėdavome apylinkės gamta. Vilkaviškio aplinka skurdi – lygumos, arimai, bulvienojai. Susirasdavome įdomesnių vietų. Plentas iki Osijos alksnyno, ežero pakrantės, plentas iki Šeimenos tilto – mūsų mėgstami maršrutai.
       Prisimenu vieną įdomią 1920 m. pavasarį surengtą išvyką prie Osijos alksnyno. Ta vieta, matyt, pasirinkta dėl to, kad čia buvo aukštas kapčius ir platus dirvonas pasilakstyti. Nors čia nebuvo saviveiklininkų pasirodymo, sviedinio, vis dėlto buvo labai linksma. Pamėginome palenktyniauti. Buvau įsitikinęs, kad diržą reikia stipriai suveržti. Toks būdas mane tiek sukompromitavo, kad visiems matant prie finišo kritau žemėn.
       Gamtoje išryškėja simpatijos. Pirmą kartą pamačiau Salomėją, nenuleidžiančią akių nuo Stasio Balsio. Tas klasėje buvęs toks rimtas, rodėsi, kad jam mergytės nė motais, bet čia nors būgštaudamas vis prie jos gretinosi.
       Pagaliau atėjo užkandžiavimo metas. Žemesniųjų klasių mokiniai išsivyniojo iš popierių užkandžius ir atskirai dorojo. Mes, penktaklasiai, susėdome ratu, išdėstėme ant žolės savo gėrybes ir parodėme savo kolektyvinį sąmoningumą.
       Man teko atsisėsti šalia Balsio. Už jo, kur buvus nebuvus, įsitaisė Salomėja. Jei klasėje sėdėdavo susigūžus, šiuo metu ji žėrėjo laime. Prisiskynus dobilų lapų, pienių puokštelę vis klausinėjo Balsį, ką reiškia ketvirtas dobilo lapas, kaip burdavo merginos iš pienės vainikėlio laimę. Balsys, dėdamasis nieko neišmanąs, prašydavo ją pačią paaiškinti.
       Man pavyko sučiupti didelį žalią žiogą. Tas stengėsi iš mano pirštų išvaduoti savo ilgas kojas. Salomėja pasipiktino, pavadino mane tironu, kuriam kankynės malonumą teikia.
       Lemtingu atsitikimu ant Salomėjos suknelės nutūpė dievo karvytė. Atrodė, ji po kelionės buvo nuilsusi ir ramiai glūdėjo. Nudžiugo Salomėja. Atsargiai smilga ją nužėrė ant savo delno. Ji ir čia nekrutėjo.
       – Sušalusi vargšelė, – ir savo kvapu ėmė ją šildyti.
       Ir tikrai, ji pataisė savo sparnelius ir sujudo. Salomėja džiūgavo:
       – Stasy, žiūrėk, ji kopia pirštu aukštyn ir tik aukštyn! Į saulę!
       Pagaliau, pasiekusi piršto galiuką, išskėtė savo sparnelius ir nuskrido. Savo džiaugsmingomis akimis Salomėja ją palydėjo. Supratau, ji sugebės apdainuoti gamtos grožį.
       Pasistiprinę užkandžiais, nuėjome prie to dirvono įžymybės, prie kapčiaus, matyt, supilto dar baudžiavos laikais. Ant jo sulipome ir nusifotografavome. Toje nuotraukoje (ją tebeturiu) matyti ir Salomėja. Ji kapčiaus viršūnėje. Tai lyg simbolizuoja, kad ji ateityje pakils aukščiau už mus visus.
