A p s a k y m a s

       Vitalija sėdėjo prie lango ir nekantraudama laukė Irmės. Auklėtojos išsakyti žodžiai sujaukė jos mintis, privertė kitaip pažvelgti į dukros elgesį ir ją pačią. Vitalija niekad nepasidomėjo, iš kur dukra gauna pinigų įvairiems niekniekiams, manė, jog susitaupė. Taip taip, pasikalbės, ji išklausinės, daugiau tai tikrai nepasikartos, tikino auklėtoją. Vitalija visko galėjo tikėtis: dvejetų, padaužiškumo, peštynių, bet to, ką ji išgirdo, – niekada. Ir kas kaltas? Argi neprižiūrėjo, neauklėjo, nemokė, per nagus neuždroždavo?
       Jos dukra!..
       Tą rytą Vitalija vėlai nubudo, kurį laiką gulėjo užsimerkusi, prisimindama, ką sapnavo. Ji bėgo nešina kūdikiu, bijodama, kad kas jo neatimtų. Staiga dirst – jos glėbyje ne vaikas, o kažkoks žvėriūkštis, baisus… Ji išsigando ir nubudo. Piktos žvėries akys dar kurį laiką žvelgė į ją, pamažu išnyko. Petro šalia nebuvo. Vyras išvažiavo grybauti.
       Vitalija neskubėdama atsikėlė, neskubėdama nusiprausė, apsirengė, išgėrė arbatos… Iškepsiu kugelį, pamanė. Ji pasiėmė kibiriuką, nusileido laipteliais į rūsį, bet prisiminusi, kad bulvių nebėra, grįžo atgal, užsimetė striukę ir nutipeno į netoliese esančią parduotuvę. Grįždama prasilenkė su nepažįstama moteriške, greta jos linksmai čiauškėdamas bėgo berniukas, toks panašus į jos Egilį, kad ji vos neaiktelėjo. Nors sąmonė jau buvo laiko atbukinta, ūmus liūdesys vis tiek sugrąžino ją į praeitį, kurią tarėsi pamiršusi. Vėl ėmė sau priekaištauti. Juk jeigu nebūtų Egilio išleidusi laukan… Po tos nelaimės, atrodė, neištvers – arba išprotės, arba šoks nuo tilto į upę… Kur buvo jos nuojauta? Juk intuicija niekada neapgaudavo. Valandėlę ji spoksojo į vandeny mirkstančias bulves. Viešpatie, ištarė garsiai. Atsistojo, nubraukė nuo skreito lupenas, užkėlė dubenį ant spintelės, išsiėmė bulvių tarkavimo mašiną, įjungė į tinklą. Ir pasigirdo durų skambutis.
       Vitalija atidarė duris. Laiptų aikštelėje stovėjo Petras, ant rankų laikė išsidraikiusiais vystyklais apmuturiuotą kūdikį. Ji, nepajėgdama žodžio išspausti, greitai išvystė kūdikį, pavertė ant vieno šono, ant kito – jokios mėlynės, jokio įdrėskimo. Tamsus kuokštelis plaukų ant pakaušio, smulki nosytė… Pervysčiusi mergaitę, Vitalija klausiamai pažvelgė į savo vyrą. Juk vaikas nei iš šio, nei iš to nenukrito iš dangaus.
       Nedidukė, trumpu melsvu paltuku mergina nešėsi vaiką, ėjo sparčiai, protekiniais, susijaudinęs kalbėjo Petras. Pribėgusi atšlaimą stabtelėjo, apsidairė ir ėmė skubiai leistis, o aš – kiek kojos neša įkandin. Prie upės pamačiau… Keliais šuoliais prišokęs išplėšiau kūdikį jai iš rankų. Jinai lyg pantera puolė mane. Atiduok! – suriko. Čia mano vaikas! Stvėrė man už plaukų ir ėmė traukti atgal norėdama pargriauti. Ir tada aš paklausiau, ar ji supranta, kad žudo? Mergina atšlijo, išsigando, kelias sekundes dvejojo. Daryk ką nori su tuo vaiku, jis man nereikalingas! – išrėkė, kiek pabėgėjo paupiu ir ėmė kepurnėtis į statų krantą.
       Ji paėmė mergaitę į glėbį, ir keistas jausmas nuvilnijo kūnu, užliejo šiluma. Važiuodama į ligoninę vis žvelgė į užmerktas mergaitės akis, papūstas lūputes, tarsi laukdama, kad ji atsimerks ir nusišypsos. Vėliau kasdien eidavo į naujagimių kambarį. Kūdikis buvo sveikutėlis, gerai valgė, retai verkdavo. Kartą, laikydama mergytę glėbyje ir žiūrėdama į jos nuolankias ir romias rusvai žalias akis, ji pastebėjo, kaip virptelėjo vaiko lūpų kampučiai, tarytum mergytė būtų norėjusi kažką pašnibždom pasakyti, būtų jutusi jos žvilgsnį. Vitalija ėmė jos ilgėtis. Gydytojai pasiūlė mergaitę įsidukrinti. Ši mintis buvo jau ne sykį toptelėjusi Vitalijai į galvą. Vyras samprotavo vyriškai: gal ir neblogai būtų, bet kad mums jau ne dvidešimt ir ne trisdešimt, o juk bliaus, rėks, neleis miegoti… Petras vis dėlto nebuvo toks abejingas mergaitei kaip dėjosi. Netrukus visiškai įsijautė į tėvo vaidmenį. Iš darbo – prie lopšio, į darželį…
       Tačiau kai Irmei sukako penkeri metai, Petras netikėtai nuo infarkto mirė. Vitalija žinojo, kad niekada nebus taip kaip anksčiau. Nė nepajusdavo, kaip skruostu nuvingiuodavo ašara. Tačiau tokiomis slogiomis minutėmis prisimindavo turinti dukrą, širdyje tapdavo šilčiau. Irmė po Petro laidotuvių tapo supratingesnė, suaugesnė, nors dažnai apsikabinusi teiraudavosi, ar tikrai tėvelis daugiau nesugrįš... Vitalija dažniausiai siūdavo arba sukdavosi po virtuvę, dukra žaisdavo antrame aukšte, savo kambaryje, o jos lakstymas laiptais aukštyn žemyn ne tik jos neerzino, bet netgi ramino. Ir štai vieną dieną suskardėjo dukros balsas: mama, mama, tėvelis grįžo! Sulig tais žodžiais mergaitė nulėkė žemyn, čiupo ją už rankos ir ėmė tempti į viršų. Ten – tėvelis, ten – tėvelis! Dukra tempė ją kopdama net per du laiptelius ir vis ragino: na greičiau, greičiau. Ji tirtėjo iš laimės ir noro kuo greičiau parodyti tėvelį. Įpuolusi į kambarį apstulbo. Žvelgė tai į palėpės duris, tai į Vitaliją, negalėdama suprasti, kas gi įvyko. Nėėėra, ištarė gailiu balseliu, jis čia buvo, buvo, o dabar jo nėra. O ką tėvelis darė? – paklausė Vitalija, nes mergaitė laukė paaiškinimo. Jis sakė: eikš, Irmute, eikš, Irmute. Matai, Irmute, ėmė raminti Vitalija, mirusieji pasiilgsta savo namų ir kartais užsuka pasižiūrėti. Jie būna nematomi, nors retsykiais pasirodo ir kaip gyvi, tada reikia jais pasidžiaugti. Aš pasidžiaugiau, pasidžiaugiau tėveliu! – sušuko Irmė.
       Dienų tėkmėje Vitalija sukosi kaip voverė rate: grįžusi iš darbo, gamino maistą, skalbė, taisė ar iki išnakčių siuvo Irmutei naujus drabužėlius. Ir tą vakarą ji užsisvajojusi sėdėjo prie siuvamosios mašinos. Ūmai šiūst sprandą nusmelkė tokia pagela, kad net žadą užėmė. Vitalija kilstelėjo pečius, pasukiojo galvą ir… sustingo. Pajuto, kad už nugaros kažkas stovi, kažkodėl įsivaizdavo, kad Petras, tuo pačiu kostiumu, kuriuo palaidojo, išbalusiu veidu, žemėtomis šaltomis rankomis. Išgąstis sukaustė kūną. Kurį laiką Vitalija sėdėjo pasilenkusi, rankas ant audeklo padėjusi, laukdama, kad štai griebs ją lediniais delnais… Niekas negriebė, baimė pamažu atslūgo. Vitalija atsistojo, apsidairė, pažvelgė į dukros kambarį, o širdis taip daužėsi, jog, atrodė, prižadins sapnų užliūliuotą mergaitę. Nuėjusi į virtuvę, išgėrė kelis gurkšnius šalto vandens ir vėl grįžo prie darbo. Vos pradėjo siūti – vėl šaltis, tarsi kas brauktų per plaukus ledine ranka. Atsisuko – nieko nėra. Kartą grįžusi į namus sustingo vidury kambario, lyg kas būtų sustabdęs. Sprandu nubėgo šaltukas, jautė širdimi ir visa savo esybe, kad Petras čia, kartu su ja. Vitalija taip norėjo staiga atsigręžti ir išskėtus rankas pulti jam į glėbį… Bet tuo metu sujudėjo užuolaidos, ir ji pasijuto bestovinti vidury kambario vienui viena…
       Sykį į kambarį įsliūkino Irmė, ne įbėgo, kaip paprastai lyg akis išdegus, o įsliūkino, ryžtingai įrėmė į ją akis ir priekaištingu balsu išdrožė: žinai ką, tėtis nebūtų miręs!.. Vitalija nustebusi atsisuko. Tu jį blogai gydei, ir jis numirė. Tu jį blogai gydei! – pasakė, kaip žirklėmis nukirpo Irmė, apsisuko ir išėjo iš kambario. Tos minties Vitalija nesugebėjo išmušti jai iš galvos. Savas vaikas ir šitaip kaltina! Sužinojusi, jog Vilniuje įžymus psichoterapeutas skaito paskaitas, ji įsiprašė, kad ir ją priimtų. Tai gali būti ligos simptomas, kalbėjo gydytojas, ji visą gyvenimą jus kaltins. Reikia su ja bendrauti, visur kartu vaikščioti, nauji įspūdžiai ir teigiamos emocijos gal ir nuslopins kaltinimus. Vitalija gydytojo klausė. Abidvi su dukra klaidžiodavo po miesto parką, o kai atvėso orai, ėmė lankyti teatrą, muziejus, retsykiais nueidavo į kiną, užsukdavo į kavinę išgerti vaisių kokteilio, ieškodavo nusiraminimo bažnyčioje… Namuose rodė jai močiutės gėlių albumą (atvirukai buvo anų laikų, gražūs, spalvoti, su auksiniais apvadais), skaitė vaikiškas knygeles, eilėraščius. Iškildavo kalnai plautinų drabužių, nešvarių indų, bet visus darbus nudirbti ji stengėsi Irmutei miegant. Nors Irmė jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad tėvelis mirė nuo infarkto ir daugiau Vitalijos nebekaltino, bet pradėjusi lankyti mokyklą pasidarė kaprizinga, irzli ir užsispyrusi. Mamos subarta ar už negerą poelgį peštelta neverkdavo, tik susiriesdavo į kamuoliuką ir tūnodavo įlindusi į kampą kaip kokia laukinukė. Kai Vitalija, eidama pro šalį, uždėdavo ranką ant galvutės, Irmė sušnypšdavo it gyvatė. Juo labiau Vitalija stengėsi dukrai įtikti, juo ji darėsi irzlesnė, uždaresnė.
       Vienas kitas žmogus, be abejonės, žinojo, jog Irmė ne jos dukra, bet ji piestu stojo, kad apgintų dukros garbę. Grįžusi iš darželio, jeigu būdavo gražus oras, Irmė kartu su kaimynų mergaitėmis eidavo važinėti dviratuku. Vieną dieną, kai Vitalija už gyvatvorės ravėjo daržą, išgirdo: Irmke, tu esi valkatos vaikas ir čia nevažinėk! Mergaitės, išvadinusios Irmę valkata, tėvas buvo alkoholikas, motina prekiavo degtine. Purvina, su treningu, nieko nelaukusi ji nusimovė pirštines – ir pas juos į namus. O, kaimynė! – sučiulbo alkoholio prekeivė. Kaimynė?! – pilnomis įsiūčio akimis įsisriegė į ją Vitalija. Esat valkatos, bet aš jūsų taip nevadinu, o jei dar kada išgirsiu pravardžiuojant mano dukrą, pranešiu prokuratūrai, kokiais darbeliais užsiiminėjat! Vitalija išeidama taip trenkė durimis, kad net langai sudrebėjo.
       Kelyje pasirodė Irmė. Ji ėjo neskubėdama, netvirtais žingsniais, nuolat pažvelgdama į langus, tarsi tikėdamasi pamatyti mamą. Vitalija atsistojo, kurį laiką pro užuolaidą stebėjo dukrą, paskui apsisuko, nuėjo į savo kambarį, atsisėdo fotelyje.

       Irmė pati nesuprato kodėl, bet motinos ji nemylėjo. Išdykauti nevalia, vandeniu taškytis nevalia… Tačiau kai eina daržo ravėti, motina švyti. Šiandien nešvytės. Pasikalbėjo su auklėtoja…
       Lyg norėdama pasislėpti, Irmė apsidairė aplinkui, bet kelias buvo vienas – į namus. Ji gūrino nulenkusi galvą, o vaizdai vienas po kito šmėžavo jos akyse. Berniukai pro durų plyšį žvelgia į mergaičių tualetą, žybsi jų akys, jie stveria mergaitėms už papilvių ir kvatodami sprunka. Tos, nežinodamos ką daryti, rauda. Iš pradžių Irmė nesuprato, ko tie berniukai graibosi, nors jau darželyje žinojo, kuo jie skiriasi nuo mergaičių. Dar keisčiau jai atrodė, kad „panos“ šniurkščia ir pyksta: tegul tik pabando! O štai berniukas kužda: parodyk. Irmė kerta jam per nagus ir bėga. Tačiau berniukas greitesnis, jis vėl pastoja kelią ir pakužda: nebūk durna, duosiu penkiasdešimt kapeikų!
       Netoli nuo mokyklos po vešliais gluosniais stovėjo apleista kalvė. Jos stogas buvo sveikas, ir netoliese gyvenantis kaimynas joje susikraudavo šieną. Irmė ir keli berniukai, užsigeidę žvilgtelėti į jos papilvę, per ilgąją pertrauką užsikabarojo ant šieno. Na ir kas čia tokio, kad pakėliau suknelę? – ramino save Irmė, bet juo arčiau namų, juo labiau bijojo. Ji nenuleido akių nuo lango.
       Motina laukė. Irmė neatsakė nė į vieną motinos klausimą. Drąsiai spoksojo į akis, lyg būtų kalta ne ji, o mama. Vitalija mergaitę kaip reikiant prilupo, sakė, kad pasileidėlės neaugins. Irmė kentėjo dantis sukandusi, neverkė, nešaukė, tik po kiekvieno smūgio cypteldavo it šunytis.

       Iš visų mamos giminaičių, draugų ir pažįstamų Irmė labiausiai laukdavo tėvelio bičiulio Vaclovo, kurį vadino dėde. Jis visada atveždavo lauktuvių. Padėkok dėdei, liepdavo Vitalija, už saldainius! Pabučiuok dėdę už dovaną! Irmė pakibdavo jam ant kaklo ir įsisiurbdavo į lūpas taip karštai, kad Vaclovas net turėdavo atstumti. Dėdei atsisėdus ant sofos, ji apžergdavo jo koją ir kraipydavosi į šonus pirštuku kedendama vešlius jo antakius. Am! – sušukdavo dėdė, stengdamasis nutverti dantimis pirštuką, o ji juokdavosi atkraginus galvutę ir dar labiau trindavosi į jo koją, tarytum siųsdama elektros impulsus. Išstypusios dešimtmetės įkaitintą dėdę išpildavo prakaitas. Kai Irmė nėjo į mokyklą, Vaclovas užsukęs į svečius juokaudavo: na, Irmute, ar dar papukai nedygsta? Ši, būdavo, pribėgs, išsiries prieš dėdę, kad čiupteltų už krūtinės, o svečiai juokais netverdavo. Kitais kartais pati prašydavo dėdės pažiūrėti, paimdavo jo rankas ir prispausdavo prie krūtinės. Na jau žymu, žymu, juokaudavo dėdė, ir mergaitė kikendama sprukdavo iš kambario.
       Irmė augo, brendo ir keitėsi. Tamsiai rusvai žalios akys, žavinga burnelė ėmė traukti bernelių akis. Jau pradėjo ryškėti mergautinis pasididžiavimas, o kartą, dėdei grybštelėjus, papūtusi lūpas burbtelėjo: skauda! Kai Vaclovas vėl bandė pajuokauti, jog dygsta papukai, ji pribėgusi sukuždėjo: tau pačiam dygsta. Į Vitalijos įspėjimą, kad negražu blevyzgoti, Irmė atkirto: o ko jis prie manęs lenda? Ji jau žinojo, kad seksas domina ir erzina berniukus labiau už viską.
       Irmė brendo, tačiau Vitalijai nerimą kėlė tai, jog jos charakteris keitėsi į blogąją pusę. Ji padėdavo nudirbti namų darbus, ravėdavo daržą prie namų ir kolektyviniame sode, mokėjo ruošti valgį, kepti pyragus, tačiau dėl mažiausios pastabos taip supykdavo, tarsi būtų velnių priėdus. Devintoje klasėje ji itin išsiskirdavo iš kitų. Ateidavo surišta virš juosmens palaidine, erzindama vaikinus pakeldavo ranką, kad išslystų bamba, arba atsisėdusi ant suolo ir pasitraukusi sijonėlį mataruodavo ilgomis kojomis. Ji nebuvo gabi, bet darbšti ir pašėlusiai užsispyrusi, todėl mokėsi neblogai. Mokykloje stodavo į kovą ir su mergaitėmis, ir su berniukais, jei šie įžeisdavo ją ar jos draugę, ir visada išeidavo nenugalėta. Jos išdaigos buvo šiurkščios, piktos, kerštingos, o prisivirusi košės visaip įrodinėdavo, kad ne ji kalta.
       Mokytojų nusiskundimai dėl Irmės išsišokimų Vitalijai įkyrėjo iki gyvo kaulo, ir vieną dieną, grįžus dukrai po pamokų, ji išdrožė: vaikeli, man jau tavo išdaigos per pakaušį baigia išlįsti; atsimink, jeigu ir toliau taip elgsies, tai jokios aukštosios nematysi, baigsi vidurinę ir galėsi drožti į proftechninę! Stojo tyla, lyg mirtis būtų atsliūkinusi į jų būstą. Irmė nuo tos dienos šunybių nebekrėtė. Tačiau pradėjo vaikščioti į šokius, kurie vykdavo ne mokykloje, o klube, čia susirinkdavo ne tik mokiniai, bet ir jaunuoliai iš viso miesto. Vitalija stovėdavo iki pirmos valandos nakties prie lango ir laukdavo. Irmė dažniausiai grįždavo ne viena, lydima kelių vaikinų, pakikendavo prie vartelių, pasitampydavo ir išsiskirdavo, bet Vitalija pažino vieną iš jų – pagarsėjusį mušeiką, seniai baigusį vidurinę mokyklą. Jis mano gorila, pasakė Irmė, kai Vitalija bandė atkalbėti nuo draugystės su juo.
       Vieną dieną mokykloje ginčo metu klasiokė Irmei drėbė: tu esi iš vaikų namų! Irmė atrėžė: o tu iš durnių namų! Tačiau klasiokės ištartų žodžių neužmiršo. Kodėl tik jai taip pasakė? Kodėl nė vienos kitos mergaitės taip neįžeidinėja? Neiškentusi pasiskundė motinai. Ši iš pradžių pablyško, paskui paraudo. Irmut, pasakė, tavo motina esu aš, tik aš. Dukra patvirtino motinos žodžius galvos linktelėjimu, tačiau širdyje jais nepatikėjo. Užtekdavo griežtesnio Vitalijos pasakymo, kad Irmės paširdžiuose suspurdėtų neapykantos žvėriukas. Ji pasišiaušdavo kaip katė, rikteldavo taip, kad sietynas sužvangėdavo.
       Mokykloje – didelis subruzdimas. Visi pasipuošę, mirguliuoja gėlės. Šiandien abiturientai palieka savo antruosius namus. Vitalija visą naktį prasikankino, niekaip negalėdama susitaikyti su mintimi, kad jos dukra, graži panelė, eis į išleistuves su tuo savo draugužiu chuliganu. Jis ir anksčiau pas ją ateidavo. Prasčiokas, niekur nesimokė, mongolo išvaizda, tėvai išsiskyrę. Būdavo, Irmė ravi daržą, o jis tupi šalia – rankų nepajudins, žolelės neišraus, kaip koks apkiautėlis, et… Vitalija bandė perkalbėti: negi tu su juo eisi į išleistuvių pokylį? A, tau visi negeri! – atrėžė Irmė. Sukiojosi prieš veidrodį, skutosi pažastis… Vitalija išsiruošė į išleistuves lyg į laidotuves. Muzika, gėlės, o širdyje – gėda. Ir štai – savo akimis negali patikėti: ateina gorila baltu kostiumu, juodu kaklaraiščiu, didžiausia puokšte lelijų nešinas, net Irmės per gėles nesimato. Ją šokdina, visur lydi, o šioji kikena galvą ant peties padėjus, retsykiais blyksteli akimis į Vitaliją, tarsi sakydama: matai, koks jis, o tu juo abejojai.
       Meilės pirmosios, kodėl jos praeina, susigraudino Vitalija, kodėl jų neužtenka visam gyvenimui?

       Irmė neramia širdimi vis iš naujo peržiūrinėjo įstojusiųjų į Medicinos universitetą studentų pavardes ir niekaip negalėjo patikėti, kad jos pavardės sąraše nėra. Galvoje ėmė suktis mintis: kas dabar bus, kas dabar bus?.. Savęs ji per daug nekaltino. Brandos atestate pažymiai buvo geri, o kodėl pritrūko balų – tik vienas Dievas žino.
       Ji grįžo namo nusiminusi.
       Vitalija įeina į kambarį, o ši sėdi susirietusi, akys pilnos ašarų, bet neverkia, tik rypuoja: Dieve, Dieve, ką man dabar daryti? Motina neguodė dukters. Susiruošė ir žiguliais išvažiavo į Kauną. Laimei, rektorius priėmė, tai kaip buvo pakeliui sugalvojusi, taip užsidegusi ir išdrožė visą tiesą apie nelengvą našlės ir įdukros gyvenimą. Rektorius kurį laiką vartė sudėtus ant stalo popierius, tarėsi su kažkuo telefonu, paskiau pasisukęs į ją pasakė, kad nemokamų vietų nėra, bet jeigu dukrą tenkintų kineziterapijos specialybė ir galėtų už mokslą užsimokėti, tai vietą jai garantuotų.
       Kaip bus, taip, mąstė grįždama Vitalija, blogiausiu atveju vasarnamį parduosiu, vis kaip nors išsisuksim. Netikėtai galvą juodu šešėliu perbėgo mintis, nedavusi jai ramybės daugel metų. Gal reikėtų Irmei pasakyti, kad ji – ne jos dukra, kad ją… atėmė iš motinos? Tiek to – gal niekas nepasakys, gal nesužinos, o vėliau, kai jau jinai, kai jau jinai… na progai pasitaikius.

       Irmė apsigyveno pas dėdę Vaclovą. Jo motina jau buvo mirusi, žmonos jis neturėjo, o drauges nuolat keisdavo.
       Irmė buvo tokio amžiaus, kai mergina nori būti geidžiama, inteligentiška ir impozantiška. Vaclovas vis pasižiūrėdavo, kaip ji, palikusi prikvėpintą buto orą, išsprūsdavo į gatvę: spindinčiomis akimis, atstatyta krūtine, palaidais, vėjo taršomais plaukais, atsikišusiu užpakaliuku, apsitempusi siauromis kelnėmis ar mini sijonėliu, per liemenį suimtu plačiu blizgančiu diržu, mikliai spruktuodama ant aukštų kulniukų, kurie ją šiek tiek kilsteldavo virš žemės.
       Mokslas jai sekėsi gerai, ruošdavosi paskaitoms iki išnaktų, skaitydavo tik tokią literatūrą, kuri siejosi su mokslu, o norėdama užsidirbti, po paskaitų braižė sąnarių judesių schemas kitiems studentams. Visa galva pasinėrė į studentišką gyvenimą, susirado gerbėjų ir retai grįždavo namo be palydos. Namuose, nors ir sėdėdavo prie knygų, buvo lyg įelektrinta. Suskambus telefonui, akimoju griebdavo ragelį, o kartais po pokalbio galvotrūkčiais nerdavo pro duris į gatvę, kur jos laukdavo automobilis.

       Rytas išaušo aiškus ir skaidrus, tik kur ne kur smulkučiai lyg pakulos debesėliai vėlėsi aplink saulę. Tamsiai žali medžių šešėliai klostė Irmei taką. Irmė žinojo, kad mama iš kailio neriasi stengdamasi jai padėti, lankėsi pas dekaną, o vakar įdavė laišką rektoriui, kuriame prašė atsižvelgti į gerą Irmės pažangumą ir panaikinti mokestį už mokslą. Ji išsiėmė laišką ir pamačiusi, kad šis blogai užklijuotas, atplėšė. O Dieve! – šūktelėjo garsiai. Kas aš esu? „Kadangi Irmė Virželytė tėvų neturi, yra mūsų augintinė, o mano vyras miręs, tai…“ Augintinė… Mergvaikė ir pamestinukė? Aš jiems užkišiu kakarines! – prisiminė motinos žodžius. Ar reikėjo jai meluoti, apgaudinėti ir dėtis jos motina? Kam? Anie tėvai jos išsižadėjo, šitie – apgaudinėjo? Rupūžės! Visi jie rupūžės! Visi. VISI! Nors nebuvo iš tų, kurios verkšlena, dažnai nurydavo skausmą, bet dabar… Ji sukniubo ant suolelio ir davė valią ašaroms. Kas aš tokia, kas? Paplentės akmuo? Nudžiūvusi šaka? Gegužiukas? Esi niekas, tuščia vieta, pamesta nelyginant kojinė patvory, niekam tavęs nereikia. NIEKAM! Vitalija, dukart gimdžiusi neišnešiotus kūdikius, paskui, žuvus sūnui, iš pasigailėjimo paėmė ją it kačiuką nuo gatvės grindinio. Nešti laišką rektoriui, kad visi liežuviais skalambytų, pirštais rodytų? Ne! Velniop! Ji sudraskė pareiškimą į smulkius skutelius ir, neturėdama kur išmesti, įsidėjo kelnių kišenėn. Kai grįš namo, išmes į tualetą. Vadinasi, ir tėvas, su kuriuo praleido daug gražių akimirkų, žaisdavo, pokštų prikrėsdavo… Geras buvo žmogus, bet – ne tėvas… ne tėvas.
       Po paskaitų ji ilgai vaikščiojo po Ąžuolyną, miesto gatvėmis, stovėjo ant tilto, ilgai žiūrėjo į pažaliavusio vario atspindžiais sviduliuojančią upės srovę, į juodą gelmę, į srūvio nešamus šapus. Jautėsi pažeminta, užguita, niekam nereikalinga. Motina… Įaudrinta vaizduotė viską piešė tamsiomis spalvomis, atgamino vis naujus santykių su Vitalija vaizdus. Lyg žaibas blykstelėjo atmintyje: ji mane mušė! Ir už tai, kad pakėlė suknelę, parodė berniukams! Ir tavo motina tokia, turbūt norėjo pasakyti…Pilna pagiežos ir neapykantos grįžo namo ir tik tada prisiminė, kad mama išvažiavusi į Vilnių ir ten nakvos. Pamažu užlipo į savo kambarį ir apsirengusi, nenusiavusi nė batų, griuvo į lovą. Kurį laiką gulėjo užsimerkusi, nieko negalvodama, paskui pasirėmė alkūnėmis ir spoksojo pro langą. Kaip būtų gera pakilti virš debesų, išnykti it dūmui ar išskristi su ateiviais. Sako, jei daug apie juos galvoji, tai ir atskrenda. Štai pakimba lėkštė, plyksteli į langą šviesa lyg koks takas, juo ateina mažas žalias žmogeliukas didelėmis akimis ir sako: skrendam, po pusvalandžio jau būsim kitoj galaktikoj. O atgal? Jei pasakys, kad atgal kelio nėra? Ji atsisėdo ir žvelgė ten, kur kadaise stovėdavo tėtis…

       Vitalija, matydama sublogusią Irmę ir norėdama įsiteikti, paėmė išplauti jos džinsus. Radusi kišenėje popiergalių, iš pradžių pamanė, kad tai špargalkės, kurias ji per naktis ruošdavo, bet ištiesinusi vieną, kitą lapelį viską suprato. Tai bent kvailė, galėjau pasakyti mergaitei anksčiau, būtų buvę geriau, nors… Įsitikinusi savo teisumu, ji pasikvietė Irmę. Be reikalo suplėšei pareiškimą, ramiu tonu pasakė Vitalija. Iš kur mes paimsim pinigų mokslui? Tu man ne motina! – drėbė jai Irmė. Tu mane pasiėmei todėl, kad tavo gimda išpuvusi!
       Ji stovėjo vidury kambario išsižergusi, kiek leido siauras odinis sijonas, akys žaižaravo pykčiu, žodžiai iš jos burnos krito ant Vitalijos galvos tarsi ledo kruša. Angelai išsigandę pakilo aukštyn, o velniai šypsojosi susispaudę kerčioje.
       Nepiktnaudžiauk mano gerumu, pakėlė balsą Vitalija. Mes tave mylėjom labiau nei tikrą dukrą. Bet jeigu nori – supažindinsiu su tavo tikrąja motina, metė iššūkį, nors apie ją Vitalija nieko nežinojo.
       Šiknon tokią motiną!
       Aš patarčiau jai atleisti, nes su tokia skriauda širdyje tau bus labai sunku gyventi. Galbūt prieš likimą reikia atsiklaupti su degančia žvake rankose ir maldos žodžiais lūpose? Nenorėjom, kad tu graužtumeis, nes kiekvienas vaikas nori turėti tėvus.
       Nepliurpk!
       Vitalijai pakirto kojas, ji susmuko į fotelį prie žemo staliuko. Ji lyg pro miglą girdėjo smulkius, energingus Irmės žingsnius, paskui trinktelėjo laukujės durys, kambary įsiviešpatavo tyla. Praėjo kiek laiko, ir Vitalija pajuto ant kaklo vėsą. Ji atsimerkė ir krūptelėjo – kakta buvo atremta į stalą, langas pravertas, o užuolaida susiūbavo susiūbavo ir nurimo. Petras, jis buvo atėjęs...
       Laiškas tarsi nutraukė skraistę nuo mirusio laiko, šis vėl sukrutėjo ir ėmė tekėti toliau. Likus metams iki universiteto baigimo, Irmė užsigeidė lankyti vairavimo kursus. Dukra porą kartų per savaitę sukiojo fordo vairą, o šeštadieniais lankė teorijos užsiėmimus. Kursus lankė beveik vien merginos, vyrukai buvo tik trys. Irmei, kaip vėliau prisipažino, iš pirmo žvilgsnio krito į akį tęvas, nekalbus, rūstoko pailgo veido ir melsvų akių brunetas. Genrikas, toks buvo jo vardas, jau mokėjo vairuoti, tik neturėjo teisių, todėl iš užsiėmimų važiuodavo savo mašina, žinoma, kartu su Irme, į mokomąją aikštelę, kur ji dar porą valandų kankindavo mašiną. Pamažu mezgėsi draugystė, Genrikas atvažiuodavo į Kauną, po paskaitų eidavo pasivaikščioti po Ąžuolyną, į kino teatrą arba diskoteką.
       Genrikas stropiai ganė Irmę, nebuvo dienos, kad jo mašina nestovėtų po Virželių namų langais. Burkuoja ir burkuoja, burkuoja ir burkuoja, guodėsi Vitalija savo draugei, o su manim – kaip liežuvį prarijęs: vampteli kokį žodį ir tyli, nepasidomi nei paveikslais, nei baldais, nei pagaliau gėlėmis. Šeštadieniais, sekmadieniais dukra ravi daržą – ir jis tuoj prisistato, važiuoja į sodą – ir jis kartu, net darbinius drabužius atsiveža.
       Metai negailestingai karpė dienas, savaites, mėnesius, regis, nespėjo nė apsidairyti, kaip Irmė baigė universitetą, gavo bakalauro diplomą, o po savaitės Genrikas paprašė Vitalijos leisti Irmei už jo tekėti. Mano tėvai nesipriešino, pagalvojo Vitalija, mama palingavo galvą ir pasakė: vaikeli, pasirenki pati – jeigu tau bus gerai, ir mums bus gerai. Todėl ir ji neprieštaravo, pakartojo savo mamos žodžius. Vėliau nuvažiavo į būsimo žento tėviškę, susipažino su jo motina (tėvas liko amžino įšalo žemėje), pabendravo su Genriko brolio šeima.
       Du galingi ąžuolai, sulapoję prie Virželių alytnamio, išlydėjo ilga, balta suknia pasipuošusią jaunąją ir tamsiu kostiumu vilkintį jaunąjį. Automobiliai pajudėjo link Kauno, kur Įgulos bažnyčioje klebonas sutuokė jaunuosius.
       Medaus mėnesį jaunieji praleido Palangoje. Kaitinosi pajūryje, taškėsi sūriu vandeniu, šokinėjo per bangas, vakarais vaikštinėjo Vytauto alėja, klausėsi muzikos, gurkšnojo alų, šampaną, kavą, sutemus grįždavo į vilą, puldavo į lovą ir mylėdavosi.

       Irmei su Genriku išvažiavus į kolektyvinį sodą, Vitalija perėjo kambarius, pataisė ant sofos pagalvėles, palaistė gėles. Žvilgtelėjo į laikrodį ir užsidarė vonioje. Išėjo iš vonios nuoga, jai patiko, kaip ir jos mamai, vaikščioti nuogai, jaustis nesuvaržytai, kol šiltas vanduo susigers į kūną. Paskui apsirengė, susišukavo, atsivertė knygą, pasėdėjo ir supratusi, kad neskaitys, ėmė dairytis pro langus. Diena buvo rami, saulės lepinami ąžuolai snaudė, padangėje lėtai plaukė vienas kitas debesėlis, o ežeras atrodė pribarstytas veidrodžio šukių. Sučirškė durų skambutis. Vitalija apsidžiaugė Vaclovo apsilankymu. Jis tik du mėnesius stažavosi Maskvoje, bet atrodė, kad praėjo šimtas metų. Jie apžiūrėjo sodelį, pakalbino voljere vilkinį šunį, pasidžiaugė gražiais gėlynais, ir tada – lyg tarp kitko – Vaclovas pasidomėjo jaunavedžiais. Ji staiga atsisuko, pasižiūrėjo į jo įdegusį veidą, glotniai sušukuotus plaukus. Daug kas pasikeitė, tarė, kol tavęs nebuvo. Irmė, sužinojusi, kad aš jai ne motina, atžari ir priešgyna pasidarė. Iškoliojo, išvadino visokiais vardais...
       Vaclovas sukluso, prisiminė Irmę, kai ji gyveno jo bute. Pasiutusi buvo. Pamatys, kad jis virtuvėje skaito laikraštį, – nešina siuvimo reikmenų dėžute ateina ir ji. Ištiesia koją, sukioja, saulė žaidžia ant blauzdos, ant naujų aukštakulnių batukų. Radusi kojinėje mažą skylutę, Irmė timpteli ir taip jau trumpą sijonėlį aukštyn, pamažėle traaaaaaukia ilgą siūlą…
       Nežymu? – sučiulba ir velniuko akimis stebi jo veidą.
       Kaip nauja³! – pasigroži Vaclovas.
       O tąkart jis neiškentė. Buvo sekmadienis, Irmė kažkodėl namo nevažiavo, stovėjo prie veidrodžio ir tvarkėsi, o Vaclovas sėdėjo gretimame kambary, skaitė knygą, bet durys buvo atdaros, tad jis matė kiekvieną jos judesį. Štai ji paima šukas, kelia rankas, chalatėlis prasiskleidžia, veidrodyje atsispindi įdegęs kūnas, blyksteli krūtų obuoliukai. Po velnių, kas čia man darosi, pyko ant savęs, tarytum nebūčiau matęs nuogos mergiotės. Ji jau ėjo į savo kambarį, bet stabtelėjo prie Sąjūdžio laikų paveikslo, kuriame buvo pavaizduotas popiežius ir daug bažnyčių. Įbedė pirštuką, atsisuko į jį, dvilktelėjusi žebenkšties akimis sučiauškėjo: kuri iš jų Vytauto bažnyčia? Stovėjo neatitraukdama rankos nuo paveikslo ir laukė. Kas dėjosi jos širdyje, kokios mintys sukosi galvoje? Ar troško jo prisilietimo, ar… Jis bijojo prarasti savitvardą, bet slinko artyn, tarsi kas būtų stūmęs. Uždėjo rankas jai ant pečių, šmurkštelėjo žemyn, ir jos mergautinės godos lyg maži kačiukai atsidūrė jo plaštakose. Čia Vytauto bažnyčia, pasakė spausdamas merginą prie savęs. Ji pasimuistė, išslydo iš jo glėbio ir šelmiškai šypsodama piršteliu pagrasino: pasakysiu mamai. Tik tada jis suprato, kad įklimpo it musė į išrūgas. Nuo to laiko Irmė elgėsi taip, tarsi ne ji pas jį gyventų, o jis nuomotųsi iš jos kambarį. Laimei, mokslo metams pasibaigus Vitalija nusamdė jai butą arčiau universiteto.
       Velnių priėdus, dėl menkiausio nieko šoka į akis, tarsi aš būčiau didžiausias priešas, kalbėjo Vitalija. Kiekviena proga vis pabrėžia, kad aš jai ne motina, o kai užsiminiau, jog nieko negailėjau, visą gyvenimą jai paskyriau, tai atšovė, girdi, visi tėvai ką nors vaikams duoda, aš juk nieko neprašiau! Įsivaizduoji? Ir taip šneka jau po vedybų. Genrikas? Ką jis sakys... Dailide dirba. Irmę užstoja neatsižvelgdamas – kalta ji ar ne.
       Šnekėjusi be perstojo, Vitalija ūmai kreipėsi į Vaclovą: gal einam į vidų, ožkos sūriu pavaišinsiu, kaip toj dainoj, medaus turiu, Maskvoj turbūt negavai?
       Jeigu atvirai, tai tikrai medaus nevalgiau, bet ačiū, jis žvilgtelėjo į laikroduką, dar valandžiukė – ir važiuosiu. Na o kur Irmė dirba?
       Ligoninėje įdarbinau.
       Vitalija nusiskynė baltą dobiliuką, staiga pažvelgė į Vaclovą ir paprašė: uždėk čia ranką. Jis žvilgtelėjo į ją nesuprasdamas, ar ji juokauja, ar rimtai prašo.
       Uždėk, uždėk, va čia, parodė ranka Vitalija.
       Vaclovas praskleidė plaukus ir priglaudė delną – jos sprandas buvo šaltas kaip ledas.
       O Viešpatie, tu sušalai!
       Nieko, nieko, žinai…
       Vitalija buvo bepradedanti pasakoti, tačiau persigalvojo ir nutilo.
       Vaclovas, pajutęs kažkieno žvilgsnį, sunerimo. Kai atsisuko, jam pasirodė, kad ąžuolo šešėlyje šmėstelėjo Petras.
       Atsiprašau, tarė Vitalijai, ko gero, mašinos raktelius pamečiau.
       Jis priėjo prie ąžuolo, apėjo aplink medį, pasilenkė, tarsi raktelius būtų radęs, ir grįžo atgal.
       Vieną dieną skaičiau kambaryje, vėl prašneko Vitalija. Įėjo Irmė ir sako: mano atlyginimas mažas, gyvename už Genriko pinigus, o jis čia neregistruotas, neturi jokių garantijų. Man atrodo, sakau, turėtų būti normalūs santykiai, o jeigu jų nėra, tai nėra ir registracijos. Tai ką, sako, ar negali padovanot man antro aukšto? Juk mes ten gyvenam, be to, daug lėšų sukišom remontui. Ir dabar investicijų reikia. Norėtumėm prieškambarį praplėsti, verandą įrengti, kad nebūtų šalta, valgomąjį sujungčiau su virtuve, atsilaisvintų mažas kambariukas, gal būtų vaikams ar dar kam nors. O kai pasakiau, kad antro aukšto neužrašysiu, užsiuto baisiausiai. Girdi, tu pasikalbėk su juristais, nes paskui mes nieko negausim! Įsivaizduoji?
       Vitalija klausiamai pasižiūrėjo į Vaclovą.
       Žinai, Vitalija, tu padarei didelę klaidą, tarė Vaclovas. Nederėjo tau jų įsileisti. Genrikas turi motiną, namus, reikėjo leisti ten pagyventi. Gal būtų kiek apsilaužę ragus, o vėliau…
       Vaclovas, nuleidęs galvą, žingsniavo link savo volvo.
       Gražu čia pas jus, atsiduso.

       Irmė ilgai negalėjo užmigti. Nemalonūs pastarųjų dienų įvykiai nesiliovė įkyriai jos erzinę. Ligoninėj Irmė per stipriai pamaigė moteriškę, ši kitą dieną atlėkė akis pabalinus skųstis. Manė, kaip brežneviniais laikais – nubėgs pas viršininkę, parodys raudoną knygelę, ir visi tūpčios kaip apie princesę… Tačiau vyriausiajai ligoninės gydytojai patiko tvirtas Irmės charakteris. Ji įtikino pacientę, kad šios dar neištiko pasaulio pabaiga.
       Genrikas, ir šiaip lėto būdo, pastaruoju laiku visai užsidarė – burbtelės kokį žodį ir tyli. Irmė žinojo, kodėl taip yra. Vyras jau ne kartą sakė, girdi, brolis juokiasi, impotentu vadina, kad vaiko neprasimano. Bepigu jam kalbėt, gimdyti jai reikės. Visi vyrai tokie, tik davai, davai, o paskui – žinokis.
       Lašas, perpildęs stiklinę, buvo Agnė – ji nėščia ir švytinti atėjo pas ją į darbą. Laiko buvo mažai, už durų laukė pacientų eilė, tačiau Agnė spėjo papasakoti apie savo vyrą ir būsimą vaikelį. Labai nustebo, kad Irmė iki šio laiko dar neapsisprendė. Gal tu bergždžia? – pusiau juokais paklausė buvusi pamergė. Pamanyk, atnešė pilvą parodyti. Įsispirgino kaip kokia… Bet pamažėle pyktį sutramdė brandesnė mintis. Gal Genrikas ir teisus, jos mama dar sveika, prižiūrėtų kūdikį. Po ilgų svarstymų jiedu įrengė vaikų kambarį, nupirko gražų užsienietišką vežimėlį su langais, drabužėlių. Vienądien, kai Vitalija savo kambaryje sklaidė „Lietuvos aidą“, Irmė jai pasakė: po Velykų duosim tau darbo. Motina nužvelgė Irmę nuo kojų iki galvos ir sumurmėjo: tai jau tikrinaisi, jau… Ne, bet aš žinau, paskaičiavau, nedvejodama patvirtino Irmė. Vitalijos veidu perbėgo nerimasties šešėlis. Maniau, džiaugsies, įsižeidė dukra. Matai, tarė Vitalija, nėštumas – tai ne daugybos lentelė: paskaičiavai, ir baigta. Reikia palaukti, įsitikinti, pasitikrinti… Tau vis negerai, purkštelėjo Irmė ir užlėkė į viršų.

       Praėjo trys mėnesiai, o Irmė kokia buvo gysla, tokia ir liko. Vitalijai Irmės pasigyrimas apie nėštumą atrodė tarsi kerštas jai, kuriai, kaip Irmė anksčiau buvo sakiusi, „gimda išpuvusi“, o štai dabar… Genrikas vaikščiojo paniuręs kaip žemė. Vaikas jam jau buvo tapęs didžiausia svajone. Irmė širdo ant viso pasaulio, labiausiai ant vyro, nes, jos manymu, tik jis buvo kaltas. Abu ėmė važinėti pas daktarus. Greitai sužinojo, kad vyras sveikas. Nevaisinga pasirodė esanti ji. Pajuto, kad bumerangas grįžta ir tuoj tuoj trenks. Galbūt ji kvailai elgėsi su mama – jauna, durna buvo. Veikiausiai tie genai ateina iš jos tikrosios motinos ir ką tu, žmogau, padarysi. Irmė išblyško, mažai valgė, anot Vitalijos, visai susirietė į nagą. Galiausiai Irmės nervai neišlaikė: nėra, nebus, apsieisim ir be vaiko, ne mes vieni tokie, pasaulyje – milijonai!..

       Gamta alsavo rudeniu, verpetais sukosi krintantys lapai, nors užuovėjose vėlyva saulė dar šildydavo. Prasidėjo bobų vasara, kaimuose – bulviakasis.
       Pirmadienį Irmė daug dirbo: įskaudo nugara, rankos.
       Irme, pradariusi duris pakvietė kolegė iš gimdymo skyriaus, jei gali, ateik. Pažiūrėk, kokią kepuraitę savo „vyrui“ išrinkau. Kaip tau patinka? Su kutu! Faina, a?
       Irmė vyptelėjo, faina, pritarė jaunai mamai.
       Irme, neužpyk, čia ne mano reikalas, bet gimdymo skyriuje yra gražus berniukas – ko jums jo nepasiėmus? Negi ir gyvensit vienu du? Slaugutė Vera sako: iškart pasiimčiau, jei savų vaikų neturėčiau. Pagalvok. Kūdikio tėvai ne kvaili. Jis – dėstytojas, ji – studentė, turi kavalierių, tad bijo, kad nesužinotų… Jau pasirašė atsižadanti, žodžiu, viskas gerai, aš tavim dėta…
       Parėjusi namo, Irmė pasijuto lyg laumių nujota. Atsigulė ant sofos, susidėjo rankas ant krūtinės, atsipalaidavo… Vos spėjo akis sudėti, žiūri – atsidarė palėpės durys, įėjo tėvas, nusišypsojo, ištraukė iš kišenės didelį rausvą obuolį ir atkišo jai. Irmė neišmanė, kaip elgtis. Tarsi negirdimas ir nematomas sparnas kliudė ją: Irmė krūptelėjo ir atsimerkė. Žvilgtelėjo į laikrodį. Rodyklė buvo pasislinkus į priekį dvidešimt minučių. Negi ji iš tikrųjų miegojo? Ir tėvo vaizdinys buvo tik sapnas?.. tik sapnas?..
       Sapnas ir naktį neišėjo jai iš galvos, nedavė ramybės.
       Rytą pakabino ant kabineto durų raštelį, kad netrukus sugrįš, ir nuskubėjo į akušerinį skyrių. Širdis neramiai dunksėjo.
       Tu tik pažiūrėk, koksai gražuolis! – kalbėjo akušerė, „išpakuodama“ berniuką.
       Irmė įbedė akis į tą mažą nekaltą užmerktomis akutėmis, rausvu veideliu ir skystu plaukų kuokšteliu ant galvutės kūdikėlį, nedrąsiai paėmė jį už rankutės. Didelio džiaugsmo nepajuto, priešingai – tyliai tyliai pravirko. Mintyse prisipažino: ji bijojo gimdyti, bijojo skausmo, neįsivaizdavo, kad galėtų išnešioti, todėl sužinojusi apie nevaisingumą širdyje apsidžiaugė, skaudu buvo tik dėl to, kad JI nevaisinga. O dabar…
       Kas ji būtų šiam kūdikėliui? Netikros motinos išauginta netikra motina?
       Irmė apsidairė. Jai pasirodė, kad palatos tarpdury stovi Vitalija ir deginamai žiūri į ją. Į dukterį.