1929 m. G. Petkevičaitė-Bitė rašė: „Šiandien, kai beprotiškas gyvenimo tempas, kai susvetimėjęs žmogus yra priverstas varžyti savo jausmus, aistros polėkį pakeičia trivialus įspūdžių geismas“, ,,ir kažkoks įspūdžių besotumas laiko mus pavergęs“ („Mintys apie romantizmo esmę“).

       Sunku patikėti, kad šioms citatoms tiek daug metų. Juk tas beprotiškas gyvenimo tempas, susvetimėjimas, įspūdžių geismas – mūsų gyvenimo tikrovė, tiesiog norma. Tačiau įspūdžių geidžiantis žmogus dabar nėra linkęs varžyti savo jausmų, nes susvetimėjimas niekaip jo neapriboja. Ir dar: atrodo, kad tais įspūdžiais mes esame persisotinę, kartais nuo jų gausos darosi bloga. Gyvename informacinio ir prekių pertekliaus visuomenėje, mus nuolat atakuoja agresyvūs reklamos čiuptuvai, kurie taikosi į mūsų gyvenimą iš visur: iš televizijos, radijo, interneto, iš gausybės reklaminių skydų pakelėse. Net ir asmeniškiausia komunikacijos priemonė – mobilusis telefonas – darosi parazitas: reklaminiai siūlymai pasiekia mus intriguojančių žinučių pavidalu. Beveik intymūs, džiaugsmingi pažadai apie vienus ar kitus mūsų laukiančius patogumus. Tik ką nors reikia nupirkti, kur nors sumokėti, kažką įsigyti.

       Komerciniam pasauliui reikalinga mūsų gyvybinė energija: mūsų laikas, protas, jausmai. Visa tai atiduodama mainais už prekę. Už visa tai, kuo esame gyvi, siūloma abejotinos vertės daiktų, patarnavimų ar šiaip malonių įspūdžių. Viskas – tik už pinigus: dar nesu gavęs protingo pasiūlymo taupyti pinigus ir nieko nereikalingo nepirkti.

       Beje, į reklamą įtraukiamas ir psichologinis taupymo kabliukas – nuolaidos jaukas. Nuolaidų propaganda pagrįsta masinės isterijos psichologija. Tai manipuliavimas žmogaus gobšumu. Reikia ar nereikia, skubėk pirkti – neva ir pinigų sutaupysi, ir daiktų turėsi. Tačiau didelės nuolaidos prekėms reiškia, kad jos maždaug tiek ir įkainuotos kiek yra vertos. O kiek dar yra visokiausių gudrybių, kuriomis manipuliuojama pirkėjų bei vartotojų visuomene? Kaip taikomasi į potencialaus pirkėjo psichiką suaktyvinant jo kompleksus, nevisavertiškumo, tuštybės ir kitus jausmus? Prekių pasaulis tau žada prestižą, sėkmę, laimę ir visa kita, kartais su savo preke žadėdamas beveik orgazmą. Antai kaip ekstaziškai moteris reklamos skyde prie savo nuogų krūtų spaudžia tviskančius batus. Be šios prekės ji orgazmo, matyt, apskritai nepatirtų.

       Bet nieko gyvenime nėra už dyką, už viską reikia mokėti – pačiu gyvenimu. Daiktų perteklius mūsų namuose rodo mūsų pavergimo laipsnį. Žinoma, asketiška arba skurdi aplinka taip pat nepadeda gyventi, ji slegia sąmonę ir slopina valią gyventi. Žmogus daiktus dažniausiai perka iš gyvenimo baimės, iš egzistencinės tuštumos.

       Tačiau įdomiausia yra ne tiek daiktų turėjimo, kiek jų pirkimo reiškinys. Žmogui maloniausias yra pats pirkimo veiksmas, kuriame įvyksta tam tikra galių ir galimybių apykaita. Pinigai pirkėjo valia atsiskiria nuo jo būties ir virsta daiktu. Pirkėjas išsilaisvina nuo sąlygiško pinigų pertekliaus, o pirkimas jam teikia pasitenkinimą ir yra savaip panašus į lytinį aktą. Pirkimo poreikis pasižymi periodiškumu, jis atsiranda tada, kai pirkėjas pradeda stokoti emocinių patirčių, kai jo kišenė kažkiek pritvinksta pinigų, kurie yra ne kas kita, kaip ženklais paversta žmogaus gyvybinė energija. Nemokančiam susivaldyti žmogui tokia energija – pinigai kišenėje – kelia nerimą, dirgina, jam reikia žūtbūt išsilieti, išsilaisvinti, ejakuliuoti tą savo energiją, galios perteklių, nukreipti ją į prekę ir tą prekę užvaldyti. Pirkdamas žmogus įrodo savo jėgą prekei ir pasauliui. Jis išreiškia savo valią, jis dominuoja. O pardavėjas su savo preke imituoja pasyviąją šito akto pusę, nors didžiausia nauda tenka kaip tik jam.

       Jei žmogus neįstengia ko nors įpirkti, tada jam liūdna. Vaikšto toks žmogus, netapęs pirkėju, liūdnas ir vienišas, ir džiaugiasi vien krintančiais medžių lapais. Nei jam laimės, nei džiaugsmo, nei viso to orgazmo, kurį taip įtaigiai žada reklama. Pinigų neturinčiam žmogui visos rafinuotos reklamos sustiprina vienišumo ir beviltiškumo jausmą. Pasaulis jo nemyli. Kaip tai yra liūdna, kaip baisu – neturėti pinigų! Koks nykus jausmas apima dėl tuščiai iššvaistyto laiko, veltui praleistų dienų... Koks egzistencinis nerimas kyla...

       Troškimas pirkti žmogų persekioja ir tada, kai pinigų jo kišenėje ar sąskaitoje nėra. Spindintys daiktai žada pasitenkinimą, o be emocijų gyvenimas yra toks neįdomus, slegiantis. Žmogui norisi leisti pinigus, nes dažnas tik tokiu būdu santykiauja su pasauliu. Pirkimo aktu jis daugina daiktus, gausina prekes ir visu tuo kuria savo socialinę reikšmę, tarytum išplečia save. Juk jeigu nebūtų pirkėjų, civilizacija būtų tuščia, atsilikusi, skurdi.

       Ir pati prekė yra maloni tiek, kiek ji primena pirkimo akto metu patirtą orgazmą. Štai jau turiu tą daiktą, jau jį apžiūrinėju, čiupinėju, jau jis yra mano, įvyksta tam tikras sąlytis tarp manęs ir pasaulio, dingsta įtampa ir ateina palengvėjimas. Įsigijęs prekę pirkėjas patiria lengvą frustraciją, susijusią su kišenės ištuštėjimu (animal post coitum triste est – galvijas po kergimosi būna liūdnas), bet nieko nepadarysi.

       Panaši paranoja vyksta ir literatūros pasaulyje, kur knyga vis labiau netenka dvasinės vertybės reikšmės ir tampa komercinio pasaulio elementu, prekiniu ženklu. Kūryba pradeda paklusti prekybos dėsniams: knyga yra produktas, kuris turi būti nuolat atnaujinamas ir pelningai realizuojamas. Blogi tie autoriai, kurių produkcija guli nerealizuota: ant jų pyksta leidėjai, be to, ir jie patys jaučia kaltę ir kenčia dėl kūrybinio nevisavertiškumo. Neišparduotų knygų vaizdas autoriui gali sukelti rimtų kompleksų.

       Antai su kokiu karštligišku džiaugsmu po naujos knygos pristatymo įspūdžiais dalijasi tūlos rašytojos ir leidėjos: „perspjoviau“ su savo knyga tą ir aną klasiką (pagal realizuotą tiražą); o dabar parašysiu kitą knygą, dar „kietesnę“ ir dar storesnę. Kai kurie rašytojai ir rašytojos labai rimtai rūpinasi savo knygų – būtinai romanų – storumu, lyg nuo to priklausytų jų meninė vertė. Bet kokia ten ta kūryba: tik gyvenimo patirčių, visokių laimingų ir nelaimingų įspūdžių užrašinėjimas. Žinoma, tokie apsinuoginimai imponuoja, patraukia. Visa tai žmogiška, daugelio iškentėta. Personažai artimi mums, bet jie tipiški, sakyčiau, bendražmogiški – kaip kokios schemos. Tarytum kokie kaimynai, gyvenantys už tvoros: įdomu stebėti, kas su jais atsitinka, bet geriau juos stebėti iš tolo. Tai nėra tikri literatūriniai personažai, tai iš kažkokio nenusakomo jusliškumo alkio atsirandantys pusiau realių, pusiau fiktyvių žmonių fantomai. Lyg tikros biografijos, lyg meniškumo pretenzijos, – kažkoks žurnalistinis gaivalas. Tuos žmogaus pavidalus tarytum galingas gravitacinis laukas iškraipo komercinio pasaulio jėgos.

       O į mases nutaikyti stori romanai – tai tik dideli žurnalai, kurių galiojimo laikas yra ribotas. Bet vis tiek žmogui būna malonu: jis susikaupia, parašo, parduoda ir atsipalaiduoja... Kūrybinė ejakuliacija. Ir vėl viską pakartoja iš naujo, nes malonumo principas pasižymi trumpalaikiškumu ir periodiškumu. Anot budizmo, žmogaus psichiką valdo pasikartojimo dėsnis: malonius įspūdžius individas siekia pakartoti, nemalonių jis stengiasi išvengti. Nemaloniausia būna, kai nėra pinigų. Kartais net knygas tenka rašyti. Net ir didelių talentų taip išryškėja.

       Beje, visuomenėje visuomet buvo ir bus tokia žmonių padermė, kuriems nėra svarbūs nei daiktai, nei pinigai. Šie mistiški žmonės gyvenimo malonumą patiria kažkokiu kitu būdu. Jie knygas „daro“ ne dėl pinigų ir vadina tai kūryba. Ta vadinamoji „genialioji mažuma“ yra nematoma civilizacijos ašis, kuri koreguoja komercinio pasaulio gravitacijos laukus, ir šie negali pasireikšti totališkai ir įtraukti į daiktų sferą viso žmogaus su visa jo dvasia. Tačiau visa, ką tie žmonės padaro, gali greitai tapti preke, vartojimo objektu, iš kurio daugiausia naudos gauna kažkokios mums nematomos jėgos.

       Kartais taip ir nesuvoki – ar čia perki greito vartojimo daiktą, ar ilgalaikę vertybę.