       Mano mokslo metais nebuvo organizuojamos ekskursijos į Kauno teatrą, į rašytojų gyvenimo bei kitas istorines vietoves. Prisimintina vienintelė ekskursija, suorganizuota mokytojų pastangomis 1922 m. birželio pabaigoje į Klaipėdą ir į Palangą, kurioje ir man teko dalyvauti. Aš, V klasės mokinys, privačiai mokydamas lietuvių kalbos žydukus, užsidirbau ostmarkių tai kelionei. Ekskursijos vadovė mokytoja M. Rakutytė, 40 su viršum vyresnių klasių mokinių. Įsidėję užkandžių anksti rytą pėsti nužygiavome į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Traukinio vagonai nebuvo bendri, o padalinti atskiromis kupė, su atskiromis durimis, kur galėdavo susėsti maždaug po dešimt asmenų. Būtų buvę daug linksmiau su mergaitėmis važiuoti, bet Rakutytė pagundoms išvengti susodino atskirai. Tokia „Žiburio“ moralė. Aš su J. Šlekiu buvome neperskiriami dvynukai.
       Įspūdžiai buvo nepaprasti. Gėrėjausi pro langą praskrendančiais miškais, miestais, valstiečių sodybomis. Lietuva man pasirodė tokia miela, plati ir puošni, kad dėl jos darbuotis verta. Traukiniui stabtelėjus stotyse, iššokdavome į peronus. Dotnuvos, Radviliškio, Šiaulių stotys atrodė didingos. Stočių viršininkai raudonomis kepurėmis mus sutikdavo ir išleisdavo kaip šveicoriai bajorus. Vieni keleiviai virsdavo iš vagonų, kiti į juos kabindavosi. Gyvenimo tempas nepaprastas.
       Už Šiaulių stoties pro Telšius į Kretingą tuo metu tiesioginio geležinkelio nebuvo, tad teko kirsti Latvijos kampą. Prieš įvažiuojant į „svetimą“ valstybę, vagono duris iš lauko pusės užrakino, lyg prisibijodami, kad mes nepabėgtume. Kai tik įvažiavome į Latviją, mūsų paskutinis vagonas nuriedėjo nuo bėgių. Atrodė, įvyko žemės drebėjimas, ėmėme šokinėti kaip pakvaišę. Traukinį greitai sustabdė. Atskubėjo latviai geležinkeliečiai, mus išleido, ir be vizų įkėlėme kojas į kaimyninę žemę. Reikėjo vagoną užkelti ant bėgių. Mes, berniukai, latviams patalkininkavome. Latvijos apylinkės taip pat gražios. Laikydami latvius savo giminaičiais apgailestavome, kodėl nesame atkūrę vienos valstybės.
       Pagaliau pasiekėme Kretingą. Čia teko geroką valandą palūkėti. Mat pokario metais Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pavestas prancūzams administruoti, kol jo likimas ateityje bus išspręstas. Todėl šioje muitinėje teko ekskursijai leidimą išrūpinti. Visiems malonų įspūdį paliko stoties viršininkas. Jis mus pakalbino, paaiškino, kad Klaipėdos kraštas nuo seniausių laikų lietuviškas, ragino mus važiuojant lietuviškas dainas dainuoti ir visiems skelbti, kad čia – mūsų tėvų žemė.
       Tik pavakare pasiekėme Klaipėdą. Kol buvo surasta nakvynei būstinė, sukinėjomės stotyje. Girdėjosi tik vokiečių kalba. Pirmą kartą pamatėme restoraną su kelneriais. Prie staliukų susėdę gerai įmitę ponai iš aukštų bokalų gurkšnojo alų. Čia pamatėme ir porą prancūzų karininkų. Apsivilkęs nurudusį ploščių jaučiausi tikras varguolis.
       Pagaliau buvome nuvesti į sportininkų patalpas, esančias prie Dangės upės. Pirmą kartą pamatėme aikštėje sporto renginius: skersinį, kopėčias, lygiagretes. Keletas vokietukų vartėsi ir stebino mus savo akrobatika. Sporto salės pasieniuose radome išvykusių sportininkų šiaudų migius. Pavargę ėmėme ruoštis nakvynei – berniukai viename pasienyje, mergaitės kitame. Nors čia nebuvo nei čiužinių, nei antklodžių, tačiau mūsų berneliai buvo patenkinti, nes bent iš tolo galės pasigėrėti miegančiomis mergytėmis.
       S. Balsys ir S. Bačinskaitė sėdėjo ant palangės, matyt, pasiryžę visą naktužę šnekučiuotis. Visi nustebo, kai Rakutytė pranešė, kad berniukai perkeliami į kitą patalpą. Mūsų kuklioji Bačinskaitė apstulbo, nušoko nuo palangės ir garsiai ėmė aiškinti, kad su moksladraugiais drauge keliavę, o dabar… Rakutytė argumentų neklausė, ragino skubėti.
       Klaipėdos neteko apžiūrėti, nes iš pat ryto rengėmės į Palangą. Pirmąkart pamatėme autobusus. Susigrūdome į porą autobusų, vykome į Birutės gimtinę. Ši kelionė buvo pati maloniausia. Jūros ir pušynų kvapas sklido pro langus. Šviesios Palangos vilos, tiesios švarutėlės gatvės, liepų alėjos, rožynai, kokių neįsivaizdavome.
       Autobusai sustojo prie bažnyčios, kuri kaip kokia karalaitė stiebėsi. Čia nusifotografavome. Tą nuotrauką tebeturiu.
       Rakutytė priminė, kad visų pirma reikėtų susirūpinti nakvyne.
       – Prie jūros, – ragino Bačinskaitė. Visi tam pritarė. Žygiuojame Basanavičiaus gatve. Priekyje Balsys ir Bačinskaitė. Duslus ir grėsmingas ūžesys sklido. Bačinskaitė vis stabteli ir pasiklauso:
       – Juk tai kažkoks milžinas alsuoja.
       Priekyje – kopų kalnas, krūmokšniai, o viršuj – žydras dangus. Brendame smėliu į kopų kalną, lyg tyčiomis supiltą, kad po visų pastangų galėtume išvysti įspūdingesnį vaizdą.
       Pagaliau išnyra iš kalno rūsčiai riaumojąs, apsiputojęs milžinas. Pakilusi ties horizontu jo ketera atrodė pasiryžusi užgriūti kopas. Nustebimo apimta ar pabūgusi, Salomėja įsikimba į savo draugo parankę.
       Palangos tiltas kaip magnetas traukia į save. Tik čia išaiškėja to milžino galia. Bangos, sutikusios polių kliūtis, su tokiu įniršiu tvoja, kad purslai pasiekia tilto grindis.
       – Dantį griežia milžinas, – kalbinu Bačinskaitę.
       – Griežia, – pritarė ji. – Jūrą vaizdavausi ramią, skaidrią. Tikėjausi jos dugne pamatyti šviečiančius Jūratės gintarėlius.
       Pasigėrėję bangomis, pajūriu žingsniuojame Birutės kalno link. Pasiekusios jūros dugną, įniršusios bangos pakniopstomis verčiasi, lūžta, apilsusios rimsta ir tik lėkštomis lėkštomis bangelėmis čiūžtelėja ir palaižo paplūdimį. Jūra tampa miela. Saugodamiesi čiužinėjančių bangelių, kapstomės sąnašose, ieškome gintaro. Radusi gintaro kruopelytę, delne jį laikydama, Salomėja džiūgavo:
       – Tai Jūratės ašarėlė!
       Ją, matyt, ir savo eilėraščiuose apdainavo.
       Įspūdingas, romantikos apgaubtas Birutės kalnas. Jo pušys, audrų nugairintomis ir palinkusiomis viršūnėmis, pagarbiai mini liaudies pamėgtą Birutę. Salomėja prie koplytėlės padeklamavo Valiūno baladę.
       Grįžęs namo, kai kuriuos šios ekskursijos įspūdžius esu pasižymėjęs savo dienoraštyje. Juo pasinaudojau ir rašydamas šiuos atsiminimus.
       Mokiniai ilgėjosi ir kitokių pramogų. 1920 m. Lietuvoje siautėjo plėšikai, banditai. Jie vogė iš kaminų lašinius, iš tvartų – arklius. Naktimis apsiginklavę įsiverždavo į valstiečių namus, reikalaudavo pinigų. Sklido žinios apie jų žiaurius kankinimus ir žudynes. Vyriausybei teko imtis griežtų priemonių tokiai netvarkai pašalinti.
       Vieną dieną mes, mokiniai, klasėje sužinojome, kad karo lauko teismas teisia banditus. Įsigeidėme juos pamatyti ir pabėgti iš pamokų. S. Bačinskaitė, klasėje buvusi pati ramiausia mergytė, dabar tapo pati karščiausia mokyklos drausmės laužytoja ir pirmoji spruko pro duris. Mes taip pat išskubėjome.
       Teismas vyko mūrinio namo salėje, prie Marijampolės plento, kur vykdavo pasilinksminimai. Visi sugarmėjome į salę. Pakilioje scenos vietoje už stalo sėdėjo trejetas karininkų teisėjų, jų dešinėje – karininkas prokuroras, kairėje – trys banditai, už kurių pečių stovėjo ginkluoti kareiviai. Ant stalo – didžiulis kryžius, kuris simbolizavo ne atgailą, bet mirtį. Salės priekyje ant suolų sėdėjo užverktomis akimis nužudytojo našlė ir liudytojai. Teismas buvo viešas, todėl salėje buvo gausu smalsuolių.
       Teismo pradžios nematėme. Kalbėjo paskutiniai liudytojai. Vienas liudytojų, nužudytojo kaimynas, šiurpo apimtas, pasakojo, kaip rytą radęs kraujo klane lavoną, prie jo parpuolusią našlę ir išsigandusius mažus vaikus. Netoliese manęs sėdinti Salomėja, sujaudinta našlės ašarų ir liudytojo šiurpaus pasakojimo, garsiai sušuko: „Kaip baisu!“, ir pravirko taip, kad net teisėjai į ją sužiuro.
       Įspūdis nepaprastas – ašaros, prokuroro šaltas, suakmenėjęs veidas, prasikaltėlių beviltiški žvilgsniai. Prokuroras, patriotiškai pradėjęs kalbą apie lietuvių tautos sunkų kelią į nepriklausomybę, apie pastangas sukurti gražų gyvenimą, ėmė piktai dėstyti, kad tarp savųjų lietuvių randasi tokių išgamų, kurie pasitenkinimą randa kraujuose. Žinoma, jo visos kalbos neprisimenu, bet įsidėmėtinai pakeltu balsu kalbą baigė, kad žmogžudžiams vienintelis ir teisėtas atpildas – sušaudyti, ir grėsmingai pirštu parodė nusikaltėlius.
       Laukėme teismo sprendimo. Šūktelėjus sekretoriui „Stot!“, regis, pirmieji sustojo teisiamieji. Teismo pirmininkas perskaitė trumpą sprendimą, kurio paskutiniai žodžiai – sušaudyti.
       Teismo finalas nepaprastas. Trys nuteistieji stovėjo mirties akivaizdoje. Visus klausytojus pritrenkė šiurpi, graudi našlės rauda. Vienas nuteistųjų suklupo, rankas ištiesė prieš teisėjus ir maldavo: „Ponuliai, pasigailėkite, pasižadu…“ Tos grupės vadas, užkietėjęs banditas, abejingai iš kišenės išsitraukė papirosą.
       Salomėja buvo tiek sujaudinta, kad išbėgo iš salės. Visa tai rodo nepaprastą Salomėjos jautrumą.


       A t e i t i n i n k a i

       Nors mokykloje nebuvo dalykinio lavinimosi, sporto mėgėjų, saviveiklininkų būrelių, bet ideologinės organizacijos veikė.
       Narių atžvilgiu gausingiausia ateitininkų organizacija. Ją išugdė politinės sąlygos. Visų pirma gimnazija buvo prižiūrima klerikalinės „Žiburio“ draugijos. Tos draugijos Vilkaviškio skyriui vadovavo kun. Vaičiulis, kurio rūpesčiu buvo įsteigta vietos gimnazija. Tai draugijai rūpėjo diegti jaunimui religinę pasaulėžiūrą ir išsiugdyti savus inteligentijos kadrus.
       Tuo metu valstybiniame gyvenime viešpataujanti partija buvo krikščionys demokratai su savo satelitu „Darbo federacija“. Ji privačias klerikalines mokyklas protegavo, aprūpindavo kapelionais, kurie ir būdavo tikrieji moksleivijos dvasiniai vadovai.
       Gimnazijos kapeliono Dailidės pastangomis nuo pat 1919 mokslo metų pradžios buvo įsteigta ateitininkų organizacija, į kurią suviliojo daugumą mokinių.
       Kadangi tai organizacijai nepriklausiau, jos susirinkimuose ir kituose jų renginiuose nedalyvavau, todėl jų veiklą sunku vertinti.
       Geriau pažinau tik savo klasės ateitininkus, kurie ir visai mokyklos Ateitininkų organizacijai vadovavo arba bent turėjo vadovauti. Beveik visi mano klasės ateitininkai amžiaus atžvilgiu buvo subrendę. Jie leido laikraštuką „Ateities žiedai“. Jame politinio ir ideologinio turinio straipsnelių beveik nebūdavo, vyravo beletristiniai apsakymėliai bei eilėraščiai. Laikraštukas buvo platinamas tik tarp saviškių, o pažangesnieji mokiniai retai jį matydavo.
       Ta gausinga organizacija mokyklos gyvenime nėra pasižymėjusi. Aš neatsimenu, kad jie mokykloje būtų suruošę moksleiviams viešus susirinkimus, skaitę pranešimus, vedę diskusijas su kairesniųjų pažiūrų moksleiviais. Nebuvo suorganizavę dalykinio lavinimosi, saviveiklininkų būrelių. Teatriniai vaidinimai, regis, būdavo rengiami tik kairesniųjų mokinių iniciatyva.
       Užmokyklinės veiklos jie taip pat nerodė. Mieste veikė Pavasarininkų, Šaulių organizacijos, ir negirdėjau, kad ateitininkai būtų bent kokių pranešimų skaitę, ar kokius kultūrinius renginius rėmę. Vykdavo mieste partijų susirinkimai, karšti ginčai ypač Seimo rinkimų metu, jie iš klasės neišeidavo.
       Mano mokslo metais vyko kovos su bermontininkais, su lenkais, Lietuvos valstybės kūrimas, atrodė, kad jie tais politiniais klausimais nesidomėjo, klasėje nekėlė jokių diskusijų. Niekad nemačiau, kad jie būtų atsinešę į klasę dienraščius „Lietuva“ ar „Lietuvos žinios“ ir jų žinias komentavę. Buvo atsiję nuo gyvenimo.
       Ypač buvo pasyvios mergaitės. Atrodė, ir pati nešiosena jų individualybę žlugdė. Juodos, plačios, ilgos, į maišus panašios suknelės priminė vienuolių drabužius. Tos pačios spalvos pelerinos, siekiančios juosmenį, buvo tam, kad paslėptų priekines pagundas. Tai buvo tokia mergaitėms nustatyta uniforma, matyt, atsiradusi viduramžiais. Vis dėlto iš tų pasyvių mokinių ateityje išaugo gerų specialisčių ir net įžymybių.
       Pirmiausia prisimintina Salomėja Bačinskaitė, kurią savo „Atsiminimuose“ ne vienoj vietoj esu apibūdinęs. Jai besimokant IV ir V klasėse niekas netikėjo, kad ta kukli, tyli, savyje užsidariusi, visą laiką suole sėdinti, savo apskritą veiduką ranka parėmusi, vidutiniška mokinė taip ateityje iškils ir taps lyrikos lakštingala.
       Ją išugdė ne mokykla, ne miesto kultūrinė aplinka. Jos talentas savaime brendo. Mokykloje buvo ateitininkė. Tumosaitė tvirtina ją buvus net eucharistininke. Asketiškas savęs tobulinimas religine dvasia jai tuo metu buvo būdingas. Tokią pažiūrą stiprino religinė literatūra, kurios mokyklos bibliotekoje netrūko.
       Ji dvasinio grožio ieškojo ne tik savyje, bet ir kituose žmonėse, nepaisant jų politinių pažiūrų. Į niekinamus kapeliono aušrininkus ji pažvelgdavo palankiai.
       Tuo metu buvo madingi mokinių poezijos albumėliai, į kuriuos draugai įrašydavo savo poetinius bandymus, linkėjimus, sentimentus. 1921 m. į mano albumėlį Salomėja įrašė lyrinį peizažinį dviejų posmų eilėraštuką, o į P. Glovacko albumėlį – keturių posmelių eilėraštį apie idealų siekimą.
       1921 m. mokykloje ėmė aiškėti ne tik jos poetinis, bet ir meninis talentas. Ar kalendoriuje, ar laikraštyje buvo priminta Aligjerio Dantės, mirusio 1321 m. rugsėjo 14 d., 600 metų mirties sukaktis. Retas iš mūsų bent kiek turėjo žinių apie šio genijaus kūrybą. Nė vienas mokytojas nebuvo mūsų painformavęs apie tą sukaktį, ir niekas neruošė minėjimo mokykloje. Ta sukaktis būtų praėjusi negirdomis, jei ne Salomėja.
       Kaip tik tą pačią sukakties dieną į klasę įėjo Salomėja ir jos draugė Uršulė Jasulaitytė. Pastaroji iškėlė daug žadantį popieriaus ritinį. Visi, smalsumo apimti, ją apspito. Ji, būdama lėto būdo, galbūt dar norėdama pakelti efektą, lėtai ėmė atraišioti siūlą ir išvyniojo paveikslą. Tai Dantės portretas, italų menininko kopija, bet nepaprasta. Poeto didingas pasitikėjimas, aštrus žvilgsnis, veide įkomponuotas tamsus dryžis rodė, kad ši asmenybė patyrė gyvenime nemaža kančių. Visi sužavėti šaukė: autorius, autorius! Jasulaitytė pažvelgė į Salomėją, žiūrinčią pro langą. Ją privertė atsigręžti. Jos putlūs skruostai buvo įkaitę, akys spindėjo padėka, sujaudinta klausėsi pagyrų. Ateitininkai savą talentą sveikino, ji patenkinta klausėsi pirmųjų savo talento garbintojų, aiškino, kad vaizdavosi poetą kilnesnį.
       Nutarta portretą iškabinti klasėje. Sužinoję mokytojai atėjo pasižiūrėti. Portretas ir juos stebino, o galbūt ir priminė jų abejingumą kultūrai.
       Kitą dieną susirinkę į klasę portreto jau neradome – jis vėl atsidūrė autorės žinion. Salomėja buvo tiek kukli, kad ta garbė ją per daug jaudino.
       Uršulė Jasulaitytė, artimiausia S. Bačinskaitės draugė, viename bute gyvenusi, viename suole sėdėjusi, rimčiausia klasės mokinė, retai nusišypsanti, rytmetinę maldą atkalbėjusi, plačiu mostu persižegnodavo. Jos aukštą ūgį paryškindavo Salomėja, buvusi jai tik sulig pečiais. Mokiniai jas vadindavo Patu ir Patašonu. Baigusi gimnaziją, ji pasirinko pačią tinkamiausią mokytojos profesiją. Apie savo draugę parašė šiltus atsiminimus